Edita, kiek metų gyvenate už Atlanto ir kaip dažnai matotės su mama, apkabinate viena kitą?
Edita: Modelio darbą dirbu beveik dvylika metų.
Regina: Turiu dvi dukras. Edita – vyresnėlė, Karolina už ją jaunesnė beveik trejais metais. Vieną turiu namie paguodai, o kita skrajoja. Edita dažnai grįžta į Kauną, aš taip pat nepraleidžiu galimybės pakeliauti kartu su dukra.
Edita: Man reikėjo kelerių metų, kad pripratinčiau mamą skraidyti kartu. Mano darbų grafikas painus, dažnai tenka nuspręsti paskutinę minutę. Žinote, koks stresas, kai niekada nekeliavai, o aš pareiškiu: „Važiuojam! Po kelių dienų išskrendam.“ Ir ne kur nors arti, o už Atlanto.
Regina: Iš pradžių tikrai būdavo didelis stresas. Ir atsikalbinėdavau, ir neskrisdavau, o dabar laukiu. Pagavau kablį (juokiasi).
Edita, kaip šioje milžiniškos konkurencijos srityje pavyko tapti išskirtinei?
Edita: Aukščiausią lygį pasiekę modeliai yra skirtingo amžiaus, duomenų, charakterio. Mano duomenys tiko, todėl pirmuosius darbus gavau greitai. O toliau viskas vyko pamažu. Stengiausi dirbti profesionaliai, neišsidirbinėjau, nesivėliau į skandalus, nevaidinau kažin ko. Žinojau, kad, norint dirbti modeliu, reikia charizmos, talento pateikti save, suprasti, intuityviai jausti, kas svarbu mados ir grožio industrijos menininkams. Viskas vyksta labai greitai, daug nuotraukų turi padaryti per trumpą laiką, darbas sunkus, bet visi, net ir dirbdami, nori gerai praleisti laiką. Todėl niekam nepatinka merginos, kurios skundžiasi, amžinai nusivylusios.
Regina: Dabar galiu suprasti, kaip jaučiasi mano dukra per fotosesijas. Pamačiau, koks tai sudėtingas darbas, kokia komanda triūsia.
Kad tapote modeliu, įtakos turėjo tėveliai: nusivežė mergaites į Palangą, o ten, paplūdimyje, modelio agentūros atstovai ir pastebėjo septyniolikmetę Editą...
Edita: Taip, tėvai mane tokią padarė, tokią užaugino ir į Palangą nusivežė. Ten mergaitės dalijo skrajutes, kvietė ateiti į vienos Vilniaus modelių agentūros atranką. Pamaniau, nueisiu. Agentūros atstovai atsirinko mane ir dar vieną mergaitę. Norėjo, kad iškart pradėčiau dirbti, bet tėtis sustabdė.
Regina: Agentūra buvo Vilniuje, o į sostinę važinėti neturėjome galimybių. Edita mokėsi vidurinėje, lankė muzikos mokyklą. Tada tėtis pasidomėjo Kaune esančiomis modelių agentūromis. Pasirinkome tą, kuri buvo arčiausiai muzikos mokyklos.
Edita: Jie iškart mane priėmė, padarėme fotosesiją. Koks likimas – rugpjūčio gale ilsėjomės Palangoje, o jau rugsėjo 8 dieną trims mėnesiams išskridau į Barseloną. Vykau kartu su Berta, ji ten jau buvo buvusi, tad viską detaliai papasakojo. Dabar esame geriausios draugės.
Ponia Regina, kaip jautėtės išleidusi nepatyrusią septyniolikmetę į grožio ir mados pasaulį, kur tiek pagundų tyko?
