Į Rūtos Katiliūtės namus įžengi tarsi į meno galeriją. Atremti į sienas savo magiškas spalvas spinduliuoja įvairaus formato paveikslai. Prie durų pasitinka ciklo „Tamsėjanti mėlyna“ darbai, į buto gilumą vilioja penkiasdešimt pilkų atspalvių, čia pat sustabdo raudona drobė, masinanti įsižiūrėti į šviesos kamuolį, išnyrantį iš skaudaus raudonio gelmės. Šis paveikslas tik sustiprina namuose viešpataujančią mėlynos, melsvos, pilkšvos spalvų harmoniją. Ant svetainės stalelio – mėlynais ornamentais puoštas arbatos servizas, tamsiai mėlynos servetėlės, mėlynai pražydusi sanpaulija, pirmųjų žibučių puokštė. Ją mamai atnešė sūnus Martinas, dailininkas. Net Rūtos palaidinė – tamsiai mėlyna. Jokia smulkmena netrikdo harmoningos aplinkos, šiuose namuose gera būti. Gera žiūrėti į paveikslus, kurie pulsuoja, keičiasi keičiantis dienos šviesai, spalvos švyti iš vidaus, regis, tuoj prasiverš šviesos šaltinis arba įtrauks kerinti giluma.
Sovietmečiu, o ir atkūrus nepriklausomybę, Rūtos Katiliūtės abstrakčiojo ekspresionizmo kūrybos Lietuvoje tarsi stengtasi nepastebėti, tačiau dailininkės darbai visada buvo vertinami JAV, Vokietijoje, kitose pasaulio šalyse. Ji sako, kad, nors galėjo sėkmingai tapyti juodas tulpes, alyvas ir iš to prasigyventi, liko ištikima savo kūrybos stiliui. Neseniai Rūta Katiliūtė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už abstrakčios tapybos turiningumą.
Jūsų tėvelis Viktoras Katilius – rašytojas, vertėjas, pedagogas, mama Elena Kvedaraitė-Katilienė – teisininkė, pedagogė, teta Juzė Katiliūtė – dailininkė. Jeigu atsigręžtumėte į savo pradžią, kas ten svarbiausia?
Manau, tėvelis jaunystėje blaškėsi. Kauno universitete studijavo mediciną, bet po pirmų skrodimo pratybų suprato, kad ši sritis – ne jam. Kauno meno mokyklą lankė mėnesį, o tada nusprendė sukti į literatūrą. Buvo vyriausias iš penkių vaikų. Tėvui mirus, liko trys sesutės ir broliukas pagrandukas. Sąžiningasis vyresnėlis iškart pradėjo visais rūpintis. Lėtą, ramią Juzelę nuvedė į Kauno meno mokyklą, čia ją tapybos mokė J. Vienožinskis. Laiškuose iš Šveicarijos (ten emigravo per karą), kartodavo: „Ačiū, broliuk, kad nuvedei mane į menus. Nežinau, ką kita būčiau galėjusi gyvenime daryti.“
Turiu vyresnę seserį Eglę. Kai tėvelius palaidojome, pajutome dar stipresnį ryšį. Aš jai galiu viską atvirai pasakyti. Aštraus proto, be galo gabi, enciklopedinės atminties. Du kartus įstojo į universitetą – į istoriją ir į prancūzų kalbą, tačiau abu sykius mandatų komisija nepriėmė dėl tėvelio praeities. Baigė kultūros mokyklą. Tėvelis dėl savo principų penkerius metus kalėjo Vasiljevkos lageryje. Mokytojavo Kybartuose, rašė noveles. Pastebėjęs talentą, Petras Cvirka atviliojo tėvelį į Kauną. Apgyvendino rašytojų namuose, tikėjosi, kad jis parašys komunistų valdžią šlovinančių kūrinių, bet tėvelis buvo nepalenkiamos dvasios, nė nemanė rašyti pagal užsakymą. Netrukus jį iškraustė iš rašytojų namų ir gatvėje suėmė, apkaltino antitarybine agitacija. Tuo metu man buvo treji metai. Namuose vyko kratos, mamai liepė išsiskirti su tėčiu. Grėsmė, kad išveš į Sibirą, vertė ją su mumis slapstytis. Prisimenu, kaip kopėtėlėmis į duobę, į bulvių rūselį pas draugę lipdavome ir tupėdavome. Mama daug išgyveno. Buvo labai graži, sportiška. Visą save atidavė mokiniams, tautinių šokių kolektyvui, mudvi su sese jos beveik nematydavome. Mus iki dvylikos metų auginti padėjo mamos tėtis.
