Airinė Palšytė yra ne tik atkakli lengvaatletė. Maloniai bendraujančią, charizmatišką, madingai besirengiančią ir puikiai atrodančią merginą kompanija „Nike“ pasirinko savo prekių ženklo ambasadore. Šiais metais ji tapo kompanijos „Oriflame“ grožio ir sveikos gyvensenos ambasadore Lietuvoje, bendradarbiauja su „Red Bull“ ir kitomis garsesnėmis pasaulinio lygio kompanijomis. Verslo informacijos vadybininkė, būsima Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto magistrantė juokiasi, kad dabar jai trūksta tik automobilio.
Airine, ar lengva ta lengvoji atletika?
Lengvoji atletika tik skamba lengvai. Gal kai kuriems ir atrodo – ai, kas ten sunkaus, atbėgo, pastatė koją, peršoko... Žiūrovai nemato mūsų darbo, vargų, traumų, kai kitą rytą po varžybų dėl geliamo nugaros skausmo jautiesi taip, tarsi būtum sulaužyta ar traktoriaus pervažiuota, negali iš lovos atsikelti; nemato ir mūsų vienatvės, kai nepasiseka. Tenka išmokti pralaimėti, tai ypač sunku talentingiems sportininkams, kuriems nuo mažens sekasi. Vieną dieną pereini į suaugusiųjų sportą, tau reikia konkuruoti su pasaulio geriausiaisiais, jie gali būti už tave net dvigubai vyresni, labiau patyrę, bet niekam tai neįdomu, svarbu rezultatas. Sunkiai išgyvename pralaimėjimus, tačiau ir pergales kartais būna nelengva pakelti.
Ar nejaučiate kartelės baimės?
Kai stoviu prie atžymos, man viskas aplinkui dingsta. Žinau, ką reikia daryti, o jei teisingai atliksiu tam tikrus elementus, inercijos jėga mane iškels ir perneš per kartelę.
Žiūrovai nemato mūsų darbo, vargų, traumų, skausmo. Nemato ir mūsų vienatvės, kai nepasiseka.
Keista, kad vienas centimetras gali lemti kone viską.
Paprastam žmogui centimetras yra niekas – pirma liniuotės padala. O man jis dažnai lemia pergalę arba pralaimėjimą. Kuo aukščiau tavo kartelė kyla, tuo svarbesnis tampa kiekvienas milimetras. Nuo 190 cm iki 200 cm yra lemtingas kiekvienas kartelės kilstelėjimas. Visos aplinkybės turi susiklostyti palankiai, kad peršoktum per daugiau nei du metrus iškeltą kartelę. Pasaulio moterų šuolininkių į aukštį rekordas yra 209 cm, vyrų – 245 cm, bet jų ir fizinės galimybės kitokios.
Ką atsimenate iš lemtingo šuolio ir skrydžio Belgrade, Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate, iš kur parsivežėte aukso medalį?
Labai gerus šuolius atsimenu milisekundžių tikslumu – kaip įsibėgėjau, atsispirdama pastačiau koją, kaip kėliau ranką, mostą, kaip sukausi, kur perskridau per kartelę. Nors realiai prie kartelės neprisiliečiu, ją jaučiu, – intuicija taip išlavinta, kad krisdama žemyn jau suvokiu, peršokau ar ne, net jei kartelė ir sujuda.
Jaudulys prieš startą privalomas, kitaip neišsiskirs adrenalinas, būsiu pasyvi, vangi. Šuolio metu stengiuosi pasiekti maksimalią koncentraciją, šimtatūkstantinėje minioje girdžiu tik trenerės balsą. Mano psichologė Aistė Žemaitytė, kai pirmą kartą stebėjo mane tokio aukšto rango varžybose, paklausė: „Ar buvai supykusi prieš startą, ar tokia yra tavo susitelkimo būklė?“ Matyt, maksimaliai susitelkusi į save, aš spinduliuoju energiją, kuri tarsi sako: „Nelįskit prie manęs!“ Kai esu apsigaubusi tokiu biolauku, žmonėms nemalonu prie manęs prieiti, tad neišdaliju jiems savo energijos. Man tampa svarbus tik šuolis ir jo elementai, egzistuoju vien sau, manęs niekas nedirgina, net meteoritas gali nukristi į stadioną, būdama maksimalios koncentracijos, aš vis tiek žiūrėsiu tik į savo atžymas ir kartelę.
