Po „Atsiprašymo“ („The Apology“) seanso Tiffany Hsiung, filmuodama telefonu, paprašė žiūrovų sušukti: „Močiutės, mes jus mylim!“ Publika vieningai sutiko, – pažiūrėjus filmą sunku nestoti į šių stiprių moterų pusę.
Tokį ritualą po pasaulį keliaujanti ir filmą pristatanti režisierė daro kiekvienoje šalyje. Vėliau nufilmuotą medžiagą siunčia juostos herojėms, kad jos žinotų, jog nėra vienos.
To, ką močiutės išgyveno, nelinkėtum didžiausiam priešui. Per Antrąjį pasaulinį karą daugiau kaip 200 tūkstančių Azijos moterų buvo paverstos sekso vergėmis, vadinamosiomis paguodos moterimis. Jos prievartautos Japonijos karių. Dauguma buvo vos keturiolikos.
Kurdama filmą Tiffany Kinijoje, Japonijoje, Filipinuose ir Pietų Korėjoje susitiko su 35-iomis šį siaubą patyrusiomis moterimis. Dabar jos – senolės, tačiau karo traumas jaučia iki šiol. Režisierę šokiravo, kad dalis nukentėjusiųjų niekada neprisipažino artimiesiems, ką patyrė, nes bijojo būti pasmerktos.
Kamerą, kurdama „Atsiprašymą“, Tiffany Hsiung nukreipė į tris močiutes – pietų korėjietę Gil, filipinietę Adela'ą ir kinę Kao. Gil dar 1992-aisiais kartu su bendramintėmis pradėjo rengti demonstracijas ir prašė Japonijos vyriausybės atsiprašyti už karo nusikaltimus, pripažinti vadinamųjų paguodos moterų egzistavimo faktą, priimti sprendimą kalbėti apie šį reiškinį mokyklose. Tokių demonstracijų surengta daugiau kaip 1000, o internetinę peticiją pasirašė beveik 4 milijonai žmonių, tačiau reikšmingų rezultatų nepasiekta.
Į Vilnių Tiffany atvyko ne tik pristatyti „Atsiprašymo“, bet ir vertinti trumpametražių „Kino pavasario“ juostų. Itin energinga ir pozityvi režisierė tiki, kad į „Atsiprašymą“ panašūs filmai būtini norint, kad žmonijos tragedijos nesikartotų. Ji taip pat mano, kad kino pasaulyje reikia daugiau moterų istorijų pasakotojų. Ir prabyla apie savo pačios patirtą seksualinę prievartą. Močiučių stiprybė įkvėpė Tiffany Hsiung įveikti ir savo tylos sieną.
Per „Atsiprašymo“ seansą Vilniuje apsidairęs aplink pamačiau tris verkiančius žmones. Ar dažnai taip nutinka?
Pakankamai. Siekiau perteikti žmonėms būdingas emocijas. Neturėjau tikslo šokiruoti žiūrovus, kaip kad dažnai siekia karo filmų režisieriai. Rodyti karo žiaurumus reikia, bet tokie kūriniai, manau, neatspindi ilgalaikės karo žalos, neleidžia suprasti, kaip giliai jis veikia tolesnius tą siaubą patyrusių žmonių gyvenimus. Aš susitelkiau į dabartinį moterų gyvenimą. Manau, toks požiūris leido priartėti prie istorijos širdies. Nuostabu, kad jos apskritai išgyveno visus šiuos metus. Man taip pat buvo svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką mes, kaip visuomenė, šiandien turime padaryti, kad tų moterų istorijos nebūtų pamirštos. Ir nepasikartotų.
Jei filmą būtumėte nusprendusi kurti po 10-ies, o gal ir 5-erių metų, jau galbūt būtų buvę per vėlu. Ar jautėte laiko spaudimą?
Grįžusi iš seanso „Kino pavasaryje“ į viešbutį pasitikrinau elektroninį paštą ir sužinojau, kad viena filme rodytų močiučių mirė. Pati vyriausia, jai buvo 100 metų. Viliuosi, kad išėjo ramybėje, nekęsdama fizinio skausmo. Dar kartą pajutau, kaip lekia laikas. Filmą kūriau net septynerius metus ir visada jaučiau, kad spaudžia laikas. Labai džiaugiuosi, jog spėjau, kad moterų istorija dabar žinoma.
