Stereotipas, esą informacinės technologijos ir inžinerija – ne moterų sritis, įsišaknijęs taip giliai, kad jam išrauti reikės ne metų ir ne dvejų. Vis dėlto Žydrūnė Vitaitė tiki, kad tai pavyks. Mat savo kailiu yra patyrusi, ką reiškia būti įkalintai stereotipų ir kaip gera iš jų išsilaisvinti. „Kai mane pakvietė vadovauti telekomunikacijų bendrovei „Mainsec“, reagavau tipiškai – paklausiau įmonės savininko Dariaus Montvilos, ar jis supranta, ką daro skirdamas šias pareigas jaunai, inžinierės išsilavinimo ir panašaus darbo patirties neturinčiai blondinei. Vis dėlto jis tikėjo manimi“, – sako jau trečius metus šios kompanijos vadove dirbanti Ž. Vitaitė. Žinodama, koks svarbus yra palaikymas žengiant į naują erdvę, savo likimo draugėms ji sukūrė mentorystės programą „Women Go Tech“.
„Jos dalyvėmis jau atrinktos įvairios moterys – yra programavimą studijuojančių studenčių, yra tokių, kurios programuoja savarankiškai, ir tokių, kurių darbas reikalauja naujų IT srities įgūdžių. Mes suteiksime ne techninių žinių, o padėsime išsikelti karjeros tikslus, sukurti strategiją, kurti ryšius, nemesti visko vidury kelio“, – sako Žydrūnė. Programa truks penkis mėnesius, moterys turės unikalią galimybę mažiausiai kartą per mėnesį bendrauti su patyrusiais mentoriais – šie, padrąsindami ir pakonsultuodami, padės savo mokinėms rasti kelią per klaidžias techninių mokslų džiungles. Kurį laiką programos iniciatorė dvejojo, ar to tikrai reikia, bet, pradėjusi dalyvių atranką, suprato, kad pataikė į skaudžią vietą. „Į mūsų skelbimą „Facebook'e“ atsiliepė 250 moterų, nors formavome 30 dalyvių grupę. Kai kurie mentoriai sutiko dirbti su keliomis ugdytinėmis, tad dabar programoje dalyvauja 45 moterys, – pasakoja Ž. Vitaitė. – Nenorime už borto palikti ir kitų, tad galvojame apie seminarus, bendruomenę – tai padėtų moterims dalytis patirtimi, išeiti į viešumą ir sugriauti stereotipą, kad technologijų pasaulis skirtas vien vyrams.“
Mano problema buvo ta, kad pernelyg daug dalykų siejau su savo lytimi – maniau, kad kažko nesuprantu tik todėl, kad esu moteris.
Vaikystės išbandymai
Kaip svarbu sulaukti palaikymo, Žydrūnė pajuto dar vaikystėje. Iš jaukios nedidelės pradinės mokyklos perėjusi į vidurinę, naujokė išsyk susidūrė su klasės merginų priešiškumu. „Nežinau, kuo joms neįtikau, – gūžteli pečiais pašnekovė. – Gal tuo, kad klasės lyderėms nuėmiau karūnas nuo galvų... Gerai mokiausi, viskuo domėjausi, buvau aktyvi, o čia dar ir šauniausi klasės vaikinai man pradėjo rodyti dėmesį.“ Kitų merginų terorą Žydrūnė kentė apie dvejus metus. Patyčios, pravardės, atviras ignoravimas – tai buvo jos kasdienybė. Pasitaikė net grasinimų susidoroti – būrelis mergaičių sekdavo Žydrūnę iki namų, gąsdino savo ryšiais su gaujomis. „Supraskit, tai juk Panevėžys, – šypteli moteris. – Bandė mano mama padėti, kalbėjosi su klasės tėvais, vedė pas psichologą, kreipiausi pagalbos ir į mokytojus. Vis dėlto suaugusiųjų įsikišimas, ypač tame mieste, – rizikingas reikalas, įgyji skundikės vardą, pagarsėji kaip silpna, nemokanti pati susitvarkyti su savo problemomis. Kasdien pareidavau namo verkdama, ir tėvai niekuo negalėjo padėti. Man labai pasisekė, kad į mano pusę stojo klasės berniukai. Jei ne jie, būčiau sunkiai ištvėrusi. Susiformavo tokia mūsų 5 ar 6 žmonių kompanija, ir tai buvo tas saugus tinklas, kuris leido man išgyventi.“ Galiausiai klasė susitaikė su „išsišokėle“, negana to, ir gaujos lyderės susipyko. „Yra toks inkubacinis periodas: arba su tavimi susidoroja, arba pabėgi, arba surandi būdą, kaip atsilaikyti“, – sako Žydrūnė.
