Šiltas paryžietiško pavasario vakaras. Prie Goethe's instituto Paryžiuje (Goethe Institut Paris) būriuojasi žmonės, girdžiu kalbant lietuviškai. Šį vakarą čia rodomas režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“, jame pasakojama fotografo Vito Luckaus kūrybos ir meilės istorija. Prie įėjimo į institutą svečius pasitinka Lietuvos kultūros atašė Vida Gražienė – sveikinasi su atvykusiais svečiais, juos pristato, susipažįsta su nepažįstamaisiais.
„Neskaičiuoju darbo valandų, nes darbas yra mano gyvenimo būdas“, – sako man Vida.
Pokalbio su V. Gražiene susitariame susitikti jos namuose 8-ajame rajone, netoli vieno gražiausių Paryžiuje Monso parkų (Parc Monceau). Išlindusi iš metro požemių prestižinėje 17-ojo rajono dalyje ir paėjusi porą metrų Kurselio bulvaru (Boulevard de Courcelles), išvystu ant pastato plevėsuojančią Lietuvos vėliavą. Tai – Lietuvos Respublikos ambasada Paryžiuje. Šis erdvus keturių aukštų statinys – jame XIX a. pabaigoje gyveno žinomas prancūzų kompozitorius Ernest‘as Chausson‘as – įrašytas į Prancūzijos paveldo sąrašą. „Ar žinai, kad XIX amžiuje šie namai garsėjo kaip Paryžiaus kultūros salonas? – jau per interviu paklausia kultūros atašė. – Pagrindines pastato erdves ir didžiąją salę kompozitoriaus prašymu ištapė žymūs prancūzų menininkai Maurice‘as Denis ir Odilon'as Redon'as.“
Paėjusi vos kelias minutes, atsiduriu Monso gatvėje (Rue de Monceau). Siaurais įvijais G. E. Haussmann'o laikų namo laiptais, išklotais kilimine danga, pakylu į antrą aukštą. Mane pasitinka skardus Pomeranijos špico Kukio amsėjimas. „Ar kaimynai nieko nesako dėl Kukio lojimo?“ – paklausiu su šypsena prisiminusi kartais be galo priekabius, ramybei reiklius gerų rajonų gyventojus. „Tikrai ne, – prajunka Vida. – Jie tik kartais sustoja pasikalbėti su manimi apie meną. Matyt, supranta, kad man ši tema gana artima.“
Niekas nesiunčia prašymų pristatyti tavo šalies menininkus. Pati turi eiti ir megzti ryšius. Turi būti matoma, žinoma, tavimi turi pasitikėti.
Pro atvirą langą girdėti miesto ūžesys, matyti seni, orūs rajono pastatai. Nuo kavą nešančios Vidos žingsnių sugirgžda senos medinės paryžietiško buto grindys. Jis nedidelis, bet jaukus, patogus. „Ir labai geroje vietoje, – šypsodamasi priduria moteris. – Pas mus visada pilna svečių.“ Ant sienų kabo Vidos vyro dailininko Audriaus Gražio, menininkių Jūratės Rekevičiūtės, Aleksandros Jacovskytės, Laisvydės Šalčiūtės, Kristinos Norvilaitės darbai. Lentynos, stalas apkrauti meno katalogais, albumais, knygomis lietuvių, anglų, prancūzų, ispanų kalbomis. Ant komodos – nauja kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Ernest‘o Chausson‘o kūrinių kompaktinė plokštelė. „Jie niekada nebuvo susitikę, bet jų muziką suvedė laikas“, – apie vieną naujausių savo projektų sako Vida.
Šeimininkė pilsto kavą, dėlioja ant stalo pyragaičius, pirktus vietos kepyklėlėje, greitakalbe pasakoja apie naujus meno projektus, įdomias pažintis ir pakviečia į lietuvių filmų retrospektyvą, vyksiančią kitais metais garsiojoje Prancūzų sinematekoje (La Cinémathèque Française). Kalbėdama Vida energingai gestikuliuoja rankomis, – šį įprotį įgijo metus studijuodama ispanų kalbą Madride. Tamsi elegantiška suknelė, aukštakulniai, ant riešo – originali J. Rekevičiūtės kurta apyrankė, su kuria Vida beveik niekada nesiskiria, raudonai dažytos lūpos, lengvai atgal krentantys juodi plaukai... Ši moteris visada atrodo labai elegantiška.
