Vienas Jūsų projekto „Fashion Bloc“ tikslų – inicijuoti mados pramonės permainas. Ką konkrečiai norite keisti, kokias taisykles ir stereotipus laužyti?
Pirmiausia noriu padėti mūsų kraštų mados kūrėjams, ypač jei jie nori augti už savo šalies ribų, perprasti globalią mados pramonę ir suvokti žinių, ryšių svarbą. Taip pat siekiu padėti mados gerbėjams, jos vartotojams atrasti naujas mados sostines – Vilnių, Kijevą, Rygą ir kt., o kartu – naujus mados kūrėjus. Galiausiai – skatinti atsakingai gaminti ir vartoti. Visi kūrėjai, norintys, kad mano agentūra jiems atstovautų, privalo patvirtinti, kad gamina ten, kur yra. Etiškiems, lėtosios, arba vadinamosios pozityviosios, mados prekių ženklams skiriu daugiau dėmesio. Vartotojams rodau, kad tie mažyliai iš Rytų Europos, vadinamosios naujosios Europos, yra būtent tokie – gamina vietoje, mažais kiekiais, lėtai. Kartais net per lėtai, nes užsakytų gaminių neretai tenka laukti kelias savaites (juokiasi). Vis dėlto tai yra nuostabu!
2013 metais pradėtas įgyvendinti Jūsų projektas „Fashion Bloc“ evoliucionavo. Kaip ir kodėl jis keitėsi?
„Fashion Bloc“ startavo kaip platforma, pristatanti Baltijos šalių ir Baltarusijos mados pramonę – dizainerius, mados savaites, mados organizacijas ir aukštąsias mados mokyklas. Baltijos šalys buvo natūralus pirminis atskaitos taškas, o Baltarusiją pasirinkau norėdama parodyti kūrėjų įvairovę. Palyginti su pradžia, verslo modelis pasikeitęs kardinaliai, bet atstovauju perspektyviems ir veržliems mados kūrėjams, kurie turi ambicijų augti globaliai.
Iš pradžių konkretaus verslo plano neturėjau. Tiesiog, dėvėdama lietuvių kūrėjų drabužius ir aksesuarus, sulaukdavau praeivių pagyrų ir klausimų, iš kur jie. „Fashion Bloc“ atsirado kaip laisvalaikio projektas, mat tuo metu į pabaigą ėjo mano magistro studijos Londono mados koledže (London College of Fashion), dirbau agentūroje, kuri užsiima žmonių įdarbinimu mados ir prabangos prekių sektoriuje. Vienas mano klientas padrąsino imtis verslo, patarė pradėti nuo elektroninės parduotuvės. Jau tada žinojau, kad internetu pardavinėti nežinomų dizainerių daiktus gana aukštomis kainomis – itin sunki užduotis, mat žmonėms reikia pajusti, pasimatuoti. Vis dėlto ryžausi išbandyti. Tiesa, mano tinklalapio ašis nuo pat sukūrimo iki dabar yra turinys – internetinis žurnalas. Jis – puikus parduotuvės įvalkalas.
Elektroninė parduotuvė gyvavo apie metus, nes ilgainiui supratau, kad trūksta laiko daryti tai, ką geriausiai išmanau: rašyti, ieškoti naujų talentų ir konsultuoti jaunus dizainerius. Parduotuvės administravimas užtrukdavo pernelyg ilgai. Nusprendžiau ją uždaryti, nes laiko sąnaudų ir asmeninio pasitenkinimo atžvilgiu tai nebuvo tvaraus verslo modelis.
Laužyti stereotipus – toks mano tikslas. Tegul vakariečiai žino, kad Lenkijoje yra ne tik statybininkų, kad lietuvaitės ne tik dailios, bet ir turi smegenų.
Kas „Fashion Bloc“ yra šiandien ir kaip projektą įsivaizduojate ateityje?
