Kartais smagu pavartyti kulisų nuotraukas – jose realybė tarsi išsitęsusi, čia galima pamatyti smulkmenas. Ar Jūsų darbo kulisus dažnai fotografuoja ir filmuoja kiti?
Tikrai, per mados renginius daugelis fotografų labiau nori dirbti kitapus podiumo nei prie jo. Ir tos nuotraukos dažnai būna tikresnės, nei padarytos podiumo šviesoje. Fotosesijų kulisai šiandien dažnai fotografuojami, filmuojami, tačiau man šie darbai atrodo nuobodūs, nieko neatskleidžia – nė vienas fotografas juk neparodys, kaip dirba iš tikrųjų, paslapčių nepasakoja ir nerodo, kokį apšvietimą kuria.
Neabejoju, kad tiems, kurie filmuoja, kaip dirbate, būtų įdomiausia įlįsti į Jūsų galvą ir sužinoti, kas joje dedasi...
Mano galvoje jie greičiausiai rastų chaosą, ir jis nieko nepaaiškintų, kas vyksta. Fotografuodamas darau labai daug bandymų ir visai nebijau klysti. Fotosesijos tik kartais būna aiškios ir suplanuotos, dauguma jų – varginamas procesas, tarkim, paaiškėja, kad tavo, užsakovo ir stilisto nuomonės nesutampa. Tau atrodo, kad padarei nuotrauką, kokios norėjai, tačiau stilistui ji nepatinka, tada mėgini aiškintis, kas nepatinka, perfotografuoji ir gauni rezultatą, kuriuo pats nesi patenkintas.
Tobula fotosesija. Kokia, pagal Jus, ji turėtų būti?
Kai studijoje karaliauja vieninga vizija. Vis dėlto tai nutinka gana retai ir tik su daug metų kartu dirbančia komanda. Man dažnai tenka dirbti su naujais klientais, o jie į studiją atsiveda savo redaktorių ir stilistų. Mano vizija vienokia, jų – kitokia. Stilistė nori daugiau mados, o aš visiškai nenoriu perspausti. Neseniai kūriau fotosesiją prancūzų žurnalui „Elle“, ji užėmė dvidešimt puslapių. Mane pasamdė žurnalo darbuotoja, kuriai patinka mano nuotraukos, požiūris ir stilistika, o dirbau jau su stiliste, ši viską matė šiek tiek kitaip, išrinko drabužius, visai neatitinkančius mano fotografijų stiliaus. Ir kaip turėjau elgtis? Paklusti stilistei ar ginčytis, kad būtų patenkintas žmogus, kuris mane pasamdė?
Ir kaip išsprendėte šią situaciją?
Mėginau laviruoti, rasti aukso vidurį, tačiau rezultatu buvau ne visiškai patenkintas. Fotosesija pasirodė žurnale, bet nuosėdų liko. Tai, ką nori, gali daryti tik fotografuodamas asmeninį projektą. Tada, kai nesi niekam įsipareigojęs.
Anksčiau kūrėjai diktuodavo, kas madinga ir ką reikia fotografuoti, šiandien madą diktuoja masės, sekėjai.
Atskleiskite paslaptį, kaip gražiai nufotografuoti moterį.
Man visada gražus nesuplanuotas momentas. Norėčiau atsirasti priešais modelį, kai jis yra toks, koks iš tikrųjų yra.
Anksčiau fotografai pasitikėdavo tik savimi, fotoaparatu ir šviesa. Kam reikalingos tos didžiulės stilistų, šukuosenos ir makiažo meistrų armijos per fotosesijas?
Fotografijos sritis, kaip ir visas mūsų gyvenimas, stipriai keičiasi. Šešerius metus dirbu Londone, kituose pasaulio miestuose. Per tą laiką tapo visiškai aišku, kad populiariausi žurnalai nebėra kūrybos erdvė, jie yra tiesiog dar viena platforma reklamuoti drabužius. Tuose minėtuose dvidešimt puslapių galėtų skleistis kūryba, tačiau skaitytojas juos mato kaip prekių ženklų katalogą, nes žurnalai juk privalo atsidėkoti reklamos užsakovams. Stilistė ateina ir viską detaliai išvardija: kad turime nufotografuoti šią ir šitą, kad modeliai nuotraukose turi būti visu ūgiu ir kad man leidžiama padaryti tik vieną portretą. Ir kaip, pasakykite man, iš to galiu sukurti pasakojimą, istoriją?