Kaune eksponavau tris pilkas drobes. Einu, girdžiu dvi moterys piktinasi: „Kaip taip galima!“ Pamaniau, žinotų, kad aš – autorė, vožtų.
Senelis mane labai mylėjo, gelbėdavo nuo bet ko, sakydavo: „Mano vaikas.“ Kepdavo skaniausius pyragėlius. Bendraklasiai prašydavo: „Ar neturi tėtuko pyragėlių?“ Pindavo man kaseles taip stipriai, kad pusę dienos verždavo.
Kai dar nebuvo vedęs, važiavo į Braziliją, į Ameriką, dirbo šachtose, pjovė nendres. Mūsų namų virtuvėje stovėjo didelis stalas. Viename gale sėdi senelis, kitame – aš, ir jis man pasakoja apie tai, kaip gyveno tolimose šalyse. Balkone augino vištą. Buvo pedantas, labai tvarkingas, davė man pirmąsias tvarkos pamokas, mokė skalbti dubenyje. Esu kairiarankė, bardavo, kad rašau kaire. Grįžęs iš Amerikos su žydų tautybės prekijumi atidarė parduotuvėlę. Tarybiniais laikais apsigyveno su mumis Žaliakalnyje. Kartais iš savo skrynučių pasirinkdavo daiktų ir veždavo per kaimus parduoti. Šukutės, kaspinėliai... – nuostabiai gražios švediškos prekės. Kai jas tvarkydavo, aš žiūrėdavau. Vis ką nors man padovanodavo. Supratęs, kad Kanadoje gyvenantis sūnus architektas negrįš, atidavė man jo gerus akvarelinius dažus. Senelis žuvo avarijoje: lenkėsi arklys su lengvąja mašina, ir trenkė jam į smilkinį. Dvylikos metų patyriau pirmą skaudžią traumą.
Ar ilgai ieškojote savo pašaukimo, ar daug klydote, abejojote?
Tėvelis rašytojas Viktoras Katilius rinkdamas medžiagą savo kūriniams dažnai piešdavo: per kalkinį popierėlį – rašytojų portretus, tušu – vietas, kur jie gyveno.
Ir kalėdamas Vilniuje siųsdavo piešinius, juos labai saugoju. Juzelė siųsdavo iš Šveicarijos savo tapybos darbų nuotraukas bei piešinius. Darželyje man patikėdavo nupiešti žvaigždę – kalėdinės eglutės viršūnę. Tėvelio ir Juzelės buvau užkrėsta piešimu. Mama, kitoks žmogus, tikra pedagogė, griežta, sakydavo: „Rūtele, dirbti reikia. Piešti gali savaitgaliais.“
Vienuoliktoje klasėje sunkiai susirgau reumatu, sušlubavo širdis, atguliau į lovą. Klasės draugai nešė žemuoges... Visi išvažiavo stoti, o manęs mama neleido. Susidėjau daiktus ir... Su mama susitikome laiptinėje. Nustebo: „Tai tu važiuoji?“ – „Važiuoju. Jei sirgsiu, nieko gero nebus.“ – „Gerai būtų, jei neįstotum.“
Mano kelias į dailę buvo aiškus. Studijavau vitražą ir tapybą, po paskaitų, kai iš auditorijos išeidavo studentai, pasilikdavau ten ir tapydavau raudonus šermukšnius. Dėstytojas Leopoldas Surgailis sakydavo: „Neslėpk, neslėpk.“ Pirmame kurse surengiau parodą.
