asmyliuprancuzija.wordpress.com
Bet negali pykti. Visų pirma, gaidys – ne koks įžeidimas, o išdidus paukštis ir šios žavios tautos, kurią taip myliu-nekenčiu, simbolis. Antra, jis teisus džiūgauti nuo pirmųjų aušros spindulių: prancūziškas akcentas ir vėl išrinktas seksualiausiu pasaulyje.
Prancūzams ego pakuteno ir karūną uždėjo tyrimą atlikę kalbų mokymosi programos „Babbel“ atstovai. Verdiktą jie paskelbė apklausę net 15 000 užsiregistravusių vartotojų. Labiausiai nuo prancūzų akcento tirpsta australai ir amerikiečiai – 63 ir 43 procentai apklaustųjų. Prancūzų kalbos seksualumui ir jausmingumui neabejingi net italai, likę antri šioje kovoje: susilankstę it kokią nosinaitę savo įžeistą ego, net 47 procentai jų pripažįsta, kad prancūziškam akcentui neįmanoma atsispirti.
Pasak apklausos, ant seksualiausių pasaulio akcentų podiumo po prancūzų rikuojasi italai, ispanai, vokiečiai (mano giliam nustebimui) ir portugalai. Bet patiems prancūzams galva svaigsta ir kojos linksta, pasirodo, nuo itališko akcento, kurį dievina 40 procentų apklaustųjų. Komedijoje „Tegyvuoja meilė“ (“Love actually”, 2003) išgirtajam seksualiam britiškam akcentui neatsispiria tik 23 procentai prancūzų, o trečias pagal seksualumą pasaulyje ispanų akcentas tejaudina vos 18% procentų Heksagono (taip dėl savo panašumo į šešiakampę geometrinę figūrą dar vadinama Prancūzija) gyventojų.
Ką pasaulis bekalbėtų apie lenkių moterų stulbinantį grožį, kovą dėl seksualiausio akcento pasaulyje ši tauta tikrai pralaimėjo – lenkiškas akcentas pripažintas mažiausiai seksualiu, bardzo przepraszam panie i panowie, labai atsiprašau, ponios ir ponai. Dauguma apklaustų tautų atstovų sutaria: be jau minėtojo lenkiško, mažiausiai ausį jaudina turkų, danų, olandų bei rusų akcentai.
Bet kai kurie skeptikai sociologai visgi mano, kad akcentas negali būti labiau ar mažiau seksualus. Tai tiesiog skiemenų ir raidžių derinys, nuslydęs nuo liežuvio, galbūt labiau suprantamas ar visiškai nesuvokiamas, bet tikrai jokiu būdu ne jausmingas, teigia jie. Prancūzai, pasak šių pavyduolių skeptikų, seksualiausio pasaulyje akcento turėtojų titulą pelno dėl daugumai miegoti neleidžiančio mythe français – prancūziško mito. Būtent dėl šio mito, apipinto prancūzų kultūros, parfumerijos ir kulinarijos paslaptimis bei meilės meno išmanymo ir aistringo prancūziško bučinio pažadais, daugiausiai balsų atidavę australai ir amerikiečiai žiūri į šią tautą per rožinius akinius. Kiekviena prancūzė jų akyse virsta mirtinai pavojinga gundytoja femme fatale, o bet kuris Jeanas ar Paulis su berete ir baguette turi amžino romantiko etiketę bei french lover (frenč loviorrrr kaip sesksualiai angliškai sumurktų prancūzas) diplomą.
Būtent dėl šio nemaraus mito ir rožinių akinių klaidinančio efekto, prancūzui ar prancūzei pakanka pakniaukti kažką nereikšmingo ar net buitinio, ir visi pradeda giliau kvėpuoti, raudonuoti, bando atsilaisvinti kaklaraiščio mazgą ar pradeda vėduotis taip bandydami nuslėpti susijaudinimą, teigia pavyduoliai sociologai.
Kad prancūziškai, net merde – mėšlas – skamba daug gražiau ir net savaip romantiškai, niekam ne paslaptis. Beje, merde – ne tik keiksmažodis, bet ir sėkmės linkėjimas prieš kokį svarbų įvykį. Tai sena tradicija, dėl kurios kalta XIX amžiaus teatro bohema. Mat į teatrus pasipuošusios madames ir išsipustę monsieurs atvykdavo arklių traukiamomis karietomis. Taigi, kuo daugiau mėšlo būdavo prie teatro įėjimo, tuo daugiau sėkmės, reiškia, būdavo sulaukęs ten rodomas spektaklis, kaip kad televizijos šou tuo seksualiausiu pasaulyje akcentu pasakojo prancūzų kino ir stiliaus ikona Marion Cotillard. Beje, ji ir žurnalistas eteryje įrodė: net didžiausia banalybė ar šlykštynė prancūziškai skamba daug labiau chic ir charmant nei angliškai ar kokia kita kalba:
Nežinau, kaip yra iš tiesų, man jau pati prancūzų kalba skamba taip, kad galėčiau nekukliai parausti net klausydama man skaitomos siurblio instrukcijos ar policininko moralo dėl ne vietojo priparkuoto automobilio. Maždaug panašiai, kaip šioje ironiškoje dainoje:
Tad nenuostabu – kai prancūzai bando kalbėti angliškai, iš tiesų norisi užsimerkti ir pradėti svajoti apie ką nors nelabai padoraus – prancūzų akcentas iš tiesų jausmingas ir žavus.
