„Man gana keista, kad daugumą žmonių senatvė užgriūva netikėtai, kaip kelininkus žiema, – juokauja Janina Radvilė. – Neteko darbo ir staiga pasijuto niekam nereikalingas. Tik ar tuomet laikas pradėti galvoti, ką daryti? Ruoštis būsimiems pokyčiams reikėtų pradėti, kol esi jaunas ir visiems reikalingas. Turi išmokti vadovauti savo gyvenimui, o ne leistis, kad aplinkybės vadovautų tau.“ Šiuo metu J. Radvilė kaip tik ketina rašyti knygą apie tai, kaip tinkamai vadovauti savo gyvenimui ir susikurti planą B. Ji jau sulaukė vienos leidyklos pasiūlymo. Na, o tuos, kuriems knygos per ilgu laukti, ji kviečia užsukti į savo seminarus.
Savo gyvenimo vadovai
J. Radvilei tenka nemažai bendrauti su didelių įmonių vadovais, vis dėlto ji neslepia, kad mokėti vadovauti savo gyvenimui yra nelyginti svarbiau, o neretai ir sunkiau nei kelių žmonių kolektyvui. „Per paskaitas dažnai klausinėju žmonių, kas jiems yra svarbiausia, ir nė vienas nėra atsakęs: „Aš, mano gyvenimas.“ Vaikai, darbas, vyras, namai... Jie išvardija daugybę dalykų, o visas šias dalis jungiančią ašį – save pamiršta“, – pasakoja pašnekovė. Aiškios vertybės ir tvirti įsitikinimai, pasak lektorės, padeda tapti tikru savo gyvenimo valdovu, nes tuomet elgiesi taip, kaip tiki, o ne taip, kaip tau liepia. „Pirmiausia reikia atsakyti sau į du paprastus klausimus: ar aš žinau, ko noriu, ir ar aš gyvenu taip, kaip noriu? Sunku patikėti, bet yra nemažai žmonių, kurie niekada nesusimąstė, ko jie nori. Tiesiog daro tai, kas reikia, ir tiek“, – stebisi lyderystės mokytoja. Janina mano, kad vyresnių žmonių karta šiuo požiūriu yra prarastoji, mat jie nuo mažens įprato laukti nurodymų ir paskyrimų. Vaikystėje jie klausė tėvų ir mokytojų, dirbo ten, kur paskyrė valdžia, gyvenamo tokiame bute ir važinėjo tokiu automobiliu, kokį gavo pagal paskyrą. Nenuostabu, kad, įpusėję savo gyvenimą, jie ir toliau laukia, kol kas nors jais pasirūpins, piktinasi, kad niekas nebenori jų priimti į darbą, skundžiasi maža pensija.
„Žmonių naivumas ir trumparegiškumas yra begalinis. Regis, visi žino, kad nuo 50 metų sunku susirasti kitą darbą, kad pensijos yra pernelyg mažos, jog iš jų būtų galima oriai išgyventi, bet elgiasi taip, tarsi tai jiems negrėstų, – sako lektorė. – Visada pravartu turėti planą B ir skirti laiko bei pastangų jam vystyti. Jei dirbi juristu, pakonsultuok, kad ir nemokamai, kaimynus, pažįstamus, padėk jiems parengti ieškinius. Reikia plėsti savo dalykinių pažinčių tinklą, kad vėliau galėtum juo pasinaudoti. Mat po 60-ties pradėti kažką nauja sunkiau, nei tęsti tai, ką esi pradėjęs.“ Išsilaikyti ilgiau darbo rinkoje padeda savikritiškas požiūris į save. Visada pravartu įvertinti, kokių įgūdžių ar žinių trūksta, ir šį bagažą nuolat pildyti – mokytis užsienio kalbų, dirbti naujausiomis kompiuterio programomis, lankyti ugdomuosius seminarus ar paskaitas. J. Radvilė sako gali išvardyti daugiau kaip 50 įvairių veiklų, kurių galima imtis norint papildomai užsidirbti ir jaustis reikalingam. Tai privačios pamokos, konsultacijos, vaikų priežiūra, socialinis darbas ir pan. Jos bendraamžiai užsienyje aktyviai pasineria į savanorystę, patiria iš to daug pasitenkinimo, jaučiasi svarbūs ir reikalingi, bet tarp lietuvių retas gauna tokią pensiją, kad galėtų imtis neapmokamo darbo. Vis dėlto ir toks geriau, nei sėdėti namie ir liūdėti dėl besibaigiančio gyvenimo.