Na, o po daugelio metų, kai mečiau visas tarnybas ir atsidėjau vien tapymui, tėtis baisiai išgyveno. Tėvai man daug padėjo.
Savitą tapybos stilių Jums teko apginti. Abstrakcionistiniai paveikslai ilgokai trikdė kritikus. Dirbote ir kitus darbus, nes iš tapybos neišgyvenote?
Baigusi studijas dirbau muziejuje restauratore, Vilniaus universiteto Grafikos kabinete – rinkau kūrinius į fondus. Vėliau Vilniaus paveikslų galerijoje, Meno pažinimo centre kūriau edukacines programas vaikams. Taip pat dirbau Vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, vadovaujamoje J. Stauskaitės. Tik paveikslų netapiau, kad pirktų. Seseriai, kai paprašydavo, nutapydavau alyvas ar juodas tulpes. Eglė sakydavo: „Taigi tapyk tas alyvas – prasigyvensi.“ O aš – ne, ir viskas, savo kūrybos neišduosiu.
Kas suteikė pasitikėjimo?
Pripažinimas užsienyje. Mano darbus užsieniečiai pamatė 1991 metais Vokietijoje vykusioje parodoje „Europos menas“. 1994 m. man buvo skirta viena prestižiškiausių pasaulyje Pollock‘o ir Krasner (JAV) fondo stipendija, 1996 m. – Miuncheno kultūros departamento stipendija. Pripažinimo svetur neidealizavau. Jeigu Lietuvoje būčiau turėjusi sąlygas išgyventi, kam man būtų reikėję važiuoti kitur? Vaikus palieki, drebi, kad nieko bloga neatsitiktų, bet ten iš karto sulaukiau įvertinimo. Iš garsių menininkų ir kritikų išgirsdavau komplimentų. Na, o namie... Kaune vyko respublikinė paroda, eksponavau tris pilkas drobes. Einu, girdžiu dvi moterys piktinasi: „Kaip taip galima!“ Pamaniau, žinotų, kad aš – autorė, vožtų. O Diuseldorfe, Miunchene, Berlyne abstrakcionizmo stilius niekam nėra naujiena. Galerijos gana greitai parduodavo mano tapybos darbus, piešinius. Grįžusi pusę metų turėdavau kuo maitinti vaikus. Po kelis paveikslus nupirkdavo valdžia.
Kūryba gana kerštinga. Ji paima visą žmogaus esybę ir reikalauja ištikimybės. Tokios joks vyras nereikalautų.
Dabar pasikeičiau. Atrodo, kad paveikslai – mano vaikai, širdis neleidžia jų atiduoti į bet kokias rankas.
Turite du sūnus, ką jie veikia?
Sūnus Martinas – tapytojas, jaunesnis Karolis – režisierius. Sūnų tėtis tapytojas Linas Jankus ypač vertinamas Klaipėdos krašte. Išsiskyrėme seniai. Karolis buvo septynerių, Martinas – vienuolikos metų. Mano tėvai dėl to nepaprastai išgyveno. Tėvelis sakydavo: „Kaip galima palikti tokią mažytę, smulkią, su dviem vaikučiais, be pinigų, be darbo...“ Stengiausi, kad vyras įsitvirtintų kaip menininkas, sudariau jam visas sąlygas klestėti. Sukausi su vaikais, o jis nepasinaudojo šia galimybe. Supratau, kad nėra ko laukti, kol padarys karjerą. Pradėjau kilti kaip dailininkė, jam tai nepatiko. Įtariu,tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis nuklydo.
Tapyba – tai pasaulio pakartojimas per savo prizmę?