O gal Paryžius pakeitė ir jos stilių? „Kaip tik čia supratau, kad turinys svarbiau už formą“, – sako šyptelėdama.
Po Ugnės Karvelis ženklu
Vida sako, kad meile kultūrai užsikrėtė labai seniai, todėl neįsivaizduoja savęs dirbančios jokioje kitoje srityje. „Esu kilusi iš Anykščių. Šis miestas yra mano mažasis Paryžius, juk ten tiek kūrybinio potencialo!“ – emocingai pasakoja pašnekovė. Baigusi klasikinės filologijos ir filosofijos studijas Vilniaus universitete, moteris baigė dar ir anglų kalbą bei literatūrą, laisvai kalba anglų, prancūzų, ispanų kalbomis. Studijas vainikavo Europos Sąjungos kultūros politikos ir administravimo magistras. „Studijavau kone dešimt metų, – šypteli Vida. – Kartais juokais dingteli, kad gal tada geriau būčiau pasukusi į mediciną?“
Kultūros ministerijoje Vida pradėjo dirbti 1997 metais. Po metų Stokholme vykusioje konferencijoje ji susipažino su legendine šviesaus atminimo Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis. „Buvau neseniai perskaičiusi argentiniečių rašytojo Julio'o Cortázar‘o romaną „Žaidžiame „klases“. Šį jis kaip tik rašė gyvendamas su Ugne, – prisimena kultūros atašė. – Paklausiau, ar man į atmintį įsirėžęs knygos personažas Magė yra jos prototipas. Ugnė tada man atkirto: „Ne, nes Magė buvo kvaila, o aš – protinga.“
Lemtinga pažintis paliko ryškų pėdsaką Vidos sieloje, įkvėpė ją tikėti savo pasirinktu keliu. „Ugnė gyveno, alsavo kultūra, – įsitikinusi moteris. – Ji daugiau kaip 20 metų dirbo vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų „Editions Gallimard“. Tai U. Karvelis supažindino prancūzus su Lotynų Amerikos rašytojais Octavio'umi Paz‘u, Pablo'u Neruda'a, Jorge'e Luis Borges‘u, Gabriel‘iu García Márquez‘u, čeku Milan'u Kundera. Iki šiol Paryžiuje sutinku žmonių, ypač iš Lotynų Amerikos, kurie, išgirdę apie Lietuvą, sako: „Ugnė Karvelis.“
Tais pačiais metais ši moteris pasikvietė jauną Kultūros ministerijos darbuotoją į Paryžių, į stažuotę UNESCO. „Ugnė gyveno Lotynų kvartale, bute paskutiniame aukšte su nuostabiu vaizdu į miestą, – pasakoja kultūros atašė. – Pas ją rinkdavosi garsūs menininkai, įdomūs žmonės.“ Pašnekovei įstrigo ir Ugnės pasakojimas apie save. Kai šiai sukako16 metų, nusprendė, kad niekam nepriklauso. Neturėjo tėvų, žemės. Sau pasakė: „Aš esu Ugnė.“ Ir pradėjo gyvenimą Paryžiuje. Nuo nulio.
Ugnė ir Vida, susitikusios po ilgos darbo dienos, mėgdavo stebėti miestą nuo kavinių terasų ir šnekėtis – tai lietuviškai, tai ispaniškai. Kartą taip sėdėdamos sugalvojo, kad Lietuvoje trūksta kultūros vadybos. „Ugnei buvo svarbi jos kilmė, visada norėjo padėti Lietuvai, – sako kultūros atašė. – Parašėme projektą dėl UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros įsteigimo Dailės akademijoje. Ji puikiai veikia iki šiol.“
2008 metais Vida išvažiavo dirbti į Briuselį, o po šešerių metų buvo paskirta Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje ir grįžo į Paryžių. Moteris neslepia, kad tada apsidžiaugė, nes šį miestą, kokybiškos kultūros ir meno sostinę, U. Karvelis dėka buvo pamilusi. „Paryžius man kažkada atrodė it svajonė. Pagyvenusi turiu pripažinti, kad kiekvienas šį miestą turi atrasti, susikurti pats.