„Aktyvus žmogus visada prisiima atsakomybę už save, o pasyvus laukia kitų iniciatyvos“, – sako aktyvaus senėjimo programomis besidominti lektorė. Tiesa, pats terminas „aktyvus senėjimas“, išverstas iš angliškojo „active ageing“, J. Radvilei labai nepatinka. „Ką reiškia „aktyviai senėti“? Kuo greičiau sukriošti? – piktinasi ji. – Žinau, kad tiesiogiai versti „amžėjimas“ negalima, bet kažkokio žodžio reikėtų paieškoti. Deja, negatyvus požiūris į vyresnį amžių užprogramuotas jau lingvistiškai. Pavyzdžiui, sakoma „išėjo į pensiją“. Kodėl išėjo? Juk kai žmogus baigia universitetą, įsidarbina, mes nesakome, kad jis išėjo gauti algos. Kodėl nesakome „pradedu gauti pensiją“? Tarsi norime pabrėžti, kad žmogus išeina iš aktyvaus gyvenimo, o netrukus išeis ir iš gyvenimo apskritai. Tai optimizmo neįkvepia. Kaip ir „senoliai“, „bočiai“, „senjorai“... Kodėl 40-metį vadiname vyru, o 70-metį jau senoliu, tarsi jis nebebūtų vyras?“ Nenuostabu, kad paklausta, kiek jai metų, Janina tik mirkteli ir papurčiusi jaunatviškai nukirptas ir ryškiai padažytas garbanas, atšauna: „26-eri per bulviakasį sukako.“
Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis
„Aš irgi ilgai plaukiau pasroviui, – prisipažįsta pašnekovė (tiesa, klausantis jos istorijos taip neatrodo). – Pasirinkau informatiką, nors nesu labai inžinerinio mąstymo. Nelabai net žinojau, kas tai yra, bet man kažkodėl patinka eiti ten, kur sunkiau. Informatiką baigėme 10 žmonių, nors įstojo 20. Buvome tik dvi moterys. Gavome du paskyrimus į Lietuvos mokslų akademiją, o kitus – į skaičiavimo mašinas gaminančią gamyklą „Sigma“. Visi veržėsi į „Sigmą“ – ten atrodė ir algos didesnės, ir premijos dažnesnės, bet aš pasirinkau Mokslų akademiją.“ Čia Janinai teko dirbti mokymo centre prie vieno iš pirmųjų kompiuterių.
Sunku patikėti, bet yra nemažai žmonių, kurie niekada nesusimąstė, ko jie nori. Tiesiog daro tai, kas reikia, ir tiek
„Tais laikais kompiuteris užėmė maždaug 100 kvadratinių metrų. Jei kas nors neveikė, pirmiausia padaužydavai ranka ar guminiu plaktuku, – prisimena J. Radvilė. – Darbas gana nuobodus, be to, aš visada norėjau būti tarp geresnių – tarp mokslininkų, o ne aptarnaujančiųjų. Nuėjau ir pasakiau, kad noriu rašyti disertaciją. Įstojau į aspirantūrą, išsirūpinau stažuotę į Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą, parengiau disertaciją, apgyniau. Dėsčiau universitete tai, ką gerai išmaniau, sekėsi neblogai, atostogos ilgos, labai nepersidirbi, esi gerbiamas. Atrodytų, ko dar reikia?“ Janina sako, kad būtent tokia situacija žmones labiausiai užmigdo – jei gražiai sau plauki pasroviui, rutiną priimi kaip natūralų dalyką. „Turi nuolat savęs klausti ir sąžiningai sau atsakyti, ar tai, ką darai, tau vis dar įdomu“, – siūlo pašnekovė. Mintis įkurti mokymo centrą J. Radvilei kilo tuomet, kai ji buvo pakviesta pakeisti vieną dėstytoją ir pamokyti žmones kompiuterinio raštingumo pradmenų. Pamatė, kad yra žmonių, norinčių to mokytis ir pasiruošusių už tokias pamokas mokėti, atidarė savo mokymo centrą ir pradėjo samdyti dėstytojus pati. „Verslas iš pradžių buksavo, – prisipažįsta ji. – Būdavo, kad dalį darbuotojų algoms išmokėti reikiamų pinigų turėdavau pridėti iš docentės algos. Kartais apimdavo neviltis, bet uždaryti įmonės neskubėjau. Pradėjome dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose, mokėme darbo biržos siųstus žmones, turėjome per 20 licencijų suteikti įvairaus pobūdžio išsilavinimą – vadybininko, buhalterio, administratorės, apsaugininko, sekretorės... Paskui atsirado ES projektai, rengėme kursus ministerijų, savivaldybių darbuotojams.“ Darbas su žmonėmis, projektų vadovo išsilavinimo poreikis moterį paskatino domėtis su šia sritimi susijusiomis studijomis. Ir mokslų daktarė docentė J. Radvilė nutarė vėl tapti studente – įstojo į Mykolo Romerio universiteto Lyderystės ir pokyčių vadybos magistrantūrą.
