Moterys, kurios į pirmą vietą iškelia save ir priima abejotinus sprendimus dėl vaikų auklėjimo, dažnai yra kritikuojamos. Ko gero niekam nekyla abejonių, kad moteris, palikusi savo vaikus priešo rankose kaip įkaitus, nėra gera mama. Taip pat vargu ar kam apsiverstų liežuvis pavadinti gera mama moterį, kuri pakėlusi sijonus šaukia, kad jai visai nerūpi, ar jos vaikai bus nužudyti, nes ji gali jų pasigimdyti daugiau.
Susipažinkite su Caterina Sforza, apie kurios sijoną, vaikus ir bebaimiškumą sklinda kalbos.
Dauguma tyrėjų mano, kad pasakojimas apie pakeltus sijonus, perpasakotas Niccolo Machiavelli, nėra realus atsitikimas. Labiau tikėtina, kad nėščia C. Sforza pasakė jos vyrą nužudžiusiems sukilėliams, kad jie gali nužudyti jos vaikus, jei nori, nes kai jos įsčiose esantis vaikas gims ir užaugs, jis jiems atkeršys. Tačiau N. Machiavelli versija yra dramatiškesnė, o pačios C. Sforzos gyvenime dramų netrūko.
„Legenda apie Cateriną Sforzą pradėta kurti dar jai esant gyvai... Ji suformavo savo viešą įvaizdį, – sako knygos „Caterina Sforza and the Art of Appearances“ autorė Joyce de Vries. – Viena iš dominuojančių temų jos legendoje yra tai, kad ji yra išimtis, kuri patvirtina taisyklę.“ Ši moteris drąsiai naudojosi savo politine, karine ir seksualine galia, tad tapo savo laikų legenda.
Caterina Sforza gimė Italijoje 1463 m., ji buvo nesantuokinė Milano kunigaikščio Galeazzo Maria Sforzos dukra. Ji užaugo kunigaikščio šeimoje ir sulaukusi 15-os buvo ištekinta už Girolamo Riario, kuris buvo popiežiaus Siksto IV sūnėnas ir kuris, kalbama, buvo niekam tikęs žmogus. Vis dėlto vyro giminystė su popiežiumi užtikrino jai neblogas sąlygas – pora dešimt metų gyveno Romoje be jokių finansinių rūpesčių. Tačiau kai 1484 metais popiežius Sikstas mirė, stabiliam ir saugiam jų gyvenimui atėjo galas.
Tuo metu Caterina buvo septintą mėnesį nėščia – ji su vyru jau turėjo penkis vaikus – bet tai nesutrukdė jai raitai (ir, kalbama, su šarvuote) nujoti į popiežiaus miesto tvirtovę Castel Sant’Angelo ir ją užimti. Kardinolai atvyko dalyvauti popiežiaus laidotuvėse, bet nenorėjo įžengti į miestą, nes bijojo, kad juos užpuls Caterina Sforza, kuri atsisakė išvykti, kol neperduos tvirtovės naujajam popiežiui.
Kardinolai turėjo garantuoti jai ir jos vyrui Imolos ir Forli miestų kontrolę ir duoti didžiulę išpirką, kad ji pagaliau nusileistų, o jie galėtų susitikti ir išrinkti naują Bažnyčios vadovą.
Caterina su vyru persikėlė į Forli, kurį jis valdė labai nevykusiai. Jis apdėjo miestiečius didžiuliais mokesčiais, tai paskatino revoliuciją. Devynių žudikų grupė jį mirtinai nuplakė. Caterinai užteko laiko tik nusiųsti pagalbos. Ji liepė vyriausiajam savo pilies apsaugos vadui jokiais būdais nesutikti pasiduoti, o tada buvo paimta į nelaisvę kartu su savo motina ir vaikais. Kai priešai nuvedė ją prie Rocca di Ravaldino pilies ir privertė maldauti apsaugos vado pasiduoti, jis, kaip buvo sutarta, jos neklausė. Galiausiai C. Sforza, jos pagrobėjai ir pilies apsaugos vadas susitarė: jis pasiduos ir atiduos tvirtovę, bet visų pirma turi susitikti su Caterina. Pagrobėjai pasiliko jos vaikus prigrasinę, kad jei ji sumanytų juos apgauti, jie juos nužudys.
Atsidūrusi tvirtovėje, C. Sforza pakėlė sijonus (nors tyrėjai mano, kad šis epizodas ko gero yra gerokai pagražintas, kad ji atrodytų ypač beširdė) ir nesutiko išeiti. Su įtakingo dėdės pagalba ji įveikė sukilėlius, o jos vaikai išgyveno. Caterina atkeršijo tais laikais įprastu būdu, pasodinusi į kalėjimą sąmokslininkus, jų šeimas ir jų sąjungininkus.
Vėliau ji slapta ištekėjo už Giacomo Feo – vyriausiojo savo pilies apsaugos vado brolio, tačiau ir antrasis jos vyras buvo nužudytas. Keršydama už antrojo vyro nužudymą, C. Sforza sulaužė visas keršto taisykles: ji įsakė nukankinti ir nužudyti sąmokslininkus, jų žmonas, meilužes ir vaikus.
Trečioji jos santuoka, kaip kalbama, taip pat buvo slapta ir iš meilės. Ji ištekėjo už Giovanni de Medici. Praėjus aštuoniems mėnesiams nuo vestuvių porai gimė vienintelis vaikas, bet G. de Medici mirė nuo podagros.
Kilus teritoriniam ginčui su Cesare Borgia, Caterina, dabar vėl viena, stojo į kovą su legendine italo-ispanų šeima ir 1499 m. kuriam laikui pakliuvo į kalėjimą Castel Sant’Angelo – toje pačioje tvirtovėje, kurią vos prieš 15 metų ji išlaikė jėga.
Po 18 mėnesių, kurių metų ji buvo apkaltinta tuo, kad bandė nužudyti popiežių maru užkrėstais laiškais, Caterina buvo išlaisvinta, ir nuo tada daug metų kovojo už vyro palikimą ir teises į savo sūnų. Jai pavyko iškovoti viską.
Dauguma tų laikų kilmingų žmonių vyresniame amžiuje atsitraukdavo nuo reikalų ir visą savo laiką skirdavo hobiui. Caterina nebuvo išimtis, tačiau jos hobis leido jai ir toliau išlikti įtakingai.
C. Sforza užsidariusi namuose parašė veikalą „Eksperimentai“ – tekstą apie alchemiją, kuris iki šių laikų laikomas svarbiu farmakologijos istorijoje.
Alchemija buvo jos stiprioji pusė – jos receptai buvo itin populiarūs, daugiausiai kuriami moterims. Šiuos kosmetinius, medicininius ir alcheminius receptus kilmingos moterys perduodavo iš kartos į kartą, rašo Meredith K. Ray knygoje „Daughters of Alchemy“.
C. Sforza, ko gero, nėra geriausias pavyzdys vaikų auklėjimo srityje, bet jei prireiktų netikro aukso recepto arba jei norėtumėte įminti paslaptį, kaip prikelti mirusįjį, dabar žinote, kokį veikalą studijuoti.