Prancūzai sako, kad paryžiečiu ne gimstama, o tampama. Norėdamas gerai jaustis šiame pretenzingame mieste, turi iki jo užaugti“, – sako pašnekovė.
Prano Gailiaus pamoka
Pirmąją savaitę V. Gražienė nusprendė aplankyti visas Lietuvos kultūros paveldo vietas Paryžiuje ir taip pradėti jaukintis svetimą miestą. „Nuėjau prie Laikrodžio bokšto, jis yra Teisingumo rūmų pastato dalis. Ant laikrodžio, kuris rodo tikslų laiką nuo 1371 metų, puikuojasi Henriko Valua herbas. Šio kairėje pusėje – Prancūzijos karalių simbolis lelijos, o dešinėje – erelis ir Vytis. Tai vienas seniausiai rastų Lietuvos herbų užsienyje“, – pasakoja pašnekovė.
Sen Žermen de Prė bažnyčioje (St. Germain des Prés) palaidota karaliaus Jono Kazimiero Vazos širdis, o Šv. Severino bažnyčioje (Église Saint-Séverin) Vida uždegė žvakutę prie Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo kopijos, nutapytos lietuvių dailininko Valentino Vankavičiaus. Lietuva yra viena iš Paryžiuje esančios Tarptautinės diplomatijos akademijos (Académie Diplomatique Internationale) steigėjų, o Šv. Liudviko (Ile Saint-Louis) saloje Vida rado bažnyčią, kurioje palaidota didikų Čartoryskių giminė.
Šalia namų esančiame Monso parke Vida mėgsta pasivaikščioti, stengiasi nors valandą per dieną pabėgioti. Čia mėgo vaikščioti ir lietuvių kilmės prancūzų poetas, rašytojas Oskaras Milašius. „Milašiaus tėvai jį, 12-os metų vaiką, atvežė ir paliko studijuoti Paryžiuje, – moteris dalijasi labiausiai įstrigusiais keliskart skaitytos žurnalisto Laimono Tapino knygos „Septynios vienatvės Paryžiuje“ epizodais. – Rašytojo vienatvė šiame mieste persikūnijo į poeziją. Kartą Oscar‘as Wilde‘as, pamatęs prie poetų ratelio besiartinantį O. Milašių, pasakė: „Čia sėdi poetai, o štai ateina poezija.“ O. Milašius kūrė prancūzų kalba, bet be galo mylėjo Lietuvą.“
Ant Laikrodžio bokšto esantis Henriko Valua herbas yra vienas seniausiai rastų Lietuvos herbų užsienyje.
Tik pradėjusi dirbti, V. Gražienė susipažino su vienu žymiausių lietuvių kilmės prancūzų dailininkų Pranu Gailiumi (į Prancūziją jis pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą). Būtent su šiuo menininku susijusi viena įsimintiniausių Vidos gyvenimo istorijų. „Mus supažindino Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis, – prisimena moteris. – Sėdėjome Prano dirbtuvėje, šnekučiavomės, jis aprodė savo darbus, padovanojo katalogą. Paprašiau jame pasirašyti.“ Dailininkas žaismingai atsakė Vidai pasirašysiąs tik tada, kai ši surengsianti jo darbų parodą.
