Mantai, vis rečiau matome Jus populiarių žurnalų puslapiuose, nedalyvaujate pokalbių laidose. Kur dingote? Ar nebijote prarasti vakarėlių liūto titulą?
Vakarėliuose dar tenka šiek tiek dalyvauti, nes patys juos inicijuojame. Būna tokių situacijų, kad ir priverstinai einu, bet kuo toliau, tuo neįdomiau darosi. Visus pažįsti, su visais kalbėta, publika Vilniuje labai sunkiai keičiasi, tas pats per tą patį. O jei dar esi ir užsiėmęs, tikrai sunku visur dalyvauti. Anksčiau vis nesuprasdavau, kaip tie žmonės neranda laiko ateiti į vakarėlius. Dabar suprantu. Kai dirbau televizijoje, tai buvo mano darbo dalis. Dabar nėra būtinybės prie ko nors taikytis, su kažkuo draugauti. Manęs neerzina, kad žurnalistai rečiau skambina ar prašo interviu, nes nenoriu bet kur kalbėti apie bet ką. Jau ir pačiam buvo nepatogu dėl to, kad manęs visur tiek daug. Nutariau susitelkti į vieną sritį ir nesiblaškyti į šalis. Pasitraukiau iš sostinės mados pasaulio prieš daugiau nei trejus metus ir visiškai jo nepasiilgstu.
Jaučiuosi prikėlęs Lietuvoje dekoravimo tradiciją. Aš pirmas ėmiau naudoti tokius kiekius gėlių.
Ir stilistu jau nebedirbate?
Šita profesija manęs absoliučiai nebedomina. Aš nepripažįstu Lietuvoje jokių stilistų, išskyrus Kariną Leontjevą. Iki manęs būti stilistu Lietuvoje nebuvo populiaru. Aš vienas pirmųjų taip pasivadinau, o dabar jų itin daug. Gaila, bet dauguma neturi nei skonio, nei pašaukimo. Be to, šitame skarmalyne nelabai yra nei iš ko, nei ką stilizuoti.
Esate labai griežtas. Juk Lietuvoje netrūksta nei populiarių pasaulinių prekių ženklų, nei talentingų vietos dizainerių.
Iš lietuvių dizainerių pripažįstu tik Ramunę ir Juozą. Man gražu visuma. Kai kurie dizaineriai sukuria gražių atskirų drabužių, bet kai pažiūri į visumą, tas grožis sugriūna kaip kortų namelis. Gal jie mano, kad niekas nepastebės, jog siūlės kreivos arba manekenių kojos nesutvarkytos. Pastebiu, bet nekomentuoju. Dabar nesu šios srities autoritetas, neturiu ką nauja pasakyti. Darbas televizijoje buvo labai įdomi patirtis, nors iš Valstybinės kalbos inspekcijos kabinetų neišeidavau. Vertinu tai kaip praėjusį etapą. Esu iš tų žmonių, kurie priima sprendimą, uždaro duris ir atgal nesigręžioja. Prisimenu, filmavome laidą „Mados reidas“ Gedimino prospekte, ir staiga pajutau, kad daugiau to nebenoriu. Taip pat ryžtingai prieš 13 metų iš floristikos pasukau į televiziją.
O dabar vėl grįžote prie savo pirmosios meilės – gėlių? Berods floristas esate ir pagal išsilavinimą?
Mano meilė gėlėms turbūt įgimta. Seneliai pasakodavo, kad vis turėdavo spręsti problemas su kaimynais, nes jų soduose nulaužydavau visas gėlių galvas. Būdamas 15-os metų, patekau į laikraštį „Kauno diena“, nes žurnalistei padarė įspūdį mano dekoruotas gėlių salonas. Po poros metų dekoravau parduotuvių „Dolita“, „Adidas“ Vilniuje ir Kaune vitrinas. Tada įstojau į Kauno aukštesniąją meno mokyklą (iki 1989 m. – Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas, dabar – Kauno kolegija, – red. past.), bet, užburtas Vilniaus, jos taip ir nebaigiau. Net mano stojamųjų darbų eskizuose buvo gėlės. Mylimos dėstytojos turbūt iki šiol negali man atleisti, kad mečiau mokslus, – visada jaučiau jų palaikymą. Deja, likimas pasisuko kitaip – po antro kurso Saulius Urbonavičius-Samas su savo kūrybine komanda pakvietė būti realybės šou projekto „Dangus“ stilistu. Įklimpau į Vilnių visas ir ilgam.