Ar įmanoma su tuo kovoti?
Nebeįmanoma. Kuriami nepriklausomi žurnalai, juose nėra tiek daug reklamos, todėl leidėjai gali daryti, ką nori. Toji laisvė, žinoma, nedidina jų biudžetų, taigi investuoti į savo paties fotosesiją turi pats. Ir tai – tarsi tavo reklama. Kita bėda, kad tokie žurnalai irgi seka kūrybinės išraiškos madas, visi pasigavę menišką, avangardinį stilių, vieni kitus kopijuoja ir vienodėja.
Minia seka paskui madą. O kur asmenybės?
Yra keli fotografai, išlaikantys savitą stilių. Jiems nesudėtinga tai daryti, nes yra žinomi, įsitvirtinę. Jaunieji seka paskui juos. Ir tai neišvengiama, nes užsakovai, žinodami, kas madinga ir kas patinka skaitytojams, dažniausiai prašo jaunųjų, jog šie padarytų panašiai kaip žymieji. Kai pradėjau fotografuoti, viršūnėje buvo Ben'as Weller'is, Boo George'as, – jų fotografijos itin savitos. Paskutiniais metais iškilo Jamie Hawkesworth'as, Harley Weir'as. Jų stilius ypatingas, nuotraukos – tarsi vakaro saulės nušviestos. Paskutiniu metu kinta netgi modelių atranka – jais tampa žmonės iš gatvės, atrodo, mėginama tyčia baisiai fotografuoti.
O kur šiandien esate Jūs? Kur Jūsų vieta?
Kažkur ten, vidury. Turiu viziją, kas man gražu, noriu fotografuoti modelį, o ne drabužį, atskleisti žmogaus, o ne daikto grožį. Tačiau išeina atvirkščiai...
Jums – dvidešimt devyneri. Lyg ir turėtumėte suprasti, kad net ir mėgstamiausias darbas teikia ne tik džiaugsmo, bet ir nusivylimo...
Pastaraisiais metais kankina šios mintys. Viskas – mada, fotografija – stipriai keičiasi. Kyla nauja banga – fotografais tampa modeliai, garsenybių vaikai. Tarkim, mados namų „Burberry“ reklamos kampaniją fotografavo šešiolikmetis Brooklyn'as Beckham'as (David'o ir Victoria'os Beckham'ų sūnus, – aut. past.). Žurnalo „Love“ viršelių nuotraukų autorė – modelis Kendall Jenner. Esu dirbęs su manekene, kuri šiandien fotografuoja olandų žurnalo „Vogue“ fotosesijas.
Nori pasakyti, kad žinomumas yra stipri korta netgi fotografijos pasaulyje?
Fotografo vizija ir sugebėjimai nebėra tokie aktualūs. Kur kas svarbiau, kiek sekėjų turi instagrame. Tavo šansas gauti užsakymų mažėja tiek procentų, kiek mažėja tavo sekėjų. Anksčiau kūrėjai diktuodavo, kas madinga ir ką reikia fotografuoti, šiandien madą diktuoja masės, sekėjai.
Gal bent popierinių žurnalų leidėjų reikalavimai aukštesni, juk išliekamoji šių leidinių vertė gerokai didesnė nei internetinių?
Ir taip, ir ne. Viskas – istorijos, pasakojimai, nuotraukos – keliauja į internetą. Prisimenu savo darbo pradžią, kai dirbau fotografų asistentu. Socialinių tinklų dar nebuvo, elektroninės prekybos – tik pradžia, dirbdavome ramiai, gal kiek daugiau įtampos jausdavome, kai tekdavo kurti reklamų ar katalogų užsakovams. Mūsų nuotraukos buvo atspausdinamos, vos kelios patekdavo į internetą. Šiandien daugiausia mano nuotraukų galima rasti internete. Kartais viena fotosesija iš paskirų kadrų atrodo kaip aštuonios skirtingos. Nebėra laiko ruoštis, parinkti tinkamą apšvietimą, neliko vientisumo. Tam prekių ženklui – toks apšvietimas, šitam – kitas, tą fotografuosime studijoje, šitą – parkelyje lauke. Ir visko reikia rytoj! Įtampos ir streso tiek, kad nebesupranti, ką darai. O kūrybai laiko iš viso nelieka.
