Sunku įsivaizduoti, koks kelias nueitas, pavyzdžiui, iki nuotraukos „Į besotę gerklę. Gegužiukas ir kiauliukė“. Rasti mažųjų kiauliukių lizdą, kur išsirito besotis gegužiukas, sustabdyti akimirką, kai pusė maitinančio „tėvo“ galvos sulenda į pražiotą „vaiko“ snapą... Kaip ir kodėl Jūsų mintis užvaldė paukščiai?
Ne aš pasirinkau paukščius, o jie mane. Knygoje „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ mėlynąją zylę esu pavadinęs savo likimo kiaule. Tai ji, maža zylutė geltonu pilveliu ir žydra kepurėle, prieš trisdešimt metų man pakišo koją. Buvo apniukęs kovo vidurio rytas, daug sniego, aš, septintokas, ėjau į mokyklą. Vos pasukęs už vienos sodybos pamačiau erškėčių krūmuose tupintį nematytą paukštį. Netekęs ramybės pasiėmiau 1979 m. išleistą Vytauto Logmino knygą „Lietuvos paukščiai“ (dabar ji pripaišyta, nuterliota, sužymėta) ir sužinojau, kad tai – mėlynoji zylė, kad yra dar 300 kitų paukščių rūšių, ir jos visos labai įdomios! Pradėjau stebėti, rašyti dienoraščius, ieškoti paukščių lizdų. Šiaulių parke radau net itin retų sparnuočių lizdus. Mano užsidegimą palaikė tėvai. Mama nuvežė į Kauną, išlaikiau paukščių žiedavimo egzaminą, šio baisiai bijojau. Bėgdavau iš pamokų, kad sužieduočiau sparnuočius, nes starzdžiukai palieka lizdą, negaliu laukti... Domėjausi vien gamta. Iš literatūros mokytojos duoto knygų sąrašo perskaičiau tik „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius“. Mane domino tik tos knygos, kurios susijusios su gamta. Natūralu, kad pasirinkau studijuoti ornitologiją, šią specialybę galima įgyti Vilniaus universitete.
Išgirdo elnias triukšmą – už manęs subaubė jo konkurentas. Atbėgo ir jau norėjo duoti „konkurentui“ į kaulus, bet spėjau atšokti ir pasprukti.
Ar Jūsų šūkis yra „Dirbu paukščiams ir žmonėms“?
Tai Lietuvos ornitologų draugijos šūkis. Esu jos narys.
Esate įdomus rašytojas. Jūsų nuotraukoms nenusileidžia tekstai, – vaizdžiai pasakojate apie savo potyrius klajojant miškais, braidant po pelkes, tūnant slėptuvėse. Į knygą sugulė septynerių metų darbas?
Taip, 7-erių metų nuotraukos, 3-ejų metų tekstai. Fotografuoju 20 metų, bet 7-erius metus tai darau kryptingai. Kodėl „Metai“? Man šovė visokių pavadinimų, pavyzdžiui, „Su kelnaitėmis pas gerves“, bet pagalvojau, kad svarbu parodyti žmonėms visa, kas vyksta gamtoje per metus, kiekvieną mėnesį. Juk įdomu visi tie spektakliai, kas peri, tuokiasi, mušasi, kokie žvėrys, paukščiai, augalai, vabzdžiai tuo metu klesti.
Tai kaip Jūs ten su apatiniais pas gerves lėkėte?
Iš tikrųjų dešimtis valandų praleidau slėptuvėse nepatogiai susikūprinęs, nutirpusiomis galūnėmis, bandydamas pabūti nuostabaus gan baikščių gervių spektaklio dalimi. O ta istorija susijusi su rąsteliu – šis lūžo, ir Čepulis su visa įranga (gerai, kad draugas buvo paėmęs fotoaparatą) įgriuvo. Plūduriavau vandenyje iki krūtinės, mobilusis telefonas gražiai pliuškenosi kišenėje kartu su automobilio rakteliais. Grįžti du kilometrus per pelkę nenorėjau, pasilikau miegoti jos viduryje. Sausas buvo tik miegmaišis, išmiegojau jame nuogas. Tokiam teko ir grįžti. Gerai, kad spanguoliaujančių bobučių nesutikau, nes pamačiusios mane būtų netekusios amo.
Kaip laukinės gamtos fotografo aistrą toleruoja šeima? Juk visas Jūsų laisvalaikis, mintys, nemažai investicijų skirta fotomedžioklei.
