Trumpa dosjė
Gimė 1973 m. Senojoje Akmenėje.
Studijos. Klaipėdos universiteto Menų fakultete studijavo teatro režisūrą.
Darbinė veikla. Visos Lietuvos komercinės televizijos (epizodiškai) ir LRT (reguliariai).
Kūryba. Dokumentinių filmų ciklai „Amžininkai“, „Valstybės kelias“, „Istorijos perimetrai“. Taip pat – apie 20 dokumentinių filmų, keliolika televizijos projektų, kelios autorinės laidos.
Šeima. Žmona Indrė, vaikai Marija (7 m.) ir Simonas (1 metai ir 10 mėn.).
Mėgstamiausias posakis: „Gero kelio, pilno bako.“
Tai, kas padeda nenuleisti nosies: „Skirtingo kalibro ir tęstinumo planai.“
Visada norėtų: „Kad vaikai būtų sveiki ir protingi, kad šeima – rami, o nerimo raukšlių tarpuaky visiems mažėtų.“
Šypsosi, kai: „Ramu.“
Rimai, kas nors Tavęs klausia, ar esi laimingas?
Žmona kartais paklausia – turbūt vis pasitikrina. Su svetimais neatvirauju, nebeprisileidžiu žmonių taip arti, kad manytų turintys teisę šito klausti. Tai – ne arogancija, tai – patirtis. Laimės tema reikalauja ilgesnių atsakymų ir gilesnių svarstymų, visada rizikuoji įsivelti į apmąstymus, įvardijimus, o tam reikia ypatingų progų, nusiteikimo ir, suprantama, ypatingo ryšio.
Man labai patinka posakis: „Nereikia gelbėti pasaulio, užtenka pasirinkti pusę, kurioje nori būti.“
Kartą aktorė Eglė Gabrėnaitė man sakė, kad labai baisu atsisėsti ant kėdės priešais baltą sieną ir pažvelgti sau į vidų.
Nežinau, ar apie tą patį jausmą kalbame, tačiau man patiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio anūkės pasakojimas sename dokumentiniame filme. Mama jai priekaištaudavo, kad sėdi ant palangės, žiūri pro langą ir nieko neveikia. Filmo herojės pasvarstymas buvo nuostabus: nieko neveikimas dažnai yra net didesnis veikimas už darbų imitavimą. Sėdėjimas prieš baltą sieną manęs netrikdo, žinau, koks esu, atsakiau į daugumą aktualių klausimų. Nebijau žiūrėti sau į vidų, mano anatomija juk nelabai skiriasi nuo kitų individų. Jei rimtai, aktoriams yra kitaip, sluoksnių jie turi daugiau. Man vienatvės periodai irgi būtini, turbūt tada ir persikrauna hardas.
Ko savęs klausi tokioje scenoje? Kas Tave labiausiai jaudina?
Nesistengiu verbalizuoti, kur kas svarbiau, kaip jaučiuosi su viena ar kita mintimi, jausmu, įvykiu. Nesu racionalus, naudos, žalos iš anksto neskaičiuoju. Dažniau elgiuosi spontaniškai, esu idėjos žmogus. Neramina mane paprastumą privalumu skelbiantys žmonės.
Pakalbėkime apie vyriškumą. Šiandien riba tarp vyriškumo ir moteriškumo labai plonytė, jos kontūrai kasdien tarsi vis labiau išskysta. Lyg ir madinga gėdytis vyriškos ar moteriškos prigimties, darbų, poelgių...
Didysis konfliktas, kurį įsivardijame, kaip tik norime – emancipacija ar feminizmu, civilizacijos neteisybes atkuria ir koreguoja, kol yra natūralus, atliepia laikotarpio aktualijas. Šio judėjimo perversijos, kaip ir visi kiti dirbtiniai, išvestiniai, išgalvoti, išprotauti dalykai, turi būti perleistos per laiko piltuvėlį. Tik taip išryškėja tvarumas. Moteriškumas ir vyriškumas. O kas sugalvojo, kad taip turi būti? Gyvename stereotipais, nes kažkuriame istorijos periode taip susiklostė? Kas pasakė, kad dabar neišgyvename dar vieno evoliucijos etapo? Ir kam atrodo, kad susiklostęs lyčių pareigų modelis nėra klaidingas? Tuo metu viskas vyko laiku, bet negi norėtume viena ranka maigyti išmanųjį, o kita – dirti šernui kailį? Pasaulis keičiasi pasiutusiu greičiu, žmogus keičiasi, išgyvename nuolatinį virsmą ir pasakyti, kas yra gera, o kas – blogai, galime tik paskaitę Dekalogą, kur gėris aiškiai atskirtas nuo blogio. Visa kita – mūsų išsilavinimo, pasaulio suvokimo kontekstai. Nė vienas mūsų jokiu būdu negalime pretenduoti į tiesą, ir vargas, jei griežtai nubrėžiame ribas – taip yra teisinga, o taip – ne. Man labai patinka posakis: „Nereikia gelbėti pasaulio, užtenka pasirinkti pusę, kurioje nori būti.“
Kai buvai mažas berniukas, paskui – paauglys, kaip įsivaizdavai, kas yra moteris?
