Mergina pasakoja, kokių sunkumų patyrė emigracijoje, kol galiausiai gali siekti daktaro laipsnio prestižiniame Pensilvanijos universitete. Taip pat dalinasi pastebėjimais, kokie yra norvegai ir amerikiečiai.
Kokiais tikslais iškeliavote į Angliją?
Anglų kalbos pamokos man visada būdavo sunkios, kai mokiausi mokykloje, todėl pradėjau mokytris papildomai. Mano mokytoja Jūratė buvo nuostabus žmogus, kuris man parodė, kokia įdomi gali būti kalba. Baigusi vidurinę nusprendžiau studijuoti anglų filologiją ir nutariau, kad geriausias būdas išmokti šią kalbą būtų studijuojant ir gyvenant Anglijoje. Taigi, taip ir pragyvenau Kembridže trejus metus, įgijau bakalauro laipsnį. Studentai šioje šalyje, deja, negauna stipendijų, todėl bestudijuodama turėjau ir dirbti – gyvenimas nebuvo lengvas. Penkias dienas per savaitę mokydavausi, savaitgaliais dirbdavau skalbykloje, lygindavau drabužius. Trūkdavo laiko sau, bet pinigų pragyvenimui užteko.
Kaip gyvenimas Jus nubloškė į Norvegiją?
Mano buvęs vaikinas nusprendė studijuoti Norvegijoje, tad aš, baigusi bakalauro studijas, išvykau pas jį. Norvegijoje studijavau anglų kalbos lingvistiką Trondheimo mieste. Nors ir Skandinavijoje mokslas yra nemokamas, tačiau pragyvenimo lygis labai aukštas, viskas kainuoja daug brangiau, todėl ir vėl turėjau susirasti darbą, kad galėčiau išgyventi. Buvo labai sunku, nes nemokėjau kalbos. Kai duodavau savo CV darbdaviams, jie tiesiog pašnairuodavo į mane. Niekada taip ir nesulaukiau skambučio iš darbdavio, o santaupos seko, reikėjo mokėti už nuomą... Galiausiai per pažįstamus sužinojau, kad „Amnesty International“ organizacija ieško darbuotojų, kurie tiesiog stovi gatvėje ir ieško žmonių, potencialiai galinčių tapti šios organizacijos nariais. Tad mano pirmasis darbas šioje šalyje ir buvo toks – stovėdavau gatvėje ir angliškai bandydavau prikalbinti praeivius prisijungti prie mūsų organizacijos. Buvo visko: vieni labai pozityviai žiūrėdavo į tai, kad kalbu angliškai, kiti liepdavo eiti iš kur atėjus. Žiemos Norvegijoje labai šaltos, tad sunkiausia būdavo, kai reikėdavo per 25 lapsnių šaltį apsimuturiavusiai šypsotis žmonėms.
Bet atėjo geresnės dienos – po metų radau darbą kavinėje, dirbau padavėja, alga buvo geresnė, susiradau draugų norvegų. Truputį pramokau kalbą, aišku, neišvengdavau nesusipratimų. Taigi, taip ir gyvenau – dieną eidavau į universitetą, vakarais nuo 17 val. iki 23 dirbdavau, namo grįždavau visiškai „nusivariusi nuo kojų“.
Yra nusistovėjęs toks stereotipas, kad šiauriečiai pasižymi šaltumu. Galbūt tai paneigsite?
Ne, nepaneigsiu. Skandinavai tikrai neprisileidžia žmonių lengvai, jie taip pat yra gana drovūs. Užtruko nemažai laiko, kol radau Norvegijoje draugų, bet dabar šie žmonės, manau, yra mano draugai iki gyvenimo galo.
Kaip atsidūrėte Amerikoje?