Apėjusi savęs pažinimo ir, svarbiausia, išsamaus susipažinimo su rinka ratą, grįžau prie švietėjiškų šio projekto ištakų. Tiesa, iš pradžių šviečiau plačiąją visuomenę apie mados perliukus iš naujosios Europos, o dabar stengiuosi šviesti ir tuos mados perliukus, kaip pasiekti tą plačiąją visuomenę. Vasarį jaunų mados ženklų atstovams, norintiems pažinti Europos ir Londono rinką, šiame mieste surengėme trijų dienų profesinius kursus. Jų sėkmės įkvėpta, nusprendžiau tęsti švietėjišką veiklą – suteikti dizaineriams ir prekių ženklams, nesvarbu, kokie jų ištekliai, geografinė padėtis ir žinomumas, trūkstamų žinių bei kontaktų. Juolab kad plėtėsi mano žinios, supratimas apie besivystančias Europos rinkas. Šiuo metu interneto platformoje pristatome naujosios Europos kūrėjus ir kartu suteikiame jiems žinių, pasitikėjimo augti, juos konsultuojame, mokome, tarkime, bendrauti su žiniasklaida, pristatyti save, rašyti spaudos pranešimus, supažindiname su reikalingais mados pramonės žmonėmis...
O ateities vizija tokia – turėti globalią ir kartu tvarią elektroninę mados agentūrą. Ateityje būti skaitmeninėje erdvėje bus natūralu ir neišvengiama, nes visi produktai bei paslaugos turės būti globaliai prieinami.
Nuo pat „Fashion Bloc“ veiklos pradžios protegavote naujosios Europos – už geležinės uždangos daugelį dešimtmečių buvusios Rytų Europos – valstybių dizainerius. Šis sprendimas juk paremtas ne vien patriotiniais jausmais? Ką senajai Europai gali pasiūlyti naujoji?
Priskirdama Lietuvą prie Rytų Europos neretai išgirstu kaltinimus dar ir antipatriotiškumu. Jeigu paklaustumėte britų, kur yra Lietuva, daugelis pasakytų, kad Rytų Europoje. Pati dažniausiai vartoju terminą „naujoji Europa“, bet kai reikia, vis tiek primenu, kad kalbama apie Rytų Europą – tą mistinę vietą, iš kurios atvyksta tiek daug statybininkų, valytojų, modelių ir pardavėjų.
Laužyti stereotipus – toks mano tikslas. Tegul vakariečiai žino, kad Lenkijoje yra ne tik statybininkų, kad lietuvaitės ne tik dailios, bet ir turi smegenų, kad rumunai geba ne tik dulkes valyti britų namuose. Geriau manęs tokių klausimų neklausti, nes kaipmat imu politikuoti. O ar darau viską iš patriotiškų paskatų? Dažniausiai – taip. Iš pareigos padėti lietuviams ir kitiems kaimynams atsikratyti menkavertiškumo komplekso, o vakariečiams – kitaip pamatyti buvusį Rytų bloką.
Kokių klaidų daro dizaineriai siekdami įsitvirtinti užsienyje, ypač sudėtingoje rinkoje – visko gausioje Didžiojoje Britanijoje? Ar galite duoti konkrečių patarimų, kaip nežinomam, ribotą biudžetą turinčiam prekių ženklui prasimušti į sėkmę?
Pagrindinė ir esminė klaida – manyti, kad kuri unikalų produktą. Per daugiau nei penkerius darbo Londono mados rinkoje metus įsitikinau, kad puikių kūrėjų apstu, o unikalių – vienetai. Šiais negailestingais laikais nepakanka būti tiesiog kūrėju, nebent jūsų finansiniai ištekliai neišsenkami arba produktas išties toks unikalus, kad jo reikės visiems. Labai svarbu būti versliam, domėtis pramonės, kurioje dirbama ir kurios lyderiais norima tapti, naujovėmis. Nereikia bijoti dairytis į tuos, kurie sėkmingai auga. Kam bandyti groti gitara be natų, jeigu galima paimti natas iš kitų ir groti profesionaliai?
Jeigu reikėtų įvardyti didžiausią buvusio bloko dizainerio ar prekių ženklo sėkmės istoriją šiuolaikiniame mados pasaulyje, koks pavyzdys pirmiausia ateina į galvą? Ar dažnai užsienio užkariavimo istorijos baigiasi liūdnai?