Žydrūnės gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis, kai įstojo į Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją. Kūrybiška atmosfera, puikūs mokytojai padėjo mergaitei išskleisti sparnus. „Labai mėgau poeziją, dalyvavau skaitovų konkursuose. Visi dalykai sekėsi gerai, vis dėlto neabejojau, kad mano kryptis – kalbos ir literatūra“, – prisimena pašnekovė. Kodėl tuomet ji nužingsniavo į priešingą pusę? „Kai gerai mokaisi, puikiai išlaikai visus egzaminus, turi pernelyg daug pasirinkimų, – paaiškina pašnekovė. – Pirmiausia tariausi su močiute. Ji man – kaip antra mama, pas ją Kupiškyje leidau vasaras. Dabar jai – 88-eri, bet yra skaidraus proto, mėgsta diskutuoti aktualiomis temomis. Močiutė dirbo buhaltere, tad paskatino mane rinktis ekonomiką. Pradėjusi ją studijuoti pirmaisiais metais išgyvenau didžiulę krizę: „Kur mano poezija, eilėraščiai, aristokratiškas gyvenimas, čia viskas taip sausa!“ Turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją. Prisimenu, kai ją susitikusi skundžiausi: „Širdis – ne ten, amatas – neaiškus...“ Mokytoja pasakė, kad amato visada reikės, o poezija tegul lieka sielai. Tai mane paskatino nemesti studijų.“
Drąsiai naujas sritis bandanti Ž. Vitaitė sako, kad jos tėvai niekuomet nedarė spaudimo ir juo labiau neribojo jos ir sesės pasirinkimo lyčių stereotipais. „Turiu 4 metais jaunesnę sesę, ji – inžinierė. Kartais pagalvoju, kaip nutiko, kad abi pasukome į vyriškas laikomas sritis? Gal todėl, kad tėtis labai norėjo sūnaus ir nuo mažens mus mokė skirti kryžminį atsuktuvą nuo plokščio? O gal kad mama ir močiutė buvo savarankiškos moterys, turėjo daug tvirtybės? – svarsto Žydrūnė. – Tiesa, sesė norėjo studijuoti kalbas, bet pavyko įstoti tik į VGTU transporto inžineriją. Po 5-erių metų ji man prisipažino, kad tris dienas verkė sužinojusi, kur pateko. Ir padėkojo man, kad tuomet paraginau ją vis dėlto išbandyti inžineriją. Paaiškėjo, kad tai labai įdomu. Tiesa, ir nelengva. Sesė dabar dirba statybų sektoriuje, moterims jis dar negailestingesnis nei telekomunikacijų.“
Savanorystė atvėrė kelius
Iš tikrųjų mėgautis studijomis Ž. Vitaitė pradėjo tik įstojusi į tarptautinę jaunimo organizaciją AIESEC. Ši jaunų lyderių bendruomenė 1948 metais buvo įkurta siekiant stiprinti ryšius tarp įvairių šalių ir kultūrų, mat tikėta, kad tai padės išvengti dar vieno karo. Jos filialas Lietuvoje įsteigtas 1991 m. „Savanorystė šioje organizacijoje buvo geriausia mokykla, – sako pašnekovė. – Jos nare buvau 4-erius metus: per tą laiką pažinau ir kitas kultūras, ir save. Išmokau pasiekti rezultatų, organizuoti didžiulius renginius, valdyti jų biudžetus. Kopiau karjeros laiptais, tapau organizacijos „AIESEC Lietuva“ prezidente.“ Žydrūnė pripažįsta, kad tuomet jai stigo pasitikėjimo savimi. Kandidatuoti į prezidentus ryžosi tik per antrąjį rinkimų turą. Ir tik todėl, kad ankstesnis prezidentas vokietis, vienas didžiausių Žydrūnės autoritetų, specialiai atskrido į Lietuvą ir primygtinai prašė merginą iškelti savo kandidatūrą. Panevėžietė pabandė ir rinkimus laimėjo.
