Dabar daugeliui esate žinomas kaip plastinės chirurgijos chirurgas, bet prieš keliolika metų buvo kitaip: paromis budėdavote ligoninėse – gelbėdavote traumas patyrusių žmonių pirštus, taisydavote įgimtus vaikų plaštakos defektus... Kas atsitiko, kad mikrochirurgiją iškeitėte į grožio operacijas?
Iš darbo Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje išėjau, kai gimė duktė Sofia, dabar jai – jau vienuolika. Vyresni kolegos sakydavo, kad vaikai užauga patys, bet aš norėjau ne naktimis budėti ligoninėje, o auginti savo vaiką pats. Ši mano nuostata nepasikeitė ir gimus sūnui Tomui. Vaikus reikia auginti, jie patys neužauga. Dar viena priežastis, kodėl mikrochirurgiją iškeičiau į estetinę chirurgiją, – rutina. Naktiniai budėjimai, sužalotos galūnės, ilgos operacijos... Pasidarė nebeįdomu.
Kokias gyvenimo tiesas stengiatės perduoti savo vaikams?
Mokau juos taip: darbas, darbas, darbas. Net jei esi genijus, turi dirbti. Iš šono gal atrodo, kad plastinės chirurgijos chirurgo duona lengva ir viliojanti, bet yra kitaip. Dar studijuodamas jau asistuodavau per operacijas. Budėjimai, daugybė bemiegių naktų, stažuotės Prancūzijoje, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje. Dabar atlieku dešimt, dvylika ar keturiolika operacijų per savaitę. Tai pasiekti nelengva. Reikia nuolat operuoti, tobulėti, nežmoniškai svarbu skaityti daug specializuotos literatūros. Seku pačius naujausius mokslinius tyrimus. Tikiu mokslu. Labai vertinu konferencijas – ten pamatai, ką daro kiti, dalijiesi patirtimi. Renkuosi dalyvauti ten, kur pranešimus skaito finansinių interesų su įrangos ar preparatų gamintojais neturintys specialistai. Nors Italijos ir Prancūzijos plastinė chirurgija labai aukšto lygio, šioje srityje lyderiauja – tiek mokslo, tiek inovacijų požiūriu – Jungtinės Valstijos, tad stengiuosi bent kasmet dalyvauti JAV vykstančiose konferencijose.
Atrodo, savo gyvenimo be gydytojo darbo neįsivaizduojate.
Kodėl? Nors labai daug laiko praleidžiu tobulindamas profesinius įgūdžius, būti gydytoju man tikrai nėra svarbiausia. Jei negalėčiau gydyti, būtų skaudu, bet neilgai. Tiesiog manyčiau, kad tam tikras mano gyvenimo etapas praėjo. O štai jei negalėčiau keliauti, būtų skaudu. Jei nedirbčiau, keliaučiau, fotografuočiau, dalyvaučiau misijose ir operuočiau vaikus, žmones po traumų Afrikoje ar kur nors kitur.
Jūs ir nekeliaudamas atliekate labdaros misiją – esate labdaros projektus vykdančios tarptautinės asociacijos LIONS narys.
Daug gyvenime gavau, tad esu pasirengęs atiduoti – savo žinias, rankas, pinigų. Kartais žmonės sako: „O kodėl turėčiau aukoti, jei ir pats nedaug turiu?“ Reikėtų pagalvoti, kad kažkas turi dar mažiau. Pas mus aukojama dar per mažai, ypač tai pasakytina apie verslo atstovus. LIONS veikla sudaryta iš dviejų dalių: pirmiausia tai – labdara, antra – bendravimas su bičiuliais. Esu Vilniaus Vytauto Didžiojo LIONS klubo narys, kartą ar du per metus visi kartu leidžiamės į kelionę, tai smagu. Per klubą aukoju savo pinigus, jie skiriami įvairiems labdaros projektams remti. Kita mano labdaros forma yra darbas Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje. Visada laikiau ir laikau save plaštakų chirurgu, 2001-aisiais apsigyniau medicinos daktaro disertaciją įgimtų nykščio deformacijų chirurginio gydymo tema. Vaikų įgimtus plaštakų defektus operuoju iki šiol. Darau tai, kas man labai patinka, kas kūrybiška. Labai liūdna, kad mūsų sveikatos sistema nebrangina savo darbuotojų, nesugeba mokėti jiems oraus atlyginimo. Bijau dėl valstybinės medicinos ateities.
Jei nedirbčiau, keliaučiau, fotografuočiau ir dalyvaučiau misijose.