Turbūt visų laikų didžiausia, visus stereotipus laužanti sėkmės istorija – gruzinų brolių Gvasalia'ų įkurti mados namai „Vetements“. Tiesa, abu broliai – ir kompanijos vadovas Guram'as, ir kūrybos siela Demna, iki įkūrė savo mados namus, buvo dirbę tarptautinėse įmonėse. Vis dėlto jie sugebėjo laiku pasinaudoti savo posovietine praeitimi ir sėkmingai atgaivinti tai, kas mums, buvusios Sovietų Sąjungos vaikams, atrodo juokinga. O vakariečiams visus šiuos daiktus, kurie savotiškai pašiepia anuos laikus, broliai parduoda už tūkstančius eurų. Nesakau, kad reikia kartoti jų žingsnius, bet esu įsitikinusi, kad reikia nebijoti savo tapatybės. Iš brolių Gvasalia'ų reikėtų mokytis ir lėtosios bei tvarios mados principų. Pavyzdžiui, produktų jie visada pagamina mažiau, nei reikalauja rinka.
Prieš akis vis iškyla ir ryškus vienos dizainerės nesėkmės atvejis: investavusi visus turimus pinigus, ji savo ženklo kolekciją pristatė per Londono mados savaitę tikėdamasi, kad tai pamatys ir susidomės reikalingi žmonės. Deja, į renginį atėjo tik kviestiniai svečiai ir būrys draugų. Rezultatas – dešimtys tūkstančių iššvaistytų eurų. Pamoka – kai neišmanai rinkos, viskas gali baigtis itin skausmingai.
Esate lėtosios ir tvarios mados šalininkė. Kas, Jūsų manymu, yra tvari mada? Ar prie jos galima priskirti tik pažangias taršą mažinti padedančias technologijas taikančias ar iš perdirbto pluošto gaminančias įmones? O gal tvarūs ir tie, kurie tiesiog gamina nedaug, iš kokybiškų audinių, kuria darbo vietas savo bendruomenės nariams, o ne vietnamiečiams ar madagaskariečiams? Kiek tvarumo sluoksnių išskirtumėte?
Tvarios mados sąvoka nėra iki galo aiški. Mažieji kūrėjai patys dažnai nesuvokia, kad yra tvarios mados dalis. Tvarumas visapusis. Jis apima ir etišką gamybą, kai gaminama vietoje, mažomis sąnaudomis, ir ekologišką madą, ir darbo vietų suteikimą vietos bendruomenei, ir naująsias technologijas.
Kiekvienas atsakingas žmogus turėtų norėti palikti po savęs kuo mažiau šiukšlių.
Trumpai tariant, tvarumas – tai atsakinga gamyba ir atsakingas vartojimas. Jei nuo tvarumo esmės šiek tiek nuklystu, vadovaujuosi JAV mados kompanijos „Patagonia“ misija – gaminti atsakingai, darant kuo mažiau žalos aplinkiniams ir pasauliui, kuriame gyvename. Juk kiekvienas atsakingas žmogus turėtų norėti palikti po savęs kuo mažiau šiukšlių.
Turbūt sutiksite, kad šiais laikais socialinės atsakomybės demonstravimas ir bandymai įrodyti savo tvarumą tapo kone rinkodaros priemone. Jau girdėjome apie gerai perkamą veganišką madą. Jos kūrėjai garsiai skelbia, kad nenaudoja, pavyzdžiui, šilkverpių gaminamo šilko. Yra principinis skirtumas, ar tvarumo ideologija nuoširdi, ar paremta išskaičiavimu?
Principinis skirtumas tikrai yra. Vis dėlto drįsiu teigti, kad net rinkodaros tikslais sukurti projektai yra teigiamas postūmis. Juk geriau, kai, pavyzdžiui, garsiai apie vietinę gamybą rėkiančių didžiųjų tinklų bent dalis produkcijos kuriama vietos gamyklose. Vis dėlto tai – sąlyginis gėris. Visuotinis tvarumas – dar labai nauja samprata, bet neabejoju, kad po dešimties metų mes, vartotojai ir kūrėjai, jau nebesitaikysime su vaikų, išteklių ir gamtos išnaudojimu. Ilgainiui tai taps taip pat natūralu, kaip nešiukšlinti gatvėje ar rūšiuoti atliekas.