Gaila, bet moterys dažniausiai yra labai kritiškos karjeros laiptais kopiančioms savo lyties atstovėms. Gal bijome konkurencijos, o gal nepasitikime pačios savimi?
„Niekada nebuvau pakankamai drąsi žengti pirmą žingsnį. Man visada atrodė, kad aplink yra geresnių. Žengiu tik paskatinta ar pastūmėta“, – sako ji. Reprezentuodama šalį mergina daug važinėjo po įvairias šalis – Tunisą, Meksiką, Indiją... „Supratau, koks didelis pasaulis ir kokie mes maži jame“, – teigia pašnekovė.
Išėjusi iš šios organizacijos, Ž. Vitaitė buvo pakviesta į Pasaulio ekonomikos forumo jaunimo tinklo „Global Shapers“ Vilniaus klubą. „Į šią tik 2012 m. susikūrusią organizaciją kviečiami jau šio to pasiekę jauni, lyderio savybių ir darbo patirties tarptautinėse organizacijose turintys žmonės, pasiryžę ką nors naudinga nuveikti savo miestui ir pasauliui“, – pasakoja pašnekovė. Vilniaus klubas yra vienintelis Baltijos šalyse. „Mane pakvietė, ir prisijungiau net nelabai žinodama, kur einu ir ką veiksiu, bet man patiko profesionali komanda“, – sako Žydrūnė. Nedidelė aktyvių žmonių grupė nuveikė nemažai, tarkim, 2015 m. iškovojo galimybę organizuoti Europos klubų susitikimą Lietuvoje. „Tai buvo didelis pasiekimas, nes nugalėjome Oksfordo, Miuncheno, Atėnų ir kitus rimtus klubus. Į susitikimą atvažiavo daugiau kaip 100 narių iš viso pasaulio, dauguma jų Lietuvoje lankėsi pirmą kartą. Buvo labai svarbu būsimiems pasaulio lyderiams suformuoti teigiamą įspūdį apie mūsų šalį ir Vilnių, – prisimena Ž. Vitaitė. – Sekėsi puikiai. Iki šiol mūsų konferencija prisimenama kaip itin kokybiška, įdomi ir profesionali.“ Beje, būtent po „Global Shapers“ sparnu gimė ir programa „Women Go Tech“.
Moteris vyrų pasaulyje
„Nepažįstu daugiau moterų, dirbančių tokį pat darbą kaip mano. Ir mano klientai, ir darbuotojai, ir konkurentai – vien vyrai. Pradėjus dirbti telekomunikacijų įmonėje „Mainsec“, man natūraliai kilo klausimas, ar privalau tapti vyru, kad pritapčiau šiame pasaulyje, – pirmąsias dvejones prisimena pašnekovė. – Susidūriau su įvairiais nesusipratimais. Kadangi viename pirmųjų susitikimų su projekto inžinieriais ir vadovais buvau vienintelė moteris, visi mane palaikė vertėja. Kai į antrą susitikimą atėjau viena, visi nustebo, kai atsakydavau pati, nepasitarusi su inžinieriais. Buvo tikrai sunkių akimirkų. Mano problema buvo ta, kad pernelyg daug dalykų siejau su savo lytimi – maniau, kad kažko nesuprantu tik todėl, kad esu moteris; kad klientas neperka produkcijos, nes nemoku vyriškai derėtis. Ilgainiui supratau, kad „ne“ tenka išgirsti visiems – tiek vyrams, tiek moterims, kad įgyti žinių galima mokantis ir kad žinoti visko neįmanoma. Sėdintieji kitapus derybų stalo taip pat nėra visažiniai, tik, priešingai nei aš, dėl to nesijaudina.