Eidama pas Povilą į svečius galvoju, kad mada kurtis apleistose gamyklose kažkuo panaši į Severijos siuvinėtus senus ar pasendintus kasdienius objektus. Pusbroliai Kontekstas ir Kontrastas svarbūs ne tik meno lauke. Štai ant sunkių seno betono lubų nerūpestingai kabantis įmantrus šviestuvas atrodo brangiai ir kartu atsainiai. Panašiai ir kičinis gėlių raštas ant parūdijusio metalo nustoja būti kiču, kai niekam nebereikalingas daiktas tampa meno kūriniu. Galbūt todėl siuvinėtos automobilio durys lofte atrodo lyg visada čia buvusios. Šypsausi pagalvojusi, kaip ekscentriškai šis kūrinys atrodytų tipinio daugiabučio kambaryje.
Susipažinti – į Angliją
Susėdame abu priešais didžiulį langą, vakarais transliuojantį barokinių Vilniaus saulėlydžių programą, ir sužiūrame į šalia lango pakabintas kryželiu siuvinėtas žalsvas automobilio duris. Severija – puikiai žinoma menininkė, jos kūrinių mačiau ne vieną, tačiau darbą privačioje erdvėje regiu pirmą kartą. Akivaizdu – šis įsigytas ne todėl, kad panašų „reikia turėti, nes visi turi“.
Kad atrastų Lietuvoje gyvenančią menininkę ir jos kūrybą, Povilui reikėjo atsidurti Somersete, Anglijoje. Būtent čia 2015 metais gatvės menininko Banksy'io surengtoje parodoje „Dismaland“ 58 menininkai demonstravo kūrinius, kritikuojančius vartotojiškos visuomenės kasdienybę. Nors kai kurie meno kritikai ją vertino skeptiškai, bilietai buvo išpirkti akimirksniu. Žinau, kad ne vienintelis Povilas iš Vilniaus specialiai vyko žiūrėti šios parodos. Kodėl? Nes įdomu. Nes dirbant reklamos versle naudinga pažiūrėti į reklamą ir jos tikslinę auditoriją kitaip – kritiškai. Tad priešpaskutinę parodos dieną bilietą įsigijęs iš perpardavėjo (nes bilietų parduota ribotas kiekis), Povilas įžengė į „vaikams nepritaikytą parką visai šeimai“. Aptarnaujantis personalas buvo šiurkštus, prižiūrėtojai – pabrėžtinai nemandagūs, o kūriniai švytėjo ryškiausiomis kritikos ir ironijos spalvomis.
„Parodoje buvo labai daug jaunų, talentingų, turinčių ką pasakyti autorių. Manau, kad Banksy'is atliko fantastišką darbą – kaip kuratorius. Atidžiai apžiūrinėdamas kiekvieną kūrinį visiškai netikėtai pamačiau lietuvių autorę. Vau! Pasirodo, Lietuvoje yra menininkų, kurie kviečiami dalyvauti tokiose parodose! Tai man buvo didžiulė staigmena ir atradimas. Beje, šie kūriniai (aukštai pakabintos automobilio durys, o apačioje – juodas golfas su išsiuvinėtu kapotu) man iš karto pasirodė labai stiprūs“, – prisimena Povilas ir sąžiningai prisipažįsta, kad iki tol net girdėjęs nebuvo apie šią menininkę. Čia reiktų pridurti, kad ir pati Severija ne iš pirmo gauto laiško patikėjo, jog ją dalyvauti parodoje kviečia pats Banksy'is, – kurį laiką iš organizatorių gaunamus laiškus ji trynė kaip įtartiną šlamštą.
Vertina, ką turi
Severijos kuklumas būdingas geriems menininkams. Iš šono žiūrint, visai nekeista, kad jos kūriniai atsirado šioje parodoje. 1977 metais gimusi menininkė – ryški tekstilės meno kūrėja. Dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir vadovauja VDA tekstilės galerijai „Artifex“. Jos darbų yra įsigiję kai kurie meno ir dizaino muziejai, privatūs meno kolekcininkai. Jau apie 10 metų Severija „pasiskolintais“ iš rankdarbių žurnalų raštais siuvinėja įvairius senus ar sendintus objektus – kibirus, samčius, automobilių dalis. Povilo namuose esančios siuvinėtos sovietinių laikų automobilio ZIL durelės priklauso ciklui „Rožėmis klotas kelias“ (2007–2008 m.), – siuvinėdama rastus sudaužytus automobilius menininkė siekė atkreipti dėmesį į karą Lietuvos keliuose. Povilui priklausantis kūrinys turi ir daugiau prasmių – dėl žalsvos spalvos primena karinį automobilį.
