Nuo Zarasų rajone esančio Salako miestelio centro tenka ilgokai pavažiuoti smėlėtu vingiuotu kaimo keliuku, kol prieš akis išnyra nedidukas ūkis. Kompaktiškame pastate telpa viskas – ir cechas, kuriame apdorojamos sraigės, ir biuras, ir svečių kambarys, kur rengiamos degustacijos lankytojams. Saulina Jegelevičienė neskubėdama aprodo ūkį, o Natalija Pronckienė greitakalbe beria istoriją po istorijos. Virtuvės kriauklėje matome kalną bobausių, – šių netoliese esančiame miške moterys spėjo prisirinkti dar prieš darbą. Jos ūkyje sukasi taip spėriai, tarsi būtų tai dariusios visą gyvenimą. Sunku patikėti, kad iki tol su žemės ūkiu nė viena neturėjo nieko bendra. „Abi buvome asfalto vaikai su baltomis kojinaitėmis. Gal todėl dabar mums viskas taip įdomu“, – sako Natalija.
Vaikystės pamokos
Abi moterys gimė ir užaugo Vilniuje. Natalijos vaikystė prabėgo Antakalnyje, prie Neries, ji augo keturių vaikų šeimoje. „Savo šeima laikau ir mūsų name gyvenusią žydų šeimą, tie žmonės mane mylėjo kaip tikrą dukrą, davė daug naudingų pamokų, – sako moteris. – Jie turėjo du vaikus – berniuką ir mergaitę, su šia augome kaip seserys. Jos motina Sara Sonia Šiferytė iki karo gyveno Molėtuose. Per didįjį pogromą visa Šiferių šeima buvo sušaudyta, tik ji ir vienas brolis laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvi. Tiesa, koncentracijos stovyklos Soniai išvengti nepavyko. Grįžusi iš jos, buvo persekiojama jau sovietų valdžios, neturėjo kur gyventi. Atsitiktinai gatvėje sutiktas mano tėvas pakvietė apsistoti mūsų name. Sonia buvo nuostabus žmogus – kad ir kiek negandų teko patirti, niekada nieko nekaltino, nepyko. Visi žmonės jai atrodė geri. Išmokė mane žuvį įdaryti, tortus kepti, net cepelinus virti. Iš savo kuklios algos pirkdavo sukneles ir basutes ne tik savo dukrai, bet ir man. Ta šeima man davė svarbiausią gyvenimo pamoką – turi ne imti, o duoti. Kad ir kas nutiktų, tikėti žmonėmis ir juos mylėti.“
Kaimynams buvome tikra egzotika. Juk normalūs žmonės šiltnamiuose agurkus ir pomidorus augina, o mes – sraiges.
Natalijai vaikystėje netrūko ne tik meilės, bet ir veiklos. Nuo penkerių ji lankė sportinę gimnastiką, muzikos mokyklą. „Prisimenu, kaip kasdien eidavau pėsčiomis į treniruotes Sporto rūmuose. Kai pastatė naują gimnastikos salę, teko važinėti į Naugarduko gatvę, – pasakoja moteris. – Sportas atimdavo daug laiko, treniruotės vykdavo ryte ir vakare, o dar muzikos mokykla... Keldavausi penktą valandą ryto, kad spėčiau paruošti pamokas.“ Natalijos tėvai labai priešinosi dukros norui sportuoti.
„Suprantu juos – mano amžiaus mergaitės žaidė su lėlėmis, o aš vaikščiojau nusėta mėlynių, traumuota, neretai – su gipsu. Buvau labai užsispyrusi, azartiška. Norint tapti gimnaste, reikia labai daug jėgos, energijos, valios, stiprybės ir drąsos, – sako ji, ir supranti, kad šios savybės niekur nedingo iki šiol. – Nedrąsus negalėtų padaryti salto ant lygiagrečių. Ne visada nukrenti ant kojų, kartais – ir ant pilvo, šono, būna – buomas atsiduria ir tarp kojų. Džiaugiuosi, kad taip išsitrankiusi dar sugebėjau pastoti ir susilaukti vaiko. Nemažai gimnasčių turi visiems laikams palaidoti mintis apie motinystę.“ Natalijos atkaklumas davė vaisių – 1967 m. ji tapo Lietuvos čempione, pateko į Sovietų Sąjungos rinktinę. Vėliau ištekėjo už gimnasto, ir nežinia, kaip būtų susiklostęs jos tolesnis gyvenimas, jei ne nėštumas.