Ar Europos čempionate įveikusi savo ribą pajutote euforiją?
Tokį jausmą esu patyrusi tris kartus: kai pirmą ir antrą kartus pagerinau Lietuvos rekordą ir kai Europos čempionate dar kartą siekiau pagerinti Lietuvos ir savo asmeninį rekordą bei laimėjau aukso medalį. Euforiją pajuntu įveikusi tam tikrą savo ribą. Tada susimaišo visos emocijos: noriu džiaugtis ir verkti, kristi ir bėgti, šokinėti ir voliotia, rėkauti ir dainuoti. Tai nepamirštamos būsenos, draivas, jis „veža“ liūdnomis akimirkomis.
Kai Europos čempionate stovėjau ant aukščiausios pakylos, skambėjo Lietuvos Respublikos himnas. Tokiu momentu paprastai apima begalė įvairių emocijų, norisi verkti iš džiaugsmo ir pasididžiavimo, bet šį kartą mane išgelbėjo mano kolega šuolininkas į aukštį Europos vicečempionas Raivydas Stanys. Jis stovėjo tribūnoje antrame aukšte, beveik toje pačioje vietoje, kur kilo mūsų vėliava. Žiūrėjau ir į vėliavą, ir į jį, mačiau, kaip emocingai jis gieda himną! Mane suėmė juokas! Taigi nepravirkau, buvo labai gera nuotaika.
Net meteoritas gali nukristi į stadioną, būdama maksimalios koncentracijos, aš vis tiek žiūrėsiu tik į savo atžymas ir kartelę.
Ar pati pasirinkote šuolio į aukštį rungtį?
Manau, kad rungtis mane pasirinko. Sekėsi viskas, buvau rengiama daugiakovei, bet kartą stovykloje bėgdama per barjerus pirmąjį kliudžiau, griuvau ir susilaužiau riešą. Trenerė pasakė: „Verčiau turėsiu sveiką šuolininkę į aukštį nei traumuotą daugiakovininkę.“
Ir tėveliai primygtinai nereikalavo, ką lankyti. Penkerių spyriausi eiti į mokyklą, manęs negalėjo išlaikyti namuose, tad šešerių tapau pirmoke. Gimus broliui (Dominykas jaunesnis metais ir 8 mėnesiais), pasak mamos, pasidariau savarankiška. Kai augau, man reikėjo dėmesio, stengdavausi išsiskirti iš kitų. Per savo tetos žurnalistės Astos Dudurytės 22-ąjį gimtadienį, aš, dvejų metų pyplė, dar nemokanti rišliai kalbėti, užsilipusi ant stalo dainavau įvairias daineles. Tėvai mane, kad suvaldytų plūstančią energiją, kreipė į menus. Penkerius metus Vilniuje lankiau baletą, šokau šiuolaikinio šokio grupėje „Polėkis“. Mane kvietė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, sakė, kad esu lanksti, perspektyvi, gero sudėjimo, bet tėvai suvokė, kad tikriausiai būsiu per aukšta, kad bus sudėtinga rasti šokių partnerį. Dabar mano ūgis – 186 cm, augdama esu sulaukusi pasiūlymo tapti modeliu, tačiau mano kelias pasisuko kita linkme.
Džiaugiuosi, kad tėvai manęs per daug neribojo, suteikė galimybę lankyti įvairius būrelius. Galėjau pati laisvai rinktis ir klysti. Grojau pianinu, dainavau chore, šokau baletą, žaidžiau krepšinį, paskui atradau save lengvosios atletikos srityje. Neturėjau laiko blaškytis kiemuose, sėdėti laiptinėse. Džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie įvairių meno šakų, nes tai suteikė spalvų mano asmenybei.
Vaikystėje neturėdavote vasaros atostogų?
