Hermann‘as Hesse'ė gimė 1877 m. Pietų Vokietijoje, Kalve (Calw). Jo šeimos – tėvas Johannes‘as, pareigingas ir darbštus protestantų pietistų misionierius, motina Marie – meniškos prigimties misionieriaus ir indologo dukra, ir keturi jų vaikai – Adelė, Hermann‘as, Hans‘as ir Marulla – portretas galėtų puikuotis pavyzdinių šeimų portretų galerijoje. Kartu augo ir du netikri broliai Theodor‘as ir Karl‘as iš motinos ankstesnės santuokos. Biblijos skaitymas, maldos ir bažnyčios lankymas buvo neatsiejama pietistų gyvenimo dalis. Šio religinio atsinaujinimo judėjimo atstovai ypač vertino religinio jausmo gilumą, pamaldumą ir asketizmą.
Hermann‘o temperamentas ir gyvybingumas išryškėjo anksti. Tėvai susivokė atsidūrę šalia ugnikalnio, todėl bandė griežtai auklėti berniuką. Jis nuo mažų dienų pasižymėjo daugybe talentų – jau šešerių metų liejo akvareles, eiliavo ir grojo fisharmonija. Hermann‘o galvoje knibždėte knibždėjo idėjų. Sūnaus talentai tėvus žavėjo, tačiau gyvybinių jėgų perteklius ir maištingumas išmušdavo iš vėžių. Vaikis buvo tikra rakštis: tai ima ir padega tėvo kėdę, tai pavagia ką nors iš jo kabineto ar pradeda terorizuoti krautuvės pardavėją. Hermann'as niekaip neatitiko paklusnaus pietistų vaiko idealo, – tada gabių nenuoramų niekas dar nevadino indigo vaikais. Slegiamas įsipareigojimų naštos, tėvas dirgliai reaguodavo į sūnaus išdaigas ir iki skausmo teisingai atseikėdavo jam bausmę. Nesugebėdami suvaldyti atžalos temperamento, gimdytojai netgi svarstė galimybę atiduoti jį globoti svetimiems žmonėms. Berniukas bandė pateisinti tėvų lūkesčius, tačiau gaivališka prigimtis ir vėl prasiverždavo.
Mažajam Hermann‘ui tik valandos prie Nagoldo upės su meškere ir naršymas gausioje senelio, Rytų kultūros žinovo, bibliotekoje praskaidrindavo dienas. Senelį Hermann‘ą Gundert‘ą (jo vardą gavo ir būsimasis rašytojas) gaubianti atmosfera žavėjo berniuką. Apsuptas knygų, pypkės dūmuose prie rankraščių paskendęs žilabarzdis patriarchas – toks buvusio misionieriaus, poligloto ir indologo paveikslas įsirėžė jaunajam Hermann‘ui į atmintį.
Neapsikentęs maištavimo ir krečiamų eibių, tėvas galiausiai išsiuntė sūnų į Bazelio berniukų internatą, skirtą į misijas išvykusių tėvų vaikams. Suprantama, Hermann‘ą labiausiai trikdė tai, kad buvo atskirtas nuo tame pačiame mieste gyvenančios šeimos. Laikas mokymo ir ugdymo įstaigose nebuvo idiliškas. Po kelerių metų lotynų mokyklose keturiolikmetis Hermann‘as tėvų pageidavimu įstojo į Maulbrono (Maulbronn) vienuolyne įsikūrusią teologinę seminariją.
Ten ištvėrė tik vienus metus. Prisitaikyti arba maištauti – toks galėjo būti į griežtą mokymo įstaigą patekusio jaunuolio pasirinkimas. Hermann‘as dažniau rinkdavosi antrąjį kelią, nors tai veikiau būdavo temperamento nulemta natūrali reakcija. Protestantiškos mokymo įstaigos tvarka vaikiną slėgė ir skatino norą priešintis, net provokavo elgtis nusikalstamai. Anot bendramokslių, Hermann‘as, jautrus keistuolis, laiką paprastai leisdavo vienumoje – piešdamas ar skaitydamas. Be to, jį dažnai kamavo nuotaikų kaita: čia būdavo linksmai nusiteikęs, čia prislėgtas ar net agresyvus. Seminarijoje negailėta fizinių bausmių, ypač už nedrausmingumą, auklėta ir karceriu. Kartą Hesse'ė iš seminarijos pabėgo, bet greitai buvo grąžintas atgal. Žinoma, už pabėgimą sulaukė bausmės – įkalinimo karceryje visai nakčiai. Argi ne keista, kad jo motinai mintis apie galimą dingusio sūnaus mirtį pasirodė priimtinesnė nei ta, kad jis gali būti padaręs sunkią nuodėmę?
