Teatro žiūrovams nematomas Inesos Paliulytės gyvenimo akimirkas įprasmina kaunietės fotografės Kristinos Sabaliauskaitės nuotraukų paroda. Aktorė grimo kambaryje prieš spektaklį, per repeticijas su vaikais stebinti, susikaupusi.
Likus mėnesiui iki jubiliejaus, susitikome Vilniuje, jaukiuose Inesos dukters namuose. Kotryna padovanojo mamai kelionę į Italiją, abiejų lagaminai jau laukė prie durų. Kaip dera prieš kelionę, prisėdome...
Sibirietiškos meilės vaikas
„Gyvenu Kaune, Obuolių gatvėje, 1926 metais senelių statytame mediniame name. Namai, kvepiantys meile. Čia – mano širdis. Mamytė augo Tauragės dvare. Vis prisimindavo, kaip bėgdavo į upę Jūrą, panirdavo iki ausų į vandenį, užsimerkusi klausydavosi srovės čiurlenimo ir įsivaizduodavo save šokančią. Nusigyvenusių aristokratų vaikui gamta labai daug davė, upės tekėjimas mergaitei regėjosi kaip šokis. Jai baigiant mokyklą, iš Vokietijos atvyko choreografė, šokėja Danutė Nasvytytė. Mama įstojo į jos studiją. Kai D. Nasvytytė nutarė trauktis į Vakarus, pasiūlė vykti kartu, tačiau mano tėvai nepajėgė palikti Lietuvos. Tėvelis dešimt metų kalėjo Norilsko lageryje, paskui – dar penkeri metai tremties. Mama išvažiavo pas jį, ten gimiau aš. Esu sibirietiškos meilės vaikas. Sesuo Rima buvo gimusi Lietuvoje. Tarp mūsų – 15 metų skirtumas. Dviejų mėnesių mane parsivežė į Kauną, į senelių namą.
Mokiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje fortepijono klasėje. Sukti į aktorystės kelią įkvėpė charizmatiškoji šeimos bičiulė aktorė Unė Baye (Babickaitė). Prisimenu ją kaip šiandien: garbaus amžiaus, žilų plaukų, sėdi pas mus prie stalo, langas atviras, kalba su patosu, deklamuoja angliškai. Panorau tapti artiste, nes Unė buvo tokia ypatinga! Ją, kai grįžo iš lagerio, močiutė priglaudė mūsų namuose Obuolių gatvėje.
J. Miltinis visiems kėlė panišką baimę. Man, augusiai laisvoje aplinkoje, tai prilygo katorgai.
Mano įkvėpėjai buvo tėvai. Kai atėjo tarybų valdžia, Lietuvos karininkai turėjo pereiti į tarybinę armiją. Tėtis įstojo į Konservatoriją, pasislėpė, jam puikiai sekėsi, bet kurso draugas jį įdavė. O suėmė vieno aktoriaus tėvas. Mama sakydavo: „Vaikai nekalti, žmonės klysta.“ Ji skiepijo man atlaidumą, supratimą, kad žmogus kartais pasirenka, deja, klaidingai.
Grįžęs iš lagerio ir tremties, tėvelis pagyveno trylika metų ir mirė. Labai sunkiai sirgo. Man buvo trylika metų, kai jo netekome. Mama itin skaudžiai išgyveno. Ji buvo žavinga, įdomi moteris, bet liko viena, mirė eidama 94-uosius metus.“
Tarp mūzų
„Negalėjau apsispręsti, kuo noriu būti: šokėja, dainininke, aktore ar teisininke. Kaip ir mano Kotryna, – gabi įvairioms meno sritims, norėjo tapti viskuo. Kodėl nepatariau jai rinktis aktorystės? Ugningas dukters temperamentas, emocionalumas, puiki medžiaga aktorystei, tačiau aktorius absoliučiai priklausomas, retai gali rinktis, o ir jo menas yra laikinas. Kotryna geba džiaugtis, kūryba – jos gyvenimo būdas, ir nelabai svarbu, kas tai – šokis, tapyba, teatras...
