Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedroje su profesore Jolanta Talaikyte susitinkame jau pasibaigus mokslo metams. Dizainerė vilki plėšytus džinsus ir jaunatviškus sportinius marškinėlius, mūvi žaismingas širdutėmis puoštas baltas kojinaites ir atrodo panašesnė į studentę nei į dėstytoją. „Vasara – toks laikas, kai pagaliau galiu šiek tiek atsipalaiduoti, – nusijuokia krestelėdama papurusius plaukus. – Nors gal ne tik vasara? Turbūt ir amžius jau toks, kai norisi ištrūkti iš sistemos ir pradėti daryti tai, ką labiausiai mėgstu, nes laikas slysta kaip smėlis pro pirštus.“
Pradėkime nuo karščiausios naujienos – Jūsų vestuvių. Išties nustebinote, nes iki tol dauguma žmonių nė neįtarė, kad Jūs ir Jūsų gyvenimo partneris architektas Vytautas Naudžiūnas nesate susituokę. Kas nutiko, kad, pragyvenę kartu 29-erius metus, nutarėte įteisinti santykius?
Nesureikšminame šio įvykio. Gyvenome normalų šeimos gyvenimą, buvau mama ir žmona negalvodama apie tai, ar turiu santuokos liudijimą, ar ne. Džiaugėmės darna, o dabar tiesiog atėjo laikas sutvarkyti formalumus, ir mes tai padarėme abipusiu sutarimu. Viešumo, kiek įmanoma, vengėme, bet ir nesislapstėme. Tai buvo tiesiog gražus dienos nuotykis, patvirtinantis, kad mums ir toliau pakeliui. Mūsų santykiai staiga nepasikeitė. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
Tuomet papasakokite daugiau apie naujausią savo kūdikį – projektą „Semper Femina“. Kam jis skirtas ir kodėl nutarėte jo imtis?
Tai – mano išsvajotas projektas, nes jau daugybę metų dirbu kitiems: 35-erius metus kuriu prekių ženklo „Rožė“ sezonines kolekcijas, 25-erius atidaviau Vilniaus modelių namams, kitoms komercinėms įmonėms. Kurdama komercinę madą, nuolat turi ieškoti kompromiso tarp savęs ir to, ko reikalauja prekių ženklo savininkai. „Semper Femina“ atsirado iš sukauptos patirties ir begalinio noro pagaliau pasiūlyti rinkai išskirtinai savo stilių be kompromisų. Su partnere Diana Ročiene jau bendradarbiavome ir prieš tai – kūrybingai leidome laiką jos įkurtame vintažinių drabužių butikėlyje „Alisos dovanėlės“. Ne tik prekiavome drabužiais, bet ir juos perkurdavome, darėme fotosesijas, rengėme susitikimus su klientėmis.
Man moteriškumo esmė – jausminis pradas. Tai, kas gimsta iš širdies, intuicijos. Esu labai jautri ir emocinga, tačiau ilgai nesijaučiau itin moteriška.
Tai buvo lengvas papokštavimas su mada, bet ilgainiui idėja išsisėmė, Alisa užaugo ir subrendo. Pastebėjome, kad trūksta mados brandžioms moterims – ne tik įdomių, stilingų drabužių, bet ir įkvepiamo bendravimo. „Semper Femina“ turėtų apimti labai daug veiklos sričių – bendrausime, keliausime, kursime aksesuarus, organizuosime paskaitas su įdomiais žmonėmis, fotosesijas, keliausime po Lietuvą, idėjų ir partnerių ieškosime ir užsienyje. Štai šį rudenį vykstame į Paryžių. Su šiuo projektus susijusi ir mano autorinė naujo prekių ženklo „51rd15“ baltų marškinių kolekcija. Šie žodį „širdis“ koduojantys simboliai siunčia daug svarbių žinučių. Tarkim, kad modeliai skirti įvairaus amžiaus moterims – 15 ar 51-ų ir daugiau metų.
