Tikra tiesa, kad pirmiausia valgome akimis. Užsukus į Vilniaus senamiestyje visai neseniai atidarytą šokoladinę „Theobromine“ sunku atsiplėšti nuo vitrinos – ji visa nutupdyta tapybiškai išmargintais brilianto formos šokoladiniais saldainiais. Senieji vilniečiai dar pamena šioje vietoje veikusią juvelyrinę parduotuvę, tad sąsaja su brangakmeniais labai vykusi, o saldainiai tokie gražūs, kad neįmanoma atitraukti akių. Pajuokauju, kad jie netgi per gražūs valgyti, o Yaro atitardama prisimena kuriozinę situaciją: viena pora ilgai grožėjosi šokolado vitrina, bet taip nieko ir nenupirko, tik paaiškino, kad meno negalima valgyti. Visgi dažnesnė ir šokolado žinoves labiau stebinanti situacija yra ta, kad lietuviai šokoladinių saldainių dėžutes perka tik dovanų, bet ne sau, kaip įprasta Briuselyje. Apie dėžutes verslininkės taip pat pagalvojo. Elena tvirtai pareiškia, kad oro nepardavinėja. Nedidelėje minimalistinio dizaino dėžutėje 25 saldainiai sutupdyti taip kompaktiškai, kad daugiau netilptų nė vienas. Ji atrodo labai paprasta, bet yra pagaminta iš specialaus popieriaus, ant kurio galima rašyti ir piešti.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Prieš trejus metus padaryta klaida internetu perkant bilietus į Rygą Eleną ir Yaro atvedė į Vilnių. Moterys nusprendė, kad jei jau taip atsitiko, vadinasi, taip ir turi būti, tad nė nebandė pasikeisti bilietų. „Įsimylėjau Vilnių iš pirmo žvilgsnio. Atvykome pačiu gražiausiu laiku – spalio pabaigoje, kai buvo bobų vasara. Dangus – žydras, medžių lapai – oranžiniai. Dar nė nebuvome miesto gerai apžiūrėjusios, o aš pajutau, kad galėčiau čia gyventi“, – pasakojo Elena. „Gal išprotėjai?!“ – nusistebėjo tąkart Elenos dukra Yaro, bet netikėtai taip įsitraukė į verslo kūrimą Lietuvoje, kad net ryžosi santykiams per atstumą su Briuselyje likusiu širdies draugu. Elenai persikėlimas iš Briuselio į Vilnių buvo dar atsakingesnis sprendimas. Yaro – jau mamos bendražygė, o du jos broliai – dar mokyklinio amžiaus: aštuonerių ir trylikos metų.
„Dažnai girdžiu sakant, kokia bloga mama esu, nes sukėliau vaikams stresą išveždama į kitą šalį. Išties mano sūnums dabar nelengva, nes atsidūrė aplinkoje, kur skamba į jokią kitą nepanaši lietuvių kalba. Berniukams Lietuvoje tenka mokytis pagal visai kitokią nei Belgijoje sistemą, bet svarbu ne tai, kaip mokomės, o kokią patirtį įgyjame. Esu įsitikinusi, kad mano vaikams naudinga susipažinti su nauja kalba, kita kultūra“, – patikina Elena. Yaro pritariamai linkčioja: „80 procentų žmonių užsiima tuo, kuo nenori, kas jiems netgi nepatinka. Jie dejuoja, skundžiasi, bet nežino, kaip pakeisti gyvenimą. Todėl labai svarbu, kad tėvai suteiktų vaikams galimybę gerai pažinti save. Laimei, aš tokią galimybę turėjau.“ Jauna mergina pati žengia netradiciniu keliu – stengiasi iš patirties įgyti kuo daugiau žinių, o mokslų ketina imtis vėliau. Yaro ir Elena – lygiavertės verslo partnerės. Dukra yra šokoladinę valdančios bendrovės „Ultimum Optimum“ savininkė ir įkūrėja, o mama – direktorė.
Reikia išmokti leistis vedamiems per gyvenimą ir kreipti dėmesį į detales.