Dviračio neišrasiu, dėdė Freud‘as ir visi kiti šias teorijas seniai sudėliojo. Visi mes gimėme vaikystėje, – taip sako klasikai. Pavyzdžiai susiformuoja artimiausioje aplinkoje, paskui tik nuraibuliuoja ratilai. Man pasisekė – mano mama be proto rūpestinga. Buvo momentų, kai galėjau laikyti ją geriausia savo drauge. Natūralu, kad pagal mūsų bendravimo modelį susiformavo ir mano santykiai su moterimis. Tiesa, gyvenimo patirtys juos pakoregavo. Tai irgi natūralu. Vieniems tos aplinkos ir patirčių korekcijos į miltus sumala gerąjį tėvų pavyzdį ir viską, ką jie kūrė, o kitiems ištaiso blogojo klaidas.
Neapleidžia jausmas, kad visą gyvenimą ieškojai tobulos moters?
Džiaugiuosi galėdamas kalbėti būtuoju laiku. Tiesą sakant, niekada nieko neieškojau, neturėjau tikslo rasti moterį, kuri atitiktų sąmoningai ar nesąmoningai kurtą paveikslą arba įsivaizdavimą. Tiesiog esu iš tų, kurie tiki ir pasitiki žmonėmis, greičiausiai iš to – visos mano patirtys.
Yra vyrų, kurie visus savo metus pragyvena šalia vienos moters. Tau, panašu, nepavyko...
Kas nepavyko ir kas turėjo pavykti? Yra vyrų, kurie smurtauja prieš žmoną, bet jie taip ir nugyvena kartu visą gyvenimą. Jiems pavyko? Ar jų žmonoms? Yra labai įgudusių psichologinių smurtautojų moterų – manipuliatorių, kurios laiko vyrus „ant pavadžio“. Kuriam pavyko šiuo atveju? Nespraudžiu savęs į stereotipus. Man viskas pavyko.
Minioje negirdžiu savo minčių. Esu vienišius, kurį supa patys artimiausi, laiko ir aplinkybių patikrinti žmonės.
Klaipėdoje baigei teatro režisūros studijas, galėtumei asmeninio gyvenimo dramas perkelti į sceną, tačiau nesi pastatęs nė vieno spektaklio. Neapmaudu?
Nuobodus būtų spektaklis... Gal ir gerai, kad teatro režisieriumi taip ir netapau (juokiasi). Visada žinojau, kad esu humanitaras, man patiko menai, knygos, piešti, lipdyti, viskas, kas skatina kurti. Paauglystėje buvau nėręs į gamtos mokslus, – namuose su broliu turėjome net keturis akvariumus, veisdavome žuvytes, darėme eksperimentus. Į žurnalistiką neįstojau, išvykau pas brolį į Klaipėdą, atsitiktinai, gal nenorėdamas praleisti metų, apsisprendžiau studijuoti teatrologiją. Paskui iškeičiau ją į teatro režisūrą. Dar studijuodamas pradėjau dirbti vienoje Klaipėdos radijo stotyje, tada ir susipažinau su televizijos žurnalistu Rimvydu Paleckiu, jis vedė itin populiarią laidą „Prieštarauk!“. Nuo šios pažinties prieš dvidešimt metų prasidėjo mano kelias televizijoje.
O ambicijos pastatyti „Hamletą“?
Niekada tokių neturėjau, teatre, matyt, buvau praeivis. Idiliška, bet laikina stotelė. Režisūros pagrindus gavau, tačiau dirbančio teatre savęs neįsivaizdavau. Televizijoje mane žavi laidos ar filmo kūrimo procesas – nuo pradžios iki rezultato. Patinka režisieriaus, operatoriaus ir montažo režisieriaus bendradarbiavimas. Jeigu sueina laukai, tai užburia, o žiūrovai pajunta dermę.
Esi sukūręs daugybę dokumentinių televizijos filmų. Kaip nutiko, kad susidomėjai istorija?