Prisimenu, visiems kliūdavo, kad, neturėdamas tinkamo išsilavinimo, vadinatės stilistu. O tai, kad nesate baigęs floristikos mokslų, Jums netrukdo?
Norint tapti geru floristu, reikia ne tik išsilavinimo. Svarbiau turėti talentą ir pašaukimą. Mano nuomone, tai įgimta, jokie mokslai to neįdės. Pažįstu daug techniką profesionaliai įvaldžiusių floristų. Jų puokštėse – šimtai vielučių, gėlės negyvos, suvertos, supintos, bet aš tuo nesižaviu. Man patinka natūralus gėlės grožis, būtent jį norisi išsaugoti ir atskleisti. Niekada negali pamiršti, kad dirbi su gyvu daiktu. Aišku, stebiu garsių pasaulio floristų darbus, lankau man įdomius kursus ir seminarus, kasmet skraidau į parodas Paryžiuje. Lietuvos mokyklose, deja, dar trūksta gerų floristikos specialistų. Kai pamatau, ką kuria floristo diplomą turintys žmonės, neretai apima neviltis. Negalėčiau atvežti salone padarytų kompozicijų ir pamerkti jų nekreipdamas dėmesio, kaip atrodo konkrečioje erdvėje. Mėgstu apgalvoti dekorą iki menkiausių detalių. Kartais, kuriant visumą, tenka ir baldų atsitempti, ir kilimais grindis ištiesti, kad nesigirdėtų nejaukaus aukštakulnių taukšėjimo. Užtiesiu ilgas staltieses, priderinu kėdes, indus, taures, žvakides, servetėles... Kartais dėl to išauga sąmata, bet galutiniu rezultatu visi būna patenkinti. Mėgstu vietas su dulke, dvarus. Ne itin patinka labai modernios, švarios, šiuolaikiškos. Tiesą sakant, ir iš kaimo turizmo sodybos galima padaryti įspūdingą erdvę.
Ar paisote dekoro tendencijų, gėlių simbolikos?
Tendencijomis – spalvų ar gėlių – nesidomiu. Turiu individualų braižą. Kai žmonės pamato rezultatą, jiems nė į galvą neateina svarstyti, ar tai madinga. Tai būtų provincialu. Tik Lietuvoje rašoma apie tendencijas, užsienyje svarbu visuma, ir niekas neaiškina, kad, pavyzdžiui, hortenzija nebėra populiari. Tam tikros gėlės niekada neišeis iš mados, nes tai – klasika. Tokia pat nesuprantama man atrodo ir gėlių simbolika. Kažkas sugalvojo, kad vienos gėlės labiau tinka laidotuvėms, kitos – vestuvėms, ir visi kažkodėl turi tų taisyklių laikytis. Nemėgstu taisyklių, nes jos varžo kūrybos laisvę. Štai puošdamas Nacionalinės dailės galerijos erdvę naudojau tik baltas rožes ir juodas dekoro detales. Vestuvėms tokia stilistika nebūdinga, o ten labai tiko. Nemėgstu, kai nuotakos puokštė primena futbolo kamuolį, kai suverta kilogramas vielučių. Man patinka jausmas – lyg nuotaka būtų ką tik prisiskynusi rožių iš angliško sodo. Nešasi jas, žiedlapiai lengvai krenta, kai kurie žiedai pavytę, puokštė didžiulė, nenukarpytais kotais. Iš šalies tai atrodo nesurežisuota, bet iš tikrųjų sukurti tokį spektaklį ne visiems pavyksta. Tai – ne tas pat, kas surišti gėlių šluotą.