Regina: Įsivaizduokite, vos tik Edita išvyko, spaudoje pasirodė didžiulis straipsnis apie Lietuvos modelių agentūras, siuntusias mergaites ne modeliais dirbti, o kitokiais tikslais. Edita skambindavo kiekvieną dieną ir pasakodavo, kad viskas gerai. O tame straipsnyje rašė, kad mergaites išveža, pasus paima, liepia sakyti, kad viskas gerai. O jei ir jai taip liepia? Be to, nežinojau, ir kas ta mergina, su kuria išvažiavo. Tikrai buvo sunku. Pagaliau Editos tėtis nuskrido į Barseloną, apsilankė toje agentūroje, pamatė, kur ir kaip mergaitės gyvena, grįžo nusiraminęs ir nuramino mane.
Edita: Barselonoje baiminausi dėl visiškai kitų dalykų. Gyvenime nebuvau avėjusi aukštakulnių. Jie man atrodė pavojingi, bijojau pargriūti. Kai pabandžiau – visos baimės išgaravo. Labai patiko ir dabar patinka, nors ne kartą teko avėti ir per didelius, ar per mažus, kurie spaudė, trynė pirštus, nuo kurių skaudėjo kojas.
Regina: O man nerimo tikrai buvo, žinojau, kad tai sritis, kur yra ir labai gražių, ir nelabai gerų dalykų, bet pasitikėjau Edita. Tarp mūsų yra ypač stiprus ryšys. Ji paklusni, gera, atvira, niekada nemeluoja, viską pasisako. Kai pradėjo kilti karjeros laipteliais, man labai patiko jos žodžiai: „Jeigu pamatysite, kad keičiuosi, pasakykite, neleiskite man pasikeisti.“ Tokia – nuoširdi, paprasta – ir išliko.
Regina: Iš Editos išmokau rengimosi stiliaus. Keliauti be streso. Ramiai viską priimti.
Ar iš ilgesio teko ašarą nubraukti?
Regina: Ir dabar tenka.
Edita: Vakar turėjau parskristi iš Berlyno, bet nuvykau ne į tą oro uostą ir praleidau savo lėktuvą. Mama ir tėtis laukė Vilniuje, maniau, nueisime pavakarieniauti, ramiai pabūsime, pasišnekėsime, bet viskas sugriuvo. Nieko baisaus neatsitiko. Esu suaugęs žmogus, o pradėjau žliumbti lyg vaikas.
Garsiausių pasaulio modelių dešimtuke 2015 metais buvote įvardyta kaip daugiausia uždirbanti (3,5 mln. JAV dolerių). Būdama 22-ejų metų nusipirkote butą Niujorko centre. Ar padedate tėvams?
Edita: Niekam nesigiriu, kiek uždirbu. Kai kurie „ekspertai“ tai nustato pagal darbus. Butą Niujorke nuomojuosi. Turiu nekilnojamojo turto kitose šalyse. Iš tėčio ir mamos išmokau neišlaidauti. Dabar gyvenu laisviau, galiu nemažai sau leisti, bet vis tiek su pinigais elgiuosi apdairiai. Kai supratau, kad galiu padėti tėvams ir ne tik jiems, padedu.
Gal mokėtės vadybos?
Edita: Tėtis skatino studijuoti, kadangi nežinojome, kaip seksis modelio darbas. Įstojau į Aleksandro Stulginskio universitetą, pradėjau mokytis inžinerijos ir vadybos. Vis dėlto dėl įtempto darbų grafiko ir nuolatinių kelionių laiko studijoms nelikdavo. Be to, supratau, kad tai, ko mokausi, man neįdomu, todėl nutariau – studijuosiu, kai norėsiu ir ką norėsiu.
2009 m. apsinuoginote fotosesijoje su Zac‘u Efron‘u, 2010 m. – žurnalo „Interview“ fotosesijoje; 2013 m. atsidūrėte tarp 25 seksualiausių pasaulio modelių; tais pačiais metais nuoga pozavote prancūzų žurnalui „Lui“; meniniame erotiniame filme „Persona“ nuoga grojate pianinu, maudotės su dviem nuogais vyrais modeliais. Kaip įveikėte įgimtą drovumą?