Dailininkai yra labai arti filosofių. Paveikslai – nedideli filosofiniai ieškojimai. Šiuolaikiniai menininkai – ateities žmonės. Menai visais laikais yra progreso variklis. Džiaugiuosi, kad žmonės daugiau keliauja, lanko muziejus, susipažįsta su pasaulio menu, įvairiomis meno srovėmis. Grįžę labiau vertina ir savus menininkus.
Kas Jums yra tapyba, tapymas?
Į ką bežiūrėčiau, matau spalvų derinius. Jau sugadintas žmogus esu. Atrandu temą ir porą metų ja gyvenu. Iš vieno kolorito į kitą pereinu ramiai. Jei užkariauja kokia nors spalva, su ja dirbu, ieškau atspalvių. Tada keičiasi net namų apyvokos daiktai. Per mėlynąjį periodą draugės dovanojo mėlynus daiktus. Jei ant šio staliuko padėčiau kitos spalvos puodelį, viskas sugriūtų. Tarkim, ryški geltona staltiesė suardytų koloritą.
Tapymas, eskizavimas yra mano gyvenimas. Kartais smalsu: „O kaip kiti žmonės mato pasaulį? Gamtoje regi spalvas ar turinį?“ Pavyzdžiui, medis. Aš pirmiausia matau spalvas ir šviesą, kaip žaliai juodas kamienas dera su kitu kamienu. Pagaliau viską paverčiu abstrakcija. Noriu, kad jaudintų ne kontūrai, o spalva ir šviesa. Nuolatinis stebėjimas – mano profesinė liga. Kur žvilgsnį metu, iš karto derinu, tinka ar ne. Tai kaip treniruotė. Važiuoji, pro langą žiūri, spalvų deriniai renkasi tarsi į kompiuterį. Buvo periodas, kai Palangoje stebėjau jūrą, horizontą. Tapiau Nerijos ciklą: vienas trečdalis – dangaus, paskui jau – du trečdaliai jūros arba ištirpusių kopų ir horizonto. Vėliau horizontas susilieja su jūra, išnyksta riba, atsiveria erdvės...
O paskui pradėjau rinkti abstrakčias formas. Kai man sako, kad esu abstrakcionistė, ginčijuosi, sakau, kad mano darbai yra netgi labai realistiški. Druskininkuose vaikščiodavau tarp gėlių, naktį apšviestos, jos spindi, žėri. Prie ežero einame, taką gaubia medžiai. Visa suabstraktinu, nutapau paveikslą. Man gražiausia, kai išeini iš realizmo, atmeti detales, lieka branduolys.
Jei užkariauja kokia nors spalva, su ja dirbu, ieškau atspalvių. Tada keičiasi net namų apyvokos daiktai.
Minėjote, kad per metus parduodate tik du paveikslus. Gal sesuo buvo teisi: jei tapytumėte tulpes ar alyvas, klientų neatsigintumėte?
Ir dabar mūsų žmonės mano, kad abstrakcija nėra meno srovė, esą kai dailininkas nemoka piešti, tai tapo abstrakciją. Priešingai, tapyti abstrakciją sunkiau. Skulptorius Constantin‘as Brâncuși teigė, kad abstrakcija – aukštesnė dailės pakopa. Eskizus darai realistiškus, o kad išgautum energijos kupiną erdvę, reikia subtiliai paplušėti. Žinoma, jei tik pataškai dažus... Tik ir pataškyti, kaip tapė Jackson‘as Pollock‘as, reikia gebėti.