Vis grįždama pas tas pačias moteris nusprendžiau pradėti kalbėti apie savo istoriją. Iškėliau bylą dėl patirtos prievartos. Emociškai buvo labai sunku.
Rasti informacijos apie šiuos karo nusikaltimus labai sunku. Jos beveik nėra oficialiuose šaltiniuose, su ja nesupažindinama Japonijos mokyklose, bet tikiuosi, kad situacija pasikeis. Vis daugiau žmonių pradeda kalbėti apie tai. Žinau, kad keliuose Šiaurės Amerikoje esančiuose universitetuose studentai rašo disertacijas apie paguodos moteris, studijuoja šį baisų laikotarpį. Tikiuosi, mano filmas padės suprasti jį geriau.
Kaip pati sužinojote apie vadinamąsias paguodos moteris?
Aš, kaip ir dauguma žmonių, nieko apie jas nenutuokiau. Dirbau Pekino olimpiadoje, Kanados nacionalinei televizijai rengiau trumpus filmukus apie vietos gyventojus, aiškinausi, kaip olimpiada pakeitė jų gyvenimus. Tai buvo pirmoji mano derama pažintis su Azija – žemynu, kur gimė ir augo mano tėvai.
Vos grįžusi gavau Kanados nevyriausybinės organizacijos kvietimą kartu su jų šalies mokytojais vykti vėl į Kiniją, taip pat į Pietų Korėją, mat pedagogai norėjo išsamiau susipažinti su Azijos per Antrąjį pasaulinį karą istorija. Mano užduotis buvo filmuoti jų kelionę ir sutiktus žmones. Sutikau.
Ten pirmą kartą ir pamačiau močiutę, išgyvenusią japonų karių prievartą. Ji kalbėjo su viena mokytoja, viską fiksavau kamera. Tas susitikimas pakeitė mano gyvenimą. Buvau pikta, sutrikusi, šokiruota. Klausiau savęs, kodėl nebuvau girdėjusi apie tai anksčiau?
Supratau, kad turiu papasakoti šias karo žiaurumus patyrusių moterų istorijas plačiau. Kai projektas baigėsi, į Kanadą negrįžau, likau Azijoje kurti filmo. Per įvairias organizacijas ieškojau tų močiučių kontaktų, nuolat susitikinėjau su jomis. Negalėjau iš karto filmuoti – moterys šia be galo skaudžia ir intymia tema iš pradžių nekalbėjo. Pirmiausia susidraugavome. Nuolat valgiau jų pagamintą maistą, miegojau kartu su jomis, rūkiau stiprias kiniškas cigaretes, mat kai moteris pasiūlo cigaretę, neturi teisės atsisakyti. Pajautėme viena kitą, o tada jau galėjome pradėti filmuoti.
Neslepiate, kad ir pati esate patyrusi seksualinę prievartą. Ar tai įkvėpė Jus kurti „Atsiprašymą“?
Buvau labai jauna, viskas atsitiko seniai, ilgai blokavau šį prisiminimą. Nenorėjau pasakoti apie tai, nes bijojau žmonių reakcijos, nuomonės. Taip su savo stigmomis gyvena ir buvusios sekso vergės.
Filmuodama Kinijoje atkreipiau dėmesį į vieną močiutę. Ji žiūrėdavo į mane, kai būdavau su kitomis, bet nieko nesakydavo. Vieną dieną ta moteris pagriebė – tiesiogine šio žodžio prasme – mane ir sakydama: „Greitai, turiu su tavimi pasikalbėti“ nusitempė į savo butą. Kaip 90-metė buvo tikrai stipri! Staiga ji papasakojo, kad ir pati buvo išprievartauta per karą. Paklausiau, kodėl ryžosi man papasakoti apie tai dabar? „Nes vaikų nėra namie, bet jie grįš po pusvalandžio, ir jei pastebės mane kalbančią su tavimi, bus bėdų“, – atsakė močiutė. Prievartą patyrusios daugelio mažesnių Azijos kaimų ir miestelių gyventojos neleidžia sau apie tai kalbėti, nes bijo būti pasmerktos bendruomenės.
