Kaip seniai pradėjote domėtis žirgais? Nuo ko prasidėjo ši meilė?
Nuo pat mažų dienų. Mama yra sakiusi, kad švenčių metu būdavo sunku praeiti pro žirgus nepajojus, o kai reikėdavo skirtis, pasipildavo ašaros.
Potraukis žirgams atėjo, atrodo, iš niekur. Turbūt mylėti juos išmokė pirmasis mano treneris – Marius Kardokas. Pirmas mano lankytas žirgynas yra Lietuvos Liaudies buities muziejaus žemaitukų žirgynėlis, tai toli gražu ne tai, ką šiandien laikyčiau žirgynu, tačiau tuo metu tai buvo pirma pergalė prieš tėvus, kurie nenorėjo, kad jodinėčiau.
Kodėl tėvai buvo nusiteikę prieš tavo aistrą?
Jie norėjo apsaugoti mane nuo galimų traumų, baiminosi, kad vėliau neturėsiu vaikų.
Ar esate patyrusi traumų?
O taip! Mėlynių ir nubrozdinimų jau nebesuskaičiuoju, o iš rimtesnių traumų – lūžusi ranka, buvo tokių sutrenkimų, kai negalėjau sportuoti pusmetį ir daugiau. Tačiau, palyginti su kitais jojikais, traumų patyriau ne tiek daug. Vis dėlto žirgų sportas yra labai pavojingas. Tad savo tėvų nuogąstavimus suprantu.
Ką jums reiškia žirgai?
Be žirgų gyvenimas man būtų nemielas. Prisirišimas prie jų yra tiesiog nepaaiškinamas jausmas. Jei ne žirgai, gyvenime jau būčiau daug kartų pasidavusi. Galiu po sunkios dienos atvažiuoti į žirgyną pervargusi, kai nesinori net joti. Tačiau bendraudama su žirgais jau po valandos buvimo šalia jų atsigaunu, pajuntu naują jėgų bangą. Nesu visiškai dėl jų pamišusi – jei gyvenimas susiklostytų taip, kad negalėčiau kurį laiką sportuoti, priimčiau tai ramiai, kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau žirgai man suteikia daug laimės gyvenime, todėl stengčiausi vėl rasti galimybę sportuoti.
Papasakokite apie savo darbą su žirgais.
Šiuo metu bandau balansuoti tarp darbo, hobio ir sporto. Ankščiau treniruodavau vaikus Lietuvos liaudies buities muziejuje, tačiau jaudulys dėl jų pasiekimų ar jų problemų sprendimų ieškojimas užgožė viską – nebelikdavo laiko sau. Tapau kur kas laimingesnė, kai vėl tapau atsakinga tik už save ir už savo žirgus. Nors žirgyne dar būna, užmetu akį, pasakau pastabų ar draugiškai patreniruoju kitus raitelius. Kol dar studijuoju magistrantūrą, stengiuosi pasiimti kokį jauną žirgelį, kiek žinios ir jėgos leidžia jį apmokinu, o vėliau parduodu. Visą kitą laiką ir dėmesį skiriu savo ir savo žirgų tobulėjimui, jei tik leidžia jų ir mano sveikata.
Ar dalyvaujate konkūrų varžybose?
Taip, konkūruose dalyvauju ir labai džiaugiuosi, kai yra tokios galimybės. Deja, šį sezoną dar neteko dalyvauti varžybose, nes nuo sausio mėnesio abu su mano pagrindiniu žirgu bandėme atgauti formą po tragiško kumeliavimosi, o likus savaitei iki varžybų, į kurias turėjome važiuoti, žirgas patyrė traumą. Pagyti reikia laiko, todėl sezonas vis dar „neatidarytas”. Kiti mano žirgai dar jauni, kol kas jie pradėjo sezoną su mano treneriu, tačiau artimiausiu metu galbūt jau ir pati važiuosiu dalyvauti su jais konkūruose.
Koks jūsų aukščiausias pasiekimas šioje sporto šakoje?
Kol kas didžiausi mano pasiekimai – 1 vieta galingumo rungtyje žemaitukų čempionate ir 4 vieta Lietuvos čempionato mėgėjų užskaitoje. Tai nėra dideli pasiekimai, tačiau jie man daug ką reiškia. Norint dalyvauti varžybose pagal amžių reikalingi brangūs ir geri žirgai, taip pat didžiulės investicijos į treniruotes ar į pačias varžybas. Kadangi daug metų tvarkiausi be šeimos pagalbos, palaikymo ir pripažinimo, tai šiek tiek užtruko, bet aš tikiu, – jei man užteks užsispyrimo, šitie pasiekimai bus gražūs sunkios pradžios prisiminimai.
