Birželio 8–11 dienomis aštuntą kartą parodų ir kongresų centre „Litexpo“ šurmuliuos šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“. Ar tiesa, kad Jūsų sumanytasdidžiausias Baltijos šalyse įgyvendinamas vizualiųjų menų renginys neturi lygių tūkstančio kilometrų spinduliu?
Taip, tiesa. Senosiose Europos valstybėse meno mugės veikia daugiau nei 50 metų. Įspūdingos vyksta Kelne („Art Cologne“), Bazelyje („Art Basel“), Madride („Arco Madrid“), Londone („Frieze“). Mugėse pristatomi menininkai, jų kūriniai, toks renginys gali sukviesti daugiau kolekcininkų ir meno gerbėjų nei pavienės galerijos. Šioje didžiulėje vizualiųjų menų šventėje lankytojai pamato visą galerijų ir meno panoramą, čia susitinka daugybė talentingų kūrėjų, patyrusių kolekcininkų, garsių menotyrininkų ir tiesiog smalsių žmonių. Mums labai svarbu vaikai ir jaunimas, jiems skirta speciali edukacinė programa bei kūrybinės dirbtuvės. Norime, kad mugės lankytojai pajustų meno atmosferą, gerai praleistų laiką su šeima.
Artimiausiose valstybėse panašios į „Art Vilnius“ apimties šiuolaikinio meno mugės nėra. Pernai atvyko latvių galerijos „Happy Art Museum“ atstovas, jis rengia meno mugę Rygoje. Norėjo pažiūrėti, kodėl mums sekasi, o jam – ne. Pasakė: „Dabar viską supratau. Jums sekasi todėl, kad „Art Vilnius“ organizuoja moterys, o pas mus – vyrai. Jūs atsakingesnės.“ Netrukus bus 25-eri metai, kai esu galerininkė, turiu didžiulės patirties. Norėjosi kai ką padaryti dėl Lietuvos galerijų, kad jos būtų matomos pasaulyje, nes į galerijas net per metus neateis 21 tūkstantis lankytojų, nebent atvežtume pasaulinę žvaigždę.
Užpernai parduota meno kūrinių už 200 tūkstančių eurų, pernai – už 260 tūkstančių eurų. Mugė yra vieta susipažinti, apsižiūrėti, įvertinti, pasitikrinti kataloguose, surinkti kuo daugiau informacijos apie menininkus, jų darbų vertę. Žmonės atsakingai renkasi brangiai kainuojančius kūrinius, tik nedaugelis vadovaujasi emocijomis. Kai kurie ateina lydimi konsultantų, asmeniškai klausia menotyrininkų nuomonės.
Šios mugės tikslas – kad kūrėjai pasirinktų galerijas, galerijos tais kūrėjais rūpintųsi, juos pristatytų, rengtų parodas, pardavinėtų jų darbus. Kai kurie menininkai moka sau atstovauti, bet yra tokių, kurie patiria stresą, kai dirbtuvėje reikia derėtis su pirkėju. Pirkti meno mugėje prestižiška. Čia lankosi, meno kūrinių įsigyja žinomos asmenybės. Pavyzdžiui, režisierius Oskaras Koršunovas, advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujantis partneris Lietuvoje Irmantas Norkus yra išrankūs, bet aktyvūs meno pirkėjai. Meno mugėje kūrinių yra įsigijęs ir Modernaus meno centras, Vidmantas Martikonis ir kt.
Kaip atsijojate pelus nuo grūdų, kad mugėje nebūtų atsitiktinio šiuolaikinio meno ir rizikos, jog pinigai bus išmesti į balą?
Per aštuonerius metus išsiugdėme savus meno rinkos dalyvius, subūrėme stabilų mugės galerijų ir menininkų ratą, siekiame išlaikyti kokybišką ir harmoningą meno turinį. Kelerius metus mugės meno vadove dirbo garsi menotyrininkė prof. dr. Raminta Jurėnaitė, paskui vienerius metus meno vadovo pareigas ėjo Eric'as Schlosser'is (šiuo metu „Art Vilnius“ konsultantas) iš Prancūzijos. Dabar subūrėme menotyrininkų komisiją. Virginijus Kinčinaitis, Ernestas Parulskis, Virginija Vitkienė, mano kolegė meno projektų vadovė Sonata Baliuckaitė ir aš peržiūrime programą, pasitariame, atrenkame dalyvius, kūrinius.
Svarbu edukuoti žmones, kad žodžiai „šiuolaikinis menas“ nekeltų baimės, nebūtų vertinami kaip keiksmažodžiai.