Prisimenu laikus, kai likau viena su vaikais. Gavau šį butuką, – plikos sienos, mažyčiai langeliai stoge, tamsu, lempos kaip kaliošai kabo. Sėdžiu, reikia eiti namo, nėra pinigų maistui nupirkti, ir vis tiek tulpių nepaišau, sukandusi dantis darau tai, ką noriu. Staiga – skambutis. Helmutas Šabasevičius sako: „Rūta, sveikinam, gavai Pollock‘o ir Krasner stipendiją.“ Apsiverkiau. Pataikyk, kai nė lito neturiu. Visus 1994 metus amerikiečiai mane išlaikė. Galėjau gydytis, nebijoti dėl rytdienos. Menininko gyvenimas pats nelygiausias – tai į kalną, tai žemyn. Galėjau kurtis Šveicarijoje, Vokietijoje – man siūlė, bet ta stipri Tėvynės meilė... Mano tėvas nepasitraukė į Vakarus, nors ir kalėjo. Neemigravau ir aš.
Iš kokių gyvenimo potyrių liejasi spalvos ant Jūsų drobių? Kaip atsiranda žydri, melsvi, rudi, žalsvi, juodi ciklai? Ar asmeninė patirtis turi įtakos renkantis ciklo spalvą?
Spalvos ateina iš visur. Dažniausiai lemia gamtos periodas. Pavyzdžiui, ciklą „Vasaros testamentas“ tapiau rudenį. Vasara baigėsi, dienos niūra, tamsėja, bet spalviškai labai gražus laikas. Taigi liūdną laikotarpį imi tamsias spalvas, bet džiugiai jas dėlioji. Arba jeigu tau geras ūpas kurti, paveikslą gali nutapyti priešingos nuotaikos.
Knygoje „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ (sudarė Alfonsas Andriuškevičius) rašiau, kad kurdama drobes klausiu savęs, iš kur visa tai. Atsakau: iš visur, iš to, kas į širdį skaudžiai įsmigę, iš ten, kur buvai ir atgal niekada negrįši. Ir kas tave supa dabar. Gal tai žaluma begalinė ar mėlyni ežerai, gal tamsios tujos, pasviręs koplytstulpis, kryžiai be sparnų (tokie buvo pirmojo periodo darbai), medinės bažnytėlės, vėliavos, nešamos laukais. Gal kas užgavo, tada drobei skundiesi, verki. Atrodo, kartais sėdi ir nieko neveiki – gana ilgai. Tai panašu į tingėjimą. Vėliau viskas jungiasi, pradeda gyventi, iš pradžių sapnuose, o paskui realėje. Atrodo, tik tam ir gyveni, o visa kita – apgaulė. Jei pasaulis liūdnas, tai nesidžiaugia klojamos spalvos. Drobė sutemsta iki juodumo. Akys ieško ir randa visa, kas rūpi, vėl važiuoji į tas pačias vietas, ir kaupiasi vaizdų, jausmų patirtis.
Kai pradedu dirbti, vienatvė turi būti kaip mėnulio pilnatis, o paprastumas – kaip didelė šventė, nors darbo reikia įdėti daugiau. Nežinau, ar galima iš esmės paaiškinti kūrinių atsiradimą.
Kai pradedu dirbti, vienatvė turi būti kaip mėnulio pilnatis, o paprastumas – kaip didelė šventė.
Ar šiandienis Jūsų periodas vis dar mėlynas?
Dabar tapau nemažai pilkų paveikslų. Kodėl jie matiniai? Tokia yra mano technologija. Išgauti atspalvius nėra paprasta. Reikia treniruotis. Daug plonų sluoksnių tepti, džiovinti, tepti. Atsimenu, tapau, vienas plotas blizga, kitas – matinis, trečias vėl blizga, neaišku, kaip visa sutvarkyti. Plonais sluoksniais išgaunu matinį paviršių. Štai šio pilko paveikslo pagrindas – raudonas, ant jo sluoksnelį po sluoksnelio tepiau pilkus atspalvius. Tai kaip žaidimas.