Mama nė nemėgina prieštarauti tokiam dukros sprendimui, mat atmena laikus, kai jos kartos žmonėms buvo įprasta baigus mokyklą tuoj pat pradėti studijas. „Tėvai netgi sakydavo, kad pirmiausia turi pabaigti mokslus, o paskui galėsi daryti, ką nori. Jaunas žmogus sugaišdavo penkerius savo gyvenimo metus studijuodamas discipliną, kuri jam visai ne prie širdies, nes nebūdavo duodama laiko suprasti, ko iš tikrųjų nori. Studijuojant užsimegzdavo meilė, atsirasdavo šeima, užgriūdavo vaikų auginimo rūpesčiai, tad galimybė tęsti savasties paieškas dingdavo galutinai. Paskui būdavo stebimasi, kodėl žmonės tokie nelaimingi – juk ir išsilavinimą gerą turi, ir uždirba pakankamai, tai ko gi trūksta? O juk žmogus tiesiog nerado savęs“, – samprotavo šokolado meistrė. Jai drąsos ieškoti savęs nestinga.
Prieš 18 metų iš Rusijos, kur gimė ir augo, Elena persikraustė gyventi į Briuselį. Ten ilgai dirbo ekskursijų vadove. „Belgijos turizmas laikosi ant trijų banginių – alaus, šokolado ir gobelenų. Dažnai vesdavau turistus į šokolado gamybos pamokas ir pati taip susižavėjau šokoladu, kad nusprendžiau mokytis jo gamybos, – nė neabejojau, kad kursiu savo verslą. Mano profesinės studijos buvo labai rimtos, truko dvejus metus, dabar esu diplomuota belgiško šokolado meistrė“, – pasakojo Elena. Jai kompaniją palaikė ir Yaro. Nors mergina mokėsi neoficialiai, bet perprato visas šokolado gamybos subtilybes, kaip anksčiau ir buvo įprasta Belgijoje, kur šokolado gamyba yra šeimos verslas. Jeigu seneliai ir tėvai – šokolado meistrai, tai vaikams paprastai nereikėdavo jokio specialaus išsilavinimo, kad galėtų tęsti gamybą, nes visą patirtį ir žinias perimdavo iš artimųjų.
Stilingų žmonių kraštas
Lietuvoje Eleną ir Yaro žavi gražūs, stilingai apsirengę žmonės. „Nesutinku su jumis, kad stilingas tik jaunimas. Netgi vairuodama atsigręžiu pažiūrėti į solidaus amžiaus žmones. Vyrai – su skrybėlėmis, su koketiškais šalikais. Labai malonu per muges žiūrėti į moteris. Visos pasitempusios, ant kaklų – gražūs megzti šalikai, puikios šukuosenos, skrybėlaitės. Suprantu, kad jos nėra turtingos, bet yra labai gražios. Belgijoje taip atrodo tik turtingos pensininkės, ir tokių tikrai nėra daug. Ten labai lengva iš aprangos suprasti, kurie žmonės turtingi, o kurie – vargšai. Lietuvoje visi pasitempę. Lentvaryje, vienoje parduotuvėje, dažnai sutinkame vyresnę nei septyniasdešimties moterį. Ji visada būna su šalikėliu ir akiniais nuo saulės. Užėjusi į parduotuvę, pasideda akinius į daiktų saugojimo kamerą, apsiperka, o tada vėl gracingai juos užsideda ir eina į gatvę. Pamenu, kai tik pasirodė pirmosios trešnės, ji paėmė vieną uogą, paragavo ir numojo ranka sakydama, kad nepirks, nes neskanios. Tai buvo labai orus gestas, nes uogos iš tikrųjų buvo brangios, bet moteris neparodė, kad tai jai neprieinama. Taip elgiasi daugelis vargingiau gyvenančių lietuvių, o belgai dažnai tampa marginalais. Iš pašalpų gyveno jų tėvai ir seneliai, ir jie net nemano ieškoti darbo, gyvena labai apsileidę“, – pasakojo Elena.
