Su Salomėja ir Gabrieliumi susipažinau visiškai atsitiktinai – Kaziuko mugėje pirkdama „Salomėjos bityno“ etikete paženklintą medų. „Iš kur jį vežate?“ – pasiteiravau. „Patys laikome bites“, – atsakė už prekystalio stovinti jauna mergina, ir aš nepatikliai kryptelėjau antakiu. Žinojau šį populiarų perpardavinėtojų triuką apsimesti gamintojais. Kai susitinkame su Salomėja po poros mėnesių, ji šypsodamasi sako, kad esu ne vienintelė tokia nepatikli. „Bitininką visi įsivaizduoja kaip išmintingą žilą senolį. Dauguma jų išties gerokai vyresni už mus. Kai nuvykstame į bitininkų susitikimus, kartais atrodo, lyg būtume ten atsitiktinai užklydę“, – sako ji.

Pradžia

„Bitininkystė į mano gyvenimą atėjo kartu su vyru. Dar draugystės metais laisvus vasaros savaitgalius leisdavome Vilniaus rajone, Žybartonių kaime, esančioje sodyboje, kur gyveno vyro proseneliai. Dabar būtent čia ir yra bitynas, – pasakoja Salomėja. – Žybartonys buvo penkių namų kaimas, dabar jis išmiręs, paskutiniai gyventojai iškeliavo prieš metus, tad, galima sakyti, bitininkaujame vienkiemyje.“ Tiesa, bitininkystė ir Salomėjai, ir Gabrieliui kol kas tėra hobis. Šiuo metu 1,5 metų dukrytę Aliciją auginanti moteris dirba vėdinimo įrengimų priežiūros srityje. Gabrielius turi nestandartinės programinės įrangos kūrimo ir integracijos įmonę. Į bityną jiedu atvažiuoja tik savaitgaliais.

Idėja auginti bites kilo Salomėjai. „Pradėję rūpintis apleista sodyba, pasodinome sodą, sutvarkėme plintantį mišką. Kadangi aplink yra apie 11 hektarų žemės, siūliau būsimam vyrui sodinti uogyną ar verslinį sodą, o gal laikyti bites. Pastarasis pasiūlymas jam patiko labiausiai“, – prisimena Salomėja. Iš žemaičių ūkininkų šeimos kilusi mergina nestokojo nei darbštumo, nei atkaklumo – per žiemą prikaupusi teorinių žinių, pavasarį įkalbėjo Gabrielių atsivežti pirmąsias bites. „Nusipirkome 3 avilius, bitininkas juose apgyvendino bitelių, parvežėme, pastatėme. Pamenu, iš pradžių atidarius avilį verkti norėjosi, buvo neaišku, kuriose korio akutėse medus, o kuriose – uždengtos bitės, nežinojau, ką su jomis daryti, prasidėjo spiečiai, – veiklos pradžią prisimena pašnekovė. – Dabar, pamačiusi spiečių, pasakyčiau, kad bitininko nėra namie, nes šių vabzdžių norui spiestis galima užkirsti kelią.“ Kai bitėms ima nepatikti avilyje – gal per ankšta, gal aplink maža žiedų, gal motinėlė per sena, jos ima ieškoti naujų namų. Tuomet prisisiurbia medaus, kad užtektų kelioms dienoms, ir išskrenda ieškoti kitų namų. Kurį laiką tas spiečiaus kamuolys kabo ant kokio nors netoliese esančio medžio – bitės laukia, kol žvalgai ras naują vietą ir praneš, kur skristi. Tokiu metu jį dar galima susemti ir pernešti į naują avilį. Vėliau – gaudyk vėją laukuose! „Prisimenu, kaip džiaugiausi pamačiusi, kad mano avilyje jau surinkta apie 10 kilogramų medaus, o atėjusi kitą dieną apstulbau – nei bičių, nei medaus, – prisimena Salomėja. – Vienas spiečius gali išsinešti 2–5 kg medaus. Kartą buvo du spiečiai vienu metu. Kol vieną sugaudėm, kitas, jau sugautasis, dingo. Mat per tą laiką grįžo žvalgai. Beje, spiečiaus nereikia bijoti, nes tuo metu bitės yra prisiurbusios pilnus pilvelius medaus, todėl negali susiriesti ir įgelti.“ Dabar Salomėja jau žino, kaip sustabdyti spietimosi procesą – reikia didinti avilyje vietos, stebėti, ar bitės neaugina naujų motinėlių, atskirti dalį bičių su visu koriu ir nauja motinėle, įkelti į naują avilį.