Mano pirmoje šeimoje yra trys vaikai: dvi dukrytės – dvidešimtmetė Beatričė ir septynerių Melisa – ir devyniolikmetis sūnus Marius. Balandžio gale gimė dar viena dukra Austėja – iš jau 8-erius metus trunkančios kitos meilės istorijos.
Jei nori užsiimti gamtos fotografija, šeima turi palaikyti besąlygiškai. Jutau visišką ir pirmos šeimos, ir dabartinės palaikymą. Jokių bėdų dėl mano pomėgių nėra. Būna taip: antrą valandą nakties šauna į galvą, keliuosi ir važiuoju. Galiu staiga išnykti trims dienoms, tik telefonu pasakau: „Atia.“ Visada pranešu, kur būnu, kad nenuskendau, nemiriau.
Ar Jūsų pomėgis kelia daug pavojų? Gamta nenuspėjama. Štai didžiųjų stumbrų bandą prisileidote 30 metrų atstumu. Juk galėjo sutrypti, nebūtumėte spėjęs išsipainioti iš maskuotės.
7-erius metus nesu sirgęs nė karto. Silpna sloga laikosi vieną dieną. Žmonės serga, nes bendrauja. Kuo daugiau laiko praleidi lauke, tuo mažiau sergi. Prieš 7-erius metus, kai pradėjau tikslingai fotografuoti, kovo mėnesį prie stumbrų pagulėjau ant žemės tris valandas rimtai nepasiruošęs, pusnuogis, tad susigriebiau plaučių uždegimą. Tris savaites teko gydytis ligoninėje, padėtis buvo rimta. Vaikystėje sirgau visomis įmanomomis plaučių ligomis, astma, bet tėvai mane išgydė, dabar esu sveikas.
Kadras, viena tūkstantoji sekundės dalis, yra vaizdas, o iki jo gali būti metų metai darbo, nuotykių, potyrių.
O dėl stumbrų, tai žinau, kaip jie elgsis mane pamatę. Laukiniai žvėrys nepavojingi žmonėms, šių gyvūnai bijo. Kai fotografuoju, iš visų jėgų stengiuosi, kad manęs nepastebėtų. Pastebės – iškart pasislėps. Žinau, kaip galima kuo arčiau prieiti, žinau, kaip elgtis. Stumbrai – patys romiausi ir taikiausi gyvūnai. Niekada nepuola. Išvydę žmogų iškart sustotų, pažiūrėtų ir pabėgtų. Jie prastai mato, bet labai gerai girdi, užuodžia. Šernas gali pulti tik gindamas savo vaikus. O išvydus jį nereikia bėgti. Sustoji kaip įbestas, šernas bėga į tave visu greičiu, kriuksi, rėkia, bet likus šešiems metrams iki tavęs sustoja ir neria į šoną.
Vis dėlto taurusis elnias per rują vos nepakabino Jūsų ant rago.
Tąkart elnias patinas supainiojo mane su kitu elniu. Pataikiau į patį meilės žaidimų įkarštį – įsiaudrinęs patinas vaikėsi dvi pateles. Išgirdo triukšmą – už manęs subaubė jo konkurentas. Buvo visiškai tamsu, patinas manęs nematė, atbėgo tuo grioviu, per kurį buvau ką tik perbridęs, ir jau norėjo duoti „konkurentui“ į kaulus, bet spėjau atšokti ir pasprukti. Prieš brisdamas į upelį nusiaviau batus, elnias užšoko tiesiai ant jų, užuodė batų kvapą, sukriokė, liuoktelėjo viršun ir pasileido laukais.
Studijuodamas ornitologiją, Nemuno deltoje, kai visi keliai ten būdavo apsemti, žieduodavote paukščius. Ar neteko skęsti?
Nemuno deltoje yra didžiausia paukščių įvairovė, nes per šią vietą eina paukščių migracijos kelias „Via Baltica“. Viena atšaka – per Kuršių neriją, kita – pakrante palei Ventės ragą. Aš tyrinėjau tarptautiniu mastu svarbias migruojančių vandens paukščių sankaupų vietas. Jose gali susirinkti net iki 10 proc. visos kai kurių sparnuočių populiacijos, tai yra šimtatūkstantiniai būriai. Jei balandį nuvažiuotumėte į Šilutę, vienoje vietoje pamatytumėte dešimtis tūkstančių įvairių paukščių: gulbių, žąsų, ančių... Fantastiškas vaizdas.