Ant kalno nėra daug vietos, o tie, kurie čia patenka, užsitempia ir draugus.
Matyt, tuomet reikia pasirinkti, ko iš tikrųjų nori – gero atlygio ar kūrybos, kuri laiko alkaną...
Iš meninės fotografijos išgyvena vienetai. Londonas – beprotiško tempo miestas, čia nuolat ieškai būdų, kaip tobulėti, kaip padaryti kuo geresnį projektą. Jei tik sustoji, apima jausmas, kad atsilieki, vėluoji, kad kas nors kitas perims tai, ką galėjai padaryti tu. Net bijai atostogauti, mėnesiui išvažiuoti, nes neapleidžia mintis, kad tiek metų sunkiai dirbau ne tam, jog prarasčiau klientus. Jei kartą pasakysi „ne“ ar kad esi išvykęs, kitą kartą jau niekas neskambins ir prarasi tai, dėl ko kūrei savo albumą, vaikščiojai į susitikimus, siūlei idėjas ir bandei save parduoti.
Dabar priklausai agentūrai „Saint Luke Artist Management“. Ar ji Jums daug padeda?
Agentūra tik organizuoja užsakymus ir susitikimus, o kalbėtis, parduoti save turi pats. Kartais juokauju, kad dirbu tik 5 procentus savo laiko, visą kitą laiką ieškau darbo. Londone per dieną gali nueiti daugiausia į tris susitikimus. Ir tai – jei pavyks suderinti.
Į Londoną atvykai prieš vienuolika metų. Ar pavyko įgyvendinti visas savo viltis ir lūkesčius?
Tada labai daug tikėjausi. Atrodė, kad viskas įmanoma, tik neaišku, kaip tai pasiekti. Man buvo aštuoniolika, ir anas aštuoniolikmetis, pažvelgęs į dabartinį mane, manytų, kad šis pasiekė netgi daugiau: dirba fotografu Londone, jį reprezentuoja gera agentūra, skraido po pasaulį, fotografuoja garsiausiems žurnalams. Tiesą sakant, viskas įvyko greičiau, nei tikėjausi, tokį planą buvau užbrėžęs iki keturiasdešimties. Vis dėlto, jei eini į priekį, ambicijos auga. Šiandien man atrodo, kad esu tik kalno apačioje. Žinau kelionės kainą – pasiekimus užtikrina ne tik talentas, idėjos. Be galo svarbūs yra asmeniniai ryšiai, o jie auginami metų metus. Ant kalno nėra daug vietos, o tie, kurie čia patenka, užsitempia kartu ir draugus. Nesakau, kad negalėčiau užkopti į kalno viršūnę, bet reikėtų sunkiai dirbti dar dvidešimt metų ir pažiūrėti, kas išeis. Tada ir pradedu galvoti, ar tikrai to noriu. Be gailesčio aukoti draugus, atostogas, pomėgius, galbūt netgi šeimą? Mano gyvenime nėra rutinos – vieną savaitę esu Londone, kitą – Lietuvoje, trečią – Amerikoje. Aš net negaliu rasti draugų kompanijos, su kuria galėčiau pažaisti krepšinį.
Kalbate taip, tarsi būtumėte pasirengęs viską keisti?
Sunku judėti į priekį, kai įstringi. Penkerius metus asistavau garsiems fotografams, perpratau jų virtuvę. Kai kurie jų užaugo kartu su mados redaktoriais, stilistais. Jie – draugai, kompanija, kartu kopia į kalno viršūnę. Kai esi iš niekur, jei neužaugai kartu, karjerą padaryti labai sunku.
