Jau dvi savaitės mano rytus ir vakarus įrėmina tas pats ritualas. Atvykstu į greta namų esantį Issigeacą, išnešu į lauką buksmedį. Palaistau krūmą ir tuomet šiurenu žiugždančio po kojomis žvyro gatvele vieno namo link. Atveriu langines ir pasiimu raktą iš slaptos vietos.
Tuomet atrakinu duris, užlipu beprotiškai stačiais ir nepatogiais laiptais į antrą aukštą, pasikalbu, išklausau, sustatau matomoje vietoje vandenį ir maisto papildus, leidžiu surūkyti cigaretę, paklausiu, ar ko nereikia, pajuokauju, pasijuokiu iš kitų lūpų ką tik atskridusio juoko... Ir po kelių minučių, palikusi raktą sutartoje, svetimoms akims nematomoje vietoje, tipenu dirbti. Lygiai tas pats kartosis vakare.
Ten, antrajame namo aukšte, nepatogių laiptų ir ligos įkalinta, paskutines dienas leidžia išdidi ir drąsi Laurence, visai neseniai ir be jokios blogos nuojautos pasitikusi 52-ąjį pavasarį. Prieš du mėnesius jai suskaudo nugarą ir koją – tas prakeiktas radikulitas. Bet kai ir po mėnesio nepraėjo, visgi teko kreiptis į gydytojus. Kad išgirstum tai, ko niekas savo gyvenime nenorėtų išgirsti, – vilties nebėra. Tai jis. Netarkime jo vardo, bet mes gi žinome, kas tas niekšas, okupavęs kone kiekvieną Laurence kūno kampelį, o netrukus atimsiantis ir visas jėgas, po kurio laiko – ir gyvybę….
Kodėl pasakoju šią liūdną ir mažai prancūzišką istoriją? Net nežinau. Galbūt todėl, kad pati stebiuosi šios moters drąsa, stoiškumu ir ištverme – nė vienos ašaros, nė vieno skundo, nors veidas iškreiptas skausmo, nė vieno pernelyg įkyraus prašymo ar išnaudojimo šešėlio, nė vieno kvailo klausimo iš serijos „kodėl tai nutiko man?“, nei idiotiško perdėto optimizmo….
Vienintelis kartas, kai jos akys kiek labiau sudrėksta, – kai Laurence ima kalbėti apie savo vienuolikmetę ir penkiolikmetę dukras. Kad nematytų motinos kasdienių kančių, dukros išsiųstos pas tėtį – šeima išsiskyrusi jau prieš keletą metų, bet santykiai visų prancūziškai draugiški. Dukros mamą aplanko, bet trumpam, – kad jos nevargintų ir pačios nematytų šlykščių gyvenimo grimasų. Šeimos ji neturi, mama sena ir beveik už tūkstančio kilometrų, draugų turi vos keletą, nes charakteris – ne iš lengviausiai suvirškinamų, be to, išdidumas neleidžia prašyti pagalbos.
Mes – tiesiog draugės, nei labai artimos, nei ką, bet kažkiu būdu dabar tapome neišskiriamos. Ironiška, Laurence nekenčia užsieniečių ir kaltina juos dėl visų Prancūzijos bėdų. Nekenčia visų, išskyrus mane, nes aš, kaip ji sako, normali, dirbanti ir šiaip beveik prancūzė.
Per visus aštuonerius mūsų audringos draugystės metus – nes buvo ir aukštumų, ir seklumų – man niekaip nepavyko jos įtikinti, kad nacionalizmas ir ekstremistų „Front National“ propaguojamos vertybės tiesiog nedera tokiai išsilavinusiai ir protingai moteriai. Bet gyvenimo ratas girgždėdamas pasisuko ir dabar štai emigrantė užkietėjusią nacionalistę lydi kelio pabaigoje... Taigi – niekada nesakyk niekada. Šią Jameso Bondo frazę itin mėgo mano mama – juodojo humoro apologetė, ne kartą nusvilusi nuo tokių savo pačios pareiškimų kaip „aš tai jau niekada“ ar panašiai, kol pagaliau išmoko gyvenimo pamoką.