“ Žydrūnė sako, kad, norint būti geram vadovui, svarbūs kiti dalykai – charakteris, lyderio savybės, gebėjimas organizuoti laiką ir komandos darbą. Aišku, reikia ir žinių. „Man iki šiol tenka nemažai pasėdėti vakarais, kol suprantu, kaip turi būti nuvestas koks nors kabelis, bet dabar jau esu neblogai pasikausčiusi, – sako ji. – Dažnai dalyvauju įvairiuose seminaruose, kursuose, tad yra dalykų, kuriuos išmanau geriau nei siauros srities inžinieriai technikai. Per vieną vakarėlį, sumanę pasišaipyti iš mano blondiniškumo, prie manęs priėjo pora linksmų jaunų inžinierių. Jie paklausė, kokio dydžio turi būti GSM antena. Pasitikslinau, kokiais dažniais bus paleistas signalas, kokio stiprinimo bus ta antena ir kiek operatorių ja naudosis, nes nuo to priklauso antenos plotis. Jie sutrikę nutilo ir pasakė, kad nebenori toliau diskutuoti. Atrodo, kad jie niekada nematė atidarytos antenos ir nesigilino, kaip ji yra padaryta.“
Ž. Vitaitė vengia analizuoti, kuo skiriasi vyrų ir moterų vadovavimo stilius, nes mano, kad taip skirstyti neteisinga. Pasak jos, kur kas daugiau nei lytis lemia individualios žmogaus savybės. „Esu girdėjusi atsiliepimų apie save, kad nemoku agresyviai ir kietai derėtis, bet mano būdas ne toks. Jaučiau, kad negaliu duoti to, ko iš manęs prašo. Pusę metų daužiausi galvodama, ką daryti, – prisimena pašnekovė. – Kartą susitikime apie tai įsikalbėjau su viena verslininke. Ji padrąsino, kad labai gerai turėti savo derybų būdą. Ir tikrai – pastebėjau, kad minkštumas man neretai padeda pasiekti geresnių rezultatų nei agresyvumas, nes žmonėms nepatinka, kai jie spaudžiami į kampą.“
Žydrūnė vadina save gana racionalia moterimi, ji nesivadovauja emocijomis, bet intuicijos neignoruoja. „Pastebėjau, kad vyrai neretai susirenka daug informacijos, ją išanalizuoja visais kampais, bet kai reikia priimti sprendimą, pasisuka į moterį ir klausia: „O kaip tau atrodo?“, nes mes mokame pajusti tai, kas slypi tarp eilučių“, – sako ji. Žydrūnei svetimas direktyvus vadovavimo stilius, ir ji mano, kad tai nekenkia jos autoritetui. „Aš išklausau įvairias nuomones, kad galėčiau priimti sprendimą, kuris tenkintų visus, – sako ji. – Nemėgstu rėkti, spausti. Spaudžiamas žmogus traukiasi. Kai prieini švelniai, gali laimėti daugiau.“ Vis dėlto „Mainsec“ vadovė prisipažįsta daugiau palaikymo sulaukianti iš vyrų nei iš moterų. „Gaila, bet moterys dažniausiai yra labai kritiškos karjeros laiptais kopiančioms savo lyties atstovėms, – pastebi pašnekovė. – Nežinau, kodėl taip yra. Gal bijome konkurencijos, o gal nepasitikime pačios savimi? Aš pati irgi mokausi palaikyti kitas moteris, nors kartais man išties sunku suprasti kai kurias jų. “
Drąsa būti silpna