Savo vaikystės namuose mamą mačiau ir kaip mylinčią pedagogę. Pas mus rinkdavosi jos įkurto kolektyvo „Sonata“ šokėjos. „Mano mergaitės“ – taip savo mokines vadindavo mama. Tėvelis ruošdavo karštą raudonąjį vyną, merginos šio po truputį ragaudamos vartydavo iš Maskvos atvežtus meno albumus, dalindavosi idėjomis. Kartu virdavo cepelinus, grėbdavo sodą. Mama dievino klegesį.
Esu užsispyrusi ir dėl to, kad moteris turi segėti sijoną. Kitaip dingsta moteriškumas.
Tėvai skatino mane skaityti, vesdavosi į parodas. Augau teatre. Nuo mažens sėdėdavau repeticijose, mačiau visus spektaklius. Muzikiniame teatre man buvo per gražu: kvalbonai, nėriniai, kvepalai... Drama atrodė tokia paslaptinga. Kai panorau tapti aktore, kritiškai įvertinau save. Svarsčiau: „Aš tokia maža, o aktorė turi būti aukšta, graži kaip Vaiva Mainelytė.“ Miltinis yra sakęs: „Aktorius turi iki pat gyvenimo pabaigos likti vaiku. Turėti smalsią vaiko sielą, sugebėti keisti požiūrį į reiškinius, įvykius.“ Mama buvo smalsi iki mirties, gulėdama lovoje skaitydavo romanus, valgydavo saldainius, turėjo fantastišką humoro jausmą, koketavo su gydytoju: „Daktare, jūs toks gražus, toks jaunas, bet toks negailestingas!“
Kai nenorėdavau, mama leisdavo neiti į mokyklą. Ir aš leisdavau dukrai, bet kiek per tą laiką mes perskaitėme knygų! Nemėgau mokyklos. Jutau emocinį spaudimą. Buvau šiek tiek kitoks vaikas, žvitri, smalsi, užduodanti daug klausimų. Tokį valdyti sunku. Nebuvau komjaunuolė, turėjau savo nuomonę. Organizuodavau klasę bėgti iš pamokų. Slėpdavomės Maironio muziejuje arba užsikardavome ant remontuojamos Rotušės pastolių ir varpais paskambindavome. Mano klasėje mokėsi Julius Vilnonis, dirigentas ir varpininkas, a. a. Kęstutis Lušas, džiazo muzikantas, violončelininkas Saulius Bartulis. Tolerantiškoji klasės auklėtoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Kijauskienė skatino lietuvybę. Mūsų klasė buvo patriotiška, tarybiniais laikais minėdavome Vasario 16-ąją. Kai susidegino Romas Kalanta, visos klasės mergaitės, keturiolikmetės, apsirengėme juodai, nupirkome didžiulę puokštę neužmirštuolių (mano režisūra) ir padėjome ją toje vietoje, kur vaikinas virto fakelu.“
Ypatingas ryšys
„Kai mama Kira Katerina Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą, studijų knygutėje buvo parašyta: „Kotryna Daujotaitė“. Taip močiutės garbei ir pavadinome dukrą. Kotryna turi ir močiutės pavardę, – tėtis pritarė. Dvylika metų kiekvieną rytą mama išleisdavo Kotryną į mokyklą. Paruošdavo pusryčius, peržegnodavo. Jų ryšys buvo ypatingas. Kotryna močiutei viską išsipasakodavo. Net jos draugės eidavo pas mano mamą išsikalbėti. Buvo empatiška, iškart sutapdavo su pašnekovu, jį užjausdavo.