Ašaros Laurence nenuvarvina net šeštadienio rytą, kai riaumojant griaustiniui ir dangų raižant žaibams įžengiu pas ją su tikslu: drauge ketiname vykti į labai makrabrišką misiją – išrinkti jai visko, ko reikia laidotuvėms. Laurence tokio bjauraus charakterio, kad net ir savo laidotuves ji nori kontroliuoti. Kadangi ir pati esu iš tų kontroliuojančiųjų bjaurybių kastos, puikiai jos norą suprantu ir sutinku lydėti.
Bet kad tai bus linksma misija, tikrai nesitikėjau. Et pourtant – ir visgi – mes prisijuokėm, kiek jos vos gyvi plaučiai leido. Visų pirma ji man pareiškė, kad atrodome kaip dvi draugės, važiuojančios į Bergerace vykstančius „soldes“ – išpardavimus, tik viena draugė kiek pavytusi. Aš negalėjau susilaikyti nesusijuokus. Kai pabandžiau mūsų misijai suteikti kiek daugiau taurumo ir rimtumo, sakydama, ar matei kaip gražiai žaibuoja už lango ir griaudėja, Laurence su kreiva ciniška šypsena (myliu ją už tą juodą prancūzišką humorą) pareiškė: „Aha, idealesnės dienos pirkti karstui net nesugalvosi – dramatiškos oro sąlygos visuomet kilniau nei banali saulėta diena“.
Kai atvykome į laidojimo paslaugų įmonę, Laurence ir čia nenustojo juokauti, nors į graboriaus kabinetą man teko ją kone įnešti, o pradėti kalbėti ji galėjo tik po gerų kelių minučių, kai atgavo kvapą. „Aš noriu gražaus pilkšvo karsto, patinuoto, panašiai kaip dabar madoje patinuoti baldus. Mačiau tokių internete“, – pareiškė ji kone bendraamžiui prancūzui laidojimo biuro klerkui, kuris, deja, nepasižymėjo nei atjauta, nei Bukowskišku humoro jausmu. „Pilko, madame, neturime, jums teks gultis, atsiprašau, rinktis klasikinį“, – mekeno jis kažką ir bandė išspausti dirbtinę užuojautos kaukę abejingame veide.
„Tai gal turite spalvotų?“, – nenusileido dusdama Laurence. „Šių tai turime, jie garaže sustatyti“, – atsakė monsieur. Šiaip ne taip nušliaužėme į netoliese esantį garažą, ir čia jau nebegalėjome sulaikyti juoko abi. Prieš mus išdygo trys faneriniai stebuklai, apklijuoti kažkokiais blizgiais, iki vėmimo nusaldintais fototapetais (į technologijas tikrai nesigilinsiu). Pirmasis, matomai, skirtas medžiotojui, – tobulai seilėtas saulėlydis, šuo ir medžiotojas su šautuvu, brendantys per pievą…. Antrasis skirtas kokiam nors žaviam banglentininkui – neegzistuojančių spalvų saulėlydis, vandenynas, smėlis. O trečias – saldžiai romantikei, dievinančiai rožes. „Tai gerokai prasilenkia su mano lūkesčiais, o mano skonis dar tikrai tam nesubrendęs, grįžkime į kabinetą ir prie klasikos“, – baigusi kikenti ir atgavusi kvapą išdidžiai pareiškė Laurence.
Kai visi formalumai buvo baigti ir išlindo taip vadinamas kuklių, vidutiniškų laidotuvių pasiūlymas-faktūra – maždaug 7000 eurų, mes atsisveikinome su dirbtiniu liūdnojo vaizdo riteriu, surūkėme po cigaretę ir vingiuodamos vynuogynais parvykome atgal į Laurence kalėjimą.