Kaip pati taikote tvarumo ideologiją savo kasdienybėje?
Tai nelengva. Stengiuosi pirkti daiktus tik iš nepriklausomų kūrėjų. Faktas, kad tie daiktai kur kas brangesni, bet tai padeda sutaupyti laiko – nereikia ieškoti, kur ir kaip jie pagaminti. Vėlgi – kiek mums reikia? Tarkim, džinsų turiu dvi poras, abeji pirkti dar mano „netvariais“ laikais. Kitas natūralus žingsnis – atgaivinti turimus daiktus, prikelti juos naujam gyvenimui. Tik neišmeskite į šiukšlių dėžę. Žinau, kad ir Lietuvoje dabar yra tekstilės konteinerių, o galbūt jūsų draugei patiks sijonas, kurio nebedėvite?
Nesu akademinė tvarumo ekspertė, tiesiog pastaruosius dvejus metus stengiuosi vartoti atsakingai. Tai nutiko natūraliai. Kitaip tariant, kuo daugiau domiuosi lėtąja mada, tuo kaltesnė jaučiuosi pirkdama greitosios mados produktus. Tad neperku, puikiai išsiverčiu su dešimčia esminių daiktų per metus. Anksčiau jausdavausi blogai eidama su ta pačia suknele į trejas vestuves. Dabar galvoju – kokia puiki, ilgaamžė suknelė!
Gyventi lėtai – svajonė, tik vargu ar ji 100 procentų išsipildys. Atsakingas vartojimas vis dar išgyvena virsmą.
O ar Jums pačiai pavyksta turint tiek veiklos gyventi lėtai, vartoti atsakingai, valgyti kokybišką maistą, pirkti tik reikalingus daiktus, daugiau laiko skirti šeimai, puoselėti santykius su aplinkiniais?
Gyventi lėtai – svajonė, ir vargu ar ji 100 procentų išsipildys. Atsakingas vartojimas vis dar išgyvena virsmą. Stengiuosi pirkti ekologiškus namų apyvokos produktus, rūšiuoti atliekas ir kuo mažiau išmesti maisto. Spintos reikalus tvarkau neblogai. O štai kokybiško laiko sau beveik nelieka. Tą laiką stengiuosi skirti dvejų metų sūnui ir vyrui. Kiekvieną laisvą nuo šeimos minutę atiduodu „Fashion Bloc“. Tad manikiūro salonai ir kirpyklos man – dešimtajame plane. Į kirpyklą užsuku, kai kirpėja pro langą pamoja ranka duodama ženklą, kad jau metas.
Koks Jūsų šeimos gyvenimas Londone?
Londone gyvename neblogai, turime galimybę leisti sau nemažai laiko pabūti drauge. Jau vien dėl to, kad abu su vyru dirbame labai arti namų, o aš kartais – ir namuose. Londoniečiai paprastai labai daug laiko praleidžia keliaudami į darbą ir iš jo, bet mums taip nėra, tai – jau prabanga.
Neįsivaizdavau, koks bus mano gyvenimas, bet siekiau, kad visi keliai vestų į tam tikrą tikslą. Neleidau laiko veltui dirbdama baruose. Studijuodama aktyviai ieškojau darbo mados pramonėje. Pirmi metai buvo nelengvi, bet išmokau tokią tiesą – šiame mieste viskas nelengva, bet svarbiausia – nepamesti kelio dėl takelio.
Kaip didžiausio Lietuvoje naujienų portalo korespondentė apskritai paniro į madą ir būtent su ja susigundė susieti savo karjerą?