Šiemet Mikolajevičių šeima, pradedanti ketvirtąjį bitininkavimo sezoną, jau turi beveik 50 bičių šeimų. Neseniai „Salomėjos bitynas“ gavo išskirtinės kokybės sertifikatą. Tokį Lietuvoje turi tik apie 100 bitininkų. Kad jį gautum, medui apdoroti turi būti naudojama nerūdijančio plieno įranga, bitės turi gyventi mediniuose aviliuose ir rinkti nektarą daugiausia iš natūralių laukinių augalų, tad arti negali būti intensyviai dirbamos žemės plotų, greitkelių. Pernai šeima išsuko toną medaus, šiemet tikisi trijų. Kol kas medų parduoda Lietuvoje, įvairiose mugėse ar iš namų, perka jį ir masažo salonai, restoranai. Be medaus, „Salomėjos bitynas“ dar prekiauja bičių duonele, pikiu, natūralaus vaško žvakėmis. Šiemet šeima ketina pabandyti rinkti žiedadulkes ir pienelį. „Mūsų svajonė paversti šį hobį nuolatine veikla. Tiesa, kad galėtum išgyventi iš bitininkystės, reikia turėti mažiausiai 200 avilių“, – sako bitininkė. Lietuvoje bitininkų yra labai daug – daugiau kaip 9 tūkstančiai, nes, pasak pašnekovės, pas mus tam išskirtinai geros sąlygos, labai daug natūralios gamtos, nėra aktyvi pramoninė žemdirbystė, mažai monokultūrų. Daug medaus eksportuojama į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis, Ameriką.