Ar nemanote, kad šiais laikais, kai vis labiau neigiami lytiniai skirtumai ir su jais susiję stereotipai, akcentuoti moteriškumą kaip svarbiausią vertybę nelabai modernu?
Nesvarbu, ar tai priimsime, ar neigsime, lytys vis tiek egzistuos. Jų skirtumai yra natūralūs ir gamtai reikalingi – ne veltui naujas žmogus gimsta iš vyro ir moters sąjungos. Abiejų lyčių paskirtis žemėje skiriasi, skirtingas jų chromosomų rinkinys, jos gražiai papildo viena kitą. Man moteriškumo esmė – jausminis pradas. Tai, kas gimsta iš širdies, jausmo, intuicijos. Aš pati esu labai jautri ir emocinga, tačiau ilgai nesijaučiau itin moteriška. Gal todėl, kad mano gyvenimas visą laiką buvo tvirtai sudėliotas iš aiškių kasdienių kaladėlių: akademinė veikla, modelių namai, „Rožė“, darbas su klientais, šeima, kūryba ir t. t. Kai esi kone sekundžių tikslumu įsprausta į griežtą dienotvarkę, nėra kada puoselėti savo moteriškumą. Tik dabar, kai atėjo branda ir sumažėjo darbų, atradau laiko sau.
Kai kalbame apie moteriškumą ir madą, į galvą smelkiasi naftalinu dvelkiantys stereotipai: pūsti sijonai, pabrėžta talija, nėriniai, raukiniai, gėlės ir aukštakulniai. Ar šiuolaikinėms moterims toks stilius priimtinas?
Nemėgstu pabrėžtino moteriškumo – banalaus, pernelyg saldaus ir romantiško. Man patinka moteriškumą išreikšti subtiliomis užuominomis, detalėmis: nėrinių krašteliu, raišteliais, kaspinėliais. Mėgstu į moterų aprangą perkelti vyrų garderobo detales, nes dėvėti kelnes yra patogiau nei sijoną ar suknelę, o ryte vilkėti per didelius vyro marškinius – taip seksualu! Bet niekada nepamirštu, kad drabužis visgi skirtas moteriai. Tarkim, vyriško stiliaus švarko pamušalą sukuriu gėlėtą ar taškuotą, o į vyriško stiliaus batus įveriu rožinį kaspiną.
O ką manote apie kitas šiuo metu madoje uoliai trinamas ribas, tarkim, amžiaus, figūros, aprangos kodo, socialinio statuso? Gal ilgainiui jų nebeliks?
Kol egzistuoja civilizacija, didmiesčių kultūra, etiketo taisyklės, tol bus svarbu ir tai, ką dėvi. Svarbiausia, kad tai būtų adekvatu situacijai. Yra biurų, kur žmonės dirba sūpuodamiesi hamakuose, – tokiuose juokingai atrodytum su dalykiniu kostiumėliu. Ne mažiau būtų juokinga, jei prezidentūroje tave pasitiktų sportiniu kostiumu vilkinti sekretorė. Kartą Nicoje akimis lydėjau pagyvenusią labai elegantišką „Chanel“ sijonėliu ir gipiūro palaidine vilkinčią moterį. Eina sau išdidi alėja, batukai jau kiek didoki, klapsi, bet išpurenta galva aukštai iškelta. Kai praėjo, pamačiau, kad jai – gerokai per 80 metų. Darkart atsisukusi išvydau visiškai nuogą nugarą. Vilniuje, Gedimino prospekte, tokia senjorės apranga atrodytų keistai, o Nicos pakrantėje – natūraliai. Yra universalių neestetiškų dalykų – vulgari, pernelyg seksuali apranga. Manau, apatinis trikotažas turi būti dėvimas po drabužiais, o miego drabužiai tinka tik miegamajame. Tiek apkūnios, tiek liesos moterys turėtų įvertinti savo kūno ypatumus ir nedemonstruoti to, ką geriau būtų meistriškai užmaskuoti.