Mums labai svarbu edukuoti žmones, kad žodžiai „šiuolaikinis menas“ nekeltų baimės, nebūtų vertinami kaip keiksmažodžiai. Pernai stebėjau gražų epizodą: eina moterys, galbūt mokytojos iš rajono, simpatiškos, mielos, šnekasi: „O kur čia tas performansas su Dirsyte? Reikia eit pažiūrėt.“ Žmonės susipažįsta su įvairiomis meno formomis, išmoksta priimti visokį meną.
Minėjote, kad šiuolaikinio meno mugėje vyksta ir vaikų edukacijos programa. Kodėl išskirtinį dėmesį skiriate mažiesiems lankytojams?
Būtina į mugę atsivesti vaikus, nes mažieji imlūs menui, labai gerai įsidėmi kūrinius. Pati atsimenu: kai nueidavau į svečius pas močiutę, negalėdavau atitraukti žvilgsnio nuo didžiulio siuvinėto paveikslo, kabančio ant sienos prie lovos. Iki šiol regiu kiekvieną išsiuvinėto liūto ir palmių siūliuką. Mano dvynukės anūkės Liepa ir Orija (joms po devynerius metus, gyvena Ispanijoje), kai atvyksta į Vilnių, eina ieškoti konkretaus daikto, kurį matė būdamos ketverių. Vasaras leidžia pas mus, tada mudu su Sauliumi (ponios Dianos vyras Saulius Stoma, – red. past.) jas edukuojame, Saulius po muziejus, parodas, bažnyčias vedžioja. Kai paskambinam, mergaitės iškart sako: „Norim į Lietuvą, į Vilnių.“
Mano dukra Laima Marija visas meno knygas, kurias rodžiau, skaičiau, atsimena. Reikia nepraleisti progos ugdyti meninę vaiko pajautą. Galerijose parodos nemokamos, reikia vesti vaikus, turtinti jų dvasinį pasaulį. Tuščias pasaulis mus pasivys.
Kuo išskirtinė meno ir verslo samplaika?
Kiekvienas kūrinys gali būti džiaugsmingai parduodamas valstybei, tai yra muziejams, privačiam pirkėjui, korporacijoms. Geras menas provokuoja geras emocijas. Yra ir saloninis, taikomasis menas, mes į tokį nesiorientuojame. Privalome išlaikyti lygį, kokybę, kitaip užsienio galerijų atstovai čia nevažiuos. Kad galerija užsitarnautų vardą, tenka dirbti dešimt metų. „Meno nišai“ bus penkiolika, dešimt metų dirbau dėl vardo. Tik po to vardas pamažu pradeda dirbti galerijai. Mugė vyksta aštuntus metus, vis dar dirbame dėl vardo. Reikėjo apginti pozicijas, sukurti struktūrą, parašyti programą, suburti menininkus. Tai didelis darbas, bet dabar svarbu, kad sėkmingai važiuojame įgaudami pagreitį. Žinomesnės artimiausios mugės vyksta Budapešte, Vienoje, Berlyne. Lenkai Varšuvoje bando organizuoti, bet geros Lenkijos galerijos nedalyvauja. Kitais metais pagrindinį dėmesį skirsime Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – ir Suomijos šiuolaikiniam menui.
Kas yra šių metų „Art Vilnius“ žvaigždės?
Projektų zonoje bus rodoma nauja „Lewben Art Foundation“ (nevalstybinė institucija, administruojanti meno kolekciją, kurią sudaro Lietuvos ir užsienio menininkų kūriniai). „Lewben“ grupė – mūsų ypatingasis partneris – kasmet pristato po naują kolekciją, pavyzdžiui, šiais metais – 2016 m. prestižinio Turner‘io prizo nugalėtojos Helen Marten.
Šiemet išvysime garsiojo Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus MOCAK pristatomą kūrinį. Mūsų draugystė užsimezgė pernai. Tokių muziejų dalyvavimas mugėje kelia jos vertę. Jono Meko vizualiųjų menų centras pristatys naujausią Jono Meko filmą, o Vladimiras Tarasovas – naują kūrinį apie Vladimirą Čekasiną. Matysime daugybę naujų kūrinių, tarptautinę didelio formato skulptūrų ir instaliacijų parodą „Takas“, joje dalyvaus 40 menininkų iš septynių šalių. Šiemet džiugina Estijos galerijų aktyvumas, bus puiki galimybė susipažinti su jos meno scena ir garsiais menininkais. Taip pat bus daug žinomų Latvijos menininkų ir naujų galerijų. Latviai kasmet mugei ruošiasi labai atsakingai ir stebina specialiai šia proga sukurtais projektais. Pernai garsus latvių skulptorius Aigars Bikse „Art Vilnius“ mugei sukūrė geltoną 5 metrų katiną muziejų. Šiemet šis menininkas irgi dalyvaus.