Grožio industrija – pelninga sritis.
Yra sričių, kur galima uždirbti ir daugiau. Esu plastinės chirurgijos chirurgas, nes man tai patinka. Man patinka ši sritis, patinka bendrauti su žmonėmis, kad galiu padaryti juos labiau savimi pasitikinčius. Plastinės chirurgijos chirurgas, manau, pirmiausia turėtų būti gydytojas, o ne verslininkas. Pasirinkau šią sritį ne tam, kad uždirbčiau daug pinigų. Per konsultacijas tai būna ir mano koziris. Pacientei, kuri nori būti operuojama, o aš matau, kad dar per anksti, sakau: „Neoperuodamas jūsų tam tikrą sumą pinigų tiesiog išmetu į šiukšlių dėžę. Ar vis dar manote, kad nepagrįstai jus atkalbinėju?“
Kas padėjo suprasti, kad Jums prie širdies būtent šis darbas?
Smalsumas. Kartą, kai stažavausi Prancūzijoje, mano profesorius pakvietė sekmadienio pietų su jo šeima ir artimu draugu plastinės chirurgijos chirurgu Andre Mariano. Šis pakvietė mane apsilankyti jo klinikoje. Sutikau, o paskui įsitraukiau, ėmiau asistuoti A. Mariano.
Kokia Jums, tada dar naujokui, pasirodė grožio chirurgo duona?
Techniniu požiūriu daryti plastines operacijas gerokai lengviau, nei, pavyzdžiui, kojos pirštą persodinti ant rankos 6–8 valandas žiūrint per mikroskopą, bet plastinė chirurgija turi savų – man patinkančių – niuansų. Nors buvau geras mikrochirurgas, turėjau daug ko išmokti.
Kas buvo pirmoji Jūsų, kaip plastinės chirurgijos chirurgo, pacientė?
Mano žmonos Jurgos močiutė. „Tu chirurgas ar ne chirurgas? – paklausė ji manęs. – Nuimk man nuo akių tas užuolaidas.“ Tad atlikau jai užkritusių viršutinių akių vokų korekcijos operaciją. Paskui pacientais tapo draugai, pažįstami, giminės. Yra tokia nerašyta taisyklė, kad chirurgai neoperuoja artimųjų, šeimos narių. Mano nuomone, tam tikro lygio profesionalas sugebės išlikti objektyvus, kad ir ką operuotų. Per operaciją tas asmuo yra tavo darbo objektas, o ne artimas žmogus, bet tam, kad pasiektum tokį lygį, turi užaugti. Manau, kad užaugau.
Ar yra kūno vietų, kurias gražinti mėgstate labiausiai?
Darau operacijas, kurias darė ir mano mokytojas A. Mariano, tai – pilvo, veido, nosies, krūtų plastinės operacijos, o nedarau to, ko nedarė ir jis, – vyro lytinio organo plastinės operacijos, taip pat – plaukų persodinimo. 6–8 valandas sėti plaukus? Galiu, bet man tai nepatinka, netinka man pagal temperamentą.
Papasakokite, kaip 2005 m. atsidūrėte televizijos projekte „Grožio fabrikas“.
Dalyvauti pasiūlė prodiuseris Kristupas Krivickas. Nedarėme jokių bandymų, tiesiog pradėjome, ir tiek. Kamera, mikrofonas, stresas – tai man buvo didžiulis iššūkis, bet galvojau apie operatorių. Aš prie kraujo pratęs, o jam ar nepasidarys bloga? Visgi pirmoji operacija pavyko puikiai.
Ar teko patirti tą jausmą, kai vieną rytą atsibundi žvaigžde?
Neprisimenu, kada išmušė ta žvaigždžių valanda. Tiesiog ateini į prekybos centrą ar benzino kolonėlę ir supranti, kad dabar tave pažįsta visa Lietuva. Prodiuseris sakė, kad taip nutiks po pusmečio, ir jis buvo teisus (labai ačiū, Kristupai!). Tai juk buvo pirmasis tokio pobūdžio realybės šou Lietuvoje. Tada supratau, kodėl užsienio įžymybės veidą slepia juokingomis barzdomis, vaikšto užsimaukšlinę kepures. Ogi kad žmonės jų nepažintų. Jaučiau diskomfortą tapęs atpažįstamas minioje. Tai – ne man: vargina ir slegia. Dabar taip pat esu atpažįstamas, bet tai ne tas pats kaip tuo atveju, kai tave kas savaitę dvejus metus rodo per televizorių.