Po parodos į viešbutį grįžęs Povilas internete pirmiausia ėmė ieškoti ne menininkės biografijos, o jos kontaktų. „Naktį negalėjau užmigti. Severijos kūrinys parodoje išsiskyrė tuo, kad yra ne tik meistriškai atliktas, bet ir turi ką pasakyti. Dar ypatingesnis jis tapo, kai sužinojau, jog tai – lietuvės darbas. Tad parašiau ir išsiunčiau Severijai ilgiausią tekstą. Jaučiausi, lyg rašyčiau motyvacinį laišką. Nuoširdžiai žavėjausi jos kūriniais ir atsargiai paklausiau, ar negalėtume susitikti pasikalbėti dėl kūrinio įsigijimo“, – prisimena Povilas. Intuicija neapgavo – skubėti išties reikėjo.
Taikos gėlės ant karinio transporto – humoras, bet į jį įsigilinus pradeda riedėti ašaros.
Būtent šį kūrinį neilgai trukus panoro įsigyti dizaino muziejus „Rohsska“ (Švedija) ir mados namų „Christian Lacroix“ dizaineris bei kūrybos vadovas Sacha Walckhoff‘as, – abiem pirkėjams teko rinktis iš kitų Severijos darbų. „Džiaugiausi, kad vienas iš reikšmingų, apdovanojimų pelniusių mano darbų lieka Lietuvoje, juk čia mano kūrinių yra įsigiję labai nedaug žmonių. Be to, Povilas sutiko šį kūrinį visada skolinti parodoms. Ir šiaip – buvo malonu bendrauti, mačiau, kad jis labai nori šio kūrinio, o tai motyvuoja. Juk menininkui svarbu, kad kūrinį įsigijęs žmogus suprastų ir vertintų, ką turi“, – sako Severija ir priduria Povilui savo darbą pardavusi kiek pigiau, ką jis džiugiai priėmė ir sutiko su suma be jokių derybų. O tada pradėjo laukti.
Kiekvienam – sava istorija
Po parodos „Dismaland“ ramunėmis siuvinėtos automobilio durelės keliavo į dar dvi parodas, tad Povilo namus pasiekė tik po pusmečio. „Kai pagaliau tą kūrinį man atvežė ir įnešė į namus, drebančiomis rankomis puoliau ieškoti peilio, ilgai atsargiai atidarinėjau dėžę. Išpakavęs supratau, kad būsiu vienas iš nedaugelio žmonių, žinančių, kaip atrodo kita – išvirkščioji – Severijos darbų pusė, kurios visi kiti parodų žiūrovai nemato. Tą patį vakarą pakabinome kūrinį jam jau seniai numatytoje vietoje. Ką veikiau tada? Atsidariau butelį vyno, atsisėdau ir visą vakarą žiūrėjau“, – sako Povilas. Jis tikina, kad jau kurį laiką beveik nenaršo socialiniuose tinkluose ir mokosi mėgautis vaizdu pro langą ar meno kūriniu ant sienos lėtai, nejausdamas nerimo, kad reiktų ką nors paskaityti ar peržiūrėti telefone.
Atsakydamas į klausimą, ką galvoja žiūrėdamas į šį kūrinį, Povilas patvirtina žinąs, kaip skirtingai žmonės „skaito“ meną. Aš žiūrėdama į šias dureles neišvengiamai pradedu ieškoti istorijos. Mėginu atkurti visą automobilį, kelio dulkes ir rankeną lietusias rankas. Galvoti apie juo važinėjusius ir dureles iš džiaugsmo ar piktumo trankiusius vyrus. Ir jų moteris, tuo metu kūrusias namų jaukumą taip, kaip supranta. Čia pat – ir kontrastai: kičas ir aukštasis menas, minkštas siūlas ir šaltas metalas. Kantriai mane išklausęs Povilas pasakoja visiškai kitą istoriją: „Man šitos durys nėra tiesiog automobilio detalė. Žiūrėdamas į jas matau labiau formą nei objektą. Kalbant apie simboliką, čia susijungia militarizmo tema ir baltos ramunės. Tos ramunės perkelia į Ameriką, į hipių laikus, kai tokias kišdavo į kariškių automatus. Taikos gėlės ant karinio transporto – humoras, bet į jį įsigilinus pradeda riedėti ašaros.“
Šis darbas Povilo namuose jau daugiau nei metus, bet šeimininkas vis dar žvelgia į jį kiekvieną dieną tuo ypatingu žvilgsniu. „Tik viena problema, – atsidūsta. – Niekaip nerandu, ką galėčiau pakabinti netoliese, nes tos durys viską aplink nustelbia.“ Puikiai jį suprantu. Taip jau būna su gerais kūriniais. Stiprūs ir su charakteriu, jie reikalauja erdvės sau, stelbia viską aplink ir nuolat traukia dėmesį. Už tai juos ir vertiname.