Darbai darbeliai

Salomėja sako, kad kai kurie žmonės bites laiko kaip sodybos puošmeną. Kai kurie jų prie avilio nueina tik kartą per metus – medaus pasiimti. Tiems, kurie į šią veiklą žiūri atsakingiau, darbo netrūksta ištisus metus. „Žiemą gaminame avilius, korių rėmelius. Jie turi būti labai tikslių matmenų. Jei bitės aptinka per mažą korio akelę, pro kurią negali pralįsti, iškart užlipdo pikiu, kad avilyje būtų tvarka. Jei akelės padidėja, juos darbininkės užlipdo vašku. Prie pagamintų rėmelių reikia prilydyti dirbtinio vaško korio plokšteles – prie jų bitės lipdo korį iš savo vaško. Jei darbininkėms visą korį reikėtų nulipdyti pačioms, prireiktų labai daug laiko ir jėgų.“ Kovo mėnesį bitės išlenda iš avilių apsiskraidyti. „Apsiskraidydamos bitės išsituština. Jos išskrenda išsivalyti savo kūnelių, išmesti iš organizmo likučių, kurie susikaupė per žiemą. Jei tuo metu netoli bityno padžiausite baltus skalbinius, galite rasti juos nusėtus geltonomis, sunkiai išplaunamomis dėmelėmis“, – perspėja pašnekovė. Apsiskraidžiusios avilio gyventojos ima auginti naujas bites. Įdomu tai, kad perų auginimo laikotarpiu šie vabzdžiai geba palaikyti stabilią ir gana aukštą (nuo +34 iki +35°C) avilio temperatūrą, tai jie daro keldami arba žemindami savo kūnų temperatūrą. Galima joms padėti avilį užklojant. „Pavasarį reikėtų patikrinti, ar bitėms netrūksta maisto. Kai taip šalta kaip šiemet, gali tekti bitutes primaitinti, – sako Salomėja. – Beje, augalai nektarą pradeda išskirti tik oro temperatūrai pasiekus 18 laipsnių šilumos, tad iš šaltuoju metu tegul ir gausiai žydinčių sodų bitėms naudos nėra. Ne į naudą ir lietingi orai, mat lietus išplauna nektarą iš žiedų.“
Šiltėjant orui, plečiami lizdai, dedamos meduvės. Pats darbymetis – birželio mėnesį. Tuo metu bičių populiacija didžiausia, šeimos darbininkių skaičius siekia iki 40–60 tūkstančių. Darbymečiu bitininkai kas dvi savaites peržiūri lizdą, išnaikina lopšelius, kuriuose auga bičių motinėlės. „Viename koryje jų gali būti ir dešimt, o avilio lizde yra apie 20–30 korių. Kiekvieną turi ištraukti, iš abiejų pusių apžiūrėti. Greitai dirbdami vieną avilį apžiūrime per maždaug 20 minučių, – sako Salomėja. – Dar sunkesnis darbas – kopinėti medų. Mūsų aviliai yra iki 6 arba 7 aukštų, viršutiniuose aukštuose gali būti iki 20 kg medaus. Kad apatinius aukštus apžiūrėtum, turi prieš tai nukelti viršutinius su visais koriais. Pakelti tokius reikia nemažai fizinių jėgų, didelė apkrova tenka nugarai. Ant juosmens tvirtiname diržus, padedančius stabilizuoti nugaros raumenis ir išvengti traumų. Išėmus kiekvieną korį, nuo jo atsargiai, žąsies sparneliu, reikia atgal į avilį nušluoti prilipusias biteles. Nešame tokius pilnus korius namo, juos išsukame, paskui tuščius grąžiname atgal.“

Ramina ir bičių dūzgimas, medaus, vaško kvapai. Ne veltui įrenginėjami specialūs nameliai virš avilių, kad žmonės galėtų juose pamiegoti ir pailsėti.

Maždaug rugpjūčio 15 d. medunešis baigiasi. Žiemoti vienoje šeimoje lieka apie 20 tūkstančių bičių. Vasarą viena bitė darbininkė išgyvena apie mėnesį. Tos, kurios ketina žiemoti, medaus neneša. Jų funkcija – atėjus pavasariui, užauginti naują bičių populiaciją darbymečiui. Savo misiją atlikusios, šios bitės pavasarį išmiršta. Ruošiant bites žiemoti suformuojami lizdai, vabzdžiai gydomi nuo varoatozės, maitinami. Valomi, dezinfekuojami rėmeliai, lydomas vaškas. Išimama duonelė. Norint ją iškrapštyti iš korio akučių, šie šaldomi, tuomet kuliami. Kadangi vaškas yra lengvesnis, jis išpučiamas.

