Ada, papasakokite, kaip politikos mokslus krimtusi jauna moteris atsidūrė technologijų srityje?
Man visada labai patiko mokytis naujų dalykų. Dvidešimt metų nuolat mokiausi kokios naujos kalbos. Kai dirbant Europos Parlamente ėmė reikti vis daugiau technologijų žinių, pradėjau tam skirti daug laiko. Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į įvairius projektus. Kai mano planas kandidatuoti į Seimą nepasisekė, mąsčiau, ką čia toliau veikti. Kaip tik tada gavau pasiūlymą kurti startuolį. Daug bendravau su startuolių įkūrėjais ir nusprendžiau, kad verta pabandyti. Iš šalies viskas atrodo gana paprasta, tačiau manęs laukė didelių atradimų ir klaidų metai.
Kaip gimė projektas „Kompiuteriukai vaikams“?
Vieną dieną pamačiau, kad daug žmonių ėmė dalintis feisbuke idėja, kad vietoj tautinių drabužių, Lietuvos šimtmečio proga geriau vaikams padovanoti po kompiuteriuką. Susižavėjau šia idėja ir iš karto parašiau ją paviešinusiam Povilui Poderskiui. Galvojau, šiek tiek prisidėsiu, bet taip jau nutiko, kad visa galva nėriau į šį projektą. Tai tapo mano laisvalaikiu, hobiu ir savaitgalių darbu. Ir štai po pusės metų jau daugiau nei 12 tūkstančių penktokų šį rugsėjį gaus dovanų po Micro:bit kompiuteriuką.
Kaip būtų pasikeitusi Jūsų vaikystė, jei kas nors būtų padovanojęs tokį kompiuteriuką, kokį dabar siūlote išdalyti penktokams?
Kai buvau penktoje klasėje, namie jau turėjome didelį ir labai lėtą kompiuterį. Prie jo dirbdavo mano tėtis vertėjas. Taigi, kompiuteris buvo naudojamas kaip geresnė spausdinimo mašinėlė. Baigusi mokyklą žinojau ne ką daugiau, programavimo informatikos pamokose nesimokėme. Daug svarbių dalykų apie technologijas išmokau tik pastaraisiais metais. Kartais jaučiuosi taip, lyg nemokėčiau skaityti. Manau, kad jei būčiau išbandžiusi pati rašyti kodą, suprasti, kaip tai veikia, būčiau jau anksčiau įkūrusi technologijų kompaniją.
Ką labiausiai mėgdavote veikti vaikystėje?
Žaislų turėjau įvairiausių: nuo meškiukų ir barbių iki konstruktorių ir loginių stalo žaidimų. Bet labiausiai man patikdavo skaityti ir karstytis po medžius. Nuolat kur nors nukrisdavau ir susilaužydavau ranką. Mama sakydavo, kad jei būtų mane privačiai apdraudę, būtume milijonieriai. Į mokyklą mergaitės atsinešdavo savo barbes, aš irgi neatsilikdavau. Mano ir sesės barbės visąlaik „dirbdavo“: visą dieną štampuodavo, rašydavo kažkokius dokumentus, kalbėdavo telefonu ir tik vakare grįždavo namo.
Ką sakote žmonėms, kurie iki šiol mano, kad vaikams sveikiau žaisti kieme futbolą ar slėpynes, nei sėdėti prie kompiuterio?
Manau, kad vaikams tikrai nereikia daugiau sėdėti prie kompiuterio. Svarbu, ką jie veikia prie jo sėdėdami. Jei tiesiog žaidžiami bet kokie žaidimai, vaikai išmoksta tapti tik technologijų vartotojais, o ne kūrėjais. Micro:bit kompiuteriukas dovanosime visiems Lietuvos penktokams. Šis kompiuteriukas yra žaislas, bet jį naudojant galima daug ko išmokti. Tėvai ir mokytojai gali parodyti ir kitų žaidimų, kurie skirti suprasti, kaip veikia algoritmai, supažindina su programavimo kalbomis. Tačiau dažnai tėvai negali patarti vaikui, nes jie neturi patys pakankamai žinių.
Ar turi bendraminčių, kuriems taip pat būtų svarbu, kad vaikai ne tik žaistų kompiuterinius žaidimus, kuriuose šaudoma ir gaudoma, bet ir patys būtų kūrėjais?
„Kompiuteriukai vaikams“ yra komandinis projektas. Jo įkūrėjas Povilas Poderskis, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus patarėjas, yra didelis IT švietimo entuziastas. Taip pat pažįstu daug mokytojų, būrelių vadovų ir pačių programuotojų, kurie labai nori padėti vaikams mokytis.
„Robotikos akademija“ ar „bit&byte“ kūrybinių technologijų užsiėmimai yra puikūs būreliai, kurie veikia ne tik didžiuosiuose miestuose. Kai su Antano Guogos komanda steigėme nemokamus programavimo būrelius „Coder Dojo“, Panevėžyje užsiregistravo 300 vaikų. Turėjome vykti net kelis kartus, kad galėtume visiems surengti užsiėmimą!