2015 metais P. Gailiui įteiktas Užsienio reikalų ministerijos garbės apdovanojimas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Vida Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje surengė dailininko darbų O. Milašiaus kūrybos motyvais parodą. „Prieš renginį Gailius priekabiai tikrino programą, o mes stengėmės išpildyti visus jo pageidavimus. Renginys buvo tikrai nuostabus“, – pasakoja kultūros atašė. Po jo Vida priėjo prie švytinčio menininko ir padavė katalogą pasirašyti. Tai buvo paskutinis kartas, kai matė dailininką gyvą. Jis mirė po kelių mėnesių. „Koks trapus yra gyvenimas ir kaip reikia branginti mūsų kultūros, literatūros ir mokslo žmones, kol jie gyvi“, – neabejoja pašnekovė.
Nuo Greimo iki Barto
V. Gražienė į Paryžių atvažiavo kupina ketinimų kuo plačiau pristatyti lietuvių menininkus, šalies kultūrą, vis dėlto neturėjo iliuzijų, kad tai bus paprasta. Briuselyje ji buvo susidūrusi su skeptišku didžiųjų valstybių požiūriu į Rytų Europos šalių kultūros lygį. „Pamenu vieną itin nemalonų pokalbį Briuselyje apie tai, kad mūsų menininkai neperskaitomomis pavardėmis negali surinkti auditorijos prestižinėse koncertų salėse, – su kartėliu sako pašnekovė. – Operos solistės Violetos Urmanos ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas įrodė priešingai. Žinau, kad mūsų menininkai nenuvils išrankių žiūrovų, tačiau reikia milžiniškos kantrybės tuo įtikinti kitus.“
Pradžia Paryžiuje Vidai buvo nelengva: „Jeigu nori būti priimta į paryžiečių tarpą, turi suprasti, perskaityti visus nerašytus bendravimo kodus. Niekas nesiunčia prašymų pristatyti tavo šalies menininkus. Pati turi eiti ir megzti ryšius. Turi būti matoma, žinoma, tavimi turi pasitikėti.“ Įsivažiuoti kultūros atašė padėjo prancūzų kalbos žinios ir užsispyrimas. V. Gražienei iki šiol įspūdį daro paryžiečių išsilavinimo lygis. Lyg ir nenuostabu, kad tam tikrų sluoksnių žmonės kuo puikiausiai žino tiek garsų semiotiką Algirdą Julių Greimą, tiek poetą, diplomatą Jurgį Baltrušaitį, tiek jo sūnų dailės istoriką irgi Jurgį, nes pirmasis buvo ryškiausių intelektualų – Roland‘o Barthes‘o, Umberto Eco ir kt. – rato žmogus, o abu Baltrušaičiai gyveno ir kūrė Paryžiuje, rašė prancūziškai, bet kai sutiktas žmogus pareiškia, kad jam labai patinka Eimunto Nekrošiaus teatras ir išvardija visus režisieriaus spektaklius, tai kelia nuostabą.
Paryžiuje žinomi ir kino kūrėjai Jonas Mekas, Šarūnas Bartas, jie ne kartą pristatyti prestižiniame Pompidu centre. Į šio istoriją taip pat įrašytas dailininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų duetas. Dokumentiką centre rodė tarpdisciplininio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius, režisierė Giedrė Žickytė. „Pianistė Mūza Rubackytė pati labai aktyviai integravosi į prancūzų visuomenę, turi savo muzikos gerbėjų klubą, lankosi radijo laidose, pristato koncertus, – pasakoja Vida. – Teatro režisierius Oskaras Koršunovas yra vienintelis lietuvis, garsiame Paryžiaus teatre „Comédie-Française“ statęs W. Shakespeare'o pjesę. Beje, Oskaras yra Avinjono teatro festivalio numylėtinis, iš lietuvių režisierių yra dažniausiai kviečiamas į prancūzų teatro festivalius.“
Didesnis iššūkis yra pristatyti prancūzų publikai negirdėtus, pasaulyje dar ne taip plačiai pripažintus talentus. Po teroro aktų šalyje, pasak kultūros atašė, sumažėjo turistų ir kartu meno įstaigų įplaukų, tad kultūros institucijos vengia rizikuoti, joms reikia garanto, kad į renginį ateis pakankamai žiūrovų. „Vadinasi, man tenka dirbti dar aktyviau ir kantriai laukti rezultato, – sako pašnekovė. – Trejus metus stengiausi, kad Paryžiaus sinematekoje būtų pristatytas lietuvių kinas. Netrukus eisiu tartis jau dėl kitų metų programos.“
Literatūros pamokos
Pro baltas užuolaidas įkyriai lendanti saulė kutena skruostus, o nurimęs Kukis snūduriuoja prie šeimininkės kojų. Įsipylusios dar kavos, kalbamės apie mūsų abiejų mėgstamus Paryžiuje vykstančius renginius. Šiemet viename jų – Literatūros naktyje (La Nuit de la littérature) – literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė pristatė lietuvių kilmės amerikiečių rašytoją Rūtą Šepetys ir jos knygą „Tarp pilkų debesų“.