Bičių gyvenimo paslaptys

Nors darbų netrūksta, Salomėja sako, kad bitininkystė prilygsta meditacijai. „Net moksliškai nustatyta, kad bičių šeimos vibracinio lauko dažnis atitinka normaliai funkcionuojančios ląstelės vibraciją. Ramina ir bičių dūzgimas, medaus, vaško kvapai – tuo metu, kai dirbi pasilenkęs prie avilio, daugiau apie nieką negali galvoti. Ne veltui įrenginėjami specialūs nameliai virš avilių, kad žmonės galėtų juose pamiegoti ir pailsėti“, – pasakoja Salomėja. Paklausta, ar kiekvienas gali būti bitininkas, moteris atsako, kad turi jausti pašaukimą. Tik tada ši veikla atneš pasitenkinimą ir džiaugsmą. „Hipokratas yra sakęs, kad bitės nemėgsta trijų dalykų: nešvarių rankų, nešvarios sąžinės ir tinginių. Aš manyčiau, kad dar svarbu kantrybė ir kruopštumas. O svarbiausia – nebūti alergiškam bičių nuodams, – sako pašnekovė. – Bitininkavimo pradžioje būta visko. Į mane, grįžusią po savaitgalio, kolegos eidavo pasižiūrėti kaip į eksponatą – kartais būdavau tokia sutinusi, kad iš akių likdavo tik plyšeliai. Teko net į ligoninę važiuoti, tačiau nuo bitininkystės tai neatbaidė. Ilgainiui organizmas prisitaikė, išsivystė atsparumas bičių nuodams, tad dabar kai kurie įgėlimai neatrodo tik šiek tiek rimtesni nei uodo.“ Tiesa, šeima yra pasirengusi viskam – visada sodyboje turi vaistų nuo alergijos, turi švirkštą su adrenalinu, jei ką nors ištiktų anafilaksinis šokas.
S. Mikolajevič apgailestauja, kad Lietuvoje nėra kur išmokti bitininkystės amato. Vieninteliai Aleksandro Stulginskio universiteto miškininkystės studentai gali kaip laisvai pasirenkamą dalyką pusmetį pasimokyti bitininkystės pradmenų. Tad geriausi mokytojai yra patyrę bitininkai, to galima mokytis lankant Lietuvos bitininkų draugijų organizuojamas paskaitas, specialius kursus. Pašnekovė nelinkusi sutikti, kad bitininkystė – viena konservatyviausių sričių. „Šiuolaikiniai bitininkai naudoja daug modernių technologijų, aviliuose įtaiso svarstykles, termometrus, kameras, kitus bičių savijautos ir elgsenos stebėjimo prietaisus. Šių siunčiami duomenys praneša bitininkui, kas vyksta avilyje. Tai labai aktualu, jei išveži avilius toliau nuo namų į žydinčius laukus, – pasakoja pašnekovė. – Bitės nuo avilio nuskrenda apie 2 ar 3 kilometrus, gali ir iki 5 kilometrų, bet tuomet apie pusę prinešto medaus jos sunaudoja energijai atgauti.“

Gyvenimo tvarkos ir tarpusavio supratimo iš bičių galėtume pasimokyti ir mes. Avilyje jos atlieka darbus pagal amžių: išsiritusi bitė pirmosiomis dienomis valosi pati ir valo korio akutes. 2–14 dieną, kai išsivysto žandų bei ryklės liaukos, maitina lervutes pieneliu. Vėliau rūpinasi motinėle, gamina vašką, lipdo korius, priima nektarą iš bičių nešėjų ir supila jį į korių akeles. Suaugusi, 21 dienos, bitė dažniausiai tampa nektaro rinkėja, o 5–10 proc. tokių suaugėlių – avilio sargėmis. Šie vabzdžiai elgiasi gana lanksčiai. Tarkim, gausiai pražydus kokiam nors augalui, rinkti nektaro išskrenda ir jaunesnės nei 21 dienos bitės.

Iš kai kurių kiaušinėlių užauga aukščiausią hierachiją avilyje užimančios bitės motinėlės. Per dieną viena gali padėti iki 2000 kiaušinėlių. Motinėlė gali išgyventi ir 5 metus, bet rekomenduojama ją keisti kasmet. Mat kitos bitės nemėgsta senos motinėlės, su amžiumi ima silpti jos feromonai, kurie jungia bites į šeimą. Tuomet bičių šeimoje prasideda revoliucinis judėjimas. Bitės imasi auginti naujas motinėles, gausiau maitindamos pasirinktus kiaušinėlius hormonų gausiu pieneliu. Vienu metu motinėlių gali būti auginama net iki 20, jau išsiritusios jos nugriaužia besivystančių konkurenčių lopšelius. Jei išsirita kelios, kaunasi tarpusavyje, kol nugali stipriausioji. Jei šio proceso nesustabdysi ir naujai besiformuojančių motinėlių nesunaikinsi, sena motinėlė išskris su spiečiumi.

