Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis išvykote į Paryžių?
Į Paryžių išvykau, nes ten gyveno mano vaikinas. Norėjome gyventi kartu, todėl mečiau darbą Lietuvoje ir tapau meilės emigrante.
Ar jau buvote baigusi mokslus Lietuvoje? Dirbote?
Taip, buvau baigusi bakalauro studijas. Studijavau Vilniaus universitete prancūzų filologiją. Po studijų būdama 22-ejų iš karto ir iškeliavau į Prancūziją.
Lietuvoje jau turėjau ir darbą – dirbau didelėje tarptautinėje kompanijoje, priiminėjau skambučius prancūzų kalba, klientams padėdavau išspręsti problemas, kilusias dėl kompiuterių gedimų.
Kokia buvo gyvenimo Europos didmiestyje pradžia? Ar adaptacija buvo sudėtinga?
Kadangi Paryžiuje buvau lankiusis ne vieną kartą, gerai kalbėjau prancūziškai, tad didelio kultūrinio šoko nepatyriau. Adaptacija užtruko keletą mėnesių, ne ilgiau. Sunku buvo priprasti prie miesto dydžio, turistų, sausakimšo viešojo transporto ir didelių atstumų. Šie dalykai mane labiausiai ir erzino. Taip pat sunku toleruoti prancūzų biurokratiją. Patikėkite, ji tikrai daug didesnė nei Lietuvoje. Iki šiol negaliu atsistebėti, kad prancūzai bendravimui mažai naudoja informacines technologijas. Pagrindinė dalykinio bendravimo priemonė yra paštas. Visi dokumentai siunčiami ne elektroniniu būdu, o laiškais. Taigi reikalų šioje šalyje greit sutvarkyti nepavyks. Prancūzai prie tokios tvarkos pripratę ir ja nesiskundžia, tačiau man buvo gana sunku prie to priprasti.
Ką dirbote Paryžiuje? Ar skiriasi prancūzo ir lietuvio darbdavio santykis su darbuotoju?
Dirbau biure, klientų aptarnavimo ir mokymų srityje. Mano darbdavys su manimi elgėsi pagarbiai. Jaučiausi naudinga ir reikalinga darbuotoja. Prancūzai savo nepasitenkinimą ar pyktį stengiasi nuslėpti, išlaikyti taiką. Darbuotojų teisės čia gerbiamos, o jei ne, nebijoma gintis.
Jokių sunkumų dirbdama nepatyriau, liko tik geri prisiminimai. Kolegos buvo draugiški, labai šiltai priėmė. Dažnai susitikdavome po darbo, eidavome kartu sportuoti, pietauti, esam surengę ne vieną vakarėlį. Iškilus kokiai nors problemai nebuvo baisu klausti, visi noriai padėdavo.
Kokios jūsų akimis yra prancūzaitės?
Elegantiškos, madingos, linksmos.
Lietuvaitės dažnai „miršta“ dėl prancūzaičių elegancijos ir jaunatviškumo. Galbūt tai paneigsite? O galbūt perpratote, kaip tokia tapti?
Ne, neneigsiu – prancūzės tikrai labai savimi rūpinasi, sveikai valgo, sportuoja, gražiai rengiasi, bet paprastai ir neiššaukiančiai. Jos neavi aukštakulnių kiekvieną dieną, jų makiažas saikingas, rengiasi paprastai, bet elegantiškai. Paryžiuje retai sutiksi moterį su didele iškirpte ar priklijuotom blakstienom. Joms svarbu natūralus grožis. Prancūzę galima palyginti su piene, žydinčia prie kelio – kukli, bet ryški, traukianti praeivio akį.
Ar prancūzai yra draugiški?
Taip, labai. Žmonės Prancūzijoje labai šilti ir draugiški, stengiasi neįsivelti į konfliktus. Įėjus į parduotuvę, pardavėja visada pasisveikina, atsisveikina ir palinki geros dienos. Viešosiose įstaigose klientų aptarnavimas taip pat labai malonus.
Kokius naujus įpročius išsiugdėte gyvendama Paryžiuje?