Griežtomis taisyklėmis paremta visuomeninė santvarka riboja, nes nelieka spontaniškumo, bet kartu tai yra ir harmonijos, pagarbos pagrindas.
Literatūros naktys yra vienas iš organizacijos FICEP (Forum des instituts culturels étrangers à Paris), vienijančios 53 pasaulio šalių kultūros institucijas, renginių. FICEP nare Lietuva tapo prieš trejus metus. „Parašiau organizacijos atstovams, pristačiau mūsų organizuotus meno projektus, ateities planus, ir mus oficialiai priėmė, – pasakoja Vida. – Dabar Lietuva turi galimybę dalyvauti Paryžiuje vykstančiuose organizacijos džiazo, kino, literatūros festivaliuose.“
Pirmojoje lietuvių rašytojų kūrybai skirtoje Literatūros naktyje 2015 metais J. Čerškutė pristatė rašytojo Ričardo Gavelio knygą „Vilniaus pokeris“, prancūzų kalba išleistą leidyklos „Monsieur Toussaint Louverture“. „Prancūzai domisi tuo, kas vyksta pasaulyje. O ši maža leidykla garsi tuo, kad leidžia netradicinius, intelektualius, įdomius, kitokius autorius, – teigia kultūros atašė. – Kai pasirodė „Vilniaus pokeris“, apie knygą parašė laikraštis „Le Monde“, o apie rašytojo knygoje aprašytą laikotarpį ekspertai diskutavo garsiausiose prancūzų televizijos laidose, citavo knygos ištraukas. Tai unikalu.“
Prisimenu, kad tada renginys baigėsi apie vidurnaktį. Vida visą laiką buvo ten. Klausiu, kaip jos gyvenimo būdą ir darbą priima šeima – vyras dailininkas Audrius ir penkiolikmetė dukra Urtė. „Jie įprato, kad visada judu, kad mūsų namuose pilna menininkų, – šypteli moteris. – Man pačiai ši veikla suteikia energijos, įprasmina mano gyvenimą.“
Puikiai lietuviškai ir prancūziškai kalbanti dukra mokslus tikisi baigti Paryžiuje. Vidai patinka prancūzų mokymo sistema, imponuoja dėmesys kultūrai, literatūrai. „Versalio karališkojoje operoje žiūrėdama prancūzų kompozitoriaus Benjamin‘o Godard‘o operą „Dantė“ išgyvenau tikrą dramą: lietuvių tenoro Edgaro Montvydo scenos partnerė prancūzų sopranas Veronique Gens, dainuodama paskutinės arijos žodžius „aš mirštu“, iš tikrųjų prarado sąmonę ir be gyvybės ženklų susmuko scenoje. Visi buvo sukrėsti. Grįžusi po spektaklio namo, vis negalėjau atsigauti, tad pažadinau Urtę ir papasakojau jai, kas nutiko. Pirma dukros reakcija buvo: „Bet juk tai panašu į Moliere‘o istoriją.“ (Moliere'ą, vaidinantį pagrindinį savo paskutinės pjesės „Tariamasis ligonis“ herojų, ištiko priepuolis, netrukus dramaturgas mirė, – red. past.). Urtės reakcija, pasak pašnekovės, atspindi prancūzų švietimo sistemos esmę – įskiepyti vaikams kultūros kodus. Net santechnikas, jei jis baigęs vidurinę mokyklą, žino, kas yra Émile‘is Zola, Molière‘as, Albert‘as Camus.“
Taisyklės sukuria harmoniją
Interviu laikas beveik baigiasi, nes Vidos šį vakarą laukia dalykinė vakarienė. Pajuokauju, kad energinga, iniciatyvi kultūros atašė, matyt, neturi jokio laisvo vakaro. „Kasdien einu į renginius – savo ar kitų organizuojamus“, – pritaria moteris.