Nebuvau mėgstama. Esu balta varna. Vaidinau spektaklyje „Arkadija“ ledi Krum – lordo Bairono meilužę. Kolegė skambina ir sako: „Tu kažkokia kitokia. Kitaip vaikštai, kitaip kalbi.“ Oi, kaip tada verkiau... Kotryna, tada dar mokinukė, nutraukė mano savigailą: „Aš taip džiaugiuosi, kad esi kitokia, kad kitaip vaikštai, kitaip kalbi.“
Gyvenu viena. Treji metai, kai mama iškeliavo. Nelengva buvo Kotryną paleisti, bet ji turėjo atitrūkti nuo dvasinės bambagyslės. Kasdien man skambindavo. Ir aš kasdien skambindavau savo mamai iš Maskvos. Telefonu išmokau gaminti, telefonu gaminti išmokiau ir dukrą. Kai mamytė susirgo, Kotryna metė visus projektus, atvyko padėti slaugyti. Buvome visos trys kartu, kalbėjomės, galėjome ja atsidžiaugti, atsisveikinti. Mama rankomis šoko... Mirė per Kūčias.
Kad mama iškeliauja, supratau likus metams iki jos mirties. Buvo vitališka moteris. Vos galėdama paeiti vyko į Panevėžio teatrą žiūrėti premjeros, kurioje turėjau vaidinti.
Kai mirė, labai išgyvenau. Bandžiau nepasiduoti, bet nepaprastai jos trūko. Kiekvieną rytą šokdavau iš lovos gaminti pusryčių ir nešti jai į lovą. Kokia laimė pasitarnauti, būti... su mama. Ruošiausi tam išėjimui, bet to negali surepetuoti. Netektis – kaip spengianti tyla. Pasijutau maža mergaite. Manęs niekas nebelaikė už rankos, niekas nebesakė: „Tu – gražiausia. Tu talentinga, tu padarysi viską.“ – „Mama, tu neobjektyvi. – „Objektyvi.“ Ji buvo mūsų fundamentas. Dvasinis mūsų namų, šeimos epicentras. Likau vyriausia, dabar aš bandau tapti tuo pagrindu. Dievas man davė fantastišką mamą ir fantastišką dukrą. Gėrėjausi tuo, ką darė mano mama. Dievinau jos šokius, jų skleidžiamą dvasią. Mama uždegdavo žmones menu, kūryba, darė įtaką savo gyvenimu mums visiems.“
Teatras – sakrali vieta
„Kūrybiškumo genas turbūt paveldimas. Jį neštis per gyvenimą yra didelė laimė ir didelė atsakomybė. Vaikystėje maniau, kad teatras – stebuklas, svajonė, siekiamybė. Iš gyvenimo išėjęs aktorius Bronius Babkauskas (tada mokiausi J. Miltinio teatro studijoje) buvo pašarvotas scenoje. Pamačiau, kaip į teatrą įėjusi močiutė iš kaimo nusiavė batus. Ji atėjo į ypatingą vietą... Tokia teatro etika: mes, aktoriai, su gatvės batais po sceną nevaikštome – persiauname.
Teatras man buvo šventovė, sakrali vieta. Net po to, kai pamačiau tikrąjį teatrą, – Panevėžys nelepino, išėjau žiaurią Juozo Miltinio mokyklą. Šešiolikos, baigusi du Juozo Gruodžio konservatorijos kursus, užsispyriau važiuoti į J. Miltinio studiją. Mama išleido. Vedžiau muzikos pamokas, akompanavau teatre per plastikos pratybas. Gėriau vyresniųjų išmintį, meistrystę ir mokiausi iš jų. J. Miltinis visiems kėlė panišką baimę. Man, augusiai laisvoje aplinkoje, tai prilygo katorgai. Nesupratau, kaip galima bijoti ir baimėje kurti. Teatre vyravo baisi atmosfera, aktoriai vaikščiojo taip, tarsi sakytų: „Atsiprašau, kad gyvenu.“ Visa priėmiau kaip iššūkį, bet režisierius mėgo laikyti žmones už trumpo pavadžio: tai duoda etatą, tai neduoda. Man reikėjo iš kažko gyventi. Mama – viena, privalėjau užsidirbti. Kauno dramos teatro direktorius Antanas Gabrėnas priėmė į teatrą. Mano grimo kambaryje grimavosi Genovaitė Tolkutė Gabrėnienė, Julija Kavaliauskaitė, Doloresa Kazragytė, Nina Radaitytė. Mūsų ratas, kartu švęsdavome. Paskui išsiskirstėme, kai kas iškeliavo anapilin. Turėjau garbės slaugyti Juliją, palydėti į paskutinę kelionę.
