Penktadienio rytas. Vytautas pasitinka mane pačiame Užupio centre ir rodo kelią į savo namus nepiktai paniurnėdamas, kad šurmulys siauroje gatvelėje jau beveik prilygsta esančiam Romoje. Ir iš tikrųjų – žmonės eina, važiuoja, filmuoja, remontuoja. Fotografuoja. Vedžioja šunis, atidaro kavines. Su vasaros pradžios sujudimu mieste gali lygintis tik rugsėjo sumaištis. Visa tai trunka tol, kol įeiname į mažą kiemelį ir pakylame laiptais aukštyn. Čia – tyla ir ramybė, tokia kaip visuose namuose, kuriuose yra daug knygų. Tylai paklūsta ir paveikslai, tvarkingai surikiuoti ant šviesių sienų. Vytauto mėgstamiausią pamatau iš karto – simetriškai įkomponuotas prieš pat patogią sofą. Paveikslas stipriai neišsiskiria iš bendro namų kolorito, lyg tyčia būtų taikytas. Ir visai nenustembu, kai filosofas į mano tik mintyse suformuluotą klausimą, ar derina paveikslus prie interjero, atsako neigiamai.
„Nelaikau savęs meno žinovu, nesu ir kolekcininkas. Tiesa, paveikslų šiek tiek turiu – susitelkė per gyvenimą. Visus (su viena išimtimi) įsigijau spontaniškai. Niekada neperku meno kūrinio kaip rūbo parduotuvėje – kai reikia ilgai galvoti ir matuotis. Taip buvo ir su šiuo Natalevičiaus paveikslu“, – pradeda pasakoti Vytautas. Istorija paprasta. Maždaug prieš dvylika metų jis gyvenęs šalimais tuo metu Žemaitijos gatvėje veikusios „Lietuvos aido“ galerijos. Pas galerijos šeimininkes užsukdavęs kaimyniškai paplepėti neplanuodamas ką nors įsigyti, tačiau vieną vakarą besikalbant pradėjo griozti mažame kambarėlyje vieną prie kito sukrautus paveikslus, ir vieno netikėtai pamatyto būtinai prisireikė. Pasiderėjęs dėl kainos jau tą patį vakarą parsinešė paveikslą namo – juk netoli.
Miesto tapytojas
Nors artimiau bendrauti iki tol neteko, paveikslo autorių Vytautas gerai žinojo. Būtų keista, jei būtų buvę kitaip. Henrikas Natalevičius (g. 1953 m. Vilniuje) – žinomas ir lengvai įsimenamas tapytojas, jis nuosekliai laikosi savito kolorito ir kiek siurrealistinių motyvų. Ir kaip tik kritikai nėra vadinę šio menininko paveikslų! „Šviežios mėsos spalvos kambariai“ ir „aksominė tapyba“, „nejaukūs, dukslūs, prislopintų tonų pasauliai“ ir „tapymo būdas lyg drobės „glostymas“, „įsielinti paveikslai“ – tai tik dalis apibūdinimų. Kalbant apie žanrus, tapytojui būdingiausi natiurmortai ir interjerai, apgyvendinti keisčiausių būtybių. Tik stabtelk prie tokio paveikslo, ir, žiūrėk, jame pavaizduota siena, senas švarkas ar dar koks rakandas jau stebi tave mažomis akutėmis, kviečia į vidų, o gal mėgina prasibrauti į tavo pasaulį.
Šiame paveiksle veikiau įžvelgiu nukryžiavimo sceną, tegu ir gan apibendrintai vaizduojamą.
H. Natalevičius – miesto tapytojas. Gimęs Vilniuje, tačiau netapo atpažįstamų panoramų ar kiemelių. Vis dėlto interjerai, susigrūdusių žmonių grupelės pirmiausia primena miestą ir jo gyventojus. Net savo paveikslų koloritą menininkas sieja su miestu: „Tai buvo ir žmogaus, ir miesto, ypač senamiesčio, spalva. Panoraminis Vilniaus vaizdas – visas toks šiltas, rausvas, pulsuojantis, kaip žmogaus kūnas...“ Man regis, vilniečiai tai jaučia, – H. Natalevičiaus paveikslų privačiose erdvėse pastebiu ne taip ir retai. Galbūt įtakos tam turi ir palyginti nelabai didelės paveikslų kainos, – šis produktyvus menininkas pasirinko nedėstyti, gyventi iš savo tapybos.
„Paveikslas turi būti gražus“
Tapytojo Natalevičiaus repertuare nuolat pasirodo ir figūrinių paveikslų, – apibendrinti ištapyti kūnai dažnai deformuoti, tačiau atpažįstami. Tai pasakytina ir apie mūsų aptariamą paveikslą „Iškyla į gamtą“ (2003 m.). Tik priėjęs arčiau pamatai tarp dangaus, žemės ir vandens knibždančias figūrėles, pamažu ima ryškėti kitos detalės. Taip paveikslas įtraukia, o su juo praleistos minutės – tarsi puikiausia iškyla į tapybą. Ši iškyla tampa dar įdomesnė, kai šalimais – įdomus pašnekovas.