Esu kalbėjusi apie tai su viena filipiniete. Ji irgi prisipažino, kad artimiesiems iki šiol nėra papasakojusi, ką patyrė. Kai susitikome, man buvo 26-eri, jai – 81-i metai. Visiškai skirtingų pasaulių atstovės, bet abi jaučiančios tokią pat gėdą ir bijančios pasakoti apie tai net artimiausiems žmonėmis. Manau, kad mano pačios skaudi patirtis leido geriau pažinti tas moteris. Geriau supratau, ką jos jautė.
Kaip minėjau, filmą kūriau septynerius metus. Vis grįždama pas tas pačias moteris ir susipažindama su naujomis nusprendžiau pradėti kalbėti apie savo istoriją. Iškėliau bylą dėl patirtos prievartos. Emociškai buvo labai sunku. Vienu metu ir kūriau filmą apie prievartą patyrusias moteris, ir skridau į Kanadą duoti parodymų savo pačios byloje dėl prievartos. Kartais svarstydavau, kam į visa tai įsivėliau. Galiausiai supratau, kad ši akistata turėjo įvykti. Iš tų močiučių pasiėmiau labai daug jėgų. Kartą viena jų pasakė: „Žinai, skrisiu su tavimi. Noriu palaikyti teisme.“ Ji pajuto, kiek daug galios suteikia viešas išsikalbėjimas.
Į praėjusiais metais Toronte vykusią filmo premjerą susirinko 800 žiūrovų, tarp jų buvo ir Gil. Turėjo būti ypatingas vakaras.
Ne tas žodis... Visa komanda troško, kad Gil atvyktų, bet, likus trims savaitėms iki premjeros, dar nežinojome, ar taip nutiks. Moteris – silpnos sveikatos, o kelionė iš Korėjos tokia ilga. Man ji buvo žadėjusi atskristi į „Atsiprašymo“ premjerą ir galiausiai tai padarė. Gil niekada gyvenime nebuvo žiūrėjusi filmo kino teatre. Po premjeros žiūrovai apstulbo ją pamatę. Po antrojo seanso Gil, sėdėdama vežimėlyje, tiesiog pasiėmė mikrofoną ir pradėjo dainuoti liaudies dainą. Tada buvo 88-erių.
Matau šias močiutes kaip herojes. Būčiau labai laiminga, jei, sulaukusi tokio amžiaus kaip jos ar net dabar, turėčiau tiek jėgų ir valios! Gil apskritai yra kovos simbolis, dalyvavo daugybėje demonstracijų, kuriomis siekta paskatinti Japonijos vyriausybę atsiprašyti moterų. Žinau, kad Gil tai daro ne dėl savęs, o dėl mūsų. Dėl ateities kartų. Ji tiki, kad tokios istorijos, jei jas išgirs kuo daugiau žmonių, ateityje nepasikartos.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjo daugiau kaip 70 metų. Kodėl Japonijos valdžia vis dar neatsiprašė?
Buvo viešų pareiškimų, kuriuos galima laikyti atsiprašymu, vis dėlto svarbiausia yra ne žodžiai, o veiksmai. Japonijoje iki šiol žmonėms nėra aiškinama apie karo nusikaltimus prieš moteris, su tuo nėra supažindinama mokyklose. Atrodo, kad jų strategija – tiesiog nepasakoti jaunajai kartai apie armijos žiaurumus ir laukti, kol visos liudininkės išmirs. Tai, manau, nedoras kelias, bet tikiu, kad vieną dieną politikai pakeis požiūrį. Tikiu, kad visuomenė gali būti geresnė.
Filmas Japonijoje turbūt įvertintas skandalingai?
Japonijos kino teatruose jis kol kas nerodytas. „Atsiprašymą“ pristatėme Pietų Korėjoje, Busane, didžiausiame Azijos kino festivalyje. Čia jį pamatė ir nemažai Japonijos kino kūrėjų. Daugybė japonų filmą žiūrėjo savais kanalais, jie mane ir tas moteris palaiko. Žinoma, yra ir kritikų. Šie sako, kad skleidžiame propagandą ir juodiname Japonijos istoriją, bet taip manančiųjų visada bus. Svarbiausia, kad daug žmonių siekia, jog „Atsiprašymas“ būtų rodomas mažesniuose šalies kino teatruose. Tai, manau, realu. Laikau sukryžiuotus pirštus.
„Atsiprašymą“ kūrė moterų komanda. Kokią įtaką tai turėjo filmui?