Kiek kebliau su amžiaus ribomis. Dauguma stilistų tikina, kad vyresnėms kaip 45-erių metų moterims derėtų dėvėti klasikinius drabužius, orientuotis į kokybę, pamiršti trumpus sijonus, šiukštu nelandžioti į dukros spintą, bet štai mudvi sėdime su plėšytais džinsais, nors jau seniai nebesam paauglės...
(Juokiasi). Dažnai svarstau, ar dera pagyvenusiai moteriai plėšyti džinsai. Taip, dera, jei moteris jaučiasi gerai, ir tai adekvatu situacijai. Lietuvoje mes ir sau, ir vieni kitiems esame labai reiklūs. Jei kaklas pasiraukšlėjo, riškis skarelę. Smaugia mane tos skarelės, nemėgstu aš jų. Man visai gražu ir tas raukšlelių žemėlapis, ir tos dėmėtos rankos. Aišku, dirbtinai, pernelyg jauninantis yra rizika atrodyti juokingai, bet mūsų vyresnio amžiaus moterys kol kas labiau rizikuoja nusisendinti. Su amžiumi nusistovi skonis – tiek kalbant apie maistą, pomėgius, tiek apie stilių, dėl to nustoji bandyti naujus dalykus. Man išties geriau turėti vieną geros kokybės paltą nei daug madingų vienadienių.
Kita vertus, leidžiu sau pažaisti, net kartais gerokai padūkti, užsukti į jaunimui skirtas parduotuves ir įsigyti ką nors toookio! Nepritariu moterims, kurios turi 7 kokybiškus daiktus ir sako, kad joms gana, nes tai – nesenstanti klasika. Tai nuobodu ir ribota. Nesakau, kad reikia žūtbūt laužyti taisykles, bet šiek tiek išeiti iš rėmų visada verta. Jei apranga klasikinė, pašmaikštaukite papuošalu, pasirinkit ne juodus, o sidabrinius batelius. Ta pati juoda suknelė gali būti ne tik klasikinė vilnonė, bet neopreninė ar lininė, tai suteiks jai šiuolaikiškumo, parodys, kad nesi iškritusi iš gyvenimo, priimi mados naujoves ir naujas technologijas. Įdomu ieškoti ir savo spalvos, užuot apsiribojus saugia juoda. Žmogus jaunas tol, kol nebijo eksperimentuoti, yra smalsus.
Savitas stilius tampa svarbesnis už mados tendencijų išmanymą. Mados ekspertai kalba apie tendencijų mirtį. Kaip šie pokyčiai paveiks mados pasaulį?
Jei neliktų mados tendencijų numatymo, žlugtų ne tik mados, bet ir žaliavų tiekimo pramonės. Greitoji mada tapo dar greitesnė – pokyčiai vyksta kasmet, tarp sezoninių kolekcijų dar įsiterpia demisezoninės ar specialios paskirties, tarkim, atostogų. To atsvara atsiradusi lėtoji mada beveik nepaiso tendencijų, yra orientuota į ilgalaikiškumą, originalumą. Abi kryptys turi savo kūrėjų ir sekėjų.
Kurią kryptį renkatės Jūs?
Kai kuriu prekių ženklų kolekcijas, dirbu su užsakovais, turiu taikytis. Savo prekių ženklo „51rd15“ erdvėje esu laisva. Noriu, kad mane pažintų ir vėl atrastų iš naujo, nes per tiek metų išryškėja tam tikras kūrybos braižas ir jo galbūt ieškos mano stiliui artimos moterys. Autorines kolekcijas, kaip ir komercines, kūriau nuolat, jas inspiruodavo dažniausiai asmeninis gyvenimas. „Turgaus šventė“ – pirmoji, labiausiai išmylėta, pelniusi pripažinimą profesionalų pasaulyje. Rožėmis puošta kolekcija gimė tuomet, kai su vyru įsigijome kūrybines dirbtuves miesto centre, Rožių alėjoje, kur senoviniame balkone palydėdavome saulę, o kažkur šalia kukavo gegutė ir suokė lakštingalos. Parodinį projektą „ Aš atsimenu…“ ir lino drabužių kolekciją ,,Barborytė“ kūriau įkvėpta senų fotografijų ir prisiminimų apie savo močiutę, mamą, kitas giminės moteris. „Vilniaus stogai“ – duoklė gražiausiam profesiniam laikotarpiui Vilniaus modelių namuose, aplinkinių bažnyčių karūnoms ir raudonų čerpių stogams.