Vejamės pasaulio tendencijas. Šventės erdvė tampa ne mažiau svarbi nei vakarėlio svečių apranga. Gal lietuviai pagaliau nustojo gailėti pinigų gėlėms?
Jaučiuosi prikėlęs Lietuvoje dekoravimo tradiciją. Galiu drąsiai teigti, kad tai 100 procentų prasidėjo nuo mano aistros gėlėms. Aš pirmas ėmiau naudoti tokius kiekius gėlių, iki tol niekas nekreipė dėmesio į dekorą, nežinojo, kad antras po vestuvinės suknelės svarbus dalykas yra aplinka, o ne paėdimas ir pagėrimas. Per dvejus metus dekoravimo svarba staiga šoktelėjo į viršų. Dabar Lietuvoje yra tikrai neblogai dirbančių floristų, dekoratorių, jų pradėjo dygti kaip grybų po lietaus, bet aš konkurencijos nebijau, nes skonio ir talento neatimsi. Be to, žaidžiu kitoje smėlio dėžėje. Neturiu užsakymų po kelis kiekvieną savaitę. To ir nesiekiu. Mėgstu būti laisvas ir nepriklausomas. Nenoriu rišti salone puokščių, kad turėčiau, iš ko gyventi. Man geriau kurti mažiau, bet įspūdingesnius projektus.
Papasakokite apie įspūdingiausius savo projektus. Juk prekių ženklas „Flower Couture by Mantas Petruskevicius“ įpareigoja siekti aukščiausių standartų?
Geriausios idėjos neretai kyla spontaniškai. Štai neseniai, kurdamas itališką restorano „Stikliai“ vasaros terasos atidarymo šventės „Portofino Party“ nuotaiką, „pasodinau“ apelsinmedžių, tik ne visi žino, kad ant plikų medžių šakų lapeliai ir visi apelsinai buvo sukabinti rankomis. Nacionalinės filharmonijos aikštėje Marakešo turgaus atmosferai perteikti prireikė rankų darbo marokietiškų kilimų ir 500 kilogramų vaisių. Daugiausia streso ir didžiausią kūrybinį malonumą patiriu užsienyje. Ten man visada padeda vietinių floristų komandos. Teko dekoruoti šventes Londone, Paryžiuje, Italijoje. Už daugumą įdomių projektų esu dėkingas Ingai Kozel. Ypač sunku buvo Paryžiuje, kai turėjau puošti įspūdingą gimimo dieną. Kaip tik tada Prancūzijos sostinėje vyko susišaudymas. Atrodė, šventė žlunga, gatvės uždarytos, pasikeitė vieta, teko per kelias valandas viską perdekoruoti, sukurti naują koncepciją, pritaikyti vazas. Esu sau labai reiklus. Mėgstu susikoncentruoti į vieną veiklą, nekenčiu blaškymosi. Jei jau kartą sutarėme, tai ir darome iki galo. Kai dirbu, nematau aplink nieko, net telefono negirdžiu. Kanuose, Žydrajame krante, dekoruodamas vieną gražiausių vilų, sunaudojau milžiniškus kiekius kalijų, hortenzijų ir orchidėjų. Esu sulaukęs komplimentų iš Christian’o Louboutin’o ir aktorės Goldie Hawn. Netrukus skrisiu į vieną iš penkių gražiausių pasaulio vietų – viešbutį „Villa d’Este“ prie Komo ežero. Tokiose įspūdingose vietose gera dirbti, nes viskas taip gražu, kad tereikia sudėlioti akcentus.
Dabar sulaukiu dėmesio ir iš tų, kurie iki tol manimi nesidomėjo. Gera renginyje išgirsti komplimentų dėl dekoro iš paties prezidento.