Rugsėjo pirmąją mokyklos bibliotekoje būdavo išduodamos knygos, aš pirmiausia perskaitydavau istorijos vadovėlį, tada pasiimdavau vyresniojo brolio. Jie man buvo įdomesni nei grožinės literatūros knygos. Labiausiai žavėjo, kad ten aprašyti įvykiai vyko iš tikrųjų. Kiekvienas konfliktas, kiekvienas karas turi paaiškinimą, įvykis – priežastis, niekas įdomių piešinėlių šiaip sau nepiešė. Kuo giliau lendi, tuo įdomiau darosi. Kai pradėjau dirbti televizijoje, mano hobis grįžo, atsirado istorijų, kurioms siužeto neužteko, norėjosi kalbėti daugiau, plačiau. Romualdas Mironas, tuometis mano šefas, man, jaunam ir gerokai pašėlusiam bernui, suteikė progą. Istorinės dokumentikos tada beveik niekas nekūrė, taigi pasisekė būti vienam pirmųjų.
Istoriją galima papasakoti sausai ir neįdomiai, bet galima suriesti įtraukiantį painų pasakojimą. Regis, tik toks pasiekia šiandienos klausytojus ir žiūrovus.
Klišė, kad istorija – sausos datos ir sausi faktai. Tai blogo pasakotojo suformuotas stereotipas. Istorija yra priežastinių ryšių ieškojimas ir pasakojimas. Sekant klaidingu naratyvu gali pasirodyti, kad Kovo 11-oji iškovota vien dainomis ar patriotiniais mitingais. Lyg nebūtų buvę svarbių diplomatinių susitikimų, susitarimų. Arba Vasario 16-oji. Atrodo, atėjo dvidešimt dėdžių, kažką deklaravo, pasirašė, ir atsitiko Lietuva. Toks yra proginis naratyvas. Iš tikrųjų sluoksnių daug daugiau, o Vasario 16-oji dėl jų tampa dar įdomesnė ir vertingesnė.
O gal nebeturime laiko ieškoti atsakymų?
Nieko keista. Grįžome prie to paties – žmonės mėgsta supaprastintas formas, reikia paruoštukų – nėra laiko gilintis. Tai natūralu, tam ir yra istorinės dokumentikos žanras, jis padeda rasti atsakymus, intriguoja ir parodo kontekstus. Kokia buvo Europa, kai ėjome į Vasario 16-ąją? Anas pasaulis beveik neatpažįstamai kitoks, o romantikos jame gerokai mažiau. Kai žinai niuansus ir peripetijas, suvoki, kokiomis sunkiomis aplinkybėmis iš ūkų kilo jaunoji Lietuva, tautos patriarchų kokybinis vertinimas tik auga. Tokia tad nauda atsisakius supaprastinimo.
Kodėl savasties ir tapatybės klausimai šiandien tokie svarbūs?
Didžiulio, atviro pasaulio privalumus ir grėsmes matome. Grėsmės gali būti tikros, gali būti įsikalbėtos ar menamos, bet jų akivaizdoje žmonės buriasi.
Viskas įvyko greitai, dar niekada manęs nebuvo aplankęs jausmas, kad tai – TAS žmogus.
Žmogus buvo sukurtas be tautybės, be teritorijos, be tėvynės. Gal toks bus ir ateities pasaulis?
Skamba kaip „The Beatles“. Apie kurį sukūrimą kalbi – biblinį ar evoliucinį? Primatai tokių klausimų sau nekėlė, tik vargu ar turime tikslą grįžti į pirmykštę bendruomenę. Juokauju. Žmogus visada ieškojo ir ieško į save panašių, jis geriau jaučiasi būdamas drauge su tais, kurie supranta jo aplinką, kalbą. Evoliucija yra to įrodymas, juk laikui bėgant žmonės jungėsi į didesnius vienetus – šeimas, gimines, tautas, valstybes. Ir jie, natūralu, gina savo gentį. Visada taip buvo ir greičiausiai bus. Religija irgi gina savo teritorijas.
Ar todėl gerai jautiesi tarp baikerių? Jie – irgi tam tikra grupė.
Baikerių judėjimas man artimas, kai kurie mano draugai yra iš tos subkultūros, tačiau jokio baikerių klubo narys nesu. Duoklę motociklizmui ir jo istorijai atidaviau, paskyriau tam ketverius gyvenimo metus. Daug išmokau, supratau, kad minioje daug spamo, deklaracijų ir maža esmės. Minioje negirdžiu savo minčių. Esu vienišius, kurį supa patys artimiausi, laiko ir aplinkybių patikrinti žmonės.
Todėl išsikraustei gyventi už miesto?
Man sunkiai sekasi gyventi su jausmu, kad kažkas vaikšto ant galvos ir kad aš kažkam vaikštau – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Visai nesvarbu, kad į darbą negaliu nueiti pėsčiomis ir kad reikia vežioti vaikus į būrelius. Labiau už tai vertinu erdves, galimybę gyventi ir prabusti gamtoje. Kasmet laukiu pavasario, kad galėčiau sukišti rankas į žemę.