Žydrasis, mėlynasis ciklai atsirado, kai mane pagavo toliai. Tyrinėjau atmosferą, kaip susidaro jos sluoksniai, kaip atspindžiai keičia dangaus žydrynę, kaip melsva spalva išeina į kosmosą ir jos nelieka. Racionalioji spalvų bei atspalvių pusė mane irgi domina. Skaitau Oskaro Milašiaus kūrybą, jam pačios mėgstamiausios taip pat yra neužmirštuolės – mažos mėlynos gėlytės. Mėlyna – romantikų spalva. Ir žmogaus siela turbūt melsva, ir Marijos rūbelis melsvas.
Ar reikia kaip nors ypatingai nusiteikti prieš sėdant prie drobės?
Turiu žinoti, kad nebus problemų. Tapau, kol sutemsta. Toks procesas. Nebus taip, kad valandą patapysi ir šoksi prie kitų darbų. Prie drobės laikas ištirpsta. Jei man niekas netrukdo, atsikeliu, paskaitau, susikaupiu. Į jau pradėtą paveikslą lengviau įkristi, o pradėti reikia ypatingo susikaupimo. Šiaip visada eskizuoju.
Esate bendraujanti?
Labai norėčiau bendrauti, bet neturiu laiko. Myliu žmones, man smagu pasikalbėti, bet kai tapau, nereikia nieko – nei vaikų, nei anūkų, nei draugių. Kūryba gana kerštinga. Ji paima visą žmogaus esybę ir reikalauja ištikimybės. Tokios joks vyras nereikalautų. Jei nekreipi į ją dėmesio ar truputį apleidi, iškart nesiseka. Myliu savo sūnus, anūkus, tik duok Dieve laiko.
Su visais randu ryšį. Niekada nevaizdavau didžios menininkės – „su poza“. Nenoriu susikurti ypatingo įvaizdžio. Viena moteris sakė: „Einu pas draugę, ten kabo jūsų paveikslas, žiūriu į jį ir sveikstu.“ Gyniausi: „Atsiprašau, tokių savybių mano darbai neturi.“ Kitas žiūrovas aiškino: „Kiti paveikslai nusibosta, o į jūsiškį kuo daugiau žiūriu, tuo daugiau atrandu.“ Viena ponia eina į bažnyčią už mane melstis... „Vartų galerijoje“ prie mano paveikslų blaškėsi labai piktas vyras: „Kas čia yra, kas čia yra?!“, o kitas sekioja autografo. Kraštutinumai.
Esate labai graži moteris. Po skyrybų gerbėjų turbūt buvo ne vienas?
Daug gyvų gerbėjų yra, tad pasakoti negalima. Kai kurie sakydavo: „Aš čia ramiai pasėdėsiu, tu tapyk.“ Tai kaip tik ir trukdo. Tapyba yra ir mano vyras, ir meilužis, ir draugas. Ji man – viskas.
Mano namuose gera aura. Kartais žmonės klausia: „Ar galima ateiti pas jus į svečius pasėdėti?“ Čia aušros būna oranžinės, o naktį spindi apšviestos bažnyčios. Toks grožis! Negaliu garantuoti, kad nenusileisiu ant žemės. Noriu obelį matyti pro langą, ilgiuosi kitokios romantikos.
Vienas vyras rašė, kad nekovojate su drobės paviršiumi, elgiatės su ja lyg su savo kūdikiu – švelniai, atsargiai, tarsi niūniuotumėte lopšinę ar sektumėte pasaką.