Norime, kad mugė būtų traukos centras, graži meno gerbėjų ir verslininkų, menininkų susitikimų vieta.
Kokių kūrinių ieško mugės lankytojai?
Labiausiai perkami yra tapybos ir grafikos darbai. Tais metais, kai mugėje itin svarbi buvo fotografija, užsienio galerijos ir mūsų žmonės pirko nuotraukas. Lietuvoje daug labai gerų fotografų. Žinomas latvių kolekcininkas Janis Zuzans nupirko beveik visus fotografo Romo Vikšraičio darbus. Kitas garsus latvių kolekcininkas kuratorius Maris Vitols pernai – Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės siuvinėtus šalmus, anksčiau – Žilvino Landzbergo instaliaciją.
Ar pirkėjų poreikiai keičiasi?
Manau, kad keičiasi, nes iš pradžių į meno mugę žmonės ėjo kaip į parodą, o dabar jau eina ieškoti konkrečių autorių, kūrinių. Ne vienus metus čia atvažiuojantys užsienio galerininkai džiaugiasi, kad lankytojų poreikiai keičiasi, šie labiau domisi, klausinėja, derasi dėl kainų, ir tai yra normalu, nes mugėje viskas ir turi vykti gyvai.
Kurie menininkai yra Jūsų favoritai?
Man labai patinka Rūtos Katiliūtės, Jono Meko, Žilvino Kempino, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus ir daugelio kitų menininkų kūryba. Mėgstu gerą ir šiuolaikinį, ir modernų meną. Lietuvoje daug įdomių vyresnės kartos menininkų ir nepaprastai kūrybiško jaunimo. „Art Vilnius“ suteikia jiems galimybę pristatyti savo kūrybą. Ką daryti Dailės akademiją baigusiam menininkui? Mūsų galerijos nedidelės, gali priimti dešimt ar dvylika kūrėjų, o ką daryti kitiems? Mugė padeda išeiti į rinką. Leidžiame katalogus, juos vežiojame po užsienyje vykstančias muges, dalijame ambasadose, kai kuriems kolekcininkams, verslininkams siunčiame asmeniškai. Šiemet ypatingiems užsienio svečiams išsiuntėme 500 kvietimų, o Lietuvoje pakviesime dar apie 2000 svečių.
Važinėju į užsienio meno muges, lankausi parodose, muziejuose, stengiuosi daug pamatyti, neatsilikti, stebėti, sekti naujienas.
Galėjote surengti vieną šiuolaikinio meno mugę ir daugiau nebesukti sau galvos, bet įsikinkėte ir tempiate rūpesčių vežimą pergalingo dešimtmečio link...
Esu Lietuvos patriotė, norėjau čia įkurti tarptautinį meno renginį. Pagrindinis nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tikslas buvo ilgalaikiai tęstiniai renginiai. Tokių iš vizualiųjų menų programos liko tik vienas – šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“.
Šį kovą kartu su mūsų mecenate advokatų kontora „Cobalt“ įsteigėme „Art Vilnius“ klubą. Verslo žmonėms reikia skirti laiko, dėmesio. Jie gali palaikyti meną įvairiai: pirkdami kūrinius, remdami menininkus arba skirdami jiems stipendijas. Galerija – tai gyvenimo būdas, nes mūsų darbas, kai uždaromos durys, nesibaigia.
Esate dailininkė. Ar paimate į rankas teptuką?
Esu ne tik dailininkė, bet ir fotografė, tik jau seniai apleidau kūrybą. Tapyba man labai sekėsi, bet kol kas nėra laiko tuo užsiimti. Penkerius metus Dailės akademijoje dėsčiau fotografiją. Kai pajutau rutiną, sugalvojau kurti galeriją. 1993 m. įkūriau „Lietuvos aido“ galeriją, 2002 m. – „Meno nišą“. Esu veiklos žmogus, šeimos, namų vadybininkė. Man patinka ką nors gera artimiesiems daryti. Nežinau, kaip kas bus ateityje, gal po poros metų važiuosiu pas anūkes į Ispaniją ir tapysime visos trys ant jūros kranto susėdusios.