Ten važiuodavau kiekvieną pavasarį senu „Volkswagen Passat“ automobiliu, kelius žinojau mintinai. Kai vanduo pakildavo, kur yra keliukas, orientuodavausi pagal išlindusias smilgas. Važinėjau apsemtais, ir viskas buvo gerai, bet kartą, matyt, kažkoks traktorius prarausė duobę, gal buvo užklimpęs, ir mano mašina į ją įkrito. Neišjungiau variklio. Vandens pribėgo į saloną iki vairo. Kovo mėnuo, užlipau ant kapoto ir prasėdėjau tris valandas. Išsikviečiau gaisrininkus, atvažiavo, truktelėjo, vanduo užliejo visą mašiną, bet kai ištraukė, variklis nebuvo užgesęs. O tada užklimpo gaisrininkai. Drauge su jais savo automobiliu važiavau ieškoti traktorius, kad ištrauktų gaisrininkų mašiną.
Vanduo Jus vis įtraukia, – norėdamas nufotografavote narus, turėjote 300 metrų nuplaukti iki salos, o įsėdęs į valtį apsižiūrėjote, kad nėra irklų.
Tai plaukiau iki salos krauliu su visa įranga ant pečių. Reikia turėti jėgos, nes šlapias nardymo kostiumas sveria 10 kg, įranga – dar tiek pat. Ją prisirišau ant nugaros ir plaukiau. Pamiršau irklus pasiimti. Visada vežuosi valtį. Mano mašinoje turėtų tilpti penki žmonės, bet telpa du, nes joje prikrauta visokių maskavimo įrenginių, slėptuvių, net maisto yra supakuoto, kad galėčiau dvi ar tris dienas išgyventi. Nes kai man paskambina ir pasako: „Ten yra toks paukštis, toks žvėris“, pasiimu fotoaparatą ir važiuoju. Nežinai, kas gali atsitikti.
Ar esate nusivežęs savo moterį į fotoklajones, kad nusiramintų, pamatytų, jog ne į karą einate?
Kartais pavojinga, tad į miškus ir pelkes geriau nesivežti. Visada paskambinu, visada turiu atsarginį planą, atsarginį telefoną. Niekada nerizikuoju.
Žiūrėdama į gamtos nuotrauką, visada galvoju, kaip ji atsirado.
Būtent. Todėl ir aprašau savo fotoklajones, kad žmonės suprastų, jog kadras, viena tūkstantoji sekundės dalis, yra vaizdas, o iki jo gali būti metų metai darbo, nuotykių, potyrių.
Kai taikėtės įamžinti baltąjį garnį, Jus norėjo apmėtyti garsinėmis granatomis, šaudė į orą. Kokia tai buvo situacija?
Prieš važiuodamas prie tvenkinių fotografuoti susitariu su jų šeimininkais. Tąsyk apie susitarimą nebuvo pranešta apsaugininkui. O jis atėjęs pamatė mašiną. Pėdsakai yra, žmogaus – nė kvapo. Buvau gerai užsimaskavęs. Du kartus girdėjau, kaip apsaugininkas prisiartino, galiausiai visai šalia manęs paleido šūvį į orą. Iškišu pirštą, sakau: „Žiūrėk, aš čia.“ Tas suklūsta: „Kur tu? Išlįsk.“ Kai iškišau ranką, pamatė, kad šalia jo guliu. Sakė, jei būčiau neišlindęs, būtų ėjęs garsinių granatų pasiimti. Manė, kad slapta žvejoja brakonierius.
Ko labiausiai nemėgstate tokiose fotomedžioklėse – grybautojų, medžiotojų, brakonierių?
Brakonierių ir šiaip nemėgstu, nes jie labai negeri žmonės. Esu užtikęs kilpininkų, šie žmonių vardo neverti. Tarp medžiotojų yra mano kolegų ir gerų draugų. Medžiotojai turi atlikti plėšrūnų (pas mus šių beveik nėra) darbą, o ne medžioti dėl pramogos. Grybautojų ir ragų ieškotojų nemėgstu. Grybautojai rudens rytais išbaido žvėris. Susiplanuoju fotosesiją, iš Vilniaus atvažiuoju į atokesnį Lietuvos kampelį, o mano modeliai jau išsibėgioję.
Ar tikrai iš meilės apkursta kurtiniai, loja stirnos, riaugėja danieliai, stena briedžiai?