Papasakokite savo įsimintiniausią įvykį su žirgais.
Įsimintinų įvykių su žirgais yra labai daug, bet išskirčiau vieną ir jis nebuvo labai smagus - praeitais metais užklupęs škvalas Lietuvos čempionato metu. Kai 250 žirgų buvo apgyvendinti laikinuosiuose garduose, dengtuose tentinių stogu, škvalo metu viena iš 5 arklidžių sugriuvo ant 40 žirgų. Kilo didelė panika, visi, kas buvo likę kempinge, gelbėjo, gaudė ir stengėsi vesti žirgus į saugias vietas, ir nebuvo svarbu, ar tai tavo žirgas, ar kažkieno kito. Tai – didžiausias košmaras, kada nors patirtas mano gyvenime, manau ne tik mano, bet ir visų ten buvusių žmonių.
Ar sunku prižiūrėti žirgus?
Kai įpranti, jais rūpintis nėra sunku, tačiau tai atima daug laiko. Sunkiausia yra kuopti gardus ir šerti žirgus tuo pačiu, nustatytu laiku. Taip pat reikia nepamiršti to, jog žirgas, kad ir koks jis mielas bei geras bebūtų, jis yra laukinis gyvūnas, todėl gali tave sužeisti.
Ne paslaptis, kad žirgų sportas yra vienas brangiausių. Kas kainuoja labiausiai?
Viskas yra brangu. Nuo pačių žirgų kainos iki raitelio aprangos.
Ar turite savo nuosavą žirgą? Kur laikote?
Turiu tris nuosavus žirgus – Charizmą, Troją ir Ronį. Mylimiausias mano žirgas – Charizma, jos neiškeisčiau į nieką.
Mano žirgai yra Veiverių žirgyne, 30 km už Kauno. Šiuo metu ten visuomet ir jodinėju bei apsilankau kiekvieną dieną.
Koks Lietuvos žirgynas, jūsų nuomone, yra pats geriausias ir ruošia tikrus profesionalus?
Tikrus profesionalus ruošia ne žirgynai, o treneriai. Pirmiausia renkiesi, ką nori sportuoti, o paskui ieškai trenerio. Konkūrų krypties, kurią esu pasirinkus, gerų trenerių Lietuvoje yra apie dešimt. Tai pagrindinės šio sporto žvaigždės, kurias visas galima išvysti svarbiausiose Lietuvoje vykstančiose varžybose. O kurį trenerį rinksis jojikas, – tai jo individualus sprendimas. Liūdina tik tai, kad šiame sporte visgi daug ką lemia pinigai ir tikrai nesunku iškilti jų turint.
Koks turi būti geras raitelis?
Matant gerą raitelį varžybose, net ir neįgudusi akis išskirs jį iš kitų. Ir geras raitelis nebūtinai yra tas, kuris laimi. Dažnai būna, kad treneriai ištreniruoja žirgą ir perleidžia jį savo auklėtiniui konkūro metu, na o jam lieka tik tvarkingai sėdėti balne ir nepamiršti maršruto.
Ar kada nors gyvenime buvo tokia situacija, kad galvojote, kad reikia pasitraukti iš šios sporto šakos?
Taip, buvo ir ne vieną kartą. Beveik visą laiką pati užsidirbdavau ir užsidirbu pinigus šiam sportui, be to, tekdavo kovoti su tėvais, nes jiems nepatikdavo, kad jų dukra yra priklausoma nuo žirgų. Buvo visko, daug emocinių „duobių“. Atrodo, kovoji su visu pasauliu, kad galėtum sportuoti, jau atrodo, kad tuoj pavyks prasimušti, bet vis užklumpa žirgų traumos arba pradeda nesisekti pačiai. Tuomet nusvyra rankos, bet labai džiaugiuosi, kad dar iš kažkur atsiranda jėgų toliau kabintis, na ir tikiuosi, kad kada nors išaus ta diena, kai galėsiu varžytis tarp žirgų sporto elito.
Ar tiesa, kad žirgai gydo?
Taip, tiesa, tuo klausimu yra parašyta nemažai mokslinių straipsnių. Mokslininkams atlikus tyrimus paaiškėjo, kad lietuviškos veislės žirgai žemaitukai turi didesnį poveikį nei delfinai. Todėl šiuo metu atsiranda vis daugiau žirgų terapijos centrų. Tačiau reikia nepamiršti, kad žirgai, kaip ir žmonės, turi savo nuotaikas, jiems irgi reikia pailsėti nuo visko.