Dirbdama žurnaliste Lietuvoje apie madą rašiau tiek daug, kiek tai buvo įmanoma. Mada domėjausi visada. Į Londoną, į mados žurnalistikos magistrantūros studijas, išvažiavau turėdama beveik šešerių metų darbo patirtį, du aukštojo mokslo diplomus, stabilią finansinę padėtį ir visus įmanomus kontaktus Vilniaus pramogų pasaulyje. Anglai sako, kad gyvenimas – lyg austrė. Lietuvos mastu mano austrė jau nebetilpo delne. Viskas ėmė suktis uždaru ratu. Suvokiau, kad esu iš žmonių, kuriems labiau patinka būti didelio ežero maža žuvimi ir augti, nei būti didele žuvimi mažame ežere ir dusti. Lietuvoje paprasčiausiai neužteko rinkos mano profesinėms ambicijoms ir žinių, kaip tas ambicijas įgyvendinti.
Ieva, esate mados žinovė, vizionierė. Atsakykite į visiems nerimą keliantį klausimą. Šiuo metu iš esmės keičiasi dešimtmečius galiojusios mados pramonės taisyklės, atsiranda naujų galimybių ir iššūkių, tad ko laukti ateityje?
Ačiū už epitetą, – vizionierė skamba išdidžiai. Taip, atsiranda naujų galimybių ir iššūkių, ir tuo reikia naudotis. Anksčiau kolekcijas visi rodė pagrindinėse mados savaičių programose, dabar atsirado galimybė rodyti savo darbus papildomoje programoje (precollections). Kodėl taip nepadarius? Juk turėsite bent keturis papildomus mėnesius kolekcijos užsakymams įgyvendinti. Kam sukti galvą dėl pilnos keturiasdešimties modelių kolekcijos, jeigu galima susitelkti į penkis esminius gaminius? Tokie pokyčiai – puikus ženklas mažiesiems atrasti save ir atsargiai eksperimentuoti. Visai nebūtina ir net nereikėtų konkuruoti su didžiaisiais žaidėjais.
O vartotojams galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo mūsų savimonės. Mada tikrai lėtėja, bet labai lėtais žingsniais. Pokyčiai, manau, yra geras laikas atrasti arčiau savęs esančius kūrėjus. Greitai niekam nebebus įdomu, su kokia monograma jūsų rankinė – LV (mados namų „Louis Vuitton“ ženklas, – aut. past.) ar VL. Juk daug įdomiau, kai ta rankinė – viena iš dešimties, o ne iš dešimties tūkstančių. Pokyčiai – geras laikas pagalvoti, už ką mokame pinigus ir kokią kainą už tai moka žmonija bei gamta.
Trumpa dosjė
Gimė 1984 m. balandžio 4 d. Kaune.
Studijavo žmogiškųjų išteklių magistrantūrą Mykolo Romerio universitete (Vilnius) ir mados žurnalistikos magistrantūrą Londono mados koledže.
Credo – nuolat augti.
Didžiausias laimėjimas. „Šeima, kurią sukūrėme Londone. Manau, kad tik turėdama šeimą galiu veikti tai, ką veikiu, ir jausti pilnatvę.“
Akimirka, kurios negaliu pamiršti iki šiol. „Sūnaus gimimas. Negaliu ir pamiršti, ir prisiminti sunku. Kosminė būsena.“
Mėgstamiausias patiekalas. „Korėjiečių virtuvė man prie širdies ir gomurio.“
Dizaineris, kurio kūryba atima žadą. „Konstantin'as Kofta, teatrališkus odinius aksesuarus kuriantis dizaineris. Jeigu dar pradėtų gaminti iš odos pakaitalų, būtų idealus.“
„Fobijų neturiu. Apie didžiąsias žmonių baimes, kas bus, kai manęs nebus, per daug negalvoju. Tikiuosi, kad likusiems viskas bus gerai.“
Geriausia terapija po sunkios dienos. „Mano sunki diena dažnai baigiasi darbu namie. Terapija – savaitgaliais. Su šeima mėgstame laiką leisti parkuose, muziejuose, netgi ant sofos. Priklauso nuo oro ir nuotaikos.“
„Savo rankinės turinio neįsivaizduoju be nešiojamojo kompiuterio, mobiliojo telefono ir piniginės. Lūpų dažus ten vargu ar rastumėte. Dažniausiai rankinės apskritai neturiu.“
Nuotraukos – Noisyhome.eu