Estai yra iškėlę tokią idėją – artėjant šios šalies šimtmečiui vaikams padovanoti muzikos instrumentų. Kaip manote, gal Lietuvoje būtų galima padaryti tą patį – tik padovanoti po kompiuteriuką?
Taip ir padarysime! Padovanosime kiekvienam penktokui po kompiuteriuką. Mūsų iniciatyvą galima paremti čia: www.kompiuteriukai.lt. Micro:bit kompiuteriukų idėja gimė Jungtinėje Karalystėje ir ten jau milijonas vaikų turi tokius įrenginius. O šį pavasarį ir Singapūro vyriausybė paskelbė, kad išdalins virš 100 tūkstančių micro:bitų. Lietuvai nėra ko atsilikti. Pasirinkome micro:bitą, nes su juo labai paprasta pradėti programuoti, o kaina vos 12 eurų. Kartu su leidykla „Šviesa“ ruošiama metodinė medžiaga ir mokymai mokytojams, o mes išvertėme daug užduočių vaikams.
Važinėjote po Lietuvos bibliotekas ir mokyklas su programa, kuri moko vaikus programuoti, pavyzdžiui, spręsti galvosūkius, kaip voveriukas galėtų trumpiausiu keliu surasti paslėptą gilę. Ar vaikai mielai imdavosi šių užduočių? O gal vaikus į renginius atvedę tėvai labiau troško, kad jie mokytųsi programavimo?
Taip, su Antano Guogos organizuotomis „Coder Dojo“ pamokomis apkeliavome virš 50 Lietuvos bibliotekų. Renginių metu vaikai susipažino su programavimu blokelių principu. Taigi, rašydami užduotis kaip voveriukui pasiekti gilę, vaikai ir pradeda mokytis, kaip veikia algoritmai. Vyresnieji kūrė savo internetinius puslapius. Aštuonmečiai puikiai susitvarko su tokia užduotimi. Dažnai į programavimą įsitraukdavo ir su vaikais atėjusios mamos ir tėčiai. Po pamokų visi sakydavo, kad negalvojo, jog pradėti taip lengva.
Buvote dviejų pirmųjų „Switch“ konferencijų vykdomoji direktorė. Į šias konferencijas pavyko pakviesti nemokamai tiek daug moksleivių, kad juos vežusių autobusų vairuotojai svarstė, ar Vilniuje prasidėjo dar viena moksleivių dainų šventė.
„Switch“ konferencija yra dar vienas Antano Guogos projektas, kurį aš įgyvendinau. Pernai į Vilnių nemokamai atvežėme ne tik 8000 moksleivių, bet ir pasiekėme Guinesso rekordą: didžiausios programavimo pamokos pasaulyje. Buvo labai sunku: nors ir esame šalis su nepaprastai greitu interneto ryšiu, užtikrinti, kad 800 vaikų vienu metu galėtų programuoti, buvo didžiulis iššūkis. Iš Anglijos atvykęs Guinesso atstovas viską labai griežtai vertino: kaip paruošta salė, kur įėjimai, kaip registruojami vaikai. Iki paskutinės minutės drebėjome, kad gali viskas žlugti. Bet kai buvo paskelbta, kad 712 vaikų sėkmingai sudalyvavo pamokoje ir pasiekėme rekordą, buvo nuostabu. Prieš tai panašūs rekordai buvo registruoti Indijoje ir JAV, o štai mes tai padarėme Lietuvoje. Šiemet „Switch“ bus dar galingesnis renginys Kauno „Žalgirio“ arenoje, nes Vilniuje nebetilpo dalyviai.
Ir štai po pusės metų jau daugiau nei 12 tūkstančių penktokų šį rugsėjį gaus dovanų po Micro:bit kompiuteriuką.
Papasakokite daugiau apie save. Studijavote Lietuvoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje politikos mokslus. Kodėl susidomėjote projektu „Kompiuteriukai vaikams“?
Niekada nemaniau, kad technologijos taps tokios svarbios man. Mokiausi tik socialinius mokslus: politologiją, taikos ir konfliktų studijas. Svajojau dirbti Jungtinėse Tautose arba būti prezidente. Tačiau pradėjusi dirbti su „Coder Dojo“ būreliais, „Switch“ renginiu, supratau, kaip svarbu Lietuvai, kad vaikai mokytųsi įgūdžių, kurių dabar labiausiai reikia. Kad neatsiliktume nuo kitų valstybių, turime čia, Lietuvoje, kurti galingas įmones, turėti gerų universitetų, patentuoti išradimus.