Edita: Nejaučiu drovumo, kai reikia apsinuoginti, juk nuogas žmogaus kūnas toks gražus. O pirmą kartą fotografuotis pusnuogei (be viršutinės drabužių dalies) man buvo pasiūlyta Calvin‘o Klein‘o džinsų reklamai – su garsiu fotografu Steven‘u Meisel‘iu. Tada šių vardų nežinojau, o tuometė mano agentė nusprendė už mane ir pasakė: „Ne.“ Po kurio laiko man paskambino vadybininkė iš Niujorko agentūros, ir situaciją išsiaiškinome. Paskui supratau, kokio svarbumo darbo būčiau netekusi. Nuo tos dienos esu mylimas Calvin‘o Klein‘o modelis.
Ar tėvams pranešdavote, kad dalyvausite tokiose fotosesijose?
Edita: Man regis, ne.
Regina: Iš pradžių dukters nuogumas šiek tiek trikdė, bet paskui supratau, kad trikdo ne nuogumas, o baimė, ką žmonės pasakys. Nuo to reikia tiesiog atsiriboti.
Edita: O man net nekildavo ir nekyla minčių galvoti apie Lietuvą. Aš galvoju tik apie darbą. Žinau, kad dirbu su pačiais geriausiais fotografais. Jų nuotraukos gražios, estetiškos, subtilios. Niekada nedarau to, kas man nepatinka. Be to, pasitikiu savo agentūromis. Jos nori, kad daryčiau aukščiausio lygio darbus. Teisinga strategija pasiteisino šimtu procentų.
Kaip tėtis vertino Jūsų drąsą?
Edita: Kartą jo paklausiau: „Ar tau ne gėda eiti į darbą, kai mano nuogos nuotraukos pasklidusios žiniasklaidoje?“ Juk jis – universiteto docentas, daktaras. Tėtis pasakė: „Ne, ne gėda, aš tavim didžiuojuosi ir džiaugiuosi.“ Ir man taip gera pasidarė. Taip pat buvo, kai draugavau su daug vyresniu draugu, – tai truko septynerius metus. Aplinkiniai aikčiojo: „Jėzau, ką tavo tėvai sako?!“ O tėvams buvo svarbu, kad aš laiminga.
Edita: Man šis viršelis svarbiausias, nes esu su pačiu svarbiausiu ir mylimiausiu žmogumi – savo Mamyte!
Ko labiausiai bijojote dukrai einant tuo keliu?
Regina: Aš viską žinojau ir žinau. Mes kiekvieną dieną kalbamės. Labiausiai nerimauju dėl kelionių, svarbu, kad sėkmingai nuvyktų iš vienos vietos į kitą.
Rūpėdavo, ar pavalgiusi, išsimiegojusi?
Edita: Labai mėgstu skaniai pavalgyti, todėl tam skiriu ypatingą dėmesį. Per atostogas su mama ir sese net pasiginčydavome dėl to, kad jos nori viską apžiūrėti, o aš tempiu ten, kur skaniausiai gamina.
Regina: Sunkiausia ir liūdniausia būna, kai Edita serga. Ji kažkur toli, jai blogai, o aš niekuo negaliu padėti.
Ar tiesa, kad modelių agentūrose patyrėte ir apgavysčių?
Edita: Dabar bendradarbiauju su Paryžiaus modelių agentūra „Viva Models“, Niujorko „DNA“, Milano „Why Not“ ir esu labai patenkinta. Labiausiai teko nusivilti lietuvių agentūra. Tėtis man padėjo pasirašyti sutartį, ją iš esmės pataisė, bet problemų vis tiek turėjome. Agentūros vadovei rūpėjo ne mano karjera, o kuo greičiau ir lengviau užsidirbti pinigų. Tik per teismus, padedamai tėčio, man pavyko išeiti iš šios agentūros, bet visų uždirbtų pinigų taip ir neatgavome... Kiti modeliai pasirašo tokias pakištas sutartis, kad būna pririštos kone visą gyvenimą.
