Parašėte knygą „Puodelis kavos prie jūros“, kuri šį rudenį jau pasieks knygynus. Kaip kilo ši mintis?
Tai buvo dvejus metus brandinta idėja. Aš vis savo broliui sakydavau, kad jis turėtų parašyti knygą, nes man norėjosi, kad jo mintys būtų išgirstos, kad jos įkvėptų. Bet jis visada man atsakydavo, kad „jis rašys, o aš parašysiu“. Taip ir nutiko, o mano brolis knygoje tapo „lyg vyšnaite ant torto“. Kadangi knyga moterims, tad Ernestuko mintys, pažadu, bus intriguojanti vyšnia.
Ar galėtumėte supažindinti moteris.lt skaitytojus su knygos „Puodelis kavos prie jūros“ siužetu? Apie ką ji pasakos?
Knyga yra tarsi maža moteriškumo Biblija, kuri primena, kad esame vienintelės ir nepakartojamos, kad mūsų gyvenimas yra ypatingas tuo, kad nesikartoja kitų moterų gyvenimuose. Taip pat knygoje bus daug svečių - mano bičiulių aktorių, talentingų kūrėjų – mintys apie laimę. Ir žinoma, mano brolio laiškai Jūrai.
Ar yra tokia knyga, remiantis jūsų patirtimi, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?
Mes išgyvename daug patirčių, tad skirtingu gyvenimo periodu yra vis kita knyga, kurią rekomenduočiau. Kažkada tai buvo „Bėgančios su vilkais“ ar „Kryžkelė“, o šiandien – „Diena, kai išmokau gyventi“, o jeigu kalbėtume apie romanus – „Sodininkas iš Prancūzijos“. Galbūt knygos yra populiarios, bet aš vis juokauju, kad Dostojevskio, Bukowskio knygas „pragyvenau“, kai studijavau akademijoje, nors šiandien vis pagalvoju, kad po metų kitų reikėtų prie jų sugrįžti vėl. Net neabejoju, kad skaityčiau nauju žvilgsniu, nes mane lydėtų jau kitos patirtys.
Augote prie jūros. Kokią įtaką ši aplinka turėjo jūsų asmenybės formavimuisi?
Jūra yra kūrėja, bet tuo pačiu ir griovėja. Išeikite pasivaikščioti pajūriu po stipraus uraganinio vėjo – nelikę taisyklingo pajūrio, nelikę rėmų, bet viskam nurimus paplūdimys ir jo grožis kuriasi iš naujo. Tad, manau, jūra mane tebemokina, kad po nakties visada yra diena, kad sugriuvus smėlio pilims visada gali pastatyti naują, kitokią, geresnę nei anąkart. Jūra tebemokina, kad po griūties visada ateina nauja galimybė kurti.
Jūsų aktorinis kelias prasidėjo dar vaikystėje.
Aktorystės niekada nelaikiau profesija, tai man įrankis šypsenai, įkvėpimui, man tai reikiamybė būti. Niekada vaidindama neleidžiu sau simuliuoti. Kiekvienas kartas buvimas scenoje ar prieš kameras - nesumeluotas, išgyventas visu šimtu procentų. Aktorystė mane lydi visada, tiesiog kartais ji atsitraukia, bet tik tam, kad galėtų grįžti sustiprėjusi, su dar didesniu griausmu. Manau, kad vaidmenims reikia suaugti, jų išlaukti.
Esate kino ir teatro aktorė. Kur patinka labiau dirbti: kine ar teatre?
Scena dovanoja akimirkos žavesį ir tai, kas nesikartoja. Filmavimo aikštelė – vieta, kur turi galimybę iškart pataisyti savo klaidą, teatras tai leidžia tik kitame spektaklyje. Tai yra du skirtingi gyvenimai, kuriuos, dėkui likimui, galiu išgyventi, pajausti. Aišku, norėtųsi šiuo metu filmuotis lietuviškoje kino juostoje, bet tokių vaidmenų reikia išlaukti, užsidirbti, nes rinka maža. Serialai mane visada džiugina savo nenuspėjamumu. Šiuo metu dirbu serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimo aikštelėje – tai teikia džiaugsmo ir buvimas prieš kameras moko tapti geriausiais draugais su kamera, kur nėra melo, netikrumo.
Ar galėtumėte išskirti bent kelis spektaklius, serialus, o gal filmus, kuriuose vaidinote ir kurie paliko jums didžiausią įspūdį, atnešė pačias geriausias emocijas?
Pasakyti, kad tame spektaklyje, filme ar kine buvo mano geriausias vaidmuo, tai reiškia pasakyti sau, kad daugiau nebevaidinsiu. Kiekvienas vaidmuo atneša vis skirtingas emocijas, kurios yra reikalingos. Bet kartais būna taip, kad personažai pranoksta patys tave. Pavyzdžiui „Domino teatro“ spektaklyje „Prie dangaus vartų“ kuriamas mano moters personažas toks, kuriam aš pavydžiu. Aš pavydžiu tai žaviai moteriai, nepaisant to, kad tai aš.
Mes, žiūrovai, dažniausiai matome gerąją aktorystės pusę. Su kokiais sunkumais yra tekę susidurti šioje profesijoje?
Su laukimu. Laukimas yra neatsiejama aktorystės dalis.
Be knygos rašymo ir aktorystės kokių yra kitų mėgiamų užsiėmimų, darbų jūsų gyvenime?
Kuriu projektą „Pasimatuok jūrą“. Tai yra tarsi įrankis kalbėti apie tai, kas man įdomu. Projektas kalba apie vidinį moters grožį ir kuria išorinį. „Facebook“ tinklalapyje „Pasimatuok jūrą“ dalinuosi mintimis apie moteriškumą, laimę, dėkingumą ir pristatau Lietuvos kūrėjų sukurtus, jūros įkvėptus drabužius ir aksesuarus.
Ar suklysčiau teigdama, kad jau kuris laikas esate dingusi iš viešumos? Kokios to priežastys?
Natūralios. Niekada viešumo nesureikšminu. Kai turi, ką pasakyti - kalbi, kai neturi - augi, bręsti, mokaisi, kad turėtum ką pasakyti. Šį rudenį kalbėsiu daugiau, noriu papasakoti apie knygą, noriu, kad ji pasiektų moterų širdis, kad įkvėptų! Kaip ir visur, taip ir čia yra būtina pusiausvyra. Reikia mokėti ir atsitraukti. Tyloje gimsta didžiausi laimėjimai ir atradimai.