Tavo dukrai Marijai – septyneri. Negali pasakyti, kad tėvystės patirtis buvo lengva. Po skyrybų su žmona už galimybę būti su dukra net teko kovoti teisme.
Su vaiku susijusios tėvų pareigos ir teisės yra lygios. Gaila, kad man teko įrodinėti tai teisme, bet niekada savęs neklausiau, kodėl taip nutiko. Buvo situacija, išsprendėme, palinkėjome visiems ramybės ir judame toliau.
O gal klausei, kodėl meilė baigiasi?
Neklausiau, nes, kaip ir į tą sieną žiūrėdamas, jau pasitikrinau, ar gerai jaučiuosi. Jaučiuosi puikiai, nes jei nesijausčiau, būtų kažkaip kitaip.
Ar Tau visada reikia vesti moterį, kurią myli?
Esu iš tų senamadiškų vyrų.
Nieko tokio būti trečią kartą susituokusiam?
O apsikrauti meilužėmis, nesantuokiniais vaikais, gyventi dvigubą gyvenimą, gyventi ne darnoje, o vien iš pareigos – viskas okeij? Ar nieko tokio būti trečią kartą susituokusiam? Apie tai mažiausiai galvoju. Ir kitiems tai neturėtų rūpėti.
Klišė, kad istorija – sausos datos ir sausi faktai. Tai blogo pasakotojo suformuotas stereotipas.
Kaip manai, kodėl du žmonės, kurie mylėjo vienas kitą, atsiduria skirtingose barikadų pusėse?
Turiu Mariją ir nedrįstu kvestionuoti, kas buvo. Dar penkis kartus tiek išgyvenčiau ir pereičiau, kad tik ją turėčiau.
Ilgai vienišas nebūni. Sunkiu gyvenimo periodu atsirado Indrė...
Tai atskira istorija, visiškai „nesusisiekiantys indai“.
Ar tiesa, kad susipažinote... tatuiruočių salone?
Tiesa. Kol tatuiruotės daromos, yra laiko pasikalbėti. Viskas įvyko greitai, dar niekada manęs nebuvo aplankęs jausmas, kad tai – TAS žmogus.
Turi Mariją, su Indre auginate pusantrų Simoną. Kokių patirčių Tau atnešė tėvystė?
Tėvystė – tęstinis projektas. Esu nekantrus žmogus, idee fixe man reikia dabar, geriausia – vakar. Vaikai yra mano kantrybės kurso profesoriai, iš jų supratau, kad dalykai negali atsitikti staiga, nereikia net tikėtis. Marija jau didelė, su ja gali susitarti, mes mėgstame kalbėtis, planuoti, kada ir ką veiksime. Nedaug laiko turime kartu – vos po dvi dienas kas antrą savaitę, užtat praleidžiame jas turiningai – nuo daržo, iškylų iki knygų skaitymo. O su Simonu jau aptariame paveikslėlius ir šiaip pasišnekame. Prasideda įdomusis amžius, – sūnui pamažu veriasi pasaulio pažinimo vartai, ir jis smalsiai pro tuos vartus žengia. Bus reikalų (juokiasi).
Tavo žmona Indrė – veido žandikaulio chirurgė. Argi ne keista, kad esi kūrybininkas, o ji – medikė?
Pamatai gražią moterį tatuiruočių salone, nugirsti, kad ji – chirurgė. Intriguoja, sutik. Jei rimtai, mano abu tėvai – medikai. Žinau šios profesijos žmonių gyvenimo tempą ir specifiką. O tai, kad susitikome tatuiruočių salone, rodo, kad nuostabi moteris mąsto ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai.
Kiek yra tatuiruočių ant tavo kūno?
Aštuonios.
Ar yra dalykų, kuriuos sau draudi?
Negaliu leisti sau būti silpnas. Man 44-eri, reikia ne tik vaikus užaugint, bet ir profesines idėjas realizuoti. Tikiuosi gyventi ilgai, kitų variantų nėra.
Nepanašu, kad švaistai laiką vėjais. Kai nedirbi, važiuoji motociklu, tapai ar barškini puodais virtuvėje...
Tai meditaciniai užsiėmimai, man nereikia taškyti emocijų a la kovos klube. Mėgstu būti savo vienatvėje, savo kelyje, savo piešinyje. Bet kokį energijos likutį pasiima vaikai, jiems nėra „palauk“.
Taigi grįžome, nuo ko pradėjome. Gal kaip tik tomis akimirkomis ir jautiesi laimingas?
Kai esi ramus, kai žinai, kad artimiesiems viskas gerai, kai darai, kad jiems būtų gerai, toks ir jautiesi. Laimė yra ne sau, ne apie save, tai veiksmas ne į vidų, o į išorę.