Ko man kovoti su drobe? Su palete galima kovoti, kad negerai išsimaišė dažai (juokiasi). Prie drobės trapiai prieinu. Galiu mąstyti griežtai ar rūsčiai, bet tapyti turiu jautriai. Kaip R. Sližys, A. Petrulis. Ne visi Lietuvos ekspresionistai grubūs. Pasaulyje nemanoma, kad ekspresionizmas turi būti šiurkštus, vyriškas. Tada išeitų, kad visi japonų menininkai yra bobos. Beje, didesni nei aš. Oskaras Milašius man – moteriškumo genijus. Yra teorija, kad vyras, neatskleidęs savo moteriškosios energijos, negali būti menininkas. Kitaip jis – tik karys. Kartą esu pasakiusi: „Kai tapau, esu ono – angelas.“ Nei vyras, nei moteris – trečioji lytis. Mano darbai nėra saldūs. Štai visas Rytų menas, sakytum, labai saldus, ten daug rožinės. Pas mus teigta, kad rožinė yra turgaus spalva. Nutapiau vieną rožinį paveikslą, kad pasakyčiau, jog negalima menkinti jokios spalvos. Indų, persų miniatiūros persmelktos rožinės spalvos. Tai visa jų kūryba saldi?
Kas Jus, filigraniško jautrumo moterį, užgrūdino?
Sesuo Eglė mane, kai dar buvau mažytė, vadindavo lepūnėle. Nemokėjau nei virti, nei kepti. Iki 12 metų gamino senelis, paskui – sesuo ir mama. O aš grįžtu namo šeštą valandą su didžiuliu molbertu, įsijungiu Beethoven'o įrašus ir paišau, tapau, – manęs nėra. Tėvelis skatino skaityti klasikus, rijau knygas. Buvau visiškai išbraukta iš buities. Švarių mokyklinės uniformos apykaklaičių pasičiupdavau iš sesers. Namiškiai sakydavo: „Kai Rūta ištekės, sriubos nemokės išvirti.“
Kai ištekėjau, savo vyrui pirmiausia išviriau spurgų. Grįžo Jankus, o jis labai geras buvo, atsikando ir pasakė: „Labai skanios, bet labai kietos.“ Ir tikrai – kietos tarsi akmenukai. Gyvenome Žvėryne, atsidarėme langą ir išmetėme tas spurgas. O paskui kompotą vyrui viriau: įdėjau obuolių, vyšnių, kai pavirė, pažiūrėjau prieš langą. Pilkšvas. Išpyliau, nes spalva nepatiko. Iš naujo viriau. Aš ir sriubą virdama stebėdavau spalvą. Ieškojau informacijos, ką daryti, kad sultinys būtų skaidrus. Visur – estetika. Tada mažiau tapiau, bet spalvų, formų žaidimus žaidžiau virtuvėje. O vėliau išmokau kepti kalakutą, virti pačias skaniausias įvairias sriubas. Su Jankumi gyvenome 14 metų. Dešimt metų labai gražiai sutarėme, ant rankų nešiojo. Laivą turėjo, neleisdavo man savo kojomis iš jo išlipti – iškeldavo kaip karalienę. Buvo romantikas, norėjo, kad vaikus gimdyčiau mariose, laive. Ilgainiui ryšys ėmė irti. Skirtinga mąstysena. Jis augo vienokioje aplinkoje, aš – kitokioje. Jam bloga nelinkėjau, bet ryšio nebegalėjome išlaikyti – labai ambicingas pasidarė. Yra moterų, kurios kaltina ar gailisi buvusių sutuoktinių, o man vėliau sparnai išaugo. Skyrybos išėjo į naudą, tai mane užgrūdino. Niekada nesigręžiojau atgal. Iš tėvelio paveldėjau žvilgsnį į ateitį. Gulėdamas mirties patale tyrinėjo žemėlapius, apie mirtį nekalbėjo, nors žinojo, kad dienos suskaičiuotos. Kai mane pripažino užsienyje, Šiuolaikinio meno centre buvo suorganizuota mano kūrybos paroda. Pamenu, tėvelis sėdi, sako: „Kas galėjo pagalvoti, kad iš tokios pelės kažkas išeis.“ Jam atrodė, kad viena su vaikais likusi duktė pražus. Džiaugėsi pamatęs, kad nepasidaviau.
Ir vis dėlto ar dažnai jausdavotės sužeista?