Ar tikrai bitės nyksta?

Ekologai ne vienus metus atkreipia dėmesį į tai, kad pasaulyje dėl pernelyg aktyvios žmonių veiklos nyksta bitės, o be jų apsieiti neįmanoma, nes šie vabzdžiai apdulkina daugumą augalų, tad jei išnyktų šie vabzdžiai, išnyktų ir didelė dalis žemės floros. Lietuvoje, regis, medaus ant prekystalių ne mažėja, bet daugėja. Pasak Salomėjos, lietuviai bitininkai jo prigamina kur kas daugiau, nei reikia vietos rinkai. O štai Kinijoje augalai jau apdulkinami dirbtiniu būdu. Lietuvoje baigia išnykti tik tam tikros šių vabzdžių rūšys. O būtent – mūsų senosios vietinės lietuviškos bitės. Mažėjant miškų ir natūralių ganyklų, vietinės bitės nespėjo prisitaikyti. Kurį laiką bandyta steigti jų draustinius, bet tai rezultatų nedavė. Dėl griežtos izoliacijos jos ėmė kryžmintis giminingai, dėl to – sirgti, spiestis ir maždaug 2008 m. išnyko. Galbūt dar yra išlikusių miško bičių, besimaitinančių viržių medumi ir gyvenančių drevėse, bet aviliuose jas pakeitė genetiškai išvesti vabzdžiai iš kitų šalių. Salomėjos bityne laikomos Bakfasto bitės. Pasak pašnekovės, šios bitutės ne tokios piktos kaip lietuviškos ir kur kas darbštesnės. Vietinių bičių šeima per sezoną sunešdavo 2 ar 3 kilogramus medaus, o dabartinės suneša daugiau kaip 100 kg. Tiesa, kartu su iš visos Europos parsivežtomis bičių motinėlėmis pargabenta ir įvairių virusų, ligų, kenkėjų. Labiausiai paplitę kenkėjai – varoatozinės erkės. Jos prikimba prie suaugusių bičių ar jų lervų ir siurbia limfą. Tokia šeima nusilpsta, o negydoma išmiršta per 2 ar 3 metus. Vienas iš gydymo būdų – nupurkšti avilyje sutūpusias bites specialiu lipniu skysčiu, pagamintu iš natūralios skruzdžių rūgšties. Bitės ima valyti savo kūnelį, erkutės nukrenta ant apačioje patiesto lipnaus lapo, o šis ištraukiamas iš avilio.

Bitininkystė į mano gyvenimą atėjo kartu su vyru.

ES ne per seniausiai uždraudus pavojingiausius pesticidus, nėra įrodyta, kad kiti bitėms darytų tiesioginį momentinį poveikį, bet ilgainiui jie silpnina šių vabzdžių imunitetą, tad jos tampa ne tokios atsparios ligoms. Be to, sunaikinus piktžoles ir pavertus laukines pievas kultūrinėmis, beveik nelieka žydinčių augalų, iš kurių bitutės galėtų rinkti nektarą. Siekiant apsaugoti šiuos vabzdžius, nustatyta, kad ūkininkai, ketinantys purkšti pesticidais laukus, turi apie tai informuoti aplinkinius bitininkus, o darbus pradėti tik po 20 val., kai bitės jau yra parskridusios į avilius. Kitą dieną aviliai uždaromi, kad bitės neišskristų. Toks bendradarbiavimas yra naudingas abiem pusėms, nes apdulkinti augalai (sodai, rapsai, grikiai) duoda geresnį derlių.