„Padariau klaidą, kai, sumaniusi studijuoti, pasakiau apie tai savo sūnui Lukui, – prisimena lektorė. – Jis jau buvo baigęs magistrantūrą, dirbo informacinių technologijų srityje. Puolė atkalbinėti: „Kam tau to reikia, juk jau turi diplomą.“ Tąkart nenuėjau. Kitą rugsėjį parašiau prašymą studijuoti, tik šįsyk niekam nepranešiau. Pakviečiau sūnų tik į diplomo teikimą. Dabar jis kartais paklausia, ar nesigailiu, kad ryžausi studijuoti. Atsakau: „Gailiuosi, kad nepradėjau to daryti 10 metų anksčiau.“ Aišku, kuriozinių situacijų netrūko. „Buvau vyriausia grupėje, vyresnė ir už dažną dėstytoją, tad juos gerokai gluminau, – juokdamasi prisimena ji. – Kartą įlekiu pavėlavusi į paskaitą, o dėstytojas išsigandęs klausia: „Atsiprašau, čia mano auditorija ar jūsų?“ Sakau jam: „Jūsų, jūsų, nesijaudinkit“ ir atsisėdu. Visą paskaitą buvo išsigandęs kaip zuikis, o po jos išdrįso paklausti, gal aš tikrinu, gal iš ministerijos esu.“ Su didžiausia šiluma Janina Radvilė prisimena profesorių Juozą Lakį. „Sklido gandas, kad pas jį labai sunku, todėl ir nuėjau, – prisimena ji. – Buvau vienintelė jo paskaitų lankytoja, bet kaip jis tas paskaitas dėstė!.. Taip oriai, nuosekliai, išsamiai, įdomiai, tarsi auditorijoje sėdėtų 30 žmonių. Gavau iš jo ne tik dalyko, bet ir neįkainojamų lektorystės pamokų. Dabar jis dėsto Lenkijoje, kartais susirašom feisbuke.“
Paklausta, ar vyresniam kaip 50-ties metų žmogui mokytis taip pat lengva kaip ir 20-mečiui, J. Radvilė neslepia, kad smegenys išties neveikia taip, kaip jaunystėje, bet yra kitų privalumų. „Jauna, turėjau geresnę atmintį, dabar turiu daugiau patirties ir galiu išmąstyti, – sako ji. – Nebereikia informacijos kalti mintinai.“
Buvusi dėstytoja atvirai pripažįsta, kad mūsų universitetuose teikiamos žinios vis dar yra gana ribotos, bet niekas netrukdo atsakymų į kilusius klausimus ieškoti savarankiškai, juolab kad šiais laikais tai padaryti itin lengva. „Pradėjus mokytis universitete, man kaip koks maišas prakiuro, – juokiasi J. Radvilė. – Dar bestudijuodama pradėjau mokytis ugdomojo vadovavimo (koučingo), paskui susidomėjau neurolingvistiniu programavimu (NLP), tad turiu ir šių dalykų mokslo baigimo sertifikatus. Beje, dabar kaip tik rašau straipsnį, kuriame NLP kritikuoju. Nesakau, kad jo metodų negalima taikyti, bet tai, ko mes esame mokomi kursuose, yra tik pigus maistas už didelius pinigus. Juk NLP iš esmės yra darbas su pasąmone. Deja, per visus kursus šito žodžio neišgirdau. Lektoriai siūlo dirbti su žmogaus smegenimis kaip su juoda dėže.“
Didžiausiu savo pasiekimu J. Radvilė laiko PMP („Project Management Professional“) sertifikatą. „Tai – pats prestižiškiausias sertifikatas iš projektų valdymo, – sako ji. – Kai sužinojau, kad Lietuvoje jį turi tik apie 100 žmonių, nutariau, kad man jo būtinai reikia. Ambicijos sukilo, kai kartą paprašiau leidimo įrašyti projekto vadovu vieną šį sertifikatą turintį partnerį. Jis iškart užrietė nosį: „Nežinot, kaip sunku jį gauti, turite man gerokai primokėti...“ Padirbėti teko išties nemažai. Per metus išstudijavau kelias anglų kalba parašytas knygas po 500 puslapių, o egzamino metu per 4 valandas turėjau atsakyti į 200 klausimų iš 100 tūkstančių klausimų bazės. Išlaikiau, nors tai man pasirodė net sunkau, nei baigti magistrantūrą.“