Aš reaguoju. Emocijos gaišina laiką, galiu žingsnį atgal žengti. Esu didesnio jautrumo, užtat mėgstu vienatvę. Būdama tarp žmonių tarsi plonėju. Vieni mano, kad mane reikia globoti, kiti – kad kritikuoti, įteigti, jog esu nereikšminga. Kai pabūnu viena, labai sustiprėju, tada ir kitiems galiu daugiau duoti. Yra ir melancholijos bruožų. Kai Latvijoje dariau parodą, menotyrininkai rašė, kad mano mene – daug melancholijos. Tada tapiau tamsesnius ciklus, „Vasaros testamentą“.
Man buvo labai gera, kai augo vaikai. Paskui atsirado anūkų, su jais patyriau ypač daug džiaugsmo. Vyriausias anūkas studijuoja Vilniaus universitete filosofiją, kitas dirba savanoriu Šiaurės Airijoje, trečias – mokinukas, Beatričė – pusketvirtų metukų.
Yra moterų, kurios kaltina ar gailisi buvusių sutuoktinių, o man vėliau sparnai išaugo. Skyrybos išėjo į naudą, tai mane užgrūdino.
Rašote eiles. „Viskas labai asmeniška / prieblanda melsva – teptuku paliečiu drobę...“
Rašau, bet nedrįstu skelbti. Mane gelbėjo kūryba. Visus jausmus sudedi į kūrinį, o ne lakstai guostis. Ir tapydama paveikslus, ir kurdama poeziją esu minimalistė. Po skyrybų atsigauti padėjo ne europietiška, o Rytų filosofija, daoizmas: kai Dievas ateina, tu nematai jo veido, kai nueina, nematai jo nugaros, bet jis yra visur ir visada; svarbu ne namo kevalas, o jo vidus... Mano abstrakcijos skatina stebėti, ilgai ilgai žiūrėdamas pamatai vis kitus dalykus. Nevertinu smulkmenų, aš viską bendrinu, nemėgstu smulkių analizių. Man artimos Konfucijaus švaros taisyklės. Tapyboje, poezijoje norisi apsišvarinti nuo detalių, tarsi nuo kiaukuto apsivalyti. „Kažkur / toli / pasigirdo / muzika / mažas / šviesos / kvadratėlis / žaidė / delne“; „Kiemai / dvarai / buvusių / dienų / kiaurymė / šlama / dilgėlėse / senos / puodynės / šukė“; „raudonas / angelas / nusileidęs / apkabino / kamieną / ruduo“; „atėjo / žiema / sniego / pūkai / iš lėto / skrenda / per / mano / širdį.“ Deja, dauguma paprasto nuo prasto neskiria. Jei žmogus paprastas, tai galvoja, kad prastas.
Vaikai užauginti, anūkai mina universiteto slenkstį, esate visiškai laisva nuo šeimos rūpesčių, galite jaukiai būti savo vienatvėje. Ar dabar – geriausias Jūsų laikas?
Esu stipriai susijusi su savo šeima. Dabartinį savo tarpsnį pavadinčiau subrendimo ir visiško nesiblaškymo. Tiksliai žinau, ko noriu, siekiai aiškūs, man ramu. Jaunystėje daug blaškiausi, o dabar jaučiuosi išvažiavusi į savo, kūrėjos, kelią. Tai teikia ramybės ir pilnatvės pojūtį. Svarbu ne kūrybai skiriamas laikas, o gyvenimo įvairovė. Jeigu užsidarytum, nusišalintum nuo vaikų, anūkų, visų problemų, tai kūryba turėtų labai suprastėti. Pasidarytum nejautri arba egoistė. Visa savo esybe esu įtraukta į kūrėjo kelią, jis man patinka. Tik kartais pagalvoju, kad man pavyko, bet dažniausiai nebūnu patenkinta savo kūriniais. Smagu pasidžiaugti kitų darbais, o prie savo visą laiką kimbu, ieškau ir ieškau klaidų. Esu labai reikli sau.