Kokia laimė pasitarnauti, būti... su mama. Ruošiausi tam išėjimui, bet to negali surepetuoti.
Teatras – rūstybės mokykla. Esu pozityvus žmogus, deja, amžinai jaučiuosi esanti opozicijoje. Vienas brangiausių mano vaidmenų – Liudos Hananos režisieriaus Rolando Atkočiūno J. Miltinio dramos teatre statytame spektaklyje „Hanana, kelkis ir eik“ pagal German'o Grekov'o pjesę. Vaidinau prasigėrusią, siaubingą, sportiniu kostiumu vilkinčią bobą. Sukrečianti pjesė, bet finale yra Dievas, yra vilties. Šis vaidmuo – kaip dovana. Su kai kuriais vaidmenimis augi. Pati radau Liudai Hananai drabužius, apsirengiau. Mane pamatęs spektaklio dailininkas latvių menininkas Martinš Vilkarsis sušuko: „Genialu! Pas režisierių Alvį Hermanį yra tokia aktorė, ji dirba kaip tu.“ O kaip aš dirbu, niekas nepasakė. „Scenoje tu gyveni“, – išgirdau iš Martinš'o. Šiuos žodžius įsidėjau į širdį. Žodžiai brangesni už visus pasaulio kryžius. Kai gavau Auksinį scenos kryžių už spektaklį „Anderseno gatvė“, pasakiau: „Visi čia sėdintieji salėje neša savo kryžių. Ir nebūtinai jis auksinis.“ Išties, aktorystė yra kryžiaus nešimas, jeigu šią profesiją priimi kaip misiją. Tikiu, kad teatras amžinas ir kad jis vėl atsisuks į žmogų, tačiau dabar regiu dykumą. Važiuoju namo pažiūrėjusi spektaklį ir verkiu iš nuoskaudos, iš siaubo ir liūdesio, kad teatro erdvė nebetenka sakralumo.“
Klaidinanti išvaizda
„Kartais tu kuri vaidmenis, kartais jie kuria tave. Ar suvaidinau tą, kuris turėtų būti svarbiausias man? Nežinau. Gal prasilenkiau su laiku... Jaunystėje atrodžiau vaikiškai, bandžiau save visaip sendinti, rengdavausi juodai. Ir štai stoju į Maskvos valstybinį Lunačiarskio teatrinio meno institutą (GITIS). Mažutė mergaitė, knygų graužikė, ilgos šviesios garbanos... Ir skaito A. Strindberg‘o „Freken Julijos“ monologą: „Aš gerčiau kraują iš tavo kaukolės...“ Dėstytoja susiėmė už galvos: „Mergaite, ką jūs skaitote? Čia ne jūsų, jums reikia berniuką vaidinti! Vaikus visą gyvenimą įkūnysite.“ Liepė per naktį paruošti kitą tekstą. O aš mačiau save tragikę. Buvau zuikis, o galvojau, kad esu briedis. Ir kaip pamatyti žmogaus esybę, o ne papūstas saldžios mergaitės lūpytes? Išorinių duomenų ir vidinės esmės neatitikimas klaidino.