Taip, kurtiniai iš meilės apkursta. Kurtinys labai gerai girdi, bet tuoktuvių akimirką apkursta. Pasigirsta garsas, lyg būtų traukiamas iš butelio kamštis, tuo metu tris sekundes paukštis negirdi. Taip ir sumedžiojami kurtiniai. Keistas ir įdomus poravimosi laikotarpiu danielių balsas – primena riaugėjimą, šis trunka nuo spalio iki lapkričio mėnesių. Stirnos loja užkimusiais balsais, elniai mauroja, briedžiai juokingai stena, o šernai žvygauja.
Įdomus Jūsų jūrinių erelių nuotraukų ciklas. Ar šie plėšrieji paukščiai vis dar reti?
Kadaise buvo reti. Ornitologai jais pasirūpino – kėlė daug lizdų, saugojo, tad dabar populiacija padidėjusi. Trejus metus skyriau ereliams. Sužinojau, kur mėgsta tupėti, kad prisivilioti juos galima žuvimis. Kartą susiruošiau patykoti šių plėšrių paukščių pamary. Dieną paplaukiojau po gražią pavasarišką Nemuno deltą, o temstant vienoje saloje įsirengiau slėptuvę ir grįžau į mašiną miegoti. Pabudau, kai buvo tamsu, susimečiau į valtį reikalingus daiktus ir nutempiau ją prie vandens. Naktį šalo, keli pakrantės metrai buvo aptraukti ledu. Suskaldžiau jį ir nusiyriau tamsia upe. Nuirklavęs beveik iki žiočių pamačiau, kad upė aptraukta ledu. Pasukau salos link, ižą pakeitė ledas, čiuožiau juo nešamas vėjo, tačiau smeigti irklus į vandenį darėsi vis sunkiau. Pagaliau valtis užšoko ant ledo. Nebeįstengiau jo pramuši irklais. Sėdėjau guminėje valtyje vidury Nemuno sušalęs, paskui per skilinėjantį ledą nutempiau ją į salą. Valtį ir įrangą pasiėmiau tik po gero mėnesio.
Jei nori nufotografuoti paukštį ar žvėrį, turi padaryti taip, kad jis pas tave ateitų, o ne tu pas jį. Kai eini pas juos, jie tavęs bijo. Kai jie eina pas tave, būna ramūs, elgiasi natūraliai.
Kiek ilgiausiai esate laukęs nuotraukos objekto?
Esu žiemą ant kėdės išsėdėjęs vienuolika valandų – nuo ryto iki nakties. Šalia maitinosi danieliai, stirnos, šernai. Ir šešiolika valandų esu slėptuvėje išbuvęs – fotografavau kurtinį. Maisto į slėptuvę neimu. Negali valgyti ir gerti, nes norėsi į tualetą. Aštuonias valandas esu iškentęs be tualeto. Atsigeri paskui. Dažniausiai slepiuosi gulomis.
Apie ką tuo metu mąstote?
Žaidžiu kompiuterinius žaidimus – kol baterijos išsikrauna. Turiu saulės baterijų kroviklių. Skaitau straipsnius internete, knygas, dirbu savo įmonės darbus (žiemą – su pirštinėmis) arba miegu. Būdrauju. Kai sėdi slėptuvėje, vaizdo beveik nematai, reaguoji tik į garsą. Paukščių rūšis skiriu pagal sparnų šlamesį. Koks atskrido, kodėl atskrido... Sutraška šaka, žinai, kad kažkas nutiks. Paukščiai pakyla, žinai, kad atskrenda erelis. Kranklys šlama vienaip, genys – kitaip, zylė – dar kitaip. Žiemą ypač gerai girdėti.
Jei dvi ar tris dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas pradeda trūkčioti. Nes jis nori spaudyti fotoaparato mygtuką.
Ar esate sutapęs su paukščiais, žvėrimis, vabalais?
Ne tiek, kiek norėčiau. Per mažai laiko praleidžiu gamtoje. Turime šeimos įmonę, reikia dirbti. Iš gamtos fotografijos dabar jau būtų įmanoma išgyventi, bet pagrindinė mano veikla kita. Laikas – viena svarbiausių gamtos fotografo sąlygų. Reikia bent šimtą dienų per metus praleisti gamtoje. Tiek rytų tikrai praleidžiu.
Vasarą – malonumas būdrauti laukinėje aplinkoje.
Vasarą šimtą kartų blogiau, nes karšta. Nepakenčiu karščio, sėdėti slėptuvėje, kai yra plius dvidešimt laipsnių, atsiprašau! Tada nesirodau, nebent anksti ryte. Jau geriau minus dvidešimt.