Saldu kaip du medu

Lietuvoje yra maždaug 40 pagrindinių augalų rūšių, iš kurių bitės surenka nektarą, žiedadulkes ir propolį. Pasak Salomėjos, lietuvių mėgstamiausias medus yra liepų. Tiesa, jis yra kur kas retesnis, nei mes įsivaizduojame. Mat iš liepžiedžių šį medų pavyksta surinkti tik kartą per 4 ar net 8 metus. Net jei liepos puikiai žydi, tai nereiškia, kad turėsime jų medaus. Kartais dėl vėjo bitės neskrenda jo rinkti, kartais dėl šaltų naktų liepžoedžiai išskiria per mažai nektaro. Koją kiša ir lietingos dienos. Tad tai, ką mes vadiname liepų medumi, pasak Salomėjos, labiau tiktų vadinti liepos mėnesio medumi. Rapsų medus taip pat yra šviesus, jo surenkama daug, bet pagal savo savybes jis yra pats prasčiausias, nors mėgstamas dėl švelnaus skonio. Bene vertingiausias yra pavasarinis medus. Jame daugiausia naudingų medžiagų, nes surinktas iš gydomosiomis savybėmis pasižyminčių augalų: šalpusnių, klevų ir ažuolų žiedų, kiaulpienių, aviečių, gluosnių, blindžių. Salomėja itin džiaugiasi aviečių medumi – ir skanus, ir malonaus kvapo, ir gydo. Šio medaus jos bitės prineša itin daug, nes aplink yra daug avietynų. Tiesa, pavasarinis medus itin greitai kristalizuojasi – per 2 ar 3 savaites sukietėja. Šiemet Salomėja su Gabrieliumi ketina pasisėti bitinių facelijų. Iš jų surinktas medus yra beveik bespalvis arba šviesiai žalsvas, švelnaus skonio, opagal naudingąsias savybes prilygsta liepų medui. Facelijos žydi apie mėnesį, bet galima jas sėti ne vienu metu, taip prailginimas sezonas. Medaus spalva, pasak Salomėjos, nieko nesako apie jo kokybę, tik apie tai, iš kur yra surinktas. Aviečių, kiaulpienių medus yra geltonas. Žalsva spalva gali rodyti, kad meduje daug lipčiaus. Beje, lipčius, renkamas iš augalų pažastėlių arba amarų išskyrų, turi daugiau naudingų savybių nei nektaras. Tamsiausias yra grikių. „Mūsų bitininkai sugeba paruošti ir išskirtinio skonio kmynų, Sosnovskio barščių medaus. Šie barščiai nuodingi, bet jų medus labai skanus, šviesus, smulkiais kristaliukais“, – sako ji.

Salomėjai neteko girdėti, kad Lietuvoje būtų populiaru maišyti medų su cukrumi. Taip gali elgtis nebent pasipelnyti norintys perpardavinėtojai. Nereikia bijoti ir šiek tiek pakaitinto medaus. Svarbu tik, kad jis nebūtų perkaitintas – jei kaitini iki 40–50 laipsnių, tik išyra kristalų struktūra, jei iki daugiau kaip 60 laipsnių, daug naudingų medžiagų žūva. Tad jei arbatą saldinate medumi, geriau jo dėti į šiek tiek pravėsusį, o ne ką tik virintą vandenį. Kokybišką medų išduoda ant talpos sienelių susidarę šerkšną primenantys raštai. Jei viršuje nusistovi skystesnis sluoksnis, medus yra arba per drėgnas, arba jame daug lipčiaus. Pernelyg drėgnas medus gali pradėti rūgti, tad jį reikėtų suvartoti greičiau, o laikyti šalčiau. Geriausia medų suvartoti per trejus metus, bet, laikomas ne aukštesnėje kaip 10 laipsnių temperatūroje, ir 10 metų savo savybių nekeičia.