Esu darboholikė. Mano svajonių režisierius buvo gruzinas Michail'as Tumanišvili's. Mačiau, kaip jis mylėjo, puoselėjo ir kaip aistringai barė savo aktorius. Ak, kaip gaila, kad neteko su juo dirbti. Augau be muštro, abejingumo, cinizmo, arogancijos. Šių savybių nepriimu. Per trumpai gyvename, kad galėtume leisti prabangą naikinti vieni kitus. Kūryba labai trapi, ją reikia tik laistyti. Manęs klausia: „Kokia paslaptis, kad 200 tavo vaikų, vaidinančių spektaklyje „Liūdnas Dievas“, tokie gražūs?“ Aš juos giriu ir giriu. O kartais sakau: „Dabar, vaikai, aš losiu – pasakysiu konkrečias pastabas.“ Ir jie susikaupia, klauso.“
Artistai su sauskelnėmis
„Kai Kotryna pradėjo lankyti mokyklą, susidūriau su meninio ugdymo kiauryme, tad nutariau imtis teatrinės pedagogikos. Vaikai – mano meilė. Matydama padoriai ir gražiai besielgiantį žmogų džiaugiuosi ir šiek tiek nustembu. Juk esame pratę stebėti abejingumo apraiškas. Abejingumas naikina. Atėjome vienas kitą paremti, – buvimas žemėje laikinas. Mama sakydavo: „Greičiausiai praeina gyvenimas.“
Neįtariau, kad kada nors galėsiu režisuoti. Maniau, režisūra – ypatingas menas, nepaprasta profesija, nes turi pastoti, išnešioti, pagimdyti ir matyti, kaip vienas vaikas tikęs, kitas – netikęs. Tai išgyveni beprotiškai sunkiai. Režisūra – Stalkeris kvadratu. Teatro mokyklėlėje – 200 vaikų. Jiems skirtų pjesių nėra, tad rašiau pjeses ir režisavau. Teatre svarbiausia – kūrybinė grupė. Atradau kompozitorių Raigardą Tautkų, mano scenografė visada – Kotryna. Visada kartu – ir bendramintė, aktorė, pedagogė Nijolė Lepeškaitė.
Mokyklą „Mano teatras“ lanko 200 vaikų nuo dvejų iki aštuoniolikos metų. Jie vaidina Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Kai kurie dar su sauskelnėmis vaikšto. Spektaklyje „Anderseno gatvė“ karalaitę ant žirnio vaidina ketverių metų mergytė. Ir štai reikia išeiti karalaitei į sceną, o ji sako: „Noriu sysiu.“ Mama ragina, – nėra kada į tualetą. Mūsų artistė praskečia kojas, brrrr... Peržengia per balutę ir suvaidina. Tikra artistė!
Nebuvau saldi mergaitė, bet išorinių duomenų ir vidinės esmės neatitikimas klaidino.
Labai didžiuojuosi savo mokiniais. Trokštu, kad vieni kitiems padėtų, kad būtų vienas kumštis – kaip šeima. Kai kurie jau atveda savo vaikus. Mūsų teatro mokyklėlės analogų šalyje nėra. Nėra ir Europoje. Darbas su vaikais ypatingas. Labai svarbu, kad jie turėtų kūrybinę oazę. Pernai dvyliktokė apsikabino N. Lepeškaitę ir verkdama sakė: „Čia vienintelė vieta, kur jaučiuosi svarbi.“ O juk ji turi šeimą, yra mokykla. Ir kaip mes nematome savo vaikų?!“
Po kitokia žvaigžde
„Klausiate, ar režisūros mokiausi iš savo vyro (buvęs I. Paliulytės vyras – režisierius Algimantas Pociūnas, – red. past.). Ne. Matydavau jo spektaklius, bet kaip dirba, nemačiau. Džiaugdavausi, palaikydavau. Gyvenome penkiolika metų, jis – Panevėžy, aš – Kaune, šeima buvo savaitgalinė. Susipažinome Kaune, kai jis buvo aktorius. Vėliau Maskvoje baigė režisūrą.