Užburianti juodojo strazdo giesmė, svaiginamas rugių kvapas fotografuojant danielius... Ar dažnai jaučiatės sukrėstas, tarsi nematoma ranka glostytų sielą? Ar galima sakyti, kad gamta ugdo žmogaus jautrumą, empatiją?
Nueikit rugpjūčio mėnesį prie subrendusių rugių lauko, kai palyja, pavakary. Sodrus, galingas, aštrus rugių kvapas vožia visa jėga. Jame sumišusi drėgmė, karštis, visą vasarą brandinta sėkla, riebi žemė. Apie tai rašiau savo knygoje. Būna, sėdi išsižiojęs ir kaifuoji nuo visko. Kvapas, atėjęs su vėju, su žvėrimis, kurie duodasi po pilną gyvybės rugių lauką, užima nosį, sujaukia mintis. Net nefotografuoji. Kadrai lieka vien atmintyje.
Kai balandį pasnigo, iš Jūsų tinklaraščio supratau, kad sielojatės dėl šąlančių gandro kojų, vaitojančio miško.
Dėl gandro kojų nesisielojau, nieko jam nebūtų nutikę, tik norėjau, kad žmonės nepultų gelbėti sušalusių gyvių, nes padarytų tik daugiau bėdos. Kai prisnigo, ieškojau šilagėlių, ėjau mišku, priešais mane nuvirto medis, lūžo šakos. Girdėjau, kaip miškas dejuoja. Medžiai jau buvo susitaikę su pavasariu, nebesustingę, bet štai ir vėl pasirodė šaltis, sniegas. Kartą, kai fotoaparatu gaudžiau stumbrus, užklupo audra, visiškai šalia virto medis. Tada nusprendžiau į mišką per audrą niekada neiti, nes tikrai baisu, nuo tavęs niekas nepriklauso.
Esate priklausomas nuo savo pomėgio?
Visiškai. Jei dvi ar tris dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas pradeda trūkčioti. Nes jis nori spaudyti mygtuką (juokiasi)! Tada imu fotoaparatą ir pyškinu katę. Anksčiau mano namuose buvo zoologijos sodas. Turėjome trisdešimt rūšių gyvūnų – gyvačių, driežų, vorų, skorpionų, žalčių,žuvyčių, paukščių, meškėną... Sužeistus sparnuočius tempdavau namo. Pirmoji žmona yra biologė, mūsų pomėgiai sutapo. Tuo metu mažiau vaikščiojau po gamtą, tai gamtą pasiėmiau į namus.
Jeigu nori ženytis, pirmiau turite nuvykti ne į Maldyvus, o į kalnus – ten suprasi, koks žmogus. Tada jau gali vesti arba ne. Aš jau galiu. Išbandžiau.
Nuostabi istorija apie Volandą. Dar neskraidantis juodasis kranklys buvo paimtas iš lizdo filmuoti, vėliau glaudėsi Ventėj, kol jį pamatė Čepulis.
Iš vonios, kur kranklys gyveno pirmas savaites, liko ne kažkas: žaliuzės sulankstytos, rankenėlės nusukinėtos, čiaupas ir dušas sugadinti, skalbimo mašinos mygtukai išlupinėti. Teko kuo greičiau Volandą mokyti skraidyti, kad būtų galima paleisti į laisvę, bet tuo istorija nesibaigė. Jis niekur nesitraukė iš mūsų kiemo, maža to, iš bobučių atiminėdavo sumuštinius, griebdavo joms už sijonų, nurankiodavo ką tik sukabinėtus skalbinius ir išmėtydavo juos ant medžių ir krūmų, išraudavo ką tik pasodintas gėles. Niekas ant Volando nepykdavo, jis mielai žaisdavo su vaikais slėpynių. Deja, kai vieni naujakuriai grįžę bute rado didžiulį kranklį smalsiai ant lovytės apžiūrinėjantį miegantį kūdikį, teko išgabenti į sodybą.
Ar vaikai užsikrėtė Jūsų pomėgiu?
Sūnus fotografuoja gatves, žmones. Kartu esame apvažiavę nemažai miškų. Norėjau jam parodyti, kaip atsiranda mano nuotraukos. Tūnodavome slėptuvėse. Mūsų namuose gamtos visada buvo. Vaikai turėjo savo šunų, jų vienu metu pas mus buvo dvidešimt, keturios katės, šeškas. Dabar viena dukra laiko triušius, kita – papūgas...
...o tėtis šoka kubietišką salsą.