Vaikis buvo tikra rakštis: tai ima ir padega tėvo kėdę, tai pavagia ką nors iš jo kabineto ar pradeda terorizuoti krautuvės pardavėją. Jis niekaip neatitiko paklusnaus pietistų vaiko idealo.
Jau mokykloje Hermann‘ui pasireiškė pirmieji depresijos požymiai. Įgimtą gyvybingumą pamažu keitė nuovargis, nusivylimas ir sveikatos sutrikimai. Neramios sielos jaunuolį tėvai išsiuntė pasikonsultuoti pas šeimos draugą teologą Christoph‘ą Blumhardt‘ą, o šis pasiūlė priimti jį į Bad Bolyje (Bad Boll) įsikūrusią krikščioniškąją sanatoriją. Deja, ten penkiolikmetis Hermann‘as netrukus nelaimingai įsimylėjo, nusipirko revolverį ir grasino nusižudyti. Įpykęs kunigas Blumhardt‘as liepė gimdytojams „velnio apsėstą“ sūnų atsiimti. Vėl smūgis jiems į paširdžius! Po šio įvykio jaunasis Hesse'ė kelis mėnesius gydytas Šteteno (Stetten) psichiatrijos klinikoje. Jam diagnozuota melancholija, šiuolaikiškai tariant, depresija. Iš klinikos būsimasis rašytojas į namus siuntė nevilties kupinus laiškus, o viename jų kaltino tėvą nesugebėjimu mylėti ir vadino save našlaičiu. Mokykloje praleistą laiką Hesse'ė kiek vėliau pavaizdavo knygoje „Po ratu“, – joje pasakojama savižudybe pasibaigusi mokinio istorija. Akivaizdu, kad natūralią prigimtį varžančioje aplinkoje augančiam jautriam ir gabiam vaikinui maištas tapo būtinąja gintimi ir išlikimo savimi sąlyga.
Vidinis nerimas ir kelias į laisvę
Po neramaus etapo tėvų namuose ir bandymų pritapti mokymo įstaigose Hesse'ė nusprendė išmokti amato. Pirmiausia jis įsidarbino laikrodininko pameistriu Kalve, vėliau – padėjėju knygyne Tiubingene (Tübingen). Mechaniškas darbas Hermann'o nedžiugino, tačiau užtikrino šiokią tokią nepriklausomybę ir suteikė galimybę laisvą laiką skirti saviugdai ir kūrybai. Po darbo knygyne vienišas vaikinas naktimis skaitydavo Goethe‘ę, vokiečių romantikus ir kūrė eilėraščius. Šiuos sudėjo į pirmąjį poezijos rinkinį „Romantinės dainos“. Eilėraščius nusiuntė motinai, tačiau trokštamo pripažinimo iš jos nesulaukė. 1899 m. pradedantis rašytojas persikėlė į Bazelį, įsidarbino knygyne, vėliau perėjo dirbti į antikvariatą. Hesse'ė retai leisdavo laiką su bendraamžiais, geriausiai jausdavosi būdamas pats su savimi. Ir antrąją poezijos knygą „Valanda po vidurnakčio“ jaunasis poetas virpančia širdimi nusiuntė tėvams, tačiau eilėraščiai jo motinai pasirodė nedorovingi. Laimei, romano „Pėteris Kamencindas“ sėkmė 1904 m. leido Hesse'ei atsisakyti samdomų darbų ir visiškai atsiduoti kūrybai. Beje, ši knyga padarė didelį įspūdį žymiajam psichoanalitikui Sigmund‘ui Freud‘ui.
Gyvendamas Bazelyje, Hermann'as susipažino su gana emancipuota devyneriais metais vyresne Maria Bernoulli. Ši iš žymios šeimos kilusi mergina kartu su seserimi turėjo fotosaloną ir muzikavo. Rašytojas didžiavosi, kad jo išrinktoji nėra lėkšta ir prilygsta jam išsilavinimu. Miją (toks buvo mažybinis kreipinys) Hesse'ė vedė būdamas dvidešimt septynerių. Po vestuvių jie pasirinko kaimišką gyvenimą – įsikūrė Gajenhofene (Gaienhofen), prie Bodeno ežero. Nors gyvenimas atrodė tobulai sutvarkytas, rašytojas kentėjo, kad „laimė man ateina kitokiu būdu, negu kad apie ją svajojau“. Jiedu su Maria išgyveno daug metų, susilaukė trijų sūnų, tačiau santuoka pamažu ėmė eižėti, „juodoji mažoji brangenybė“ Hermann'ui darėsi vis mažiau brangi. Rašytojas-ūkininkas ėmė bodėtis sėsliu gyvenimu ir rutina, namuose vis dažniau tapdavo irzlus. Šeimos tėvo vaidmuo nebuvo jo savirealizacijos siekiamybė.