Nedrąsu net klausti apie tokių užsakymų sąmatas ar Jūsų honorarus. Sumos turbūt – su daugybe nulių?
Išlaidos puošybai užsienyje gali siekti dešimtis tūkstančių eurų. Štai Italijoje prireikė 200 dėžių orchidėjų, 10 tūkstančių rožių, 5 tūkstančių hortenzijų. Mano projektai visada tokie būna. Kai žmonės mėgsta gėles, kai neriboja biudžeto, tada dirbi su didžiausiu malonumu, neskaičiuodamas laiko, netausodamas jėgų, negalvodamas, kiek uždirbsi. Kartais dirbu veltui, kad turėčiau ką įsidėti į savo portfolio. Mano vardas dar nėra toks žinomas, kad uždirbtų man pinigus, dar tik visko pradžia, ne laikas kelti sąlygas. Jei atsisakysi, greitai ras kitą floristą. Užtat galiu pasidžiaugti, kad mane pradeda pripažinti garsūs vestuvių dekoro leidiniai. Štai prestižinis „Perfect Wedding Magazine“ neseniai savo „Instagram’o“ paskyroje pasidalijo mano dekoruotos erdvės nuotraukomis ir paprašė manęs interviu. Jei nori pelnyti vardą, turi daug dalykų daryti nemokamai ir džiaugtis, kad tau suteikiama galimybė įgyvendinti tokius užsakymus. Ar gali kelių šimtų eurų honoraras atstoti tokį kūrybos malonumą?
Malonumas malonumu, bet gyventi iš kažko reikia. O žiūrint į Jus, atrodo, kad esate prabangą itin mėgstantis žmogus.
Visus Lietuvoje labai domina, iš ko gyvenu. Nenoriu būti kaip perskaityta knyga. Nebūtina visiems žinoti tų asmeniškumų. Tai, kas lengva, nebūna reikšminga. Taip nėra, kad vos pradėjai dirbti ir jau gauni tūkstančius. Užsienyje dekoratorių tiek, kad pradėti reikėtų nuo rožių kotų skutimo pas garsius floristus. Ir aš būtent nuo to pradėjau. Ir tai darydamas nesijaučiau nei pažemintas, nei nuvertintas. Mano poreikiai nėra dideli. Nematau reikalo pustytis. Demonstruoti prabangą, mano nuomone, yra blogas skonis. Iš tikrųjų esu labai paprastas, kartais gal net pernelyg. Nenoriu jaustis įsitempęs. Prabanga turi būti siekiamybė, o ne kasdienybė. Ji tyli, nerėkia apie save brangiais daiktais. Nereikia būti labai turtingam, kad pasijustum prabangiai, – pakeliauti, pavalgyti gerame restorane bent retkarčiais gali dažnas.
Kuklusis prabangios grožio šventės dirigentas traukiasi už kulisų, o šimtus tūkstančių kainavusios gėlės keliauja į sąvartyną?
Deja, taip. Labai gaila kišti į maišus nenuvytusias, gražiausias, prabangiausias gėles, atiduoti jas į sąvartyną. Užsienyje taisyklės itin griežtos. Prabangūs viešbučiai turi savo stilistiką ir siekia ją išlaikyti, todėl net ir įspūdingiausių puokščių nepasilieka. Jau kitą dieną erdvė turi būti išvalyta. Lietuvoje paprasčiau – dalį gėlių išsineša svečiai.
Nemėgstu taisyklių, jos varžo kūrybos laisvę. Esu sau labai reiklus. Mėgstu susikoncentruoti į vieną veiklą, nekenčiu blaškymosi.
Turėtumėte savo gėlių parduotuvę, galėtume jas realizuoti...