Bajoriškos šaknys
Aprodydama savo jaukius namus, Janina stabteli prie ant sienos kabančio savo giminės medžio. Nesunku suprasti, iš kur stiprybės ir pasitikėjimo semiasi ši iš pažiūros trapi moteris – abu jos tėvai kilę iš bajorų. „Mano tėvai buvo sužlugdyti santvarkos lūžio, – sako J. Radvilė. – Jie abu buvo iš pasiturinčių dvarininkų šeimų. Tėvo genealoginį medį žinau nuo XV a., kai karalius proprosenaliui Buivydui padovanojo 4 dvarus. Proprosenelis turėjo du sūnus – Danilą ir Radvilą. Tiesa, abejoju, ar mes giminiuojamės su garsiaisiais Radvilomis – tais laikais šis asmenvardis buvo gana dažnas.“ Peržiūrint archyvus, matyti, kaip „Radvila“ tampa tėvavardžiu „Radvilaitis“, Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi, – „Radvilovič“ ir galiausiai – pavarde „Radvilavičius“. Janina tik neseniai savo pavardę vėl sulietuvino. Radvilavičius tebėra jos sūnus, o štai marti ir anūkė – jau Radvilės.
Visada pravartu turėti planą B ir skirti laiko bei pastangų jam vystyti. Reikia plėsti savo dalykinių pažinčių tinklą, kad vėliau galėtum juo pasinaudoti.
„Mano tėvas prieš karą buvo teisėjas. Aš irgi būdama maža svajojau apie teisę, krimtau rimtas, storas romėnų teisės knygas. Deja, grįžęs iš tremties tėvas apie teisę nebenorėjo nė girdėti, netikėjo, kad tokia sovietinėje šalyje egzistuoja, – pasakoja moteris. – Kodėl buvo ištremtas? Buvo teisėjas, turėjo dvarą, studijavo Paryžiuje... Grįžęs iš tremties rašydavo, kad jo išsilavinimas – vidurinis, dirbo buhalteriu.“ Janinos mama užaugo pasiturinčioje ir išsilavinusioje sulenkėjusių bajorų šeimoje. „Tarp kitko, mano mamos mama irgi buvo Radvilavičiūtė. Tad esu dviguba Radvilė... Mamos tėvai kalbėjo lenkiškai, augino tris pametinukes dukras, – kai pašnekovė nukelia tolimus laikus, pasijuntu, tarsi žiūrėčiau A. Čechovo spektaklį „Trys seserys“. – Jas namuose mokė patyrusios guvernantės: prancūzų kalbos – tikra prancūzė, vokiečių – vokietė. Kasmet seserys važiuodavo į Kauno gimnaziją laikyti egzaminų. Mokėsi ir lotynų kalbos, o matematiką išmanė taip gerai, kad man mama dar 10 klasėje padėjo spręsti uždavinius. Mama vienus metus studijavo Kauno universitete prancūzų kalbą, bet, baigusi pirmą kursą, ištekėjo už tėvo ir daugiau nebesimokė. Kam tie mokslai, jei vyras teisėjas... O jis iš lagerio grįžo jau stipriai pasiligojęs. Mirė, kai man buvo 11 metų. Mama liko viena su trimis vaikais, be jokio turto ir išsilavinimo. Dirbo kasininke, buhaltere. Buvo tikrai nelengva. Užtat mus vertė mokytis. Privalėjome visi baigti universitetą.“
Neseniai J. Radvilė su broliu ir seserimi atgavo tėvo dvarelį, esantį Telšių rajone prie Tryškių. „Nuvažiavome, pamatėme didelį griūvantį namą, jame gyveno daugybė šeimų, deja, tipiško kumečio mentaliteto. Pradėjo skųstis, kad kaimynas neduoda gabalo tvarto, kad nėra, kur šieno pasidėti... Tad gerai, kad pagaliau atsirado šeimininkas, kuris jais pasirūpins, – liūdnai šypteli dvarininkų palikuonė. – Nuomos, aišku, jokios nemokėjo, iškelti jų neturėjome teisės. Atsisakėme namo su visais gyventojais.“