Nebent per lovą? Niekam nėra paslaptis, kad mados fotografijos pasaulyje ir šie ryšiai labai svarbūs. Neabejoju, kad nepadorių pasiūlymų irgi esate gavęs?
Nesiveliu į asmeniškumus, gal todėl ir tokių pasiūlymų buvo nedaug. Neabejoju, kad nuotraukomis galima užsitarnauti vardą, tik noriu pasakyti, kad tai padaryti darosi vis sunkiau.
Nuo ko pradėjote Londone?
Studijavau fotografiją Londono Midlsekso universitete (London Middlesex University), dirbau statybose, vėliau padėdavau organizuoti renginius. Stengiausi kuo anksčiau pragyventi iš fotografijos. Baigęs studijas, ėmiau fotografuoti modelių agentūros manekenes. Iš pradžių tai dariau nemokamai, vėliau gaudavau po 30 svarų už maždaug 10 vieno modelio nuotraukų.
Ar galiu paklausti, kiek šiandien Jums moka už nuotrauką?
Mano darbo dienos kaina įvairi – nuo tūkstančio iki 3 tūkstančių svarų sterlingų. Kaina priklauso nuo to, kur nuotraukos bus naudojamos, kiek laiko ir kokioje erdvėje. Agentūra pasiima savo procentą, nemažai atskaičiuojama mokesčių, sumoku nuomą, lieka ne tiek ir daug. Juk kasdien tokių užsakymų negaunu. Į kai kurių žurnalų fotosesijas investuoju pats.
Investavote pats ir į Nidoje darytą fotosesiją, nors nuotraukos spausdintos žurnale „The Last Magazine“...
Tiesą sakant, pirmiausia žurnalui nusiunčiau Nidoje darytos paties organizuotos fotosesijos nuotraukų ir parašiau, kad norėčiau jiems fotografuoti. Jie susižvejojo idėją ir pasiūlė fotografuoti Lietuvos dizainerių drabužius. Biudžeto, žinoma, neskyrė. Teko investuoti pačiam.
Nesinori numoti į viską ranka ir ištrūkti į negyvenamą salą?
Manau, kada nors taip ir bus. Nesu iš tų, kurie laikosi įsikibę vietos. Fotografijos nemesiu, bet yra ir kitokių būdų uždirbti pinigų.
Jei atvirai – Londonas man nepatinka. Visiškai nenoriu į jį investuoti. Tai karjeros žmonių miestas, jis neskirtas gyventi ramiai, čia vyksta nuolatinės žiurkių lenktynės. Ateina laikas, kai jo pasidaro gana. Iš visų savo draugų lietuvių, su kuriais atvykome, gyvenu jame ilgiausiai. Keli jų grįžo į Vilnių, kai kurie išvyko į Paryžių, Niujorką, Berlyną ar nusprendė pagyventi Azijoje. Londonas yra puiki tarpinė stotelė.
Su sužadėtine Julija turite namus Vilniuje. Visada čia galite grįžti.
Vilnius man labai patinka, tačiau kol kas gyvename tarp jo ir Londono. Prieš kelerius metus grįžę į Vilnių manėme, kad visam, tačiau pasirašiau sutartį su agentūra ir vėl atsidūriau Londone. Julija – modelis, ji irgi daug keliauja: Niujorkas, Paryžius, Madridas. Dabar susitikome Vilniuje, po kelių dienų ji išskrenda, kitas mūsų pasimatymas – Londone.
Taip gyvendami negalite planuoti netgi šuns...
Abu su Julija norime keliauti. Svajojame apie Aziją, mielai apvažiuotume Islandiją, skristume į Japoniją. Ateis laikas, tikrai pasiimsiu kuprinę, viską mesiu ir keliausiu. Žaviuosi minimalizmo filosofija – reikia mokytis atsikratyti daiktų, kurie nesuteikia vertės. Ir argi tikrai, beprotiškai dirbdami, įgyvendindami savo svajones, mes nepatenkame į užburtą ratą, kuris reikalauja nuolat bėgti, kad įprasmintume viską, ko siekėme? Jei gyvenu vien tam, kad dirbčiau, argi iš tikrųjų gyvenu?
