- Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė yra grožio, meilės ir žmogiškosios laimės simbolis. Ar atradote dalelę jos savyje?

Manau, kad aplinkybės ir laikotarpis, kuriuo ji gyveno, taip pat statusas tikrai yra toli nuo mano gyvenimo. Galiu tik įsivaizduoti jos aplinką, gyvenimo tėkmę. Fantazuoti apie tai yra smagu, įvairios jos gyvenimos detalės skamba intriguojamai. Pjesė yra dar kitas dalykas, joje akcentuojamas ne karališkas spindesys, o jo kaina, Barboros pastangos sudėtingomis aplinkybėmis išsaugoti savo didžiausią turtą – vidinę švarą, laisvę. Šios žmogiškos temos man atrodo svarbios ir artimos. Pjesėje paskutiniai Barboros žodžiai yra: „Aš matau šviesą“, jos stengiuosi ieškoti ir aš.

- Ar sudėtinga kurti tokį lietuvių dievinamą, romantizuojamą personažą?

Sunku tik tuo atžvilgiu, kad tokių ryškių asmenybių portretai žiūrovų sąmonėje jau būna susiformavę. Vieni apie Barborą žino daugiau, kiti – mažiau, bet kiekvienam ši asmenybė kelia skirtingų asociacijų, ir jos nebūtinai sutaps su mūsų kūriniu. Mano tikslas – ne pataikauti esamiems šablonams, o kartu su žiūrovais nuostabų liepos 2-osios vakarą tas dvi valandas pasvajoti apie Barboros dvasios tėkmę, sukurti bendrą, unikalią fantaziją.

- Koks skirtumas kurti personažą, kuris gyvuos tik vakarą ar du, nebus progos jo tobulinti, šlifuoti, palyginti su repertuariniais vaidmenimis?

Šie spektakliai Kauno pilyje (Pažaislio muzikos festivalio inicijuojami Valstybės, arba Mindaugo karūnavimo, dienai paminėti skirti nacionalinės dramaturgijos spektakliai Kauno pilyje rengiami jau bemaž 20 metų, – aut. past.) didžia dalimi ypatingi tuo, kad yra vienetiniai. Aš juos vadinu mandalomis.

Mes repetuojame kelis mėnesius, kad vieną arba du kartus suvaidintume spektaklį. Tai labai keistas ir unikalus reiškinys, ir tas laikinumas sukuria ypatingą dvasią. Tai bučinys, akimirka, pasimatymas arba gėlė, kuri žydi tik vieną valandą.

Norisi tiesiog pasimėgauti ta akimirka, Nesinori ko nors žūtbūt įrodyti ar sukurti kažkokį paminklą Barborai. Manau, pats vyksmas, žmonių bendrumas, kurį jaučiame vaidindami Kauno pilyje, yra vertybė.

- Kuo Jums pačiai imponuoja Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija? Ką atradote, prisitaikėte sau, o kas buvo svetima?

Manau, kad jausmas, kurį jie patyrė, yra toks pat, kurį patiria visi žmonės visais laikais. Ir tai jungia mus su istorija, su praeitimi, nes gebame jį suprasti. Meilė suka Žemę aplink ašį, ji amžina ir visada galinga jėga. Labai geras tekstas skamba pjesės finale: „Galinga, nesuvaldoma kaip Dievas, ateinanti širdies regėjimais, / Tu nesibaigianti pradžia, / Meile, gyva būk amžinai.“ Manau, kad šios poros jausmai buvo panašūs į patiriamus mūsų, tik jųdviejų gyvenimo aplinkybės buvo kitos – valdžia, įtaka, taisyklės ir epocha buvo ypatinga Barboros ir Augusto meilės istorijos dalis.

- Žygimantas Barborą apipildavo brangiomis dovanomis, o gimtadienio proga išleisdavo kosmines sumas. Artėja Jūsiškis, jis – kitą dieną po šio spektaklio premjeros. Apie kokią dovaną svajojate?

Svajoju akis į akį susitikti su kuo daugiau artimų žmonių. Man tai būtų brangi dovana. Gera pakili nuotaika ir kokybiškas laikas su jais, gyvenimo šventimas, dėkingumas, džiaugsmas. Taip įsivaizduoju savo dovanas.

- Barbora Radvilaitė paisė to meto mados ir subtiliai ją interpretavo. Kiek Jums svarbi išvaizda, mada? Koks stilius priimtiniausias?

Taip, Barbora turėjo ypatingą skonį, labai išsiskyrė iš kitų, manau, dėl to, kad jos mąstymas buvo platus, pasaulietiškas. Šios jos savybės žavi ir įkvepia. Intriguoja ir tai, kaip subtiliai ji rūpinosi savo kūnu. Galvojau, kad labai norėčiau užuosti, kaip ji kvepėjo po savo vonių ir plaukus pamaitinusi žolelių aliejumi. Manau, tai ji darė, nes mylėjo gyvenimą, mokėjo juo mėgautis. Taigi visi šie atributai tik papildė jos asmenybę.

Man išvaizda yra svarbi dėl to, kad tai – mano, kaip aktorės, instrumentuotės dalis, vis dėlto pirmenybę teikčiau sąmoningumui ir kūrybiškumui. Galima būti tobulos išvaizdos, bet be sielos nieko įdomaus nesukursi. Kaip moteriai, man šie dalykai svarbūs dėl labai paprastos priežasties – nes tiesiog gera būti moterimi.