Smaugiamas nenusakomos laisvės ilgesio, Hesse'ė sprukdavo nuo šeimos – iškeliaudavo su draugais. Kartais – su „saulės broliais“, hipių pirmtakais.
Smaugiamas nenusakomos laisvės ilgesio, Hesse'ė sprukdavo nuo šeimos – iškeliaudavo su draugais. Su „saulės broliais“, hipių pirmtakais, rašytojas traukdavo prie netoli Askonos esančio Teisybės kalno (Monte Verità), kur buvo įsikūrusi utopinė gamtos žmonių bendruomenė. Jos atstovai bastydavosi pusnuogiai arba apsivilkę drobiniais marškiniais, įsirausdavo į žemę ir medituodavo. 1911 m. liepą Hesse'ei gimė trečias sūnus, tačiau po poros mėnesių rašytojas iškeliavo į Indiją, tik tikslo taip ir nepasiekė, nes laivas nuplaukė iki Indonezijos ir Malaizijos. Šia kelione Hermann'as labai nusivylė. Jo žmona, likusi su trimis mažais vaikais, tvarkėsi viena, susirgo psichikos liga, – šią, spėjama, išprovokavo dažnos vyro išvykos. Kol Maria gydėsi ligoninėse, vaikai glaudėsi internatuose ir draugų namuose. Nors žmonos sveikata ilgainiui pagerėjo, šeima persikėlė į Berną, santuokos tai neišgelbėjo.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Hesse'ė dėl silpno regėjimo buvo atleistas nuo karinės tarnybos, bet dalyvavo Raudonojo Kryžiaus veikloje, rūpinosi karo belaisviais. Tai iš pradžių rašytojui teikė prasmės iliuziją, bet vėliau ėmė varginti. Kadangi Vokietijos spaudoje jis aktyviai reiškė pacifistines pažiūras, buvo išvadintas tėvynės išdaviku. O protestuodamas prieš Hitlerio nacionalizmą – jau apsigyvenęs Montanjoloje (Montagnola) – atsisakė Vokietijos pilietybės ir tapo Šveicarijos piliečiu. Vis dėlto rašytojo dienoraščiai atskleidžia vidinį jo blaškymąsi ir nenuoseklias pažiūras šiuo klausimu.
Šeimai įsikūrus Berne, Hesse'ės gyvenimas tapo nepakenčiamas. Gilią krizę sukėlė užgriuvęs karas, tėvo mirtis, žmoną ištikusi depresija ir sunki jaunėlio sūnaus liga. Lyg to būtų maža, rašytoją kamavo ir kūrybinis sąstingis. Norėdamas pataisyti sveikatą ir įveikti vieną didžiausių savo gyvenime krizių, Hesse'ė išvyko į Liucernoje esančią sanatoriją (Kurhaus Sonnmatt). Ten ėmė lankyti psichoanalizės seansus pas jauną psichiatrą Joseph‘ą Lang‘ą, Carlo‘o Gustav‘o Jung‘o mokinį. Šie susitikimai buvo lemtingi – atvėrė jam akis, net paskatino labiau priimti savo prigimtį, o ne stengtis gyventi pagal svetimas vertybes ir lūkesčius. Hesse'ė ir Lang‘as susitikdavo ir vėliau. Lang‘o paragintas, Hermann'as pradėjo rašyti sapnų dienoraštį. Paveiktas vieno sapno – apie jį nugalėjusią stiprią asmenybę, Hesse'ė per kelias savaites parašė romaną „Demianas“. Šį išleido Emilio Sinklerio slapyvardžiu.
Montanjolos atsiskyrėlis
Po skyrybų su Maria rašytojas persikėlė į Montanjolos kaimą, esantį Tičino (Ticino) slėnyje netoli Lugano ežero. Įsikūręs apleistoje baroko stiliaus pilyje „Casa Camuzzi“ ant Aukso kalvos (Collina d‘oro), jis daug klajojo po vaizdingas apylinkes, skaitė, vėl ėmėsi tapybos ir su įkarščiu rašė.
Ninon greitai ir užtikrintai suėmė rašytoją į savo rankas. Šis nė nespėjo mirktelėti, kaip dar kartą tapo vedusiu vyru.