Ar dėl to, kad tapote žinomas, pasikeitė Jūsų darbas?
Dabar, kai manęs klausia, ar nebijau kalbėti prieš televizijos kameras, duoti interviu, atsakau, kad pašnekėti prieš kamerą daug lengviau, nei operuoti prieš ją. Be abejo, televizijos projektas padarė man milžinišką reklamą. Vis dėlto plastinės chirurgijos chirurgui vien šmėžuoti televizijoje nepakanka. Gali išleisti daug pinigų reklamai, susikurti puikiausią interneto puslapį, bet jei tavo darbo rezultatai bus blogi, visa tai nepadės. Auginti reputaciją chirurgui (kaip ir bet kurios kitos srities specialistui) tenka ilgai, o sugadinti galima akimirksniu: rezultatu patenkinta pacientė apie tai pasako vienai draugei, o nepatenkinta – dešimčiai.
Regis, plastinės chirurgijos chirurgą reikia rinktis panašiai kaip interjero specialistą – pagal tai, ar patinka jo atlikti darbai.
Gal ir taip, bet yra esminis skirtumas. Jei interjeras nepatinka, jį galima pakeisti. Šios srities chirurgas turi tik vieną šansą padaryti gerai.
Kokia yra Jūsų darbo filosofija?
Man patinka, kai žmogus po operacijos atrodo natūraliai. Pataisius žmogaus išvaizdą neturi matytis, kad jam atlikta plastinė operacija. Pacientams, norintiems ekstremalesnių pokyčių, rekomenduoju rinktis savo kolegas. Geras rezultatas būna, kai pacientas nori matyti savo gydytoją, o gydytojas – savo pacientą visą likusį gyvenimą. Prisiliesdamas prie jūsų tampu jūsų gydytoju visam gyvenimui.
Man kartais tikrai labai reikia Jurgos patarimų ir žinių. Žmona yra mano sąžinė.
Kodėl?
Nes aš padariau tą nosį, tą krūtinę. Ir esu atsakingas už šį rezultatą. Tiesiog noriu, kad jis būtų ilgaamžis. Anksčiau galvodavome, kad nosis gyja metus, o ji gali pradėti keistis ir praėjus, pavyzdžiui, dvejiems metams, todėl turiu tuos pokyčius matyti. Jei operuota krūtinė ims skaudėti ar iškils kita problema, privalau pirmas tai sužinoti ir pamatyti. Jeigu žmogui atlikta nosies korekcijos operacija, o paskui jis patyrė traumą, irgi pirmiausia turi kreiptis į mane.
Kaip išmokstama bendravimo su pacientais subtilybių? Juk šios srities chirurgas veikiausiai moko tik technikos, o ne psichologijos.
Mokėjimas bendrauti ir spręsti pooperacines problemas priklauso nuo tavo mokytojų ir tavo paties vidinių savybių. Turėjau daug mokytojų, tačiau du buvo patys svarbiausi. Plastinės chirurgijos chirurgo A. Mariano gyvenimo filosofija man buvo labai artima, šis žmogus man nežmoniškai daug padėjo, pakeitė požiūrį ne tik į darbą, bet ir į šeimą, laisvalaikį, muziką, net... vyną. Kitas – Čikagoje gyvenantis Therry Light'as, jis mokė mane plaštakos chirurgijos, kartu – ir suvokti, kas yra gydytojas, koks ryšys turi būti tarp gydytojo ir paciento, tarp kolegų.
Jums pasisekė, kad ir namuose turite patarėją, juk žmona Jurga – vaikų psichiatrė.
Man kartais tikrai labai reikia Jurgos patarimų ir žinių. Žmona yra mano sąžinė. Vis dar mokausi įsiklausyti, ką sako pacientė. Anksčiau manydavau, kad, jei viską atlikau gerai, o pacientė vis tiek nepatenkinta, neteisi yra ji, o dabar bandau įsivaizduoti save jos vietoje ir suvokti, kad tai nėra kaprizai.
Susitinkate ir darbe? Juk abu darbuojatės Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje.
Ten nesusitinkame. Jurga dirba Vaiko raidos centre, o jis yra visai kitoje vietoje nei mano skyrius. Be to, aš ligoninėje būnu tik pirmadieniais. Ir tai – pusdienį.
Ar žmona, kaip profesionalė, reguliuoja ir šeimos psichologinį klimatą?