Su dabartine verslo partnere Kristina Stroliene išties planuojame šį rudenį atidaryti du salonus: vieną – „Panoramoje“, kitą – Vokiečių gatvėje, bet tai neturės nieko bendra su įprastomis gėlių parduotuvėmis. Noriu parodyti, kad gėlių salonas gali būti visai kitoks. Mane inspiravo Paryžiaus viešbučio „Costes“ interjeras. Mūsų butikai primins buduarus, juose bus ne tik gėlių, bet ir knygų, žvakių, namų kvepalų, vazų. Visus prekių ženklus atsirinkau labai kruopščiai. Kaip ir „Costes“ butike, prekiausime šio prekių ženklo muzikos įrašais, knygomis ir namų kvepalais, taip pat rafinuotomis „Ladurée“ žvakėmis, „Lalique“ vazomis ir namų kvepalais. O iš gėlių bus tik kompanijos „David Austin“ bijūninės rožės. Šios gėlės angliškos, be galo įspūdingos, nuostabiai kvepiančios, įvairių spalvų. Nusiperki, tau jas suvynioja į šilkinį popierių, ir nereikia rišti jokių puokščių. Ir viena bus be galo gražu, elegantiška.
Rožės – mėgstamiausios Jūsų gėlės?
Jos labai skulptūriškos. Tai – klasika, bet iš jų galima kurti ir modernias kompozicijas. Mėgstu didelius gėlių kiekius. Labai žavėjausi baltomis lelijomis ir jų kvapu. Dabar patinka kamelijos. Šią gėle pati Coco Chanel segdavo į atlapą. Patinka tuberozos dėl aštraus kvapo, protėjos. Pastaruoju metu iš naujo atradau egzotiškas gėles iš Azijos, bet nevengiu ir lauko gėlių. Štai vieną šventės pajūryje erdvę puošiau gubojomis. Klientai iš Olandijos jų atgabeno pusę tonos. O Jono Valančiūno gimtadienį dekoravau ąžuolų vainikais, nes tai natūraliai tiko Joninių šventei.
Nors ir pakeitėte veiklos kryptį, į Jūsų 33-iąjį gimtadienį vis tiek susirinko būrys stilingų svečių. Ir – kaip visada – dominavo damos. O ir pats vis dar palydite į įvairius renginius tai vieną, tai kitą. Ponių draugo etiketės neskubate atsikratyti?
Dabar gal ponių draugu nebevadina? Ar vadina? Nesvarbu, manęs tai nejaudina. Mėgstu švęsti gimtadienius, ir tai su mano veiklos pokyčiais nesusiję. Kiekvieni metai man yra jubiliejus, kiekvienais darau vakarėlius. Ir tikrai ne dėl spaudos, kaip daugeliui atrodo. Man patinka žmonės, nuo nuoširdaus bendravimo nepavargstu, labiau – nuo suvaidintų vakarėlių, kuriuose sukinėjasi krūvos nekviestų prasisiekėlių. Neslėpsiu, teko ir pačiam lipti per kitų galvas, kad išsaugočiau savąjį aš. Toks gyvenimas. Viena būrėja sakė, kad turiu labai išlavintą šeštąjį jausmą. Intuicija man padeda atsirinkti žmones, numatyti teisingą ėjimą. Net nuklydęs nuo floristikos kažką gavau. Tapau žinomas, bet tai turėjo savo kainą – paskui mane vilkosi nekoks šleifas, buvo žmonių, kuriems atrodė nepatogu su manimi draugauti. Dabar sulaukiu dėmesio ir iš tų, kurie iki tol manimi nesidomėjo. Gera renginyje išgirsti komplimentų dėl dekoro iš paties prezidento Valdo Adamkaus. Užmezgiau ryšius su Švedijos karališkosios šeimos dekoratoriumi, teko ir pačiam puošti Nacionalinę filharmoniją Švedijos karaliaus priėmimo proga. Neseniai ir Juozas Statkevičius sakė: „Aš tau sakiau, kad turi su gėlėmis būti? Aš tau sakiau.“ Tikiuosi, visi šie ženklai rodo, kad esu teisingame kelyje.