Ž. Vitaitė garsėja ne tik savo projektais, bet ir pilietiškumu. Vieną dieną per žiniasklaidą išgirstame, kad ji savo namuose priglaudė pabėgėlį, kitąsyk – kad išgelbėjo nuo smurtautojo moterį. „Tokie tie mano nuotykiai, – nusijuokia ji. – Vis į ką nors įsiveliu. Ta nesena istorija su moterimi nutiko kitą dieną po „Women Go Tech“ atidarymo. Su savo komandos nariu eidama gatve ir prasilenkdama su apsikabinusia porele, pastebėjau, kad vyras moterį laiko kažkaip keistai – viena ranka apglėbęs per kaklą, o kita tempia ją už plaukų. Iš šalies tai galėjo atrodyti kaip žaismingos grumtynės, bet aš įsižiūrėjau į moters akis ir supratau, kad kažkas ne taip. Angliškai paklausiau: „Ką jūs darote? Ar viskas gerai?“ Tie žmonės atsiskyrė, ėmė vienas ant kito itališkai šaukti. Su manimi ėjęs vaikinas pasiūlė moteriai su mumis kartu parūkyti. Tada ji prabilo. Papasakojo, kad yra lietuvė, buvo su tuo italu susižadėjusi, bet jis smurtavo. Moteris grįžo į Lietuvą, o jis, išmeldęs antrojo šanso, atvyko iš paskos. Padėjome tai moteriai išsikraustyti iš viešbučio, ilgai kalbėjomės. Mes dažnai pačios nesuprantame, kodėl leidžiame visuomenei diktuoti mums elgesio normas. Smurtas ir moterų baimė rinktis inžinerines specialybes nėra tapatūs dalykai, bet šių reiškinių šaknys panašios.“
O štai istorija su pabėgėliu šiandien Žydrūnei kelia šypseną. Iš klubo „Global Shapers Vilnius“ narių išgirdusi, kad į Lietuvą atvykęs ir čia dirbantis siras Redvanas niekaip negali rasti, kur gyventi, nes žmonės atsisako jam nuomoti butą, Žydrūnė geraširdiškai leido kurį laiką pagyventi savo namuose. „Kaip tik turėjau laisvą kambarį, tad leidau jam pernakvoti. Esu pernelyg daug mačiusi pasaulio, todėl žinau, kad musulmonai nebūtinai taikosi mus papjauti, – sako ji. – Nustebau pamačiusi, kiek daug lietuvių yra kamuojami fobijų. Teoriškai jie yra labai tolerantiški, pasirašinėja peticijas, palaiko, bet kai reikia suteikti pagalbą konkrečiam žmogui, ima išsisukinėti – esą šaunuolė, kad darai, bet ir toliau daryk viena. Ta istorija tapo pamoka ir man pačiai, supratau, kodėl žmonės bijo priglausti pabėgėlius. Nelengva, kai tavo bute gyvena kitos kultūros žmogus, su kuriuo kartais sunku susikalbėti, net jei kalbate ta pačia kalba.“ Redvanas Žydrūnės namuose pasijuto visai patogiai ir neskubėjo iš jų išeiti. „Buto jis ieškojo labai lėtai, o mano pagalbą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, nekompleksavo dėl to, kad gyvena kito žmogaus sąskaita, – prisimena ji. – Kita vertus, ar jis dėl to kaltas? Pabėgėliai tiki, kad užtenka pabėgti iš savo šalies, o Vakaruose jais pasirūpins kiti.“ Redvanas išsikraustė tik po trijų savaičių, bet Žydrūnė sako nė kiek nesigailinti dėl savo žingsnio. „Kai darai gera, nebūtinai visa tai atgal grįžta drugeliais. Tiesą sakant, dažniausiai negrįžta, – sako ji. – Reikia paklausti savęs, dėl ko darome gerus darbus. Ar dėl to, kad norime padėti, ar todėl, kad trokštame aplodismentų ir dėkingumo iki gyvos galvos?“
Ta istorija, kai priėmiau savo namuose pagyventi pabėgėlį, buvo pamoka ir man pačiai. Kai darai gera, nebūtinai visa atgal grįžta drugeliais. Dažniausiai negrįžta.