Didelį energijos antplūdį, neregėtą darbingumą, taip pat nuotaikų svyravimus ir nevilties protrūkius patiriantis rašytojas laikėsi atokiai nuo didelių draugijų, tačiau jo pasaulyje pamažu atsirado naujų žmonių, užsimezgė glaudus ryšys su šveicarų rašytoja, moterų teisių gynėja Lisa Wenger ir jos dukterimi Ruth. Intelektualusis vienišius ir dvidešimčia metų jaunesnė gražuolė dainininkė ėmė traukti vienas kitą, ši trauka virto įsimylėjimu. Nors Hesse'ę kamavo abejonės dėl santuokos, jiedu gana greitai susituokė (Hesse'ė teigė, kad buvo sutuoktas). Galima tik spėlioti, kas siejo šią porą – erotinė trauka ar savotiškas tėvo ir dukters ryšys, tačiau susituokę tverti drauge jie galėjo neilgai. Ruth svajojo apie dainininkės karjerą, buvo jauna, ambicinga, užsispyrusi, labai jautri ir netoleravo nepagarbos. Hesse‘ę kartais erzindavo perdėtas žmonos dėmesys savo globojamiems gyvūnams, dažnai vargindavo ir paties nuotaikų svyravimai, tad jų bendravimas tapdavo įtemptas. Ruth irgi buvo silpnos sveikatos, gana anksti susirgo džiova. Tapti geruoju samariečiu anaiptol nelinkęs Hesse'ė, užuot rašęs, turėjo slaugyti žmoną. Ši sąjunga truko vos trejus metus.
Vėliau Montanjolos atsiskyrėlio vienatvę sudrumstė ištikima jo knygų skaitytoja ir laiškų rašytoja Austrijos žydė Ninon Dolbin Auslender. Ši moteris beprotiškai žavėjosi Hesse. Jos vyras niekaip negalėjo suprasti, kuo žmoną patraukė senyvas liguistas rašytojas. Kurį laiką Hesse'ė priešinosi Ninon bandymams užmegzti ryšį, tačiau galiausiai pasidavė ir leido jai priartėti. Ninon greitai ir užtikrintai suėmė rašytoją į savo rankas. Šis nė nespėjo mirktelėti, kaip dar kartą tapo vedusiu vyru. Tuo laiku žydės ir vokiečio santuoka buvo egzotiška. Beje, naujai iškeptai žmonai į Romą – povestuvinę kelionę, teko vykti vienai, mat sutuoktinis mieliau pasirinko ramų poilsį sanatorijoje. Ninon mėgdavo raustis sode, todėl Hesse'ė vadino ją kasinėtoja, o ši vyrą buvo praminusi paukščiu. Kartais tarp šių įdomių „personažų“ kildavo konfliktas, jis baigdavosi tylėjimu ir bendravimu rašteliais. Rašytojo nuotaikų, būsenų poliariškumas stulbindavo poros namuose besilankančius svečius. Tai šeimininkas būdavo niūrus ir susimąstęs, tai pratrūkdavo pykčiu dėl smulkmenų, tai, žiūrėk, juokdavosi kaip vaikas ar imdavo spontaniškai šokti po lietumi. Ninon, auksine kantrybe apdovanota moteris, kentė įnoringą ir kartais neurotišką „paukštį“, o šis, kai žmona kur nors išvykdavo, jos netrukus pasigesdavo. Trečioji santuoka truko iki pat rašytojo mirties (1962 m.).
Vis dėlto nė viena moteris Hesse'ės neišgelbėjo nuo savęs paties, nuo vidinių prieštaravimų ir bandymų tapti iškart viskuo: geru mokiniu, paklusniu sūnumi, pavyzdingu tėvu, menininku, laisva asmenybe, visuomenės sąžinės balsu – savotišku dievu Abraksu, paties aprašytu „Demiane“.
Hesse'ė gyveno pasitraukęs į nuošalę, tačiau nebuvo pamirštas. Vadinamasis Montanjolos išminčius gaudavo daugybę laiškų, žmonės plūste plūsdavo pas jį nepaisydami prie namų kabančio prašymo: „Prašyčiau – jokių lankytojų“. Rašytojo dvasią taip pat palaikė artima bendrystė su prancūzų rašytoju Romain‘u Rolland‘u, draugystė su Thom‘u Mann‘u, – šio knygas naciai buvo nurodę sudeginti. Hesse'ė iš savanoriškos atskirties pasitraukdavo tik norėdamas nuvykti į literatūrinius vakarus arba susitikti su Jozeph‘u Lang‘u, vėliau – su pačiu Carl‘u Gustav‘u Jung‘u. Iki kaulų smegenų skausmingi pokalbiai su žymiuoju psichoanalitiku mūsų herojui atrodė reikalingi ir naudingi. Juodu siejo ne tik psichoanalitiko ir kliento ryšys, bet ir abipusis žavėjimasis vienas kito darbais.