Man nereikia kam nors išsilieti, išsipasakoti, nemėgstu ieškoti paguodos. Gyvenu esamuoju laiku, taip man saugiausia.
Vis dėlto pikta linkinčiųjų ir šiame kelyje netrūksta. Štai neseniai buvote apkaltintas plagiatu...
Aš į tai visiškai nereaguoju. Kažkas pasinaudodamas mano vardu norėjo pareklamuoti savo čiužinius, aš, žinoma, apie tai pasakiau savo nuomonę, bet daugiau jokių komentarų nedaliju. Manau, nesąžininga savo reklamai naudoti privačios žmonių šventės dekorą. Nematau, dėl ko turėčiau teisintis. Jeff’as Leatham’as, kurio darbus sulygino su manaisiais, yra vienas žinomiausių floristų, natūralu, kad domiuosi, ką jis daro. Nesidomėti tuo, kas daroma pasaulyje, reikštų netobulėti. Jis Paryžiuje, viešbutyje „Four Seasons“, rengia floristikos šou, teko dalyvauti. Jei naudoji išskirtinės rūšies orchidėjas ar juodas kalijas, tai dar nereiškia, kad plagijuoji. Gėlės neužpatentuosi.
Kai esate toks užsiėmęs, ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui, meilei?
Nenoriu dirbti dėl draugystės. Nesu iš tų, kuriems svarbu nuolat palaikyti ryšį, kasdien susiskambinti. Man patinka, kai, neskambinęs tris mėnesius ar pusę metų, susitinki su žmogumi ir bendrauji lyg niekur nieko, be jokių priekaištų, kad buvai kažkur dingęs, ar panašiai. Mėgstu pabūti vienas. Man nereikia kam nors išsilieti, išsipasakoti, nemėgstu ieškoti paguodos. Gyvenu esamuoju laiku, taip man saugiausia.
PORTRETO ŠTRICHAI
Gimė Kaune 1984 m. kovo 29 dieną. „Esu Avinas. Gana tipiškas. Užsispyręs, impulsyvus, gana sudėtinga asmenybė, greitai užsidegu ir greitai atlėgstu.“
Didžiausias pasiekimas. „Ne už kalnų.“
Kvapai. „Negaliu praeiti pro gerą kvapą. Jis man yra įkvėpimo šaltinis. Dabar turiu 50–60 buteliukų kvepalų, bet neturiu mėgstamiausio. Kvepinuosi pagal nuotaiką. Kartais negaliu pakęsti stipraus kvapo, o kartais toks man patinka.“
Labiausiai nemėgsta... pavydo ir piktų žmonių.
Vertina... užsispyrimą ir gebėjimą siekti tikslo.
Credo. „A lygio žaidėjai turi žaisti A lygoje.“
Sportas. „Sportuoju kasdien su treneriu. Šiandien ant bėgimo takelio klausiausi smuiko muzikos. Tai padeda man atsipalaiduoti.“
Idealios atostogos. „Mėgstu keliauti. Ne drybsoti prie jūros ar vaikščioti po lankytinus objektus, bet pažinti tikrąjį gyvenimą, vietinių mėgstamas vietas. Patinka, kai manęs niekas nepažįsta. Ne Lietuvoje galiu labiau atsipalaiduoti, čia jaučiuosi pernelyg stebimas.“
Naujausias geras filmas. „JAV režisieriaus Tom’o Ford’o „Naktiniai gyvuliai“. T. Ford’as mane įkvepia visose srityse, ir ypač – kaip mados kūrėjas.“
Muzika. „John’o Beltran’o kūrinys „Anticipation“. Mėgstu klasikinę muziką, o šis kūrinys yra moderni klasika. Paprastai klausausi jo rytais, jis ir atpalaiduoja, ir pakrauna.“
Knyga. „Žinau, kad visų gerų knygų neperskaitysiu, tad stengiuosi perskaityti bent jau tas, kurios parašytos tarsi man. Paulo Coelho „Veronika ryžtasi mirti“ – viena iš jų.“