Karlas Lagerfeldas, kurdamas filmą apie Coco Chanel jaunystę, pagrindinį vaidmenį patikėjo Jums. Ar patiko įkūnyti šią divą?
Edita: Kai pranešė, kad Lagerfeldas paprašė suvaidinti Coco Chanel, nepatikėjau. Kaip suprasti: aš – iš Lietuvos – įamžinsiu šią personą? Fantastika. Buvo labai gera. Tai vienas mėgstamiausių mano darbų.
Regina: Mačiau šį filmą ir žavėjausi savo dukra. Taip pat mačiau kelias fotosesijas, kuriose ji dalyvavo. Stebėjausi: kai Editą filmuoja ar fotografuoja, ji sugeba tarsi išeiti iš savęs, tapti kita. Žiūriu ir negaliu patikėti, kad tai – mano dukra. Vos fotografas nuleidžia objektyvą, blykst, šypsena iki ausų, ir vėl matau savo Editą. Ši metamorfozė man, mamai, yra žavus stebuklas.
Edita: Man patinka šis pokalbis, nes niekada nesu to apie save girdėjusi!
Žurnalo „W“ viršeliui pozavote su Holivudo aktoriumi Tom'u Cruise'u. Kokios yra kino pasaulio žvaigždės, kai bendrauja privačiai?
Edita: Man Tom'as Cruise'as pasirodė paprastas. Viskas vyko lengvai, be išsidirbinėjimo. Atidirbome ir išsiskyrėme. Aš nei vengiu, nei ieškau draugysčių su žvaigždėmis, o su tais žmonėmis, kurie man tinka, susidraugauju natūraliai.
Regina: Stebėjausi: kai Editą filmuoja ar fotografuoja, ji sugeba tarsi išeiti iš savęs, tapti kita.
Ar didžiuojatės savo dukra?
Regina: Žodį „didžiuotis“ visada pakeičiu „džiaugiuosi“.
Edita: Ačiū, mamyt, pasakei tai, ką ir aš manau. Kai man sako: „Tavo tėvai tavimi didžiuojasi“, aš manau, kad jie džiaugiasi.
Regina: Aš tikrai džiaugiuosi. Kol neįsigilini, atrodo, kad normalus dalykas: dirba, ir tiek, bet kai pagalvoji, kiek ji, paprasta mergina iš Kauno rajono, yra pasiekusi ir kaip toli nuėjusi, – neįtikėtina.
Esate žurnalų „Vogue“, „Marie Claire“, „Allure“, „Numéro“ viršelių veidas, tačiau dar nė sykio nebuvote Lietuvos žurnalo veidu. Pirmasis kartas – puošite „Moters“ viršelį. Pradžia gimtinėje dargi ypatinga – pirmą kartą fotografuojatės su mama. Ką Jums abiem reiškia ši fotosesija?
Edita: Man šis viršelis yra svarbiausias, nes esu su pačiu svarbiausiu ir mylimiausiu žmogumi – savo Mamyte!
Regina: O man tai – tikra avantiūra. Kai Edita parašė, kas ir kaip, pamaniau, kad šmaikštauja. Iš pradžių ėmė juokas, vėliau pradėjau nerimauti, kad įsivėliau. Supratau, kaip jaučiasi mano dukra per fotosesijas. Pamačiau, koks tai sudėtingas darbas, kokia komanda triūsia. Beje, dvare, kur vyko fotosesija, kai buvau jauna, vykdavo kaimo šokiai, į juos yra tekę važiuoti net sunkvežimio kėbule. Koks gražus sutapimas. Tik šį kartą ten lankiausi turėdama kilnesnę misiją. Dvaras pasikeitęs neatpažįstamai.
Edita: Žinojau, kad viskas bus labai gerai, smagu, šaunu. Tik išgyvenau dėl to, kad ji išgyvena. Pamenu, kaip jaudindavausi per egzaminus skambindama pianinu, todėl suprantu ir mamos jaudulį per fotosesiją.