Beje, technologijos nėra tik programavimas. Supratimas ir įvairios žinios reikalingos beveik bet kokioje srityje: jei nori įkurti kepyklą, reikia, kad tave surastų internete; jei nori kurti meną, daug įspūdingų instaliacijų remiasi technologiniais sprendimais; jei dirbi nekilnojamo turto, finansų, bet aptarnavimo srityse, efektyviai valdyti klientus, komunikuoti, pritraukti naujus yra naudojamos įvarios programos, su kuriomis reikia mokėti dirbti. Sparčiai populiarėjanti blockchain technologija turi potencialo ne tik pakeisti finansų industriją, bet yra aktuali ir Jungtinėms Tautoms, nes gali išspręsti daugybę besivystančių šalių problemų, kaip turto registrai ar vaikų vakcinavimo programų sekimas. Nebegalime sakyti: „Ai, aš tų technologijų nesuprantu, išsiversiu ir be jų.“
Kaip manote, kodėl informacinėms technologijoms skirtose konferencijose dalyvauja tiek mažai moterų?
Moterys renkasi mažiau tiksliųjų mokslų sričių. Turbūt nedaug tėvų dukroms sako: „Būk programuotoja, bus nuostabu“. Tyrimai rodo, kad jei mergaitės iki 12 m. nesusidomi tiksliaisias mokslais, vėliau jas sunku pritraukti, nes vyrauja įsitikinimas, kad technologijos yra nemoteriška profesija. Mokslininkai daugybę metų ginčijasi, ar polinkis į vienas ar kitas profesijas yra įgimtas, ar mūsų norus suformuoja visuomenė. To niekada nesužinosime, nes negalime atlikti ilgalaikių eksperimentų su žmonėmis.
Šiemet buvau ugdytinė puikioje „Women Go Tech“ mentorystės programoje Lietuvoje. Į ją pakliūti norėjo virš 200 merginų, o vietų buvo tik 40. Kai kalbame apie moterų pasiekimus, reikia nepamiršti, kad stiprus yra ir „sticky floors“ („lipnių grindų“) efektas, t.y. moterys pačios nerodo iniciatyvos užimti aukštesnius postus, nesiveržia kalbėti į konferencijas, aiškiai nepasako savo norų.
Šiemet kompanijos „Uber“ vadovas turėjo atsistatydinti dėl skandalo, prasidėjusio buvusiai darbuotojai paviešinus informaciją, kad jos vadovai nereagavo į jos skundus dėl priekabiavimo darbo vietoje. Kompanija „Google“ atleido darbuotoją, išspausdinusį dokumentą, kuriame bandoma įrodyti, kad moterys iš prigimties nebus geros technologijų kompanijos lyderės. „Google Developers Day“ konferencijoje Krokuvoje šiemet moterims yra siūloma nemokama vaikų priežiūra, nemokami bilietai ir kvietimas į VIP vakarą.
Taigi, technologijų kompanijos labai stengiasi pritraukti daugiau moterų. Reikia nemiegoti!
Jei vyrams nesiseka, jie linkę viską suversti aplinkybėms, o jei moterims – jos tai priima labai asmeniškai. Kas Jums padeda įveikti sunkumus? Ar yra tokių moterų lyderių, kurios Jus įkvepia?
Šiais metais labai daug mokausi. Įkūriau technologijų startuolį be jokių techninių žinių. Dabar planuoju pradėti projektą, paremtą blockchain, t.y. technologija, kuria remiasi naujos kriptovaliutos kaip Bitcoin. Praleidžiu visus savaitgalius forumuose ir skaitydama neaprėpiamus kiekius medžiagos. Todėl to įkvėpimo prireikia beveik kasdien. Sakau sau taip: „Ada, jau beveik 50 metų žmonės leidžiasi Mėnulyje. Tai tu tikrai gali įgyvendinti savo planus.“
Mane įkvepia daug įdomių žmonių, ir vyrų, ir moterų. „Facebook“ vykdomosios direktorės Sheryl Sandberg knyga „Būkime priekyje“ buvo labai svarbi mano gyvenime. Buvusi „Yahoo“ vadovė Marissa Mayer grįžo į darbą po dviejų savaičių po gimdymo. Šalia jos biuro buvo įrengtas kambarys auklei. Ar tai yra siektinas pavyzdys? Nebūtinai. Kiekviena moteris turi būti laisva nuspręsti, ką nori veikti gyvenime, nepriklausomai nuo to, ko iš jos tikisi tėvai, vyras ar visuomenė. Mayer įrodė, kad įmanoma gyventi ir taip, kaip ji. Tai žingsnis į priekį.
O dar mane įkvepia labai stiprios mano giminės moterys ir daug nuostabių draugių.
Ar Jūsų namuose yra skirstomi darbai į moteriškus ir vyriškus? Kas dažniau verda valgyti, plauna indus, išneša iš namų šiukšlių maišus?
Mano vyrui labai patinka gaminti, o man – visai ne. Tai čia sutariame. Man atrodo, kad namų ruošos darbai nepatinka niekam. Todėl jų irgi vengiu. Dabar mano prioritetai yra kurti, mokytis ir dirbti įdomius darbus.