Neturiu ir dabar.
Kaip liepos 13 dieną švenčiate savo gimtadienį?
Prieš dvejus metus savo gimtadienį pradėjau švęsti Pietų Korėjoje ir baigiau Lietuvoje. Buvome pasaulinėje studentų universiadoje, ten sau tarsi dovaną laimėjau aukso medalį. Paryčiais išskridome, lėktuve nuo įgulos narių gavau šampano. Pirmą kartą dėl laiko skirtumo gimtadienis truko 8 valandomis ilgiau. Kelis kartus yra išpuolę dalyvauti Europos jaunimo čempionate, ir finalinės varžybos vykdavo per mano gimtadienį, taigi pasidovanodavau po medalį. Šiemet man sukaks 25-eri, tuo metu turėčiau būti sporto stovykloje Palangoje, bet apie gimtadienio šventę negalvoju. Šį rugpjūtį vyks pasaulio čempionatas, paskui – pasaulinė studentų universiada. Du itin svarbūs startai. Iki tol dalyvausiu deimantinės lygos etapuose. Tai – komercinės varžybos, į kurias kviečiami tik elitiniai sportininkai, patenkantys į savo rungties pasaulio dešimtuką. Laimėjęs deimantinę lygą, laimi trofėjų – deimantą.
Kokių siekių turite be sporto?
Mama mane visada skatino stengtis mokykloje, universitete, siekti išsilavinimo ir visapusiškai tobulėti. Sporte galimos rimtos traumos, tad reikia turėti planą B. Manau, kad baigusi karjerą tikrai neliksiu gatvėje ir nebūsiu viena. Kol kas orientuojuosi į sportą, Tokijo olimpiadą. Mano rungties dabartinė olimpinė čempionė yra 37-erių metų ispanė Ruth Beitia. Prieš ją buvusi olimpinė čempionė – 32-ejų. Nesakau, kad po 4-erių metų baigsiu karjerą, – man bus tik 28-eri, o tokio amžiaus sportininkės pasiekia daugiausia, tačiau galvoti apie alternatyvią veiklą reikia.
Sportuoti – sveika, bet didysis sportas neretai žaloja. Kaip dera profesionalus sportas ir moteriškumas?
Mes, sportininkai, suvokiame, kad esame nenormalūs žmonės. Pamenu, trenerė sakydavo: „Padarykit šiuos pratimus. Normaliems būtų per sunku, bet jums...“ Paprastam žmogui rekomenduojama sportuoti bent porą kartų per savaitę, būti fizikai aktyviems dėl bendros sveikatos, nuotaikos. Sportuojant išsiskiria laimės hormonas endorfinas, pajudėjęs geriau jautiesi.
Profesionalus sportas – labiau žalinga nei naudinga kūnui veikla. Siekdama pergalių, keliaudama, turėdama konkrečių planų jaučiu emocinį pasitenkinimą, bet organizmą alinu. Ne visos sportininkės atrodo moteriškos, todėl daugelis vengia atsidėti profesionaliam sportui. Aš galėčiau būti pavyzdys, kad galima gerai atrodyti ir siekti sporto aukštumų. Žinoma, svarbu prigimtis, bet mano šakos specifika ta, kad sportuojant susiformuoja atletiškas kūnas.
Kaip Jums pavyksta net per įtemptas rungtynes atrodyti puikiai, išlaikyti tobulą makiažą?
