XVIII a. rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas valdovei net paskyrė odę. Kuo pasižymėjo iš Lietuvos į Rytus nutekėjusi Maskvos didžioji kunigaikštienė, kad jos atminimą taip ilgai išsaugojo Rusijos intelektualai ir paprasti žmonės?

Glinskių giminės istorija

Elena Glinskaja (apie 1505/1506–1538) buvo kunigaikštiškos totorių kilmės LDK didikų Glinskių giminės atstovė. Genealoginė tradicija, susiformavusi didikų aplinkoje XVI a., greičiausiai jau jiems būnant Maskvoje, Glinskius siejo su pretendentu į Aukso ordos chanus Mamajumi.

Giminės istorija prasidėjo Krymo chanate, pagreitį įgavo Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Rusiją. Didžiausią įtaką Lietuvoje ir Maskvoje Glinskių giminės atšaka – Švitrigailos tarnybininko Levo Borisovičiaus linijos atstovai – turėjo XV a. pab. – XVI a. pradžioje.

Ypač didelių malonių giminės atstovai gavo iš Aleksandro Jogailaičio, tuomet jie ir prasimušė į LDK diduomenę. Tačiau Žygimantas Senasis ne tik nerėmė šios giminės, bet ir nušalino įtakingus brolius Vasilijų ir Mykolą Glinskius iš pareigų. 1508 metų pradžioje M. Glinskio suorganizuotas maištas prieš valdovą buvo numalšintas, o Glinskiams teko bėgti į Maskvą. Taip Maskvoje atsidūrė tuomet dar mažametė Vasilijaus Glinskio dukra Elena.

Gražuolė iš LDK pavergia Maskvos sostą

Maskvoje užaugusią merginą įsimylėjo didysis kunigaikštis Vasilijus III (valdė 1505–1533 m.). Pasak rusų metraštininkų, jis pamilo Eleną „dėl grožio, jaunystės, o labiausiai – dėl jos skaistumo“.

Kadangi valdovas tuo metu buvo vedęs, 1525 m. jis savo žmoną Solomoniją Saburovą prievarta uždarė į vienuolyną. Skyrybų priežastis – per ilgus santuokos metus pora nesulaukė palikuonių.

Nepaisydamas naujai santuokai nepritarusių dvariškių, 47 metų Vasilijus III 1526 m. sausio 21 d. vedė maždaug 20 metų Eleną. Dėl savo jaunos žmonos, nusižengdamas tradicijoms, Maskvos valdovas net nusiskuto barzdą ir „nešiojo vien ūsus“.

Vasilijų III labiausiai patraukė jaunos moters grožis. Nors nuo šių vedybų praėjo daugiau kaip 480 metų, žinome, kaip atrodė Elena. 1999 metais rusų mokslininkai rado valdovės sarkofagą ir neblogai išlikusius jos palaikus.

Pagal kaukolę teismo ekspertas Sergejus Nikitinas (Maskva) rekonstravo jos portretą (FOTO ČIA).

Nustatyta, jog Elena buvo harmoningo kūno sudėjimo ir apie 165 cm ūgio. Moteris buvo graži, baltiško veido tipo, turėjo lygius dantis, plaukai buvo rusvi.

Iš jos ir sūnus Ivanas IV paveldėjo amžininkų minėtus rusvus plaukus. Taigi žavią gražuolę Vasilijus III tikrai galėjo įsimylėti.

Jų santuoka buvo laiminga, iš kurios gimė du sūnūs. 1530 metais – būsimasis Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV (Žiaurusis), o 1532 m. – Jurijus. Deja, mažasis sūnus buvo protiškai neįgalus. Tėvas mirė, kai jaunėlis dar buvo kūdikis.

Šiltus sutuoktinių tarpusavio santykius rodo Rusijos archyvuose išlikę penki Vasilijaus III laiškai žmonai. Kai kuriuose valdovas net pats įrašė keletą sakinių. Jis ypač rūpinosi žmonos sveikata. Džiaugdamasis pirmagimiu, valdovas leido vesti savo broliams, pagerino buvusios žmonos gyvenimo sąlygas.