Jokių skandalų, romanų su fotografais? Mario Sorrenti, Mario Testino, Cédric'as Buchet, Patrick'as Demarchelier, Bruce'as Weber'is, Benny'is Harne'as – Jus įamžinę garsūs fotomenininkai. Koks yra modelio ir fotografo ryšys?
Edita: Modeliu dirbu beveik dvylika metų, bet kiekvieną kartą, kai pradedu bendradarbiauti su nauju fotografu, man įdomu stebėti, kaip atsiranda šis ryšys. Iš pradžių bendrauju su visiškai nepažįstamu žmogumi, kuriu spektaklį, turime vienas kitą perprasti ir suprasti. Kai pradedame vienodai suvokti humorą, galima sakyti, kad ryšys jau yra. Pastebėjau, kad moterys fotografės švelnesnės, atsargesnės nei vyrai, bet vyrų energija man irgi patinka. Manau, dabar pakankamai artimai pažįstu beveik visus fotografus ir stilistus, su kuriais yra tekę dirbti. Gaunu informaciją, kas fotografuos, darys makiažą, kurs stilių, ir žinau, kokia bus diena – lėta, rimta ar linksma.
Regina: Tarp mūsų – ypač stiprus ryšys. Ji yra paklusni, gera, atvira, niekada nemeluoja, viską pasisako.
Išskirtinio ryšio nebuvote pajutusi?
Edita: Mados pasaulyje labai daug homoseksualių asmenų, todėl būtų sunku įsivaizduoti mano meilės ryšius su jais. Žaviuosi jų žmogiškosiomis savybėmis, profesionalumu.
Mama yra tas žmogus, su kuriuo nebijote būti pati savimi? Galite viską jai iškloti ar vis dėlto yra dalykų, kurių nepasakote dėl šventos ramybės?
Edita: Viską jai galiu pasakyti. Kartais atrodo, gal geriau nutylėti, kad ir dėl šventos ramybės, bet vis tiek išsipasakoju, išplepu.
Ar amerikietis draugas Jums dovanoja gėlių?
Edita: Mano draugas Bjorn‘as – vokietis. Jis gyvena Berlyne. Gėlėmis palepina tikrai dažnai. Ypač, kai grįžtu į Berlyną.
Ar matėte dukters mylimąjį?
Regina: Daug kartų.
Turbūt ir vaikaičių jau laukiate?
Regina: Žinoma, kad laukiu. Norėčiau, kad dukros turėtų šeimas, o aš – anūkų.
Edita: Gerai, užsirašysiu (juokiasi).
Edita: Vertiname privatumą ir nežadame skelbti apie jungtuves.
Kada planuojate pranešti apie žiedų sumainymą?
Edita: Vertiname privatumą ir nežadame skelbti apie jungtuves.
Gal šiandien yra tas ypatingas mamos ir dukters susitikimas, prieš vyrui atskiriant Jūsų duetą?
Regina: Nemanau, kad atskirs, nes Bjorn‘as irgi labai artimai bendrauja su savo šeima, tad puikiai mus supranta.
Ar Bjorn‘as buvo priežastis, dėl ko išsiskyrė Jūsų ir amerikiečio draugo keliai?
Edita: Tikrai ne. Priežastis, sakyčiau, – septynerių metų etapas (juokiasi). Įdomiausia tai, kad Bjorn‘as taip pat dirba modelių pasaulyje, o susipažinome tik prieš pustrečių metų per artimą mūsų abiejų draugę Kristiną.
Ar mamos ir dukters ryšio nesumenkina atstumas, laikas, tyla?
Edita: Suvoki, ką reiškia artimieji, jų meilė, nuolatinis palaikymas, ir šis ryšys ilgainiui tik stiprėja. Mama dovanoja taip reikalingą saugumo jausmą. Ir vienišumą, ir baimę, ir nepasitikėjimą galima įveikti jau vien todėl, kad žinai, jog yra mama, tėtis, net jei jie ir negali tau padėti.