Tai dar viena mano aistra. Be kelionių, vaikščiojimo po kalnus, nardymo. Visada labai norėjau šokti. Kai prieš dešimt metų Lietuvoje atsirado salsos mokykla, iškart ten nėriau, treniruodavausi aštuonis kartus per savaitę, važinėdavau į užsienyje vykstančius šokio seminarus. Dabar šoku pas Sandrą Saikauskaitę.
Kai tik būna proga, einu į kalnus. Anksčiau važinėdavome su grupe „Ežiukai rūke“. Išmaišėme Užbaikalę, Baikalą, Sajanus, Krymą, Altajų, Indijos kalnus, Uralo šiaurę... Pernai su fotografais vykome į Tian Šanį. Kalnai yra viena iš mano aistrų. Eini pabūti su savimi, pajusti, kaip viskas pasaulyje sudėta ir koks mažas esi. Išsivalo smegenys, nes apie nieką nesvarstai, tik galvoji, kaip išgyventi. Jei nori išbandyti žmogų, pasiimk į kalnus. Jei nori ženytis, pirmiau turite nuvykti ne į Maldyvus, o į kalnus – ten suprasi, koks žmogus. Tada jau gali vesti arba ne. Aš jau galiu. Išbandžiau. Dar nesu vedęs savo mažiausios dukrytės mamos, bet vesiu.
Kita aistra – konstruoti medinius burinius laivus. Vaikystėje konstruodavau plastikinius, bet esu alergiškas acetonui, negaliu klijuoti, tad perėjau prie medinių. Nusiperku konstruktorių, ten pusės detalių nebūna arba būna ne tokios, susirenku visą informaciją apie laivą ir darau originalo kopiją. Vieną laivą statau beveik dvejus metus. Vienam nedideliam reikia kilometro virvių. Pats siuvu bures, kitus dalykus.
Užsiimu ir labdaringa veikla – skaitau paskaitas mokiniams apie gamtą. Va ir dabar esu užkimęs, nes tik ką aštuonioms klasėms vedžiau pamokas. Vyresniems pasakoju apie gamtos fotografiją, pradinukams – apie Lietuvos gyvūnus, kodėl jie reikalingi, kad erelis ar vilkas yra geri, kodėl nereikia šiukšlinti gamtos, teršti miškų, aplinkos ir t. t. Esu apvažiavęs 250 Lietuvos mokyklų, sulaukiau kvietimų iš dar 300. Noriu, kad vaikai žinotų, jog gamta nėra savaiminė duotybė, nėra mūsų namai, kad esame gamtos svečiai ir turime elgtis kaip svečiuose.
Ar būdamas gamtoje daug metų jaučiate klimato kaitą?
Pasaulis nuolat keičiasi. Šiuo metu labai intensyviai. Plinta pietinės augalų, paukščių, vabzdžių rūšys. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus pas mus atsirado vapsvavoris, dabar jų pilnos pievos. Arba toks žiogas lakštasparnis pjūklius. Išvadų daryti negali, skirtumai lokalūs. Prieš 20 metų žibučių sausio mėnesį nerasdavau, o dabar kasmet randu. Žinau vietų, kur išlenda pirmosios, pakanka menko atšilimo. Mamai gimtadienio proga sausio 11 dieną esu priskynęs žibučių. Taigi pasaka „Dvylika mėnesių“ apie mergaitę, kurią pamotė išvarė į mišką žibučių, pasidarė reali.
Segite masyvų auskarą. Ar tai – sėkmės talismanas?
Mano kairysis smegenų pusrutulis truputį sunkesnis, tai įsisegiau į dešinę ausį auskarą, kad atsvertų (juokiasi). O medinis – kad nenuskęsčiau vandenyje. Joks talismanas. Kai fotografuoju, išsisegu. Kartą tykojau vandenyje įrengtoje slėptuvėje, ši pradėjo plaukti, auskaras įsipainiojo į tinklą ir vos nenuplėšė ausies. Talismaninės yra tatuiruotės. Labai mėgstu drakonus, tris jau esu išsitatuiravęs, dar vienas laukia.
Į namus atėjo džiaugsmas. Dabar turite ir dar pomėgį – rūpintis mažąja dukrele.
Taip, dabar jau išvažiuoti po tris dienas per savaitę nebegalėsiu. Kol mažė paaugs, trumpesnė bus išvyka, o tada – fotiką į vežimėlį ir kartu į mišką. Neliūdnas mano gyvenimas.