Net vienuolika metų Montanjoloje Hesse'ė rašė savo sudėtingiausią utopinį filosofinį romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“. Už jį 1946 m. gavo Nobelio premiją, tačiau atsiimti šios nevyko – esą dėl silpnos sveikatos. Beje, nors rašytoją dažnokai vargindavo įvairūs negalavimai, jis išgyveno net 85-erius metus ir su gyvenimu atsisveikino be maišto – tyliai užgeso savo lovoje.
Literatūrinis „aš“ ir gerbėjai
Jau būdamas dvylikos, Hesse'ė tvirtai žinojo norintis tapti poetu, bet ši mintis jo tėvams atrodė nerimta. Rašytojas nevengė eksploatuoti savo gyvenimo, jo jausmai, patirtys ir įvykiai tapo savotišku kūrybos substratu. Ne veltui dauguma Hesse'ės knygų vadinamos išpažintimis ar dvasinėmis autobiografijomis.
Pats rašytojas yra pripažinęs, kad savo kūryboje sublimavosi į daugelį personažų – Emilį Sinklerį, Kleiną, Klingzorą, Sidhartą ir kitus. Netgi jo bičiulis rašytojas Thom‘as Mann‘as tapo knygos „Stiklo karoliukų žaidimas“ vieno veikėjo prototipu. Hesse‘ės ir psichiatro Jozeph‘o Lang‘o pokalbiai virto besiblaškančio Sinklerio ir išmintingo vargonininko Pistorijaus dialogais knygoje „Demianas“. Iš to laiko, kai Hesse'ė gydėsi Badeno kurortuose maudžiančius sąnarius, gimė ironijos kupina apysaka „Kurortininkas“.
Vis dėlto nė viena moteris rašytojo neišgelbėjo nuo paties vidinių prieštaravimų ir bandymų tapti iškart viskuo: geru mokiniu, paklusniu sūnumi, pavyzdingu tėvu, menininku, laisva asmenybe.
Romano „Stepių vilkas“ pagrindinis veikėjas Haris Haleris – savotiškas paties rašytojo alter ego. Tai pusamžis vyras, išgyvenantis egzistencijos krizę. Haris blaškosi tarp miesčioniškumo ir dvasingumo, vienišiaus ir visuomenei priimtino piliečio egzistencijos, laukinės ir žmogiškos prigimties. Romane aprašytame magiškajame teatre stepių vilkas Haris patiria asmenybės transformaciją. Manoma, kad magiškasis teatras – literatūrine kalba perteikta paties rašytojo psichoanalizės patirtis.
Šio vokiečių autoriaus kūryba Europoje visada buvo skaitoma ir vertinama, o JAV buvo atrasta kiek neįprastai. Paradoksalu, kad Hesse‘ės, visada besiyrusio prieš srovę, knygos inspiravo atsirasti kai kuriuos vartotojiškos kultūros ženklus. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Berklyje įkurtas „Stepių vilko baras“. Pridygo ir daugiau knygų pavadinimais bei herojų vardais pavadintų vietų, muzikos grupių ir t. t. Net šiomis dienomis San Fransiske, viename buvusių bitnikų judėjimo centrų, veikia „Magiškasis teatras“ („Magic theater“), kurio šūkis, kaip ir knygoje „Stepių vilkas“ – „Tik bepročiams!“
Bitnikai, „sudaužytosios kartos“ („beat generation“) atstovai, Hesse‘ės knygose įžvelgė savo idealų atspindžius. Protestuodami prieš masinę kultūrą, materializmą, konformizmą ir įvairius tabu, bitnikai gręžėsi į dvasingumą, tyrinėjo Rytų kultūrą ir religijas, nevengė seksualinių eksperimentų, kvaišalų. Maištingųjų bitnikų įsitikinimu, Hesse'ė buvo autsaideris, kaip ir jie patys, todėl greitai pripažino rašytoją savo dvasiniu guru, kalbančiu apie prasmės paieškas, laisvą žmogaus prigimtį ir visuomenės poveikį asmenybei. Apysaka „Sidharta“ – joje pasakojama apie nušvitusį brahmano sūnų – tapo bitnikų Biblija, o „Stepių vilkas“ ir „Stiklo karoliukų žaidimas“ – kultiniais hipių veikalais. Beje, „gėlių vaikai“ net nenutuokė, kad jų dievinamų knygų (nors šių jie neskaitė) autorius yra vokiečių tautybės ir gyvena Šveicarijoje, o ne kažkur Himalajų viršukalnėse.