Mama diegė, kad kūryba yra koncentracija. Gauni vaidmenį, jis sukasi, sukasi galvoje, ateina inspiracijos iš perskaitytų knygų, gatvėje matytų situacijų... Kaip kempinė siurbi, siurbi, panaudoji, atmeti. Nėra technikų, yra kiekvieno savastis. Aš, aktorė, kartais matydavau režisieriaus bejėgiškumą, kančią, dažnai – atradimus, kai spektaklis gimsta staiga prieš premjerą.
Mano spektakliai gimė po keturiasdešimties. Manau, esu aktorė pedagogė. Be to, rašau. Penkerius metus per TV3 vedžiau laidą „Ryto Tra lia lia“ vaikams, rašydavau scenarijus. Trejus metus „Respublikos“ laikraštyje publikavau savo pasakų ciklus.
Kaip mano gyvenimą režisavo vyrai? Iš tiesų jie manęs bijojo. Septynerius metus turėjau draugą – kūrybišką žmogų, bet jis žiauriai gėrė, su tuo nebuvau gyvenime susidūrusi. Sunkus laikas. Na, o skyrybos mane atvėrė. Tada tapau menininke. Būdama santuokoje tarnavau šeimai: paruošti, iškepti, namai kad blizgėtų... Kaip Ibseno Nora – narvelyje. Ilgą laiką buvau mylima ir pati mylėjau, tačiau nepajutau, kaip atsirado plyšys. Žmogus pasidaro inertiškas. Reikia savęs klausti: „Ar dabar esu laiminga?“
Gražiai draugavome su A. Masiuliu, – abu atėjome iš Panevėžio. Po kiekvieno renginio jis paskambindavo, pasidžiaugdavo. Žodžiais lyg gėlę laistydavo. Palaikydavo mama, dukra, o šiaip visada jaučiausi viena. Man tai netrukdė. Žinoma, labai norėtųsi komandos teatre. Kartais gimsti po tokia žvaigžde, kai tave pastebi, mato. Mano žvaigždė kitokia.“
Gyvenimo dovanos
„Įsigijome sodybą prie Varėnos. Įsivaizduokit, asfalto rožės nuvažiavo į kaimą. Aplink – pušynai, briedžiai prie langų stovi. Kotryna pirmą kartą pamatė gyvą paršą. Kaimynai – nuostabūs dzūkai, švaručiai, tvarkingi. Kaimynės Marijos vyras buvo vargonininkas. Kiekvieną sekmadienį apsirengdavo švariai ir laukdavo – gal atvažiuos naujakuriai, susipažinsim. Mirė mūsų nesulaukęs. Jos namuose stovi 1870 metais gamintas rojalis. Pamačiau, ir lūpa atvėpo. Pradėjau skambinti, – nesuderintas. Marija sako: „Kai bus liūdna, tu mums pagrosi.“ Kaime atradome nuostabių žmonių grynuolių. Kiekvieną sekmadienį aštuonis kilometrus riedame į bažnyčią. Ji būna pilnutėlė, visi atsisuka apžiūrėti naujakurių. Esame labai mylimi. Kitos kaimynės koja ligota, vasarą dėjau molio kompresus. Esu žoliautoja, domiuosi liaudies medicina. Bažnyčioje tai kaimynei sako: „Gene, ale tu gražiau aini.“ – „Tai man kaimynka kožnu vakaru daro kompresus.“ – „Tai ji daktorka?“ – „Daktorka.“ Esu miesto žmogus, bet vaistingas žoles atpažįstu. Sodybos kieme dygsta pelynai, švarioje 30 arų pievoje – visa vaistinė! Nuostabu, kai žydi obelys. Atvažiuoju, kaimynas Petriukas inkilą sukalęs. Žentas žolę pjauna. Yra gyvačių ir žalčių. Su jais dar turiu susidraugauti. Vienas buvo įšliaužęs į namą. Mudvi su Kotryna klykėme kaip išprotėjusios. Man niekada nebūdavo baisu atokiose vietovėse. Dažnai viena su Kotryna atostogaudavau G. Padegimo sodyboje vidury miško. Neregimas pasaulis tikrai yra. Tėtis mokė: „Įėjusi į mišką pasisveikink. Paprašyk, kad leistų rasti grybų.“ Pėdinu viena ir šneku: „Grybai, pasirodykit.“ Kai randu, padėkoju.