Kartais dalykinės vakarienės vyksta Vidos namuose. Tada tenka prisiminti visas etiketo taisykles, kurių išmokė Paryžius. „Juk negali tiesiog pakviesti svečių taurės vyno su sūriu, kaip įprasta Vilniuje, – šypteli. – Jeigu kvieti aštuntą vakaro, būk malonus, paruošk vakarienę, nes kitaip visi greitai išsibėgios – vakarieniauti.“ Vida įsitikinusi, kad griežtomis taisyklėmis paremta visuomeninė santvarka riboja, nes nelieka spontaniškumo, bet kartu tai yra ir harmonijos, pagarbos individui, kitam požiūriui, maistui, kultūrai pagrindas. „Prancūzai juokauja, kad Paryžiuje net šunys vaikšto šaligatviais taip, kad tavęs neužkliudytų“, – sako kultūros atašė.
Laisvu laiku moteris fotografuoja Paryžių. „Savaitgaliais patinka nueiti į mėgstamą Orsė muziejų (Musée d‘Orsay) arba pasėdėti Moufetardo gatvės (Rue de Mouffetard) kavinukėje. Čia galima pamatyti Prancūzijos sostinę tokią, kokia buvo prieš 50 metų: moterys pasipuošusios vintažinėmis suknelėmis, o vyrai ryši raudonus šalikus, – tvirtina pašnekovė. – Net skaityti metro knygas, kaip tai daro paryžiečiai, įpratau, nors seniau atrodė, kad bus sunku susikaupti. Juk metro tenka praleisti tiek laiko!“
V. Gražienės kadencija baigsis po metų. Ji turės atlikti visus su Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti skirtais renginiais susijusius darbus. Ar negąsdina, kad į gimtinę teks grįžti po beveik dešimties metų užsienyje? „Vilniuje kultūros dinamika be galo didelė, todėl tikrai turėsiu kur pritaikyti savo patirtį“, – neabejoja moteris.
Saulėta triukšminga gatvele grįžtu iki metro stotelės, dairausi į mažų parduotuvėlių langus, godžiai stebiu garsios konditerijos parduotuvės „Lenôtre“ vitrinoje išdėliotus pyragaičius. Kažkur tolumoje sukasi karuselė, girdėti greitosios pagalbos mašinos sirenos. Stebėdama skubančius paryžiečius susirūpinusiais veidais staiga prisimenu Vidos žodžius: „Kaip sakė prancūzų poetas ir dramaturgas Jean‘as Cocteau, Paryžiuje visi nori būti aktoriais, ir niekas nėra patenkintas būdamas žiūrovu.“
Gal tai irgi yra viena iš Paryžiaus paslapčių, kurias įminė kultūros atašė V. Gražienė?
Vidos Paryžiaus kodai
Knyga. Michel‘io Houellebecq‘o romanas „Žemėlapis ir teritorija“.
Kavinė. Jaquemart André muziejaus kavinė.
Vietovė už Paryžiaus. Živerni (Giverny) esantis dailininko Claude‘o Monet užveistas sodas.
Kvepalai. „Annick Goutal“ kvepalai „Musc Nomade“.
Atostogų vieta. Šalia Marselio esantys Kalankai – Garsieji Marselio fiordai (Les Calanques de Marseille).
Patiekalas. Žąsų kepenėlės su figų uogiene ir vyno „Sauternes“ taurė.
Spalva. Vyšninė.
Muziejus. Paryžiuje esantis „Nissim de Camondo“.