Kolekcija „Moters širdis“ buvo tarsi padėka savo 50-mečio proga visiems, kuriuos sutikau – draugams ir priešams. Pajutau, kaip svarbu ne tik imti iš gyvenimo, bet ir duoti. Tąsyk būta beveik mistiškų nutikimų. Pajutusi nenumaldomą norą piešti, vieną vakarą sėdau ir ranka ėmė pati paišyti vienuoles, o kitą dieną sulaukiau netikėto skambučio iš Pažaislio vienuolyne esančio komplekso „Monte Pacis“ savininkų – jo atidarymo proga jie paprašė sukurti kolekciją. Paskui kilo noras giliau pažinti savo šalies istoriją, šaknis. Taip gimė trijų menininkų projektas „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“. Tas renginys nacionalinės šventės proga Valdovų rūmuose, kur dalyvavo 50 modelių ir 100 žmonių užkulisiuose, kuris tiesiogiai transliuotas per nacionalinę televiziją, kur buvo gyva muzika, daugybė žiūrovų, kai atrodė, jog visa tauta yra su tavimi, buvo išties ypatingas. Žmonės verkė, ir man pačiai ašaros gerklę spaudė. Tuomet pagalvojau, kad tai turbūt mano gulbės giesmė.
Po tokio pakilimo kūrėjai neretai krinta į gilios depresijos duobes. Ar suvokimas, kad tai yra Jūsų gulbės giesmė, nepakirto sparnų?
Neturėjau kada grimzti į duobes – manęs laukė studentai, kiti darbai. Tokiais atvejais gelbsti rutina. Šiemet bus jau 25-eri metai, kai dirbu akademinį darbą. Mano pirmieji diplomantai buvo Juozas Statkevičius ir Ramunė Piekautaitė. Kurį laiką visi buvome studentai, jie mokėsi pirmame kurse, o aš – trečiame. Paskui tapau jų diplominių darbų vadove. Prisimenu, kaip Juozui, ką tik grįžusiam iš Olandijos, kur mokėsi pagal programą „Erasmus“, naktį prieš pat gynimą padėjau piešti projektus, kol jis siuvinėjo žvyneliais kostiumą. Tuomet atrodė, kad ginti reikės man, o ne jam.
Mūsų kartai iš dalies pasisekė – atgimimo banga mus tarsi išplukdė, iškėlė, suteikė daug energijos. Buvome jauni, veržlūs ir kartu brandūs, savarankiški. Kai Vilniaus lengvosios pramonės technikume (dabar – Vilniaus kolegija) įgijau konstruktoriaus modeliuotojo specialybę, įsidarbinau Vilniaus modelių namuose. Ten dirbdama įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Likau modelių namuose ir vėliau, jau dėstydama akademijoje. Niekada nedirbau vieno darbo, tai mane gelbėjo krizių laikotarpiais.
Nepritariu moterims, kurios turi 7 kokybiškus daiktus ir sako, kad joms gana, nes tai – nesenstanti klasika. Tai nuobodu ir ribota.
Nekirbėjo mintis ištrūkti iš sistemos, atidaryti savo vardo mados namus ir rengti tokius grandiozinius šou kaip kai kurie Jūsų buvę studentai?