Į savo rungtį einu tarsi į šventę. Visada esu pasidariusi tam tikrą makiažą, manikiūrą, pedikiūrą. Mėgstu ryškių spalvų nagų laką. Per olimpiadą nagus buvau nusilakavusi raudonai, o vieno piršto – Trispalvės spalvomis. Tai netgi įstrigo pasaulio žiniasklaidai. Mąstau ne tik kaip moteriškumo skleidėja. Svarbus ir verslo aspektas, – didžiulis sporto renginys pritraukia didžiulį žiniasklaidos dėmesį. Žurnalistai, fotografai, televizija, rėmėjai... Esi matoma ne tik stadione, vaizdas plinta po visą pasaulį. Jei ateisi į stadioną riebaluota galva, nulūžinėjusiais nagais, užsimiegojusi, kreiva, nelabai patraukliai atrodysi, tai kas norės su tavimi bendradarbiauti? Sportininkės, kurios patingi skirti laiko savo išvaizdai, pralaimi dėmesį. Aišku, prieš varžybas būtų galima ilsėtis, nieko nedaryti, kauptis startui. Kita vertus, man tai – savita meditacija. Sėdi ir paišai nagus. Tiesiog nukreipi mintis, visai kitaip galva dirba. Suprantu, kad sportininkai turi per trumpą laiką pasiekti aukštų rezultatų, finansinį stabilumą, susikurti įvaizdį, juk visa tai pravers ateityje.
Mėgstate gražius, madingus daiktus, esate aukšta, liekna, Jums viskas tinka, – tikra dizainerių svajonė.
Kaip pakaba (juokiasi). O kokia problema rasti tinkamo ilgio kelnes!.. Arba nusiperku XS ar S dydžio suknelę, žiūriu – per trumpa, tokios tikrai nevilkėsiu. Prieš kelerius metus tapau prekių ženklo „AiMi“ veidu. Mano draugė Aida Einorė kuria drabužius aktyviai, judriai, savimi pasitikinčiai, nuolat visur lekiančiai stilingai moteriai, kuri nori atrodyti gerai bet kokioje situacijoje. Aš atstovauju tokios moters įvaizdžiui.
Į savo rungtį einu tarsi į šventę. Visada esu pasidariusi tam tikrą makiažą, manikiūrą, pedikiūrą. Mėgstu ryškių spalvų nagų laką.
Ar visada vykdama į rungtynes ar sporto stovyklas vežatės vakarinę suknelę?
Kasdienai, jeigu yra karšta, turiu šortukus, palaidinę ir švarkelį arba lengvą striukę. Visada lagamine tikrai bus ir viena vakarinė suknelė, kad ir klasikinė juoda, bei gražesnės basutės. Negali žinoti, kas išpuls, kur teks vakarieniauti, su kuo susitikti. Daug laiko praleidžiu vilkėdama sportinį kostiumą, tad labai norisi iš jo išlįsti. Mes, lietuviai lengvaatlečiai, kad ir kokiuose renginiuose būtume, pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti einame apsirengę laisvalaikio drabužius. Dažniausiai gyvename viešbučiuose. Yra nerašyta taisyklė – iš pagarbos personalui, sau nesėdame prie stalo avėdami šlepetes ar vilkėdami treningus. Persiaunu laisvalaikio basutes ar batukus, apsivelku sijonuką ar šortukus, palaidinę. O kitų šalių ir sporto šakų atstovai dažniausiai ateina pavalgyti tiesiai iš treniruotės, suprakaitavę. Nemaloniai jautiesi šalia tokių žmonių.
Ką Jums duoda sportas?
Sportas formuoja asmenybę, tam tikrus būdo bruožus ir įpročius. Išmokau savarankiškumo, atsakomybės, punktualumo, disciplinos, planuoti laiką, gerbti konkurentą, siekti tikslo. Tai labai praverčia ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Daugelis sako, kad sportininkai tik sportuoja, valgo ir miega. Elitiniai sportininkai yra intelektualūs, apsiskaitę, plataus požiūrio, su jais įdomu diskutuoti. Tai beprotiškai žavios, iškalbingos, įdomios, charizmatiškos, didžiulę sporto mokyklą išėjusios asmenybės.
Ką tenka aukoti dėl profesionalaus sporto?
Laiką, kurį galėčiau praleisti su artimaisiais. Tėvus, senelius dažniau aplankyčiau, su draugais susitikčiau. Mano geriausia draugė atvyko manęs pasveikinti universiteto baigimo proga, o kartu įteikė kalėdinę dovaną, – akivaizdus priekaištas, kad nesimatėme pusę metų! Kai kurie sako: „Tu paaukojai savo vaikystę.“ Manau, kad vaikystę turėjau labai gražią. Paauglystėje maištavau, buvo ir nuklydimo, visokių nuotaikų etapas. Vėliau supratau, kad vakarėliai, diskotekos, klubai man nėra prioritetas. O kiek keliavau, kiek žmonių pažinau!