Įdomu, ar tokia užimta ir aktyvi moteris randa laiko meilei ir asmeniniam gyvenimui? „Šiuo metu vaikino neturiu, bet nemanau, kad to priežastis – mano karjera, – atvirai sako ji. – Veikla padeda užkišti tą erdvę, kuri yra tuščia, bet kažin ar asmeninė erdvė yra tuščia dėl veiklos. Maniškė tuščia, nes šalia nėra žmogaus, su kuriuo norisi būti. Dabar einu į pasimatymus ne todėl, kad patikčiau, einu, kad pažinčiau. Man svarbiau ne padaryti įspūdį, o įsiklausyti į kitą žmogų, suprasti, ar mes galime vienas kitam ką nors duoti. Dabar išgyvenu gražų meilės sau etapą, ir jis nebūtinai paženklintas liūdesiu ar neviltimi.“ Žydrūnė neslepia, kad norėtų turėti šeimą ir vaikų, nors ir žino, kaip sunku gali būti suderinti karjerą ir motinystę. „Nėra supermoterų, gebančių viską. Dažna turi skausmingų istorijų, bet retai kada jas pasakoja. Net labiausiai įkvepiantys lyderiai patiria sunkumų, abejonių, kartais nori viską mesti. Tik gaila, kad apie tai nekalbame. Mėgstame kurti nepažeidžiamų, geležinių asmenybių įvaizdį. Ir vyrams, ir moterims reikia drąsos ir stiprybės pripažinti, kad gali būti silpni, pasakyti: „Čia esu aš, čia mano istorija, ir ji nebūtinai visa išpuošta kaspinėliais.“ Jei tų istorijų bus daug, nustosime vieni kitus teisti. Štai aš neseniai peržiūrėjau savo užrašus. 2015-ieji buvo pilni daugybės įvykių, o štai 2016-ieji išoriškai gana ramūs, bet vidinis gyvenimas buvo labai intensyvus. Išmokau būti silpna, verkti, pripažinti savo klaidas. Tos pamokos neįkainojamos. Jei nori išmokti slidinėti, tenka ne kartą kristi veidu į sniegą ir jo prisivalgyti. Ir, beje, tai gali nutikti net tada, kai atrodo, jog esi komforto zonoje. Tai supratau pastarąjį sykį su draugais slidinėdama kalnuose.“
Portreto štrichai
Zodiako ženklas. Ožiaragis. „Tikrai esu žemės stichijos atstovė, žiemos vaikas, labai racionali ir šiek tiek užsispyrusi.“
Credo. Daivos Čepauskaitės eilėraščio ištrauka: „Reikia žiūrėti į dangų, nes jis į tave niekada nežiūrės.“
Hobis. „Mokausi dainuoti. Tai yra mano joga ir mano sportas. Darau tai tik dėl savęs. Pirmą pusę užsiėmimo galvoje dar sukasi mintys apie darbą, bet antroje pusėje smegenys išsijungia, ir išgirsti tokį balsą, kokio iš savęs nesitikėjai. Dirba visas kūnas.“
Knyga. „Dabar skaitau ir labai žaviuosi Clarissa'os Pinkola'os Estes knyga „Bėgančios su vilkais”. Tai tikra moterų biblija.“
Spektaklis. „Labai patinka O. Koršunovo režisuoti spektakliai „Dugne“, „Hamletas“, R. Tumino režisuotas „Madagaskaras“.
Filmas. „Woody'io Allen'o „Lemiamas taškas“, dokumentinė režisieriaus Matthew Akers'o juosta „Marina Abramovič. Dalyvauja menininkė“ apie šios serbės performansą Niujorke, kurio metu ji daugybę valandų sėdėjo ant kėdės ir žiūrėjo kiekvienam priešais atsisėdusiam žiūrovui į akis.“
Stilius. „Nesiekiu apranga pabrėžti savo statuso, bet nenoriu tapti ir nutampytų megztukų auka, kai savo asmenybę bandoma paslėpti neutraliais drabužiais. Man svarbu, kad jausčiausi savo aplinkoje patogiai ir su aukštakulniais, ir su sportiniais batais, ir raudonais, ir nelakuotais nagais. Nenoriu būti nei teisiama, nei priimama dėl to, kaip atrodau.“
Norėčiau atsikratyti... „...noro viską kontroliuoti ir numatyti. Būtų gerai išmokti mažiau apsidėlioti pagalvėmis.“
Norėčiau išmokti... „... normaliai slidinėti.“