Labai svarbu, kad atsiveriantys herojai jaustųsi patogiai. Daugeliui moterų lengviau kalbėti, ypač tokiomis skaudžiomis ir intymiomis temomis, su tos pačios lyties atstovėmis. Manau, niuansus, kurie yra retai dokumentuojami, pavyko parodyti todėl, kad pati esu moteris ir jaučiu tuos dalykus.
Pagrindinės komandos narės buvo moterys: prodiuserė, montuotoja, kompozitorė (beje, ji – fenomenali menininkė – kūrė ir filmo „Mančesteris prie jūros“ muziką). Filmo operatorė dažniausiai buvau pati, filmavau 80 proc. scenų. Atsinešti kamerą į moterų namus buvo iššūkis, juk ji įsibrauna į intymią erdvę ir kuria ribą tarp žmonių. Kadangi kamerą laikiau pati, tikiu, kad ribas pavyko peržengti.
Ar Kanadoje įprasta, kad dauguma filmo kūrybinės komandos narių – moterys?
Ne, bet kino srityje siekiama didesnės moterų ir vyrų lygybės. Vyriausybės finansuojama Kanados kino taryba pernai priėmė nutarimą, kad pusę filmų, kuriuos ji finansuoja, komandos turi sudaryti moterys. Taip siekiama, kad kino pasaulyje atsirastų daugiau dailiosios lyties režisierių, montuotojų, operatorių. Manau, ši iniciatyva puiki.
Kaip žiūrite į argumentą, kad žmones į darbą reikia rinktis pagal profesionalumą, o ne pagal lytį?
Mes galėsime tai daryti galbūt po 10-ies metų, bet šiuo metu reikia įgyvendinti 50-ies procentų taisyklę kaip laikinąją priemonę. Palikti status quo negalima. Dešimtmečiais manyta, kad kine renkamės geriausius, tačiau to rezultatas – sistema, kai darbų užsakymus, finansavimą, geresnes galimybes tobulėti gauna vyrai. Problema ta, kad žmonės iš tikrųjų nežiūri, kas yra geriausias. Paprastai jų pasąmonė nusprendžia, kas yra geresnis, ir dažnai tai būna vyras. Manoma, kad moteris negali būti gera operatorė, montuotoja ar netgi režisierė. Kad režisierės moters neklausys kiti filmavimo komandos nariai vyrai, tad geriau investuoti į režisierių vyrą.
Tai nėra teisinga. Su tokia išankstine nuostata reikia kovoti, ir 50-ies procentų taisyklė padeda.
Pati esu patyrusi menkinamą požiūrį į mane kaip kino kūrėją moterį. Ir net iš kitų savo lyties atstovių. Šis mąstymas vis dar giliai įsišaknijęs. Reikia jį pakeisti. Daugybę metų mums diegta, ką gali daryti moteris, o ką vyras, televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės mums kūrė vaidmenis. Tiek vyrai, tiek moterys šią informaciją priėmė ir dabar patys save riboja. Mąstymo stereotipai persikelia į realų gyvenimą. Taip ratas ir sukasi. Reikia jį sustabdyti.
Tikiuosi, ateityje tikrai rinksimės geriausius kino ir kitų sričių kūrėjus, nes išankstinė nuostata, kad vyras geresnis už moterį, bus dingusi. Viliuosi, kad mūsų vaikai ir mūsų vaikų vaikai jau mąstys kitaip. Kad jie nemanys, jog moteris yra prastesnė dėl savo lyties. Bent aš taip auginsiu savo vaikus.
Trumpa dosjė
* Gimė ir augo Kanadoje. T. Hsiung tėvas yra iš Kinijos, mama – iš Taivano. Tėvai susitiko Kanadoje 9-ajame dešimtmetyje, dukrą supažindino tiek su Rytų, tiek su Vakarų kultūromis.
* Mokslas. 2007-aisiais baigė kino studijas Toronte.
* Darbas. Bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis kūrė filmus Afrikoje, Brazilijoje. Vedė kursus Nairobyje, Kenijoje gyvenančioms merginoms – kad jos pačios galėtų kurti filmus apie savo gyvenimą. Dokumentinė juosta „Atsiprašymas“ yra pirmasis jos ilgametražis filmas.
* Apdovanojimai. „Atsiprašymas“ apdovanotas Busano kino festivalyje – didžiausiame Azijos kino festivalyje. Taip pat – publikos prizu Airijoje, Korko kino festivalyje.