Kai aukščiausią rezultatą lemia ne tik darbas, bet ir atsitiktinumas, sėkmė, gali pasidaryti prietaringa. Ar lagamine rastume kokį nors visur Jus lydintį amuletą?
Stengiuosi nesuteikti didelės galios daiktui, kurį pamiršus sugriūtų gyvenimas. Į varžybas visada privalau pasiimti sportinę aprangą ir startukus – batelius su vinutėmis paduose. Šią specifinę avalynę, jei pamirši, gauti sunku. Kartą kažkas ištraukė juos man iš lagamino. Iki starto buvo likusios trys dienos, jaučiausi kaip beprotnamyje. Pagaliau susiorganizavau senesnės gamybos startukus, įveikiau 190 cm, bet įtampa ilgai neatslūgo. Po to karto savo sportinę avalynę visada dedu į rankinį bagažą, atsarginę porą paima ir trenerė.
Šeima, vaikai palauks, kam svarbu, tas išlauks, noriu įrodyti, kad tikrai galiu, ir sau pasakiau, kad tose olimpinėse žaidynėse turiu būti ant pjedestalo.
Ką darote, kai nenorite keltis į treniruotę? Kaip pati save įveikiate?
Kartais galvoju, kad nesikelsiu ir nevažiuosiu, bet vis tiek atsikeliu ir važiuoju. Nežinau, kas spiria iš lovos: įprotis, atsakomybė? Juk treniruojuosi ne viena, dėl manęs atvyksta trenerė. Būtų nepatogu, jei turėtų laukti ar praleisčiau treniruotę nepranešusi. Šeštadieniais treniruojamės vėliau. Sekmadieniais ilsiuosi. Tvarkausi, skalbiuosi, vaikštau po parką, lankau artimuosius, žiūriu filmus, medituoju, važiuoju į SPA. Esu keista – pavargstu nuo žmonių, man reikia dienos pabūti su savimi arba artimu, su kuriuo nereikėtų šnekėti. Tomis dienomis neįsipareigoju, nesidažau, tiesiog būnu sau ir su savimi.
Kokia esate?
Jūs pasakykit.
Užsispyrusi?
Taip. Mama sakė, kad nuo mažens, jeigu ko nors užsimanydavau, pasiekdavau bet kokia kaina. Nesvarbu, ar lipsiu per galvą, ar nukrisiu. Jei noriu paliesti iš laužo ištrauktą karštą žarsteklį, paliesiu, nors skaudės ranką; jei noriu priglausti prie skruosto karštą lygintuvą, priglausiu. Galėjau turėti randą per pusę veido. Esu kantri ir užsispyrusi, tačiau, jei reikia, galiu ir prisitaikyti, būti diplomatiška.
Nors esu įsisukusi į intensyvų treniruočių ir varžybų maratoną, Vilniaus universitete baigiau bakalauro studijas, įstojau į magistrantūrą. Jeigu turi galvą ant pečių ir gali įgyti diplomą, kodėl to nepadaryti? Esu maksimalistė, siekiu aukščiausių tikslų. Man nepakanka, kad jau esu peršokusi 201 cm. Mąstau apie pasaulio rekordą. Ribas, kaip ir taisykles, susikuriame patys, kad būtų ką laužyti.
O kas, jei nepasiseka?
Norisi prasmegti skradžiai. Tokią savijautą išgyvenau olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Prieš varžybas jaučiausi fantastiškai, per treniruotes skraidžiau, pasitikėjau savimi, buvau puikios formos. Turėjau realias galimybes laimėti, tačiau į Rio atvykome prieš pat startą. Pasikeitęs klimatas ir didžiulis laiko skirtumas man tapo peiliu ir lėmė pralaimėjimą. Kai supuola visos aplinkybės prieš tave, kai supranti, kad kojos nieko panašaus, ką darė prieš porą dienų, nedaro, kad kūnas nereaguoja, tokia neviltis apima! Net galvojau baigti sportininkės karjerą. Vis dėlto nusprendžiau, kad šis pralaimėjimas nėra priežastis pasukti iš savo kelio.