Žinių Jurga tikrai turi daugiausia, bet šeimoje jos gali ir neveikti. Šeimos klimatą reguliuojame visi. Savaitgaliai, atostogos, kelionės, bendros vakarienės, – mes labai daug laiko praleidžiame visi kartu ir labai daug bendraujame. Po darbo dienos lengviausia užversti kojas ir žiūrėti televizorių, tačiau aš mėgstu ilsėtis aktyviai. Anksčiau bėgiodavau, bet šis etapas praėjo. Daug vaikštome, prieš miegą apsukame trijų keturių kilometrų ratuką. Vasarą prie jūros važinėjamės dviračiais. Daug keliaujame. Beveik į visas kelione imame ir vaikus, jie nebuvo su mumis tik Kuboje, Maroke, Izraelyje ir Norvegijos šiaurėje, Svalbarde. Dukra pradėjo keliauti būdama 7 mėnesių, o Tomas – dar anksčiau. Nuo pirmos Sofios kelionės ant žemėlapio ėmėme dėti vėliavėles, kur ji buvo, dabar jau visų vėliavėlės susimaišė. Daugelis sako, kad mažų vaikų vežtis kartu neverta, nes vis tiek nieko neatsimins. Gal ir neatsimins, bet kur kas svarbiau nuo mažumės formuoti jiems keliavimo įgūdžius. Gražu žiūrėti, kaip penkiametis Tomas kraunasi savo lagaminėlį.
Keliaudamas atsiduodate ir savo aistrai – fotografijai.
Esu apsėstas fotodokumentavimo. Mano giminės nuotraukų yra mažiau, nei norėčiau, nes dingo per karus ir tremtis. Užtat aš stengiuosi, kad mano vaikai ir būsimi anūkai fotografijų turėtų pakankamai. Ne tik fotografuoju, bet ir darau daugybę savo šeimos nuotraukų kopijų, kad tik niekas nedingtų.
Kada atradote fotografiją?
Su fotografija esu nuo mažumės. Fotografavo mano mama ir tėtis, o iš tai daryti irgi mėgusio senelio netgi paveldėjau fotoaparatą „Agfa“. Paskui fotografuodavau keliaudamas su „Ąžuoliuko“ choru. Turiu nemažai draugų fotografų, tai – Algis Kriščiūnas, Tomas Kauneckas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, bet viskas pasikeitė, kai pamačiau savo draugo Mariaus Jovaišos nuotraukas. Supratau, kad nuotraukos – tai ne tik fakto užfiksavimas, bet ir grožis. Užsikrėčiau, ėmiau skaityti knygas apie kompoziciją, apšvietimą, techniką.
Ne tik fotografuojate, bet ir rengiate parodas.
Man patinka rengti parodas – pamatau savo darbus tarsi iš šalies, susikviečiu daug draugų, stebiu, kaip jie reaguoja. Namuose yra Kubos, Maroko nuotraukomis papuošti kambariai. Savo nuotraukų padovanoju ir draugams. Daugiausia mano parodos susijusios su kelionėmis, šių gal nė nebūtų, jei ne svajonė aplankyti Lotynų Ameriką. Moku anglų ir prancūzų kalbas, bet ten būtų pravertusi ispanų, tad su Jurga pradėjome jos mokytis pas Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros filialo vedėją Vandą Kliučininkienę-Kliaugą. Toji kelionė taip ir neįvyko, bet svajonė vis dar gyva. Pirmąkart sutrukdė tai, kad buvau išrinktas Amerikos plaštakos chirurgijos draugijos tikruoju nariu ir turėjau vykti į konferenciją, o paskui su Jurga susilaukėme Sofios. Užtat susidraugavome su mūsų ispanų kalbos mokytoja, vis rodydavome jai kelionių fotografijas, kol kartą Vanda pasiūlė surengti parodą Palangoje, jos vadovaujamoje vasaros skaitykloje. Iš pradžių dvejojau, bet, padrąsintas Jono Staselio, surengiau. Jis tada atmetė du trečdalius mano darytų fotografijų. Dabar geriausia kritikė yra žmona. Prieš dvejus metus, kai rengiau parodą apie Maroką, ji patarė man eksponuoti pusę gražių, pusę – įdomių nuotraukų. Sutikau, nors vis labiau linkstu prie įdomių.
Vis dar tobulinate įgūdžius?
Kolegos iš manęs juokiasi, kad tarp operacijų ilsiuosi skaitydamas apie fotografiją. O lovoje prieš užmigdamas skaitau apie mediciną. Negali tobulėti tik per savo patyrimą. Jei manysi, kad viską žinai, atsiliksi.
Nuotraukos – Raimundo Adžgausko ir iš asmeninio herojaus albumo