Praleidusi Norvegijoje trejus metus ir įgijusi magistro laipsnį, nusprendžiau karjeros siekti akademinėje srityje ir įgyti mokslų daktaro laipsnį. Galbūt skamba juokingai – nuo padavėjos iki mokslų daktarės...Bet nors ir dirbau antrarūšius darbus, niekada nenustojau tikėti, kad vieną dieną man nereikės taip sunkiai dirbti. Europoje apsiginti daktaro laipsnį dažniausiai užtrunka trejus metus, per tą laiką dirbant prie vieno ar kelių projektų su savo profesoriumi. Aš norėjau kažko daugiau. Amerikoje viskas šiek tiek kitaip: doktorantūra trunka penkerius metus, per tiek laiko studijuojantys išmoksta visko – turi lankyti papildomas pamokas, dėstyti jauniesiems studentams, rengti konferencijas ir panašiai. Tuo mane ir sužavėjo mintis skristi į Ameriką.
Įstojau studijuoti lingvistikos doktorantūros į Pensilvanijos universitetą,esantį Filadelfijoje, tai yra vienas iš geriausių koledžų Amerikoje. Į lingvistikos programą kiekvienais metais paduoda paraiškas apie šimtas žmonių, tad konkurencija yra didelė. Studijuoti priėmė tik aštuonis žmones, tarp jų buvau ir aš – negalėjau patikėti tokia sėkme! Gavau Bendžamino Fraklino stipendiją penkeriems metams, tad pirmą kartą gyevenime galėjau tik mokytis ir nesukti sau galvos dėl pinigų, pagaliau radau laiko sau. Buvau labai laiminga pradėdama naują gyvenimo puslapį. Amerikoje jau esu treji metai, liko studijuoti dar du.
Daugelis lietuvių kritiškai vertina Ameriką dėl jos piliečių gyvenimo būdo, medicinos sistemos. O kokia Jūsų nuomonė?
Kai atvažiuoji iš Europos į Ameriką, supranti, kad medicinos sistema čia yra tikrai nekokia, daugelis gyventojų negali pasirūpinti savo sveikata, įsigyti sveikatos draudimo, be kurio šioje šalyje esi pasmerktas. Be abejo, iš Amerikos yra ir ko pasimokyti – amerikiečiai yra labai laisvi žmonės, jie nekompleksuoja dėl savo išvaizdos, nežiūri kreivai į kitus žmones, kurie išsiskiria iš minios, lengvai priima visas kultūras, nėra užsidarę savyje.
Ko labiausiai pasigendate gyvendama Amerikoje?
Manau, labiausiai man stinga miestietiškos švaros, pavyzdžiui, Niujorke nors ir labai gražu, bet labai daug nešvaros – purvini metro, kelkraščiai... Dauguma Europos šalių yra daug tvarkingesnės. Taip pat labai pasigendu vairuotojų kantrybės, žmonės skuba, lekia – toks čia gyvenimo ritmas. Vairuotojai neturi kantrybės, iš karto pypsina, rėkia. Vairuoti mašiną Amerikos mieste yra tikras menas.
Apibūdinkite vienu žodžiu lietuvį, anglą, norvegą ir amerikietį.
Lietuvis – susikaustęs.
Anglas – koncervatyvus.
Norvegas – individualistas.
Amerikietis – atsipalaidavęs.
Jūsų širdies draugas – kinas. Gal galėtumėte paatvirauti, kokie vaikinai yra kinai?
Mano vaikinas etniškai yra kinietis, bet jis gimė ir augo Kalifornijoje, todėl kultūriškai jis save identifikuoja kaip amerikietį. Vaikinai amerikiečiai yra labai rūpestingi, taip pat jie neturi nusistovėjusių stereotipų šeimoje, pavyzdžiui, jie rūpinasi namų švara ir maistu taip pat kaip ir moterys.
Ar laikote save kosmopolite?
Manau, kad taip.
Ar pasiilgstate Lietuvos?
Taip, labai. Ypač pasiilgstu Baltijos jūros, smėlėtų kopų, vėsių vasaros vakarų.
Ar žadate grįžti į gimtąją šalį?
Dar kol kas neplanuoju, kur gyvensiu ateityje. Lauksiu darbo pasiūlymų po studijų ir žiūrėsiu, kur mane nupūs gyvenimo vėjai.