Dirbti modelių namuose buvo prestižas ir daugelio dizainerių siekiamybė, nes namai diktavo kryptį visai lengvajai pramonei ir kartu leido kūrėjui pasireikšti – kasmet galėjai sukurti po autorinę kolekciją. Kaip dizainerė, nuolat dalyvaudavau konkursuose Lietuvoje ir užsienyje, festivalyje „In Vogue“ – buvau viena jo organizatorių, esu sukūrusi daugybę uniformų ir firminio stiliaus drabužių. Tiems, kurie nepakliuvo į sistemą, teko ieškoti kitų būdų įsitvirtinti, kurti vardines kolekcijas, rengti šou. Tik kas toliau? Užsienyje mados namus turintis dizaineris, pristatęs kolekciją, siekia gaminti ir parduoti masiškai. Talentingus pradedančiuosius neretai pastebi ir įdarbina kokie nors mados namai. Pas mus ta sistema nebeveikia.
Grandioziniai mados renginiai – kaip fejerverkai. Pokšt keliasdešimt tūkstančių į orą, ir kas lieka? Peleniukai. Dėl to paskui ir būna tiek aistrų, nusivylimo. Vienas kitas naujas klientas išlaidų neatperka, pinigai negrįžta. Gaila, kad pas mus mada yra podukros vietoje. Ji yra žmogui bene suprantamiausia ir plačiausiai naudojama meno rūšis, bet pas mus vis dar kažkodėl labiausiai ignoruojama. Tarkim, Vokietijos, kitų išsivysčiusių šalių ministerijose yra specialūs mados kultūros skyriai. Sunku suprasti, kodėl muzika, kinas, teatras ar dailė atrodo svarbesni. Juk toli gražu ne kiekvienas šių meno rūšių kūrinys yra menas.
Vis dėlto norinčiųjų studijuoti madą netrūksta. Ar labai jie skiriasi nuo tų, kuriuos mokėte prieš ketvirtį amžiaus? Kokie jaunųjų šansai įsitvirtinti?
Galime pasidžiaugti, kad kostiumo dizaino specialybė nepaprastai populiari – kasmet įstoja apie 20 žmonių. Anksčiau kurse būdavo penki šeši studentai, ir jį rinkdavo kas antrus metus. Buvome tarsi šeima, puikiai vieni kitus pažinojome. Dabar, kaip ir tuomet, kokie 5 iš tų 20-ies yra labai gabūs ir talentingi, jie lengvai įsilieja į mados rinką, dar kokie 10 sukasi mados pasaulyje, o likusieji blaškosi šen bei ten. Manau, daug bėdos pridaro dabartinė standartizuota stojimo sistema, kai lietuvių kalbos, anglų ar matematikos žinios lemia daugiau nei kūrybiniai gebėjimai. Kai kurie stojantieji į Dailės akademiją nėra lankę net dailės mokyklos, nežino, kaip pieštuką laikyti, o talentingieji nepatenka dėl žemo vidurkio. Aišku, Lietuvai tiek dizainerių nereikia, bet matome, kad pas mus įgytas išsilavinimas vertinamas ir užsienyje, mūsų buvę studentai dirba ne tik garsių dizainerių asistentais, bet ir kuria savo prekių ženklus, dėsto Lietuvos ir užsienio universitetuose.
Esate išties veikli moteris. Ar Jums lieka bent kiek laiko šeimai? Jūsų vyras Vytautas ir sūnus Jokūbas niekada nepriekaištavo, kad retai mato namuose?
Matyt, pasirinkau tinkamą vyrą. Jau 28-eri metai esame drauge. Neatėjome iš skirtingų pasaulių – jis yra architektas, o architektūra ir dizainas visada šalia. Vytautas domisi grafika, turi didelę kolekciją, fotografuoja, daro gražius albumus. Turime daug bendrų pomėgių ir daug atskirų. Mes pora, bet neištirpstame vienas kitame. Dėl to mums įdomu gyventi kartu ir vis dar turime apie ką kalbėtis. Aš moku paleisti šeimos narius, o jie – mane. Neskambinėju be būtino reikalo kelis kartus per dieną ir neklausinėju, ką veikia, kur eina, ar nuėjo, ar pavalgė, kada pareis. Nustebčiau, jei kuris nors imtų skambinėti man be priežasties. Su vyru pasitikime vienas kitu, bet nesame iš tų, kuriuos rasi ten, kur padėjai, visada turime vienas dėl kito šiek tiek panerimauti. Kitaip būtų nuobodu.