Gera užsimauti žiedą ar suknelę, gera pasidažyti lūpas, gera, kad turime tiek išraiškos būdų žaisti ir linksmintis. Stilius mane domina, žaviuosi superstilingomis moterimis, tačiau pati daug skleistis šioje srityje negaliu dėl darbo specifikos. Aktoriaus gyvenime raudonas kilimas yra tik retos akimirkos, kasdienybė gana „purvina“.

Beveik kasdien galvoju, kuris rūbas bus patogiausias per repeticijas, kuris mažiau išsiteps ant senų teatro grindų. Arba dažnai, pavyzdžiui, per filmavimus, daugiau valandų per parą dėviu personažo kostiumą, o ne savo drabužius.

- Barboros aistros buvo medžioklė, perlai… Kokios Jūsiškės?

Džiugu, kad karališkoji pora galėjo kolekcionuoti brangakmenius. Kaip ir sakiau – jųdviejų silpnybės buvo karališko (šypsosi). Aš turiu kelias paprastesnes aistras. Tai – įvairios gėlės, stikliniai indai, lėkštės ar taurės. Apskritai mėgstu dailius daiktus, smulkmenos kuria šventę, pavyzdžiui, geras parkeris rašant suteikia daugiau malonumo.

- Juozo Grušo dramoje ne visi įvykiai atitinka istorinius, tarkim, Barbora čia nunuodijama, o iš tikrųjų mirė nuo gimdos vėžio. Tai kelia tikrovės ir iliuzijos santykio klausimą. Kas Jums yra tikrumas ir galbūt kartais pagaunate, kad kuriate kitokią save?

Galbūt taip yra todėl, kad buvo įvairių versijų. Tarkime, kad tai – metafora, nuodai gali būti interpretuojami plačiau. Pjesę priimame kaip meno kūrinį, autoriai dažnai nukrypsta nuo faktų, pasiūlo savo interpretaciją ir pajutimą. Išties net istorikai nežino, kas dėjosi tų žmonių galvose, kokie jausmai juos skatino elgtis vienaip ar kitaip.

Man patinka, kad pjesėje Barboros portretas nėra vien labai lyriškas. Tai – moters, turinčios tvirtą poziciją paveikslas. Moters, kovojančios už vidinę laisvę, už teisę į pasirinkimą, bandančios nepasiduoti primetamiems jai vaidmenims.

Tikrumas yra labai plati tema. Dievinu akimirkas, kai apčiuopiu tikrumą – savo ar kitų, kai jį atpažįstu. Kitas dalykas yra jį išsaugoti, apginti, išjausti nuolat. Kartais būti tikram bent sau atrodo sudėtinga, nes ši savybė eina iš širdies, o dažnai klausome proto. Tikrumas man asocijuojasi su intuicija, visišku pasaulio ir aplinkos priėmimu.

- Barboros gyvenimo baigtis tragiška. Kaip reikia gyventi, kad tą paskutinę akimirką nejaustum sąžinės graužaties, kaltės, kartėlio?

Tikrai nežinau recepto, kaip būti šventam, nekaltam ar teisingam. Jei ta akistata įvyktų šiandien, žinočiau tik vieną dalyką – aš GYVENAU. Ne egzistavau, o tikrai gyvenau, patyriau visko – mylėjau, kūriau, ieškojau. Tai mano gyvenimas, vienas, unikalus ir priimu jį kaip dovaną. Barbora sako pjesėje: „Aš trokštu mirčiai iššūkį paskelbti, bet aš šaukiu, visa širdimi šaukiu gyvenimą“. Ši frazė būtų tinkamas atsakymas į klausimą.

- Kai tarėmės dėl interviu, užsiminėte, kad esate filmavimo aikštelėje. Kokio filmo?

Tęsiasi serialo „Laisvės kaina“ filmavimas. Tik istorija keliauja toliau, serialo pavadinimas – „Laisvės kaina. Partizanai“. Mano kuriama Marcelė (legendinė žvalgė Marcelė Kubiliūtė, – aut. past.) – jau vyresnė. Kartu su Mariumi Repšiu išbandėme ir latekso „kaukes“ – tai toks lipalas, kuris sukuria ant veido raukšlių efektą. Yra daug naujų personažų, naujų linijų, mano herojės yra jau labiau epizodinė.

Ypač džiaugiuosi, kad prie komandos prisijungė mano labai talentinga bendrakursė Indrė Patkauskaitė – ji kuria vieną pagrindinių vaidmenų – Saros – ir mano sielos draugė labai talentinga dainininkė Justė Arlauskaitė. Ji kuria Salomėjos Nėries portretą.

- Filmuojatės, laukia spektaklio premjera. O kai kas vasarą atostogauja… Ar leisite sau pailsėti?

Leisiu! Žinoma, kad leisiu! O rudenį sutiksiu vėl su naujais vaidmenimis! Ir jau nekantrauju.

Specialiai Pažaislio muzikos festivaliui naują Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ inscenizaciją kuria režisierius Vytautas Rumšas, scenografė Virginija Idzelytė-Dautartienė, šviesų dailininkas Karolis Juknys ir choreografas Kipras Chlebinskas. Muziką spektakliui pritaikė kompozitorius Antanas Kučinskas. Spektaklyje Žygimanto Augusto vaidmenį kuria Tadas Gryn, taip pat vaidina Džiugas Siaurusaitis, Remigijus Vilkaitis, Remigijus Bučius, Dalia Storyk, Marcelė Zikaraitė, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Evaldas Jaras, Eimantas Pakalka ir kiti.

Spektaklis vyks liepos 2 d. 21.30 Kauno pilyje. Daugiau rasite čia.