Man reikėjo šio susipurtymo. Prasidėjus naujam sezonui, trenerei pasakiau, kad noriu pokyčių, naujos treniruočių metodikos, glaudesnio bendradarbiavimo su sporto mokslininkais, kineziterapeutais. Nusiteikiau rimtai rengtis Tokijo olimpinėms žaidynėms. Šeima, vaikai palauks, kam svarbu, tas išlauks, noriu įrodyti, kad tikrai galiu, ir sau pasakiau, kad tose olimpinėse žaidynėse turiu būti ant pjedestalo.
Esu keista – pavargstu nuo žmonių, man reikia dienos pabūti su savimi arba artimu, su kuriuo nereikėtų šnekėti.
Esate emocinga?
Yra dvi skirtingos Airinės. Viešumoje galbūt atrodau atlapaširdė, kalbėdama apie rūpimus dalykus laisvai reiškiu emocijas, esu drąsi, o giliausius asmeninius išgyvenimus atskleidžiu itin sunkiai. Pasakyti žmogui, kad jį myliu, galiu kauptis, galvoti apie tai daug metų. Savo jausmų stengiuosi nerodyti. Atviros šnekos apie įvairius išgyvenimus, apie tai, kas giliai širdyje, man dažniausiai baigiasi ašarų upeliais. Esu labai jautri.
Ar meilė padeda sporte?
Geri jausmai visada padeda ir motyvuoja. Kai pirmą kartą įsimylėjau, nieko aplinkui nemačiau, mąsčiau tik apie mylimą žmogų, tai mane skatino stengtis visose gyvenimo srityse. Tiesa, ta būsena ir kiek gąsdino. Iš baimės būti įskaudinta esu linkusi laikyti savo jausmus, emocijas giliai viduje.
Sunku mylėti per atstumą?
Labai sunku. Kai su Valdu (buvęs lengvaatletis, 400 metrų su barjerais bėgikas, biochemikas Valdas Valintėlis, – aut. past.) tapome pora, man buvo šešiolika, netrukus suėjo septyniolika. Paauglystės pabaiga, lyg ir jautiesi subrendusi, bet dar ne visai suaugusi, blaškaisi. Ryški, visą esybę užvaldanti pirmoji meilė. Atrodo, nieko kito gyvenime nebebus, tik tas vienintelis. Dabar pagalvoju, kad įsimylėjau per anksti. Jei jausmai būtų aplankę kiek vėliau, gal santykiai būtų buvę brandesni ir kiek kitokie? Po ketverių mūsų draugystės metų jis išvyko studijuoti į Daniją. Taigi ketverius metus buvome kartu, tiek pat laiko – atskirai. Sudėtingas išbandymas. Daugelis mūsų draugų sakė: „Jums nieko neišeis.“ Aklai laukiau, pasiilgdavau, skraidydavau į Kopenhagą ir atgal, bet labai sunku, kai negali kada panorėjusi apkabinti ar pasidžiaugti diena. Nežinau, kaip stipriai turi mylėti, pasitikėti, kad santykiai per atstumą neatitolintų. Poros santykiai – dviejų žmonių darbas, abu turi stengtis, kitaip prasideda trintis, pradeda skirtis interesai, draugai, pomėgiai, laisvalaikio leidimo būdai. Pagaliau aš keičiuosi, bręstu kaip žmogus, jis – taip pat. Mudu keitėmės būdami ne kartu, o atskirai, tad laikui bėgant gilėjo skirtumai, ryškėjo įvairios charakterio savybės, o tai lengvumo santykiams nesuteikė.
Kas dabar Jums svarbiausia?