Natalevičiaus paveikslams kartais klijuojama „bjaurumo estetikos“ etiketė, tačiau Vytautas nelinkęs sutikti su tokiu apibūdinimu: „Nors šis paveikslas kupinas dramatizmo ir Natalevičiui būdingos ironijos, jis malonus akiai. Spalvos rusvos, rausvos, melsvos, žydros, išlenda juodos inkliuzų. Klasikinis derinys. Žiūrėkit, kaip ir mano sofos dangalas. Mėgstu, kad paveikslai būtų gražūs. Kartą pasakęs tai per magistrų darbų gynimą Vilniaus dailės akademijoje sukėliau nedidelį šurmulį. Buvau paprašytas tarti žodį kaip svečias, tai ir pasakiau, kad viskas taip konceptualu, kad pasijutau lyg Husserl'io filosofijos seminare: laikas toks, laikas anoks... atsitraukimas... žvilgsnis... percepcijos srautas... Sakau: „Prisimenu, kad prieš 20 metų būdavo kalbama apie kompoziciją, koloritą, techniką.“
Man ir dabar atrodo, kad svarbiausia – ar paveikslas gražus, ar ne. Po gynimo dar girdėjau už nugaros šnabždant: „Čia tas, kuris sakė, kad paveikslai turi būti gražūs.“ Man atsargiai tarus, kad tikrai ne kiekvienam šis paveikslas atrodys gražus, Vytautas numoja ranka: „Rastume ir tokių, kuriems Siksto madona negraži, ką padarysi.“ Kadangi Siksto madona niekaip nepatektų į mano mėgstamiausių paveikslų penkiasdešimtuką, daugiau nebeklausinėju. Ak, tas grožis! Kaip gerai, kad tai ne vienintelė kategorija, kuria galime kalbėti meną. Šis Natalevičiaus paveikslas, kaip ir kiekvienas geras meno kūrinys, siūlo ne vieną žiūrėjimo ir pokalbio rakursą.
„Šis paveikslas, jei žiūrėsime į jį iš toli be akinių, atrodo kaip abstrakcija – minkštos spalvos, akiai maloni kompozicija, tačiau priėjęs arčiau ir įsižiūrėjęs pradedi galvoti – ak, tas mūsų gyvenimas. Mūsų iškylos gamtoje taip turbūt ir atrodo žiūrint iš dangaus“, – apie savo kasdienį bendravimą su paveikslu pasakoja Vytautas.
Iš tikrųjų nors paveikslas vadinasi „Iškyla į gamtą“, sunku rasti iškylai būdingų asociacijų. Na, žinote: saulė, ramybė, juokas. Čia – pernelyg didelė minia žmonių, pernelyg dramatiškas dangus. Šis paveikslas – geras pavyzdys to, kad ne visada autoriaus duotas paveikslo pavadinimas yra vienintelis kūrinio raktas. Ir pats Natalevičius rašė: „Kurdamas paveikslą, retai iš anksto vadovaujuosi literatūrine idėja. Paveikslas nėra kokios nors minties siužetinė iliustracija. Jeigu pajuntu, kad tapybiniai sluoksniai ir kompozicijos elementai dera, bendrauja tarpusavyje, vadinasi, drobė baigta. Jos perskaitymą lemia žiūrovo noras, pasaulėžiūra ir dvasinis nusiteikimas.“
Vytautas turi savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje: „Vėliau autoriui sakiau, kad šiame paveiksle veikiau įžvelgiu nukryžiavimo sceną, tegu ir gan apibendrintai vaizduojamą. Natalevičius atsakė, kad tai teisėta. Tai toks breigeliškas paveikslas, vaizduojantis didžiulę minią žmonių, kurie visiškai nekreipia dėmesio į šalimais vykstančią didingą dramą, net nepastebi, kad artėja saulės užtemimas – dangus pradeda trauktis, ima temti. Žiūrint į paveikslą akivaizdu, kad vyksta kažkas didinga, o visi tie žmonės apačioje gyvena savo kuklų gyvenimą gamtoje prie vandens.“ Tokia interpretacija įtikina ir mane. Tos mažos žmonių figūros (tegu ir ne taip kruopščiai ištapytos) didingame gamtos fone akimirksniu primena XVI amžiaus Nyderlandų tapytojo Pieter'io Bruegel'io kūrybą, ypač jo paveikslą „Kelionė į Kalvariją“ (1564 m.). Kita vertus, tai tikrai nėra vienintelė galima šio paveikslo interpretacija. Kaip ir visi geri pašnekovai, jis geba prisitaikyti prie klausytojo ir pasiūlyti naujų temų. Viskas, ko reikia, – tai noras pradėti pokalbį.