Pasitaiko ir kuriozinių situacijų. Prisimenu, kai Jokūbui buvo 3-eji metukai, išvažiavau į trijų savaičių kelionę po Ispaniją. Ir iškart panirau į kitą laiko, erdvės dimensiją, net pamiršau paskambinti ir pranešti, kad laimingai atvykau. Po trijų dienų Vytautas sunerimęs pradėjo manęs ieškoti, buvau iškviesta į viešbučio registratūrą, teko pasiaiškinti. Dabar daug keliauja vyras, būna, išvyksta visam mėnesiui. Pasiilgstu jo, būna ir nerimo akimirkų, bet negalėčiau pasakyti, kad labai nuobodžiauju – turiu tiek veiklos ir neįgyvendintų idėjų, kad net slapta pasidžiaugiu, jog sumažėjo buities rūpesčių.
O kaip sūnus Jokūbas? Juo rūpintis turbūt irgi jau nebereikia? Gal ketina pasukti tėvų keliais?
Jokūbui šiemet suėjo 18 metų, būsimas abiturientas. Yra baigęs J. Vienožinskio dailės mokyklą, turi gabumų, jaučia spalvas, gražiai tapo, bet kasdienio poreikio tam neturi. Baigė ir muzikos mokyklą, jau 12 metų groja klasikine gitara, dabar dar – ir elektrine, lanko jaunimo klubą, turi savo gitaros mokytoją ir grupę, su kuria repetuoja kiekvieną savaitgalį, bet, panašu, kad muzikantas irgi nebus. Įtariu, bus inžinierius. Yra sakęs: „Reikia įsigyti profesiją, kad galėčiau užsidirbti ir užsiimti tuo, kuo noriu. Tėtis irgi yra architektas, bet dabar gali sau keliauti ir užsiimti pomėgiais.“
Neugdėme vaiko kryptingai – jis lankė tas mokyklas, kurios buvo arti namų. Dar ir į baseiną spėdavo nubėgti, ir į sporto klubą. Buvome pernelyg užimti, kad dirbtume vaiko taksistais. Jokūbas užaugo labai savarankiškas ir pareigingas, niekada, net paauglystėje, neturėjome su juo problemų, esame artimi. Mes nuo pat mažens daug keliavome kartu, išvaikščioti visi pažintiniai takai, upokšnių pakrantės, aplankytos egzotiškos šalys. Gal dabar, kai tapo pilnametis, pastebiu ryškesnį norą atsiskirti, matau, kad bando išlaikyti atstumą nuo tėvų, ignoruoja net mano patarimus stiliaus klausimais. Tiesa, į sodybą su manimi važiuoja noriai, mėgsta gamtos ramybę ir lauko darbus.
Apatinis trikotažas turi būti dėvimas po drabužiais, o miego drabužiai tinka tik miegamajame.
Turite dar ir sodybą? Kaip viską spėjate?