„Labai sveikas ir naudingas yra medus koryje. Ypač, kai valgomas su korio akučių dangteliais, – sako Salomėja. – Iščiulpus tokį medų, vaško nereikėtų išspjauti – šaukštelis jo kasdien valo organizmo toksinus.“ Šiemet bitininkė ketina pabandyti rinktis žiedadulkes ir pienelį. „Tam reikia specialios įrangos: žiedadulkių rinktuvų, džiovyklų, lankytis pas bites kiekvieną vakarą, – sako ji. – Renkant pienelį, reikia specialiai sukurti bičių šeimoje spietiminę nuotaiką. Kas tris paras labai tiksliu laiku reikia lervutę išmesti ir iš akutės išsiurbti pienelį. Surinktas turi būti laikomas šaldymo kameroje arba maišomas su medumi – šis turi konservuojančių savybių ir sumažina pienelio kartumą.“ Vartoti pienelį reikia labai atsargiai. „Vieną kartą esu jos paragavusi, tai energijos užteko iki 4 valandų ryto, atrodo, kalnus nuversi“, – prisimena Salomėja. O štai bičių duonelės galima duoti net kūdikiams. Salomėja sako visą žiemą rytais savo dukrytei leisdavusi sučiulpti po šaukštelį, ir ši nė karto nesusirgo.

Naudingi bičių produktai

Žiedadulkės skatina audinių regeneraciją, padeda gydyti lėtinius uždegimus, greičiau pasveikti, skatina augimą, atkuria mikroelementų, mineralų ir vitaminų kiekį organizme, stiprina imunitetą. Geriausiai žiedadulkes vartoti šviežias, po metų naudingųjų savybių būna likę apie 30 proc.
Bičių duonelė – tai kaloringiausias bičių produktas. Ją bitės gamina iš žiedadulkių ir maitina augančius perus. Stiprina organizmą, gerina imunitetą, turi antimikrobinį, antigrybelinį poveikį. Ypač rekomenduojama tiems, kurie gėrė antibiotikus, rūkantiesiems. Duonelę reikia lėtai sučiulpti ryte tik atsibudus, vienkartinė dozė – iki 30–50 g per dieną. Duonelė naudingas savybes išlaiko ilgiau nei žiedadulkės.
Bičių pienelis – ypatingų galių turintis produktas. Rekomenduojamas maitinančioms motinoms, skatina sveikų ląstelių regeneracijos procesus, tad tinka po chemoterapijos. Padeda atgauti jėgas, veikia itin stimuliuojamai, dėl to vartoti ir dozę didinti reikėtų atsargiai: per parą – nuo ryžio iki žirnio dydžio. Skatina augimą, todėl vaikams, ypač bręstantiems berniukams, reikėtų vartoti atsargiai. Netinka turintiesiems aukštą kraujo spaudimą. Iš bičių pienelio gaminamas tepalas tinka odos ligoms gydyti.
Bičių pikis malšina skausmą, mažina patinimus, tinka kaip dezodoravimo priemonė, pasižymi antiuždegiminiu, antibakteriniu, ativirusiniu, antigrybeliniu poveikiais, skatina gyti žaizdas, opas, lūžusius kaulus. Galima juo gydyti nuospaudas, karpas. Pikį tirpdyti galima spirite arba degtinėje (30 g pikio/100 g spirito), tačiau namie gamintus užpilus reikėtų naudoti atsargiai, geriau pirkti jau paruoštus, išvalytus.

Įdomūs faktai apie bites
* Bitės niekada nemiega – nei naktį, nei žiemą. Žiemą jos gali atlaikyti didžiausius šalčius, nes sugeba susimažinti kūno temperatūrą. Labiau bijo atodrėkių.
* Viena bitė per visą gyvenimą atneša tik 1/12 šaukštelio medaus. Tad, dėdamiesi šaukštelį medaus į arbatą, net nesusimąstome, kad tai 12 bičių viso gyvenimo triūsas.
* Nelikus bičių, išnyktų daugelis vaisių ir daržovių. Pasak JTO ataskaitos, net 70 augalų iš 100 pagrindinių, sudarančių 90 proc. pasaulio maisto įvairovės, apdulkina bitės. Be bičių, netektume ne tik medaus, bet ir obuolių, avokadų, vynuogių, arbūzų ir netgi – kavos.