Man yra svarbūs artimieji, šeima. Draugai? Tikri bičiuliai palauks, kol baigsis varžybos. Meilė? Jai šiuo metu nėra tiek daug laiko. Dabar puoselėti rimtus santykius būtų savižudybė. Turėti ką nors, kas tau rūpi ir kam tu rūpi, su kuo gali pabūti ir pasidalinti gražiausiais jausmais ar dienos išgyvenimais, svarbu, bet nepasakyčiau, kad dabar man tai svarbiausia. Esu susitelkusi į sportą, siekiu aukščiausių rezultatų. Jaučiuosi laiminga maksimaliai dirbdama dėl sporto. Šiuo metu tai yra mano pasirinktas kelias.
Portreto štrichai
Grožis. „Moteris turi mylėti save. Tada ji žydi iš vidaus, tai atspindi akys, veidas, šypsena.“
Credo. „Kol yra galimybių, reikia jomis naudotis, jei yra noro ką nors daryti, reikia daryti. Gal nusivilsi, prisidirbsi, susipyksi, bet būsi pabandžiusi ir neteks gailėtis, kad to nepadarei.“
Yda. „Dažnai vėluoju, bet turiu pasiteisinimą – nemėgstu laukti. Atvažiuoti į oro uostą ir tris valandas tuščiai sėdėti – ne man. Esu pavėlavusi į lėktuvą. Skridau į Paryžių, į „Nike“ fotosesiją. Turėjau persėsti Madrido oro uoste, bet laikrodis telefone automatiškai kažkodėl „nepersisuko“, tad lėktuvas išskrido, o aš ramiai laukiau savo valandos. Nesutrikau. Užsisakiau netoliese esantį viešbutį, pasikeičiau bilietus ir kitą rytą laiku atsiradau Paryžiuje.“
Teigiama savybė. „Bet kurioje situacijoje rasiu išeitį. Sutrikusi iškart nusiraminu, svarbiausia – šaltas protas. Galiu susišnekėti angliškai, rusiškai, ispaniškai ar tiesiog gestų kalba. Nepasiduodu panikai.“
„Mane žudo rutina ir grafikas, kai jaučiuosi spraudžiama į rėmus.“
„Nemėgstu manipuliavimo, draugystės dėl naudos, dviveidžių žmonių, lipančių per galvas, kad pasiektų savo tikslą.“
Komplimentai. „Daugiau pagyrų ir komplimentų girdžiu iš aplinkinių, o ne iš artimųjų. Ir mama, ir tėtis manimi didžiuojasi, džiaugiasi, bet tiesiai į akis to nepasako. Gal bijo, kad neužsnūsčiau ant laurų, nori, jog nenustočiau tobulėti?“
Randai. „Randą pakaušyje įsitaisiau darželyje kovodama dėl savo mėgstamo žaislo. Stengiausi ištraukti jį mergaitei iš rankų, pagaliau ta žaislą paleido, ir aš, krisdama atbula, trenkiausi į stalo kampą. O kaktą prasikirtau pirmoje klasėje. Žaidėme gaudynių vieni kitus ant nugarų nešiodami. Pasilenkiau, kad ant manęs užšoktų bendraklasė, o ji svėrė turbūt dvigubai daugiau nei aš, tad neatlaikiusi svorio dėjau galvą į stalo kampą.“
Maistas. „Svarbu laikytis tinkamo maitinimosi režimo ir valgyti saikingai, tada organizmas nepatiria streso, pagreitėja medžiagų apykaita. Mėgstu lengvai įsisavinamus produktus: grikius, avokadus, krevetes. Sporto stovyklose dėl didelio fizinio krūvio valgome daugiau angliavandenių ir baltymų turinčius patiekalus.“
Treniruotės. „Treniruojuosi kartą per dieną po dvi ar tris valandas. Sporto stovyklose – dvi treniruotės per dieną. Kineziterapeutas Mantas Lesnickas prieš kiekvieną treniruotę įvertina mano raumenų bei sąnarių būklę, prireikus padeda tvarkyti problemines vietas. Turime ir puikų masažuotoją Spartaką Zastarskį, tad prašytis masažo galiu bet kada, tik reikia apgalvoti, ar jis naudingas. Po tam tikrų pratimų nerekomenduotina atsipalaiduoti.“
Fotografas – Tomas Kauneckas
Stilius – Karinos Leontjevos