Verslininkes tenkina ir Lietuvoje vietinių koneveikiami mokesčiai, nes šie žemesni nei Belgijoje, yra ir tam tikrų lengvatų. „Lietuva nėra gerai žinoma Europos šalis, todėl daugelis Belgijoje gyvenančių mano draugų stebėjosi, kur važiuoju, – sakė Yaro. – Visgi šalis jau dabar patraukli verslui, nemažai kitų šalių informacinių technologijų įmonių perkelia čia savo veiklą. Matome, kaip greitai viskas keičiasi į gera. Štai prieš trejus metus, kai čia atvykome pirmąkart, senamiestyje buvo dar daug apleistų pastatų, o dabar viskas sparčiai tvarkoma. Tai – geras rodiklis.“
Elena ir Yaro ėmėsi garsinti pamėgtą šalį – ant belgiško šokolado dėžučių nurodo, kad jis pagamintas Lietuvoje, o tiems, kurie nori, dėžutes perriša juostelėmis, primenančiomis šalies trispalvę vėliavą. „Mums konkurencijos čia nėra, atvirkščiai – reikėtų išmokyti lietuvius gaminti belgišką šokoladą“, – juokiasi Elena.
Skonių laboratorija
„Theobromine“ patalpos, kai verslininkės jas nusižiūrėjo, buvo visiškai apleistos ir nė trupučio netraukė akies, o dabar atgijo. Naujųjų metų proga norėdamos papuošti savo šokoladinę netradiciškai, moterys pakabino didžiulę medžio šaką. Vėliau žaisliukus nukabino, o šaką paliko. Ši tapo išskirtiniu interjero akcentu. „Nei pačios nesuprantame, kaip tokią didelę pavyko įnešti pro duris, nors ir turėjome pagalbininkų, o dar keisčiau, kaip ją, tokią sunkią, sugebėjome pakabinti“, – prisimindamos šypsojosi Elena ir Yaro.
Dar nė nebuvome Vilniaus gerai apžiūrėjusios, o aš pajutau, kad galėčiau čia gyventi.
Čia valandas muša iš Briuselio atkeliavęs senovinis laikrodis, sienas puošia paveikslai iš asmeninės Yaro kolekcijos, vienas jų – žymaus belgų dailininko. Kad šokoladinėje būtų galima ne tik nusipirkti šokolado, bet ir prisėsti, moterys sugalvojo pastatyti didelį stalą. Šio kojos antikvarinės, atvežtos iš Briuselio, o viršus sumeistrautas iš šimtamečių grindų lentų, kurias pastebėjo Lietuvoje, viename griaunamame name. Atnaujintos ąžuolinės kėdės – ne mažiau nei septyniasdešimties metų senumo. Arbata „Theobromine“ plikoma antikvariniuose arbatiniuose, vien dėl jų kai kurie klientai čia užsuka dažniau. „Stengiamės suteikti daiktams antrą gyvenimą, nes labai gerbiame gamtą“, – paaiškino šeimininkės. O šokoladas gimsta rūsyje įrengtose dirbtuvėse. Visi „Theobromine“ saldainiai kantriai gaminami rankomis, ir jie visada pavyksta. „Kartą viena mergina pasiteiravo, ar galėtų įsigyti pigiau nekokybiškų saldainių. Aš net nesupratau klausimo, nes pas mus tokių nebūna. Kai pati noriu paragauti, ieškau paties negražiausio, bet negaliu rasti“, – nusijuokia Yaro.
Kai turi užsakymų, Elena ir Yaro triūsia visą darbo dieną, bet rutinai stengiasi nepasiduoti. Jei pajunta įkvėpimą, Elena į dirbtuves gali atvažiuoti ir ankstų šeštadienio rytą, o kartais visai ten nesirodo – užsiima kitais reikalais.