„Net jeigu egzistuotų stebuklinga tabletė, kurią prarijus gali pasveikti, aš jos nenorėčiau. Manau, susimoviau gyvenime, o penkiasdešimties kažką pakeisti jau nėra lengva, juolab nebeturiu noro, nebent dėl vaikų, bet… Vienintelis mano noras – oriai numirti. Gaila, kad Prancūzijoje neįteisinta eutanazija“, – paskendusi samaniniame aksominiame fotelyje postringauja Laurence, užsitraukdama giliai, kiek metastazių išvarpyti plaučiai leidžia, kultinių prancūziškų cigarečių „Gauloises“ dūmą.
Ji rūko tas pačias legendines cigaretes, kurios man, dar net nerūkančiai, bet meile Prancūzijai negrįžtamai susirgusiai paauglei, buvo visko, kas prancūziška, simbolis – jas traukė ir Pablo Picasso, ir Maurice’as Ravelis, ir Albert'as Camus, ir mano mylimas Serge’as Gainsbourg’as.
Tai vienintelis jai likęs malonumas, taigi, nevaidinsiu šventuolės ir neatiminėsiu iš mirštančio ir net valgyti nebegalinčio žmogaus paskutinio, nors ir žudančio džiaugsmo. Kasdien einu pas tabaku prekiaujantį Anry, pasiėmusi Laurence banko kortelę (nacionalistė net kodą emigrantei patikėjo mirties akivaizdoje, kaip pati madame juokauja), ir perku tuos nuodus, kurie jai teikia džiaugsmo.
Svarbiausia grįžus tarpduryje nesusidurti su socialine darbuotoja – nors ji mato ir žino, kad Laurence rūko, bet madame net ir mirdama nori išlaikyti padorumą ir neerzinti šventų žmonių savo ydomis.
Beje, apie teisę mirti oriai. Prancūzijoje tai įmanoma. Tiksliau, keliauti mirties link. Valstybės paramos ir rūpesčio dėka bent jau pats mirimo procesas tampa kiek įmanoma žmogiškesnis. Pavyzdžiui, socialinė darbuotoja lankosi mažiausiai kartą per savaitę ir tvarko visus biurokratinius reikalus. Ji pasirūpino, ir dabar Laurence dienas leidžia ne tik fotelyje, kuriame išsėdėti visą dieną sunku, bet ir turi specialią, patogią medicininę lovą, valdomą pulteliu. Šioje civilizuotoje šalyje ligonių priežiūra yra ne vien šeimos, bet ir valstybės reikalas.
Valstybė 80 proc. apmoka ir septynias valandas per savaitę ateinančią slaugytoją, kuri padeda ne tik namus sutvarkyti, bet ir nusiprausti, apiperka ir t.t. Į ligoninę, esančią už beveik šimto kilometrų nuo jos namų, atlikti paliatyvinės chemijos Laurance vyksta su specialiu medicininiu taksi, kurio išlaidas taip pat padengia valstybė. Kaip ir patį gydymą. Nekainuoja net ir tie šlykštaus skonio maistiniai kokteiliai, kuriuos vienintelius ji begali vartoti.
„Pasirodo, gyventi visiškai nebrangu, brangiausia mirti – žinant kokios laidotuvių išlaidos“, – sarkastiškai juokauja Laurence, kai ateinu vakare jos užrakinti. Visas miestelis žino, gaisrininkai ir greitosios pagalbos specialistai taip pat, kur padėtas raktas, jei kas nutiktų Laurence. Nes nevykę, statūs, nepatogūs, gyvybei pavojingi net blaiviam ir neligotam žmogui laiptai – vienintelis dalykas, kurio negali įveikti nei valstybė, nei ši drąsi moteris. Todėl mes kasdien ir žaidžiame atrakinimo bei užrakinimo ritualą.