Regina: Editai pritariu. Mūsų ryšys atlaiko visus atstumo ir laiko išbandymus.
Ar galite paskambinti tėvams trečią ryto?
Edita: Galiu, bet neskambinu. Tiesa, kartą vidury nakties skambinau iš Niujorko. Mama nuramino ir patarė, ką daryti. Patarimo paklausiau, ir viskas puikiai susiklostė.
Ar būna – kai sergate, dukra atskrenda per Atlantą su apelsinais, gėlių puokšte, paruošia karštos arbatos ir atsisėdusi šalia skaito knygą?
Regina: Prieš dvi savaites, kai dėl ligos turėjau praleisti kelias dienas ligoninėje, Edita viską metusi parskrido iš Niujorko pabūti su manimi.
Edita: Visada esu pasiruošusi grįžti, jei yra reikalas. Šeimos šventes, Kalėdas, Velykas praleidžiu su šeima.
Edita, ko svarbiausia Jus išmokė mama?
Edita: Tikriausiai gerumo, paprastumo. Jo mane mokė ir mama, ir tėtis, ir babytė. Iš tėčio išmokau kovoti už teisybę.
Regina: Mano mama buvo labai gera. Edita irgi labai gera, į babytę panaši.
Edita: Mūsų babytė buvo angelas. Visi jos klausydavo, visi mylėjo, visi pas ją važiuodavo.
O Jūs, Regina, ko išmokote iš dukros?
Regina: Rengimosi stiliaus. Keliauti be streso. Ramiai viską priimti.
Koks vaikas buvo Edita?
Regina: Labai gera. Neišdykusi, atsakinga. Paauglystėje ypač nemėgo melo ir neteisybės (taip yra ir dabar). Mokykloje stengdavosi užstoti bendraklasius, iš kurių kiti tyčiodavosi, nors ir pačiai kliūdavo.
Ar buvote kada supykusi ant mamos?
Regina: Buvo. Neprisimeni, kaip skambinai į „Vaikų liniją“?
Edita: Taip. Kartą supykusi (juokiasi) nutariau paieškoti teisybės – paskambinau į „Vaikų liniją“ ir pasiskundžiau, kad man reikia siurbti didesnį kilimą, o sesei – mažesnį. Deja, paguodos nesulaukiau. Pasakė, kad esu vyresnė, todėl turiu siurbti didesnį kilimą.
„Čia, pasienyje, rudens lapai krinta. / Nors mano kaimynystėje vien barbarai, / O tu, tu – už viso tūkstančio mylių, / Ant mano stalo visuomet du puodeliai.“ Tangų dinastija (618–906). Kaip dėl tų puodelių?
Regina: Laukiu dukters kiekvieną akimirką, net jei ji nėra pažadėjusi grįžti. Per vienas Velykas padarė tokią staigmeną: vakare dažome margučius, ir pro duris įžengia Edita, nors sakė, kad neparvažiuos. Kai žinau, kad grįš, visada paruošiu jos mėgstamų cepelinų su morkų įdaru, balandėlių, rūgštynių sriubos...
Edita: Mamos maistas – pats skaniausias. Net būdama už Atlanto žinau, ką ji gamina vakarienei ar pietums.
Edita: Kai draugavau su daug vyresniu draugu, aplinkiniai aikčiojo: „Jėzau, ką tavo tėvai dėl to sako?!“ O tėvams buvo svarbu, kad esu laiminga.
Ar pasveikinate Motinos dienos proga?
Edita: Visada. Čia man ir tėtis padeda. Dar nespėju atsikelti, jau skambina: „Duodu mamą – pasveikinti su Motinos diena.“
Ar gyvenimas „ant lagaminų“ nenuvargino?