Paradoksalu, bet Elena prasitaria nesanti didelė šokolado gerbėja. „Naujo skonio idėja gimsta mano galvoje, o ne burnoje“, – tvirtina meistrė. Juodvi yra pasirinkusios gaminti pralinė (praline) – juodojo šokolado saldainius su įdaru (ganache), tad dirba kaip menininkės, semiasi įkvėpimo iš aplinkos ir daug eksperimentuoja. Tradicinis belgiškas įdaras yra tik vienas – lazdynų riešutų, visi kiti būtų retenybė net ir ilgametes šokolado tradicijas turinčiose šalyse. Šokolado žinovus itin nustebintų įdarai su lietuviškais komponentais – aguonomis, juodaisiais serbentais ir kanapėmis. Skonių paletėje – ir dabar labai madingos levandos, ir šaltalankiai (paskaninti rozmarinais), raudonasis vynas, Earl Grey arbata, pasifloros, rožių žiedlapiai, o pats naujausias kūrinys – mangai ir rūgštieji mandarinai (yuzu). Vienu metu moterys buvo taip įsismarkavusios, kad įdarą gamino kone keturiasdešimties rūšių. Dabar, kai jau aišku, kas labiausiai patinka klientams, įdaro rūšių sumažėjo iki 25 – būtent tiek, kiek į dėžutę telpa saldainių.
Netradicinis požiūris
Yaro sako, kad gali skambėti naiviai, bet viskas susiklosto taip, kaip reikia, jeigu klausai širdies. Į Vilnių „Theobromine“ įkūrėjos atsikraustė praėjus vieniems metams po pirmojo vizito. Elena sako daug nesvarsčiusi ir net nemėginusi apsilankyti Lietuvos sostinėje dar kartą, kad pasitikrintų, ar pirmasis pojūtis buvo teisingas. Moteris tiesiog ėmėsi ryžtingų veiksmų savo sumanymui įgyvendinti – internetu nusižiūrėjo ir išsinuomojo namą netoli Trakų. Jo reikėjo, kad sutilptų visas ūkis – du šunys ir katinas, o vaizdas pro langus į ežerą galutinai pakerėjo. „Briuselio mastais atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos iki Vilniaus nereikštų nieko, bet vietiniai vis dar stebisi, klausinėja, ar mums neatsibodo kasdien taip toli važinėti į darbą“, – pasakoja šokolado meistrė. Elenos draugams kėlė nuostabą ir netgi susirūpinimą ne atstumas, o beatodairiškas moters poelgis išsinuomoti namą jo net nemačius. O kas, jei to pastato apskritai nėra?
„Visgi tai nebuvo tas atvejis – pirmiau padarysime, o paskui pažiūrėsime, kas iš to išėjo. Šimtu procentų žinojome, kad mums pavyks. Tai didžiulis skirtumas“, – tvirtina Elena. Iš tikrųjų naujakurėms pavyko netgi geriau, nei buvo galima numanyti. Sūnus Elena užrašė į rusų mokyklą, tad dabar jie galės išmokti gimtosios rusų kalbos gramatiką, ko Briuselyje padaryti neturėjo galimybių.
„Mums reikia išmokti leistis vedamiems per gyvenimą ir kreipti dėmesį į detales. To mokau savo vaikus. Žmonės gyvena vadovaudamiesi galva, svarsto naudingus variantus, bet jei išmoktų gyventi vadovaudamiesi širdimi, išeitų dar geriau. Gal juokinga, bet mes net kėdžių atsivežėme nei daugiau, nei mažiau, o būtent tiek, kiek reikia, nes klausėme širdies. Nesuklydome ir pasirinkdamos šokoladinės vietą, nes atsižvelgėme į savo pojūčius, o ne į tai, kaip tuo metu ta vieta atrodė, – sakė E. Krasnova. – Žmonės dažnai tranko galvą į sieną niekaip negalėdami įveikti situacijos, o durys pasirodo esančios vos per pusmetrį. Visi tai patiria. Aš taip pat trankiau galvą į sieną, ne visada buvau tokia, kokia esu dabar, bet išmokau sustoti, atsitraukti ir pasižiūrėti.“