L’heure bleu – žydrajai vakaro valandai – leidžiantis į Issigeaco gatves, rakinu masyvius medinius vartus ir žiūriu per petį, ar nestovi kur dama su dalgiu ir „Gauloises“ cigarete tarp kaulėtų pirštų. Nes labiausiai bijau, kad ji įsmuks naktį ir išsineš Laurence. Nes tai reikš, kad nebeturėsiu savo ritualo. Ir neteksiu draugės…. Kuri kas kartą, man išeinant vakare iš jos namų, sako: „Gero tau vakaro, pasimėgauk juo už mane iš širdies, prašau. Švęsk gyvenimą, kiek tik gali, už mus abi dabar“.
Laurence buvo iš tų draugių rūšies, kurių nebūna per daug. Ji galėdavo mėnesių mėnesiais nesirodyti tavo orbitoje, nes jai – ne nuotaika. Bet tada išdygdavo prie galerijos durų su nauju anekdotu arba arbata ir pačios keptu vyšnių pyragu „Clafoutis“ (nuo jos namų iki mano “butikėlio” – vos keli žingsniai). „Tu turbūt alkana, valgyk“, – net neklausdama, o konstatuodama valdingai pratardavo ji ir trumpai šnektelėjusi dingdavo tarpduryje.
Mes ir susipažinome per maistą. Kai Jurgis remontavo galerijos pastatą, tarpduryje išdygo moteris su padėklu, ant kurio puikavosi vištienos kepsnys ir taurė raudono vyno. „Bienvenue en France“ – sveiki atvykę į Prancūziją, pralemeno tuo metu dar nepažistama madame. Teisybės dėlei reikia pasakyti – ji nebuvo blaivi tą akimirką, ir šiaip nebuvo blaivininkė. Savo depresiją ji slėpė po šypsena ir skandino giliai viskio ar vyno taurėse. Dėl to daugelis jos vengė. Bet tie, kas sugebėjo po šia yda įžvelgti eruditę, išsilavinusią ir linksmų plaučių moterį, galės džiaugtis kada nors ją pažinoję – su Laurence būdavo tikrai smagu. Ir skanu.
Paskutinį kartą ji išdygo mano tarpduryje jau su ramentais ir tuo prakeiktu radikulitu, kuris vėliau pasirodė esąs daug rimtesnė problema, nei mes manėm. Kažkokiu paslaptingu būdu klibinkščiuodama ant ramentų ji sugebėjo nulipti tais pavojingais gyvybei laiptais ir atnešti man savo pačios darytą užkandį. Štai jo receptas:
Tuno ir bulvių bokštelis
Idealus patiekalas, kai tuščiame šaldytuve iš bado ir sielvarto pasikorė net pelė, o svečiai po poros valandų bels į duris.
Išvirkite keletą kiaušinių ir bulvių. Išimkite iš konservų dėžutės tuną, jo natūralias sultis nupilkite ir smulkiai šakute sutrinkite žuvį. Sukapokite kiaušinį ir sutraiškykite bulves. Į kelis nedidelius stiklinius indus su stikliniu dangčiu (paprastai tokiuose parduodamos žąsų kepenėlės arba kokios įmantrios uogienės; bet jei neturite tokių indų, tiks ir paprasti suflė ar nedideli indeliai apkepui) sluoksniais dėkite tuną, bulvių košę ir kapotus kiaušinius, pabaigai mestelėkite šaukštą kitą pageidautina naminio majonezo ir apibarstykite kapotomis petražolėmis ar krapais. Pastatykite porai valandų į šaldytuvą.
Ir kai svečiai pasibels į duris, jūs jau turite puikų šaltą užkandį kiekvienam – beliks šalia patiekti salotų lapus, apšlakstytus citrina ir aliejumi. Ir prisiminkite, kad šį receptą, o ir paslaptį, kaip oriai pasitikti išbandymus bei džiaugtis gyvenimu bet kokiomis aplinkybėmis, mums visiems išdavė drąsioji Laurence.