O dar įsivaizduokite, kaip šitie gundytojai moka susukti komplimentus, o kartu su jais ir mūsų, vargšių silpnų femme fatale atstovių, galvas. Šioje šalyje vyrai taip įpratę kautis dėl gerokai išlepintų ir įnoringų savo tautiečių dėmesio, kad komplimentų sakymą jie ištobulino iki meno.
Beje, komplimentas ne visuomet yra gundymo įrankis, tai tiesiog malonus prieskonis pokalbiui – gražių žodžių negailima nei savo moterims, nei jų draugėms, nei draugams vyrams. Štai užsuka į mano galeriją kaimynas. Išdainuoja „bonjour“ (tą žodelį, reiškiantį labas, prancūzai tikrai ne taria, bet išdainuoja pratęsdami ir išleisdami kažkur į padanges paskutinę, rodos niekada nepasibaigiančią rrrrr), tada sucaksi liežuviu ir sako: „kaip nuostabiai tu atrodai – tikras malonumas mano akims“.
Šis kaimynas ir jo žmona buvo vieni pirmųjų, kurie be jokio prašymo ėmėsi mus, atklydusius į jų kaimą, globoti ir visaip mumis rūpintis. Marc’as, toks šio nuostabaus žavingo prancūzo vardas, pasisiūlė nemokamai po pamokų mokinti Jokūbą ne tik matematikos, istorijos ir kitų dalykų, bet ir padėti jam tobulinti tą seksualiausią pasaulyje akcentą. Mat mūsų kaimynas – buvęs mokytojas ir mokyklos direktorius, todėl mokymas jam tebeteikė didelį malonumą, o mažasis emigrantas iš nelabai pažįstamos šalies praskaidrindavo pensininko kasdienybę. Jokūbui Marc’as tapo ne tik mokytojų, bet ir draugu, savotišku kelrodžiu autoritetu. Dabar, kai mažylis jau išskrido iš mūsų lizdo ir mūsų kaimo į platų pasaulį, jo buvęs mokytojas visuomet ateina pasiteirauti naujienų apie savo jaunąjį draugą-mokinį.
Susirinkęs visas jam rūpimas naujienas ir žinias apie Jokūbą, pasiklausinėjęs apie mano darbą ir Jurgio projektus, Marc’as jau ketina atsisveikinti. Ir tuomet iš jo lūpų išsprūsta atsisveikinimas, paskanintas dar vienu sakiniu, kokį, mano giliu įsitikinimu, gali pasakyti tik prancūzas: „Au revoir et continue à être belle – iki pasimatymo, ir toliau taip tęsk – būk graži”. Ir žinote, kas visame šiame jausmingame atsisveikinime įdomiausia – tai nieko nereiškia. Joks čia ne koketavimas ar priekabiavimas, tiesiog malonus bendravimas à la française. Be abejo, tokie nutikimai tik sustiprina prancūzišką mitą ir dar labiau iškreipia per rožinius susižavėjimo akinius matoma vaizdą.
Beje, sakoma, vyrai ir moterys spalvas supranta, tiksliau, jas apibūdina skirtingai. Pavyzdžiui, vyrui spalva yra žalia arba gelsva, bet moteriai ta pati spalva yra samaninė žalia arba persikinė. Bet prancūzai vyrai, akivaizdu, šį moterų spalvų matymo kodą bus nulaužę ir puikiai įsisavinę. Kai įžengiau į svetainę pasveikinti Fredo penkiasdešimtmečio proga, pirmiausia, ką jis pastebėjo, – tai mano suknelės spalvą. „Kaip dieviškai tau tinka ši vasarinės slyvos spalva!“. Ir po to dar kelias dienas mane sutikęs tai primindavo. Ir be abejo, išdainuodavo odę mano apdaro spalvai su tuo seksualiausiu pasaulyje akcentu…. Gėda net prisipažinti, pati tą suknelę visai nesubtiliai, neprancūziškai ir net nemoteriškai vadinau tiesiog raudona….