O štai savo namus Janina pasistatė pati. „Pirmą namą prieš 20 metų statėme kartu su sūnumi. Abu plytas nešiojome, kad nereikėtų samdyti darbininkų, – prisimena ji. – Jam tuomet buvo gal 8-eri... Toks nelabai vykęs namas išėjo. Nelabai mėgau, tad prieš porą metų susirenčiau kitą – apie kokį svajojau. Oi, kaip mane visi atkalbinėjo: „Kam tau senatvėje reikia, gal jau jame nepagyvensi...“ Va, gyvenu pusantrų metų, o atsibos – trečią pasistatysiu!“ Janina įsitikinusi, kad sunkumai padeda žmogui augti ir tobulėti, tad nė nemano skųstis, kad niekas nebuvo paduota ant auksinės lėkštutės, priešingai, yra tuo patenkinta. „Vaiką auginau, galima sakyti, viena, – sako pašnekovė. – Iki 40 metų neturėjau, kur gyventi, tryniausi bendrabučiuose. Kai nieko neturi, kabiniesi į gyvenimą, kažką darai, sieki ir pasieki. Nereikia kloti atžaloms minkštų patalų, nes tik sugadinsite joms gyvenimą, užmigdysite vidines kovotojo savybes.“ Puikiausias šios teorijos pavyzdys – Janinos sūnus Lukas. Turi savo įmonę, namą, yra mokslų daktaras. Ir viską pasiekė pats.
Vienatvė neslegia
Apie asmeninį gyvenimą J. Radvilė nelinkusi labai atvirauti. Prisipažįsta, kad beveik visą laiką nugyveno viena. „Neturėjau labai daug gerbėjų, gal todėl, kad neturiu viliokės gabumų? Jei vidinio polinkio koketuoti nėra, tai labai kvailai atrodysi vaidindama, – svarsto ji. – Nestojau į per sunkias varžybas, kurių prizas gali būti to nevertas. Laisvų normalių vyrų yra mažiau nei moterų, tad, jei pasitaiko koks nors, visos taip ratu sukasi, kad jis iškart nosį užriečia. Vienas pažįstamas matematikas išvedė formulę, kokio amžiaus moters reikia vyrui. Pagal jo formulę, kuo labiau vyras sensta, tuo trokšta vis jaunesnės partnerės. Pagal jį, sulaukusi 45-erių, turėjau dairytis 80-mečio. Kur jį dėčiau? Ir dabar tokio nenorėčiau. Mums, moterims, reikėtų savo formulę išvesti. Juk moteris ir 70-ties gali būti visose srityse aktyvi, o vyras, deja, jau ne visuomet.“
Tiesą sakant, Janina ir viena randa, ką veikti. Ji labai mėgsta keliauti. „Buvau Šri Lankoje, Tailande, Kombodžoje, apvažiavau visą Europą. Dabar svajoju apie Australiją ir Zelandiją. Mėgstam su drauge kur nors išlėkti per Velykas, kad nereikėtų valgyti baltos mišrainės su kumpiu, – pasakoja ji. – Šiemet draugei neišeina, tai gal skrisiu viena.“ Vienai keliauti – ne problema. „Gruodį buvau Kuboje, – sako ji. – Lietuvoje buvo šalta, liūdna. Skambinau vienam, kitam, bet niekas prieš šventes negalėjo, nenorėjo... O aš nenorėjau laukti, tad išskridau be kompanijos. Kokios buvo smagios atostogos, tokių dar nesu patyrusi!“ Kai užsimenu, kad ne kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus gali sau tokias keliones leisti, Janina tik numoja ranka. Jos įsitikinimu, savaitgalis Europos mieste gali atsieiti netgi pigiau nei sanatorijoje Lietuvoje. Tai priklauso nuo prioritetų – vieni sutaupytus pinigėlius kiša vaikams, anūkams, kiti juos skiria sau. „Netaškau pinigų drabužiams. Aš nematau savęs su audinių kailiniai, bet matau save Zelandijoje“, – juokauja ji.