Esu miesto žmogus, bet vaistingas žoles atpažįstu. Sodybos kieme dygsta pelynai,
švarioje 30 arų pievoje – visa vaistinė!
Mano spektakliuose visada egzistuoja anapusinis pasaulis. „Anderseno gatvėje“ miršta močiutė, mama, tėtis. Jie sėdi danguje ir stebi, kaip jų vaikui sekasi. Spektaklyje „Liūdnas Dievas“ viršuje gyvena keturi nuskurę žydų angelai – basi, juodais milo kostiumėliais. Per Holokaustą jie galėjo tik stebėti ir užjausti, padėti niekuo negalėjo. Vaikai turi žinoti, kad gyvenimas yra laikas tarp gimimo ir mirties. Kaip mirsi, lems tai, kaip gyvenai.“
Klausiate, ką teatras grąžina aktoriui, atidavusiam scenai savo gyvenimą. Nemanau, kad teatras yra chimera. Teatras – tai žmonės. Menas laike. Čia ir dabar, įvyksta ir nebėra. Laiko nepačiupsi. Teatras net įrašams nepasiduoda. Įrašytas spektaklis nebegyvas. Nežiūriu televizoriaus, – mano ir dukros namuose šių aparatų net nėra. Esu užsispyrusi ir dėl to, kad moteris turi segėti sijoną. Kitaip dingsta moteriškumas. Kolegė pasakojo, kad jauni aktoriai televizijoje porino: „Teatras yra žaidimas.“ Man regis, teatras yra žaidimas ankstyvajame amžiuje. Jeigu neišsiugdei intelekto, emocijų, tai ir žaidi iki pabaigos. Reikia užaugti, kad teatras taptų misija. Tikėčiau teatru, kuris remtųsi Dekalogu. Kalbu apie pamatines vertybes – pareigą, atjautą, meilę, sugebėjimą nepaimti svetima, neapšmeižti artimo. Sekmadienį per pamokslą kunigas citavo popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Jeigu mes per dieną atsiverstume Šventąjį Raštą tiek kartų, kiek kartų įsijungiame mobilųjį telefoną...“ Arba bent pažiūrėtume į akis. Biblijoje parašyta: „Skaitykite ženklus.“ Ženklų yra visur.“
„Objektas 229“
„Labai nejučia atėjo 60 metų. Grįžusi iš kelionės po Toskaną Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinsiu spektaklį „Skėriai“. Kiek vėliau teatre bus atidaryta fotografės Kristinos Sabaliauskaitės paroda „Objektas 229“. 229 – mano grimo kambario numeris. Kristina jau senokai kalbino fotografuoti akimirkas, kurių nemato žiūrovai. Ruošdamasi spektakliui grimuojiesi, kaupiesi, repetuoji. Tai žvilgsnis į procesą, vykstantį prieš einant į sceną. Namuose nėra nė vienos mano nuotraukos iš aktorinio gyvenimo. Yra mamos, dukros nuotraukų, o pati... Štai Kotrynos tapytas mano, vaidinančios spektaklyje „Psichozė“, portretas. Man jis labai patinka. Liko dukros namuose, – puikybė yra žiūrėti į savo atvaizdus.
Jaučiuosi laiminga. Pagal horoskopą esu Avinas, Ugnies ženklas. Bijau vandens. Ir žinot ką? Planuoju išmokti plaukti! Užsidėjusi gelbėjimosi liemenę nusiiriu iki pusės ežero, bet noriu pajusti malonumą nardyti laisvai it žuvis. Aš tikrai plauksiu!“