Mano gyvenimo įpročiai nepasikeitė, tačiau kiti pastebi, kad tapau mandagesnė ir šiltesnė. Grįžusi į Lietuvą pasigendu geranoriškumo, mandagumo, šypsenų. Labai pamėgau vyną, nes jis geros kokybės ir nebrangus, taip pat sūrį.
Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų?
Kultūros, mandagaus bendravimo, draugiškumo, o labiausiai – vienybės. Prancūzų tauta yra kaip vienas didelis kumštis. Visi už vieną ir vienas už visus. Po teroristų atakų žmonės vieni kitiems teikė pagalbą, visi, kas tik galėjo, išėjo į gatves parodyti, kad jie nebijo, ant langų iškėlė vėliavas, į ligonines neprašyti suskubo duoti kraujo – žmonių susirinko tiek daug, kad per žiniasklaidos priemones buvo pranešama, kad kraujo jau pakanka. Prancūzams labai svarbi jų šalies gerovė, jei tik iškyla koks nepasitenkinimas, visi lekia į gatves protestuoti, net ir paaugliai. Ir maištauja tol, kol pasiekia savo tikslą.
Vėliau jus gyvenimas nubloškė į Kanadą.
Taip, išvykau į stažuotę pagal universitetinę mainų programą.
Ką šiuo metu studijuojate?
Šiuo metu esu magistrantė. Studijuoju kompiuterinę lingvistiką Monrealio universitete.
Monrealyje gyvenate jau beveik metus, gal spėjote susidaryti nuomonę apie kanadiečius?
Žmonės čia draugiški, bet gana uždari. Vyrams čia svarbi šeima, jie neieško trumpalaikių santykių, labai rūpinasi savo partnerėmis. Mano sutiktos draugės lietuvės sakė, kad jų vyrams labai patinka gaminti, jie nesibaido namų ruošos darbų, jos jaučiasi lepinamos.
Kokius jaučiate kultūrinius skirtumus tarp prancūzų ir kanadiečių?
Prancūzai galbūt arogantiškesni ir labiau vertina sveiką maistą. Kanadoje aš taip pat pasigendu kokybiško maisto, prie kurio buvau pripratusi gyvendama Lietuvoje ir Prancūzijoje. Vynas čia labai prastos kokybės, alus vertinamas labiau. Greito maisto restoranų daugiau nei Prancūzijoje, žmonės čia mažiau rūpinasi savo sveikata, nesivaiko madų taip kaip prancūzai, jiems svarbu jaustis patogiai.
Ar laikote save kosmopolite?
Namuose man gerai, bet ne ką blogiau ir kitur – tvoros ir svetur žydi. Taip, jaučiuosi gerai tarp užsieniečių. Kalbu keturiomis užsienio kalbomis – anglų, prancūzų, ispanų, portugalų, tad man atsiveria daugiau galimybių keliauti ir jaustis kaip namuose būnant svetur, kalbos mokėjimas priartina prie šalies kultūros. Ypač gerai jaučiuosi Portugalijoje, žmonės ten labai draugiški, svečią priima kaip savą, noriai padeda, yra vaišingi. Portugalijoje teko lankytis ne vieną kartą, mielai ten sugrįžčiau. Pirmą kartą ten apsilankiusi tyrinėjau kulinarinį paveldą, kuris labai skiriasi nuo lietuvių, beje, ne lietuvių naudai. Portugalai valgo daug žuvies patiekalų, jūros gėrybių, taip pat didelė desertų įvairovė. Antrą kartą apsilankiusi domėjausi šalies dailininkais, aplankiau Porto ir Lisabonos meno muziejus ir galerijas. Mielai gyvenčiau Portugalijoje, tačiau šioje šalyje darbą gauti ne taip paprasta.
Ar norite grįžti į Prancūziją, ar mieliau pasirinktumėte gyventi Kanadoje?
Nežinau. Manau, visur yra gerai, jei turi draugų ir šalia tavęs – mylimi žmonės.
Ar siejate ateitį su Lietuva?
Savo ateities nesieju su jokia konkrečia valstybe. Gyvensiu ten, kur gausiu gerą darbą. Į Lietuvą smagu grįžti vasarą aplankyti šeimos, draugų, tik gaila, kad dauguma jų po pasaulį išsisklaidę, belikę vos keli.