Turi nuolat savęs klausti ir sąžiningai sau atsakyti, ar tai, ką darai, tau vis dar įdomu.
Vasaras Janina įprato leisti savo sodyboje Dzūkijoje, Zervynų kaime. „Visą vasarą daugybę kilometrų miškais nueinu grybaudama ir uogaudama. Ir iki pat spalio maudausi šalia sodybos tekančioje Ūloje. Kai kaimiečiai mane pamato, išpučia iš nuostabos akis. Kartą naktį buvo 5 laipsniai šalčio, o aš rytą ėjau maudytis – juk upė šiltesnė už orą. „Janute, vaikeli, a tu nebijai, aš tai numirtau“, – stebėjosi kitame krante stovinti moteris. O aš po tokių maudynių jaučiuosi kuo puikiausiai“, – pasakoja moteris.
J. Radvilė sutinka, kad anaiptol ne visi žmonės turi tokį tvirtą charakterį ir tiek energijos kiek ji, bet tai nereiškia, kad jie turi teisę numoti į savo gyvenimą ranka ir tapti našta aplinkiniams. „Turėjau vieną neįgalų studentą. Paskui žiūriu per televizorių – jis atidaręs savo įmonę, programuoja, įdarbinęs ir daugiau žmonių. Aktyviai tvarko savo gyvenimą, – pasakoja pašnekovė. – Kitas mano pažįstamas, būdamas aklas, baigė universitetą, atidarė aklųjų mokyklą, masažo saloną, nuo kalnų slidinėja... Jei Dievas davė silpnesnę sveikatą ar mažiau energijos, tiesiog turi daugiau dirbti. Jei ko nors iš gyvenimo nori, daryk. Jei neketini daryti, tai ir nenorėk.“
Grožio dosjė
Mankšta. „Darau mankštą kiekvieną rytą. Neilgą, vos keliolikos minučių, bet jei kelias dienas pritingiu, iš karto pasekmės jaučiasi – viskas pradeda girgždėti, nė kaklo negaliu pasukti.“
Badavimas. „Būdama 26-erių susirgau ūmiu kasos uždegimu, prasidėjo nekrozė. Gydytojai sakė, kad išgyventi šansų turiu mažai, bet išsikapsčiau. Nuo pasikartojančių priepuolių išgydė 21 dienos badavimas. Vaikščiojau už sienų laikydamasi, tokia buvau nusilpusi, užtat su kasa susijusias bėdas lyg ranka nuėmė.“
Stilius. „Kai buvau jaunesnė, nešiojau tik samaninius arba pilkus drabužius, poilgius sijonus. Dabar mėgstu trumpesnius sijonus, ryškias spalvas, netgi raudoną. Man atrodo, joks stilistas negali pasakyti, kaip tau rengtis, tai turi ateiti iš vidaus. Matyt, būdama 40-metė jaučiausi esanti senesnė nei dabar.“
Raukšlės. „Kremo nusiperku, kokį geresnį, brangesnį, bet pas kosmetologes nevaikštau, jokių procedūrų nedarau. Jei žmogaus akys nespinduliuoja energija, smalsumu, jis vis tiek bus senas, kad ir kokį kremą naudotų, kad ir kiek plastinių operacijų jam būtų padaryta. Labai taikliai viena močiutė kaime pasakė: „Karvė raukšlių neturi, bet vis tiek atskirsi, kuri sena.“