Edita: Išmaišiau visą pasaulį. Modelio darbas nelengvas, bet sunkumus atperka tai, kad keičiasi žemynai, valstybės, miestai, žmonės, sluoksniuojasi neįkainojama patirtis. Dirbdama šį darbą supratau, kad nėra padėties be išeities, išmokau greitai rasti sprendimą, pažinti žmones. Antra vertus, laukiu, kada galėsiu daugiau laiko praleisti vienoje vietoje, pasiilgau paprasčiausios rutinos – kasdienio maisto gaminimo, ėjimo apsipirkti, kambarių tvarkymo, grojimo pianinu, mankštinimosi sporto salėje, pasivažinėjimo dviračiu, krepšinio...
Regina, Jūsų patirtis, kai buvote Editos metų, kardinaliai skiriasi nuo dukros.
Regina: Gimiau ir augau kaime šalia Vilkijos miestelio. Baigiau vidurinę, paskui – prekybos mokyklą. Kurį laiką dirbau prekybos srityje, o didžiąją dalį laisvalaikio praleisdavau kaime – kartu su broliais ir seserimis padėdavau tėvams. Būdama Editos metų, jau turėjau dvi dukras. Atsidėjau joms, namams. Gal todėl ryšys su jomis ir yra toks stiprus, kad visur visada buvome kartu. Dabar savo šeimos dėka gyvenu tarsi rojuje.
Edita: Ačiū mamai. Esu labai laiminga, kad ją turiu. Visiems tokios linkiu.
Jeigu reikėtų pasakyti mamai iškilmingą kalbą, kokia ji būtų?
Edita: Kupina pačių giliausių jausmų.
Ar yra minčių grįžti į Lietuvą?
Edita: Būtų smagu praleisti Lietuvoje daugiau laiko. Grįžtu dažnai, tačiau vis tiek labai pasiilgstu namų, šeimos, draugų.
Kokie Jūsų ateities planai?
Keli numatyti projektai truks ne vienus metus. Gal apskritai atsisakysiu modelio darbo? Vėliau tikriausiai verksiu prisiminusi keliones ir podiumus (juokiasi). Jau seniai esu sau pasakiusi: „Jei nuo šiandien nebemodeliausiu, manęs laukia kiti darbai, kitas gyvenimo etapas.“
Keliais štrichais
Regina Vilkevičienė gimė 1963 m. rugpjūčio 22 d. kaime šalia Vilkijos miestelio.
Credo. „Visada išlik savimi – tokia, kokia esi.“
Stilius. „Kai noriu pasipuošti, renkuosi klasikinio stiliaus drabužius. Kasdien mielai dėviu džinsus, marškinėlius, sportinius drabužius.“
„Nemėgstu... varlių.“
Edita Vilkevičiūtė gimė 1988 m. rugpjūčio 3 d. Kauno rajone.
Credo. „Būti gerai sau ir kitiems.“
Stilius. „Savo spintoje turiu įvairių stilių drabužių. Ką pasirinksiu, priklauso nuo nuotaikos ir aplinkybių. Kasdienai renkuosi drabužius, kurie nevaržo laisvės judėti. Mano mėgstamiausi – džinsai („Levi‘s“, „Acne“, „RE/DONE“), vyriški marškiniai, oversize megztiniai, odiniai ir džinsiniai švarkai. Labai patinka ir klasikinis stilius, o vakarėliams renkuosi įvairias sukneles, kostiumus ir svarbiausia – aukštakulnius. Turiu nemažai įvairių vintažinių akinių, juos derinu prie aprangos.“
„Nemėgstu... melionų.“
Fotografas – Audrius Solominas ir Robertas Daskevičius
Stilius – Mariaus Stanevičiaus
Makiažas ir šukuosenos – Deimantės Kazėnaitės ir Kotrynos Vainilavičiūtės.
Už erdvę dėkojame Babtyno Žemaitkiemio dvarui (Žemaitkiemio g. 10, Babtų seniūnija, Kauno rajonas)