Sodyboje praleidžiu visą vasarą. Kadangi ji yra vos už 20 kilometrų nuo miesto, atsiradus reikalų, visada galiu atvažiuoti, bet būdama ten jaučiuosi atitrūkusi, laisva. Esu gamtos žmogus. Pati šienauju 75 arų pievą. Išsikasėme tvenkinį, tad renku akmenis pakrantei grįsti, dar reikės išlyginti sudarkytą pievą. Man patinka kaitalioti veiklą, tuomet ne taip pavargstu. Mėgstu dirbti su komanda – gera, kai yra rankų, kurios padeda įgyvendinti idėjas, žmonių, kurie palaiko. Nesu tas greitasis traukinys, kuris niekada nenukrenta nuo bėgių. Ir nukrentu, ir pati nulipu, ir kaktomuša susidaužiu. Visko pasitaiko. Dėl to tik įdomiau. Būna ir emocinių duobių, kai atrodo, kad niekas nesiseka, kad tai, ką darai, niekam neįdomu. Man ne vis viena, kaip aplinka reaguoja į mano veiklą. Kartais tai būna ženklas stabtelėti – jei niekam neįdomu, gal ir neverta dėti tiek pastangų? Gamta man davė labai daug energijos, tik svarbu ją nukreipti tinkama linkme. Noriu būti naudinga, kaip iškasena.
PORTRETO ŠTRICHAI
Zodiako ženklas. Vėžys. „Esu šeimyniška, namai ir pastovumas man labai svarbu. Esu tvarkinga – visi daiktai turi savo vietas, viskas surūšiuota į dėžutes. Mano mama buvo reikli, vis mokė tvarkos, todėl atėjusi pas vyrą į namus pirmiausia su didžiuliu pasitenkinimu išmėčiau savo drabužius. Paskui greitai susirinkau, nes pačią ėmė erzinti.“
Pelėda ar vyturys? „Esu tipiška pelėda. Rytais būnu komos būsenos – nekalbi, nedarbšti. Mėgstu ilgai pusryčiauti. Pasidarau puodelį kavos ir vaikštau su juo visą rytą, vis gurkšnoju, kartais net nebaigiu. Kur bedirbčiau, susitikimus organizuoju ne anksčiau kaip 11 valandą. Galiu parašyti laišką 3 valandą nakties ir laukti skubaus atsakymo.“
Stilius. „Jaunystėje mėgau kostiumėlius. Paskui drabužius tik siūdinausi. Dabar vis labiau atsipalaiduoju. Darbe esu labai konkreti, reikalauju kokybės, atrodau perfekcionistė, todėl laisvalaikiu leidžiu sau nutrūkti nuo grandinės, pabūti neatidi aprangai – apsivilkti ką nors per ilga rankove ar net praplyšusio, užsimesti vaiko kuprinę. Nesu ponia ir turbūt jau nebūsiu.“
Mityba. „Visada valgau pusryčius, nes negaliu būti alkana. Mano organizmas greitai sudegina kalorijas, ir jei negaunu reikiamu laiku maisto, darausi dirgli. Esu išbandžiusi ir žaliavalgystę, bet vegetarė nebūsiu, nes man labai skanu mėsa. Miltiniai patiekalai, varškė kelia diskomfortą, nuo jų kyla rėmuo, pučia pilvą. Mėsos valgau nedaug, 150 gramų vytinto kumpio užtenka savaitei, bet mano skonio receptoriams jo reikia kasdien, ypač ryte.“
Sportas. „Kiekvieną dieną po kelis kartus užkopiu į ketvirtą aukštą ir atgal. Lifto tingiu laukti, nes jis per ilgai važiuoja. Ilgai užsiiminėjau joga, dabar nesusikaupiu ir neberandu jai laiko. Šaltuoju sezonu, kai grįžtam į miestą, vakarais su vyru einame pasivaikščioti po Vingio parką, mat gyvename visai šalia.“
Grožio procedūros. „Į grožio salonus nelabai vaikštau, nes stebuklais netikiu. Grožio priemonių rinkinį turiu namie, žinau, kas man tinka. Turiu nuolatinę kirpėją, bet garsių vardų nesivaikau. Man turi būti patogu. Anksčiau savo garbanotus plaukus tiesindavau, bet tai atima per daug laiko. Būdavo, pluši valandą, išeini į drėgną orą ir vėl visi pasišiaušia, susiraito. Dabar tik drėgnus paglamžau, kad nestyrotų, ir gražu.“
