Į naujausią daugiausia kino portretus kuriančios menininkės filmą „Trys skrybėlės“ „įsiprašė“ skrybėliuočiai: aktorius Valentinas Masalskis, filosofas Algis Mickūnas ir dailininkas Rimantas Olšauskas. Pirmieji juostą pamatys netrukus prasidėsiančio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (rugsėjo 21–spalio 8 d.) žiūrovai.
Jūsų dokumentinis filmas „Trys skrybėlės“ apie tris skrybėliuočius – aktorių Valentiną Masalskį, filosofą Algį Mickūną bei dailininką Rimantą Olšauską. Kaip kilo mintis sukurti tokį filmą?
Kartais net sunku atrasti tą pradinį idėjos ištakos momentą. Buvo žmonės, kuriais žavėjausi, ir yra jungties forma – skrybėlė. Šį filmą kūrėme labai ilgai, su didelėmis pertraukomis, tad jo pradinė idėja kito.
Ar pati mėgstate skrybėles ir kokią Jums pačiai reikšmę turi šis aksesuaras?
Skrybėlėti žmonės išsiskiria iš minios, jie turi paslaptį. Skrybėlė – neprisitaikėliškumo, laisvės, orumo, elegancijos simbolis. Man labai gražu, vizualu.
Nekalbant apie simboliką, skrybėlė yra ir mados atributas. Ar Jums pačiai svarbu apranga, stilius? Kokį renkatės?
Apranga ir stilius, žinoma, yra svarbu. Tai – juk dalis savęs kūrimo, dalis išraiškos. Turiu savo stilių, tačiau rūbams neskiriu nei daug laiko, nei resursų. Puoštis nemėgstu, su puošniais rūbais jaučiuosi blogai. Tačiau niekad nesirengčiau bet ko. Nuo mažens augau vilkėdama vienetinius rūbus, juos man siuvo ir mezgė močiutė, ši buvo tikra stiliaus ikona. Ji mus su pussesere aprengdavo savo kurtais drabužiais nuo galvos iki kojų. Pagal profesiją Mamutė (taip ją visi vadinome) nebuvo siuvėja, ji ėjo atsakingas pareigas, visas namų ūkis laikėsi jai ant pečių. Negaliu atsistebėti, kaip to meto moterys tiek daug suspėdavo padaryti.
Sakykite, kokį norėjote parodyti filosofą Algį Mickūną – filosofą, ilgametį „Santaros-Šviesos“ dalyvį? Kurios jo mintys pačiai yra artimiausios?
Viena yra skaityti Mickūno knygas, kita – klausytis jo gyvai. Norėjosi šią nenuilstančios energijos asmenybę matyti jo namų, miestelio aplinkoje. Tad žiūrovas turės galimybę nukeliauti į Mickūno mylimus Atėnus, Ohajo valstiją Amerikoje ir išvysti Algį prie griliaus, žoliapjovės filosofuojantį apie lietuvybę, namus, kaimišką prigimtį ir savo mėgstamiausias skrybėles.
Aktorius Valentinas Masalskis garsėja kaip mažakalbis. Ar sudėtinga buvo prakalbinti šį menininką?
Su Valentinu aš, kaip ir filmo operatorius Audrius Kemežys, susipažinome prieš maždaug penkiolika metų filmavimo aikštelėje, tad jau nereikėjo prisijaukinti vieniems kitų. Mano galva, Masalskis nėra mažakalbis, jis tik nešneka bet kur. Kaip ir nevaidina, nesifilmuoja bet kur. Tačiau kai jau kalba, tai gali valandų valandas kalbėti. Jis – Mokytojas ir teatralas iš didžiosios raidės. Ir filosofas. (Taip jau nutiko, kad visi „Trijų skrybėlių“ herojai – filosofai.) Manyčiau, dabar Valentino didžioji aistra – darbas su studentais. Juos jis moko ne tik amato, bet ir esminių gyvenimo nuostatų. Kviečiu į filmą, manau, bus tikrai įdomu ne tik išgirsti Valentino tiesas, bet ir jį matyti.
Dailininkas Rimantas Olšauskas iš šios trijulės yra galbūt mažiausiai žinomas plačiajai visuomenei. Koks jis atsiskleidžia filme?
Visi trys filmo herojai tokie įdomūs ir nuostabūs žmonės, kad net baisu subanalinti tai visokiais epitetais. Jie visi labai kažkuo panašūs – išmintimi, nuoširdumu, aukštais idealais, drąsa, bet ir visi tokie skirtingi. Rimas – visų ramiausias, tyliausias, tačiau jis gali pritrenkti savo mąstymo gilumu, išmone. Jis – keturių vaikų tėtis, įdomaus likimo žmogus.
Jūsų didžiąją kūrybos dalį sudaro portretai: 1997 m. debiutavote dokumentiniu filmu „Algimantas Kezys. Štrichai portretui“; 2006 m. pasirodė vaidybinis trumpametražis filmas „Sūrininkas“; 2010-aisiais sudarėte atsiminimų knygą „Šoblė“ apie kino klasiką Henriką Šablevičių; 2014 m. pasirodė filmas „Radviliada“. Kuo Jums imponuoja šis žanras? Kodėl būtent šių žmonių istorijas sugalvojote perkelti į ekraną?
Dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos. Net jei filmas atskleidžia temą, ji dažniausiai pasakojama per žmones. Sutinki įdomų žmogų ir negali jo nenufilmuoti.
Jeigu apie Jus pačią būtų kuriamas filmas, kuris režisierius – ir iš lietuvių, ir iš užsienio kūrėjų – norėtumėte, kad tai padarytų?
Mano gyvenimas nėra pakankamai vizualus, tad Šarūnui Bartui ir Audriui Stoniui būtų sunkiau, tad įdomu, ką padarytų Paolo Sorrentino.
Kurie kiti užsienio ir lietuvių kino kūrėjai turėjo Jums įtakos?
Didžiausią įtaką ir kaip asmenybė, ir kaip kūrėjas padarė mano dėstytojas, dokumentinininkas Henrikas Šablevičius. Be to, – visa mūsų poetinė dokumentika. Aišku, buvo I. Bergmanas, F. Felini, A. Tarkovskis, K. Kieslowskis, J. Mekas. Bet meninis skonis formuojasi ne tik žiūrint filmus, spektaklius, skaitant knygas, bet ir klausantis paukščių, renkant žoles ar ravint gėles.
Kuo Jus taip užbūrė kinas, kad pasirinkote gyvenime būti šiame kelyje? O galbūt tai lėmė kūrybinga Jūsų tėvų šeimos aplinka?
Iš pradžių, dar mokykloje, būrė teatras, bet studijuodama režisūrą Muzikos ir teatro akademijoje suvokiau kino platybę, kuri savyje talpina teatrą, muziką, dailę, literatūrą ir dar kitas meno sritis.
Mano šeimoje buvo daug kūrybingų žmonių: mama tapė, grojo akordeonu, tėtis vaidino, grojo, minėtoji močiutė ne tik siuvo, mezgė, siuvinėjo, bet ir labai gražiai piešė, kita močiutė rašė eiles, šoko, senelis dainavo, bet tai buvo tik jų visų hobis.
Jau nemažai laiko praėjo nuo to, kai grįžote iš Čikagos ten pagyvenusi penkerius metus. Ar įsigyvenote čia? Ir ko pasiilgstate iš to laiko?
Niekad nebuvau nutolus nuo Lietuvos dvasiškai, visada žinojau, kad čia grįšiu, tad viskas vyko labai natūraliai. Kasmet nuskrendu į Ameriką, susitinku brangius žmones, aplankau mėgstamas vietas, suvalgau meksikietiško maisto.
Esate ir mama. Kas nudirba visus „moteriškus“ darbus, kai Jūs atsidedate kūrybai?
Viskam užtenka laiko. Kai auginau sūnų, tai man buvo svarbiausia, sukūriau tik kelis filmus. Jau ir vėliau, kai sūnus buvo pradinukas, mamos pareigos užimdavo beveik visą dieną, – sunkiai dabar suvokiu, kaip aš išvis ką nors dirbau.
Ne viena šeimą turinti moteris kūrėja pripažįsta, kad jų kūriniai dienos šviesą išvysta tik didelės savidisciplinos dėka. Ar Jums tai būdinga?
Darbe esu disciplinuota, tačiau gyvenime disciplinos nemėgstu.
Daugelis kino kūrėjų pripažįsta, kad iš filmų kūrimo Lietuvoje pragyventi neįmanoma, tad jie reškiasi ir kitose srityse. Galbūt Jūsų pavyzdys kitoks?
Nuo to laiko, kai grįžau iš Amerikos, gyvenu tik iš kino, bet tai nereiškia, kad – tik iš kino režisūros. Kartais prodiusuoju, dirbu kitų režisierių asistente, rašau scenarijus, dėstau kino meną studentams.
Kadangi esate išreiškusi savo meilę Vilniui, ji tikriausiai nepasikeitė. Kokį meilės laišką parašytumėte šiam miestui?
Šis miestas man labai svarbus, jame gyvenau didžiausią gyvenimo dalį. Ilgiau pabuvus svetur tiesiog pasiilgstu jo. Nemėgstu daugžodžiauti, tad tikriausiai laiške būtų tik keli žodžiai.
Kokį Jūsų sukurtą kitą portretą ar portretus išvys lietuvių kino mėgėjai po „Trijų skrybėlių“ premjeros? O galbūt dabar Jūs planuojate kurti visai kitokio žanro kūrinį?
Šiuo metu filmuojame filmą „Kelionės į Lietuvą“ – tai pasakojimas apie Amerikos lietuvių pirmąsias akistatas su sovietine Lietuva. Filme daug įdomių žmonių ir pasakojimų apie Tėvynės ilgesį, sudaužytas viltis, komiškus nutikimus pirmąkart susidūrus su sovietine realybe.