Laiškuose Vasilijus III prašė žmonos rašyti apie viską: vaikų sveikatą, jų maitinimą. Ypač rūpinosi, kai Ivanui iškilo votis.

Tačiau sūnumis džiaugtis Vasilijui III teko neilgai – 1533 m. pabaigoje jis mirė. Sosto įpėdiniu buvo paskelbtas trejų metų Ivanas, o jo globėjais – kunigaikščiai Dmitrijus Belskis bei Elenos dėdė Mykolas Glinskis. Maskvos regente tapo ir 5 metus ja buvo Elena Glinskaja.

Išmintinga valdovė

Tie penkeri jos valdymo metai buvo rezultatyvūs. Ji pasirodė kaip nuovoki ir protinga valdovė. Didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos regentystės laikotarpiu 1535 m. Buvo įvykdyta pirmoji Rusijoje centralizuota pinigų reforma – įvesta vieninga pinigų sistema.

Naujos monetos valstybinėje monetų kalykloje imtos kaldinti iš sidabro. Pirmą kartą istorijoje pasirodė „kapeikos“; jos gavo pavadinimą nuo ant monetos pavaizduoto raitelio su ietimi (rus. копьё). Gal todėl Elena tokia artima tapo Rusijos liaudžiai.

Jos valdymo metais buvo sudarytos paliaubos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, apribotos vienuolynų žemės valdos. Anot Michailo Lomonosovo, Elena pati vedė derybas su užsienio pasiuntiniais ir pati priimdavo šaliai naudingus sprendimus. Jos valdymo metais vyko nemažos statybos, tarp jų išsiskyrė pagal jos įsakymą 1535–1538 m. pastatytas „Kitai–gorod“ (Didysis Posadas) – mūrinė siena, juosusi Maskvos pagrindinę dalį. Į Maskvą tuomet vyko garsūs užsienio meistrai, pirkliai.

Gindama mažamečio sūnaus Ivano interesus, Elena priėmė griežtą sprendimą dėl mirusio vyro brolių Jurijaus ir Andrejaus – pretendentų į sostą: abu jie žuvo kalėjime. Dėl panašių Elenos žingsnių susiformavo opozicija. Valdyti šalį moteriai (ir svetimšalei) buvo nelengva.

Ankstyvos mirties mįslė įminta po 500 metų

Neverta stebėtis ankstyva, niekuo nesirgusios Elenos Glinskajos mirtimi 1538 m. balandžio 3 dieną. Jau kitą dieną karstą su didžiosios kunigaikštienės kūnu, lydimą dvasininkų, giminių ir dvariškių, atnešė į Kremliaus Dangun žengimo soborą, Maskvos didžiųjų kunigaikštienių (vėliau Rusijos carienių) nekropolį.

Kriptoje buvo įrengta kapavietė – balto akmens sarkofagas, į kurį po pamaldų iš medinio karsto perkeltas velionės kūnas. Sovietmečiu griaunant Dangun žengimo vienuolyną, jos ir daugelio kitų Maskvos–Rusijos valdovių sarkofagus pavyko išgelbėti. Jie perkelti į Arkangelo soborą, vėliau – į šio soboro požemius.

XX a. pab. Rusijos mokslininkų atlikti palaikų ir įkapinių drabužių likučių tyrimai atskleidė tiesą apie Elenos Glinskajos mirtį. Valdovės kepuraitės dalių ir plaukų analizė parodė, kad kunigaikštienė nunuodyta gyvsidabriu.

Taigi patvirtintos amžininkų, XVI–XVII a. viešėjusių Maskvoje, žinios: valdovė – nunuodyta.

Literatūra: T. Panova, Didžioji kunigaikštienė Elena Glinskaja, Voruta, 2002, Nr. 8.