„Pirmus tris nėštumo mėnesius treniravausi, niekam nesakiau, kad laukiuosi, – prisimena moteris. – Tada man buvo 19 metų, sportas atrodė svarbesnis už viską. Matyt, iš jaunumo ir durnumo nesuvokiau, kaip rizikuoju. Tikra laimė, kad nepersileidau, išnešiojau ir pagimdžiau sveiką sūnų.“ Tiesa, savo sūnui Sergejui užsiimti profesionaliu sportu Natalija neleido. „Sakiau, kad nuo futbolo kojos bus kreivos, o nuo bokso – galva durna. Profesionalus sportas ir sveikata – sunkiai suderinami dalykai“, – sako buvusi gimnastė. Pasitraukusi iš sporto, Natalija Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (dabar – Lietuvos sporto universitetas) studijavo pedagogiką ir gydomąją kūno kultūrą (dabar – kineziterapija). Po 10-ies bendro gyvenimo metų išsiskyrė su vyru.
„Geras žmogus buvo, bet turėjo žalingų įpročių, – atsidūsta. – Aš pati esu abstinentė, tad man sunkiai sekėsi tai toleruoti. Netrukus po to, kai išsiskyrėme, jis mirė.“ Dabartinis Natalijos vyras – 7-eriais metais už ją jaunesnis širdies chirurgas Vytautas Pronckus. Su juo Natalija gyvena jau 26-erius metus. Sūnus užsiima automobilių verslu, turi du vaikus. Vienas jų eina Natalijos pėdomis – studijuoja Vilniaus edukologijos universitete kūno kultūrą ir užsiima daugiakove.
Saulina taip pat augo Vilniuje, kalbos redaktorės ir valstybės tarnautojo šeimoje, turi brolį. „Lankiau stendinį šaudymą, esu tapusi Lietuvos čempione. Ši sporto šaka nebuvo tokia alinama kaip Natalijos, – teigia Saulina. – Beje, šaudymo pratybos vykdavo visai šalia Natalijos namų, Sapieginėje, tik tada mes dar nepažinojome viena kitos. Buvo tikrai smagu – turėjau daug draugų, stovyklos, varžybos, bet kai reikėjo rinktis, ar eiti tuo keliu toliau, pasitraukiau.“
Saulina baigė biologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukalogijos universitetas), ištekėjo už kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus, pagimdė du sūnus. Vyresnysis Gražvydas baigė chemiją, dirba aplinkosaugos srityje, užsiima gamtine žemdirbyste senelių ūkyje. Jaunėlis Saulius eina tėčio pėdomis – studijuoja muziką Anglijoje.
Iš miesto – į kaimą
Pirmą kartą Saulina ir Natalija susitiko Vilniaus pedagoginiame institute. Čia Natalija mokė gimnastikos specialistus, o Saulina – kūno kultūros kitų specialybių studentus. Kai pastaroji, gimus pirmajam sūnui, perėjo į kitą darbą, draugės kiek nutolo, bet paskui ir vėl suartėjo, draugavo šeimomis.
Jei metus lankote sporto klubą, bet niekas nesikeičia, vadinasi, pinigus metate į balą. Mūsų treniruotes lankančios moterys akyse gražėja.
Pirmoji į žemę rankas sukišo Natalija – kai su savo vyru Vytautu Zarasų rajone įsigijo sodybą. Joje dabar ir gyvuoja sraigių ūkis. Natalija netveria juokais pasakodama apie pirmuosius savo daržininkystės bandymus.
„Vos atvažiavusi į kaimą pasodinau svogūnų. Laukiam laukiam pirmųjų laiškų, vasara įpusėjo, o svogūnai vis nedygsta, – pasakoja pašnekovė. – Atėjo moteris iš kaimo, viens du ištraukė visus iš žemės, apvertė, ir jie netrukus sudygo. Paskui auginau pomidorus. Sužinojau, kad reikia genėti, kažkokias pažastis išlaužyti. Su marčia visas viršūnes nuskabėme.“
Dabar Natalija ir kitus galėtų pamokyti daržoves auginti, tik sako vis dar neišsivaduojanti iš gigantomanijos – visko jai reikia daug. „Šiltnamis buvo 32 metrų ilgio ir 8 metrų pločio, arklys galėtų įeiti, – juokiasi ji. – Susodinau 500 pomidorų daigų. Derlių valgė visas kaimas. Su braškėmis irgi pasistengiau – turėjau 4000 daigų.“ Plačius Natalijos užmojus dabar pristabdo Saulina, bet ši miške ir pati negali susivaldyti – žemuogių, bruknių, spanguolių prirenka kibirus.
Saulina sako pasiūlymo auginti sraiges sulaukusi pačiu laiku. „Įmonė, kurioje dirbau, bankrutavo, tad tuo metu nedirbau. Sėdėjau namie ir raganėjau, – prisimena moteris. – Kai neturi kuo užsiimti, pernelyg susitelki į buitį – vos kuris šeimos narys grįžta, pradedi priekaištauti, kad nesitvarko, tavo darbo negerbia. Kaip tik tada ir sulaukiau draugės skambučio. Galima sakyti, ji mane išgelbėjo. Išvažiavau į kaimą palikusi namie tris vyrus ir šunį. Sūnūs mane palaikė, sakė: „Važiuok, mama, mes susitvarkysim!“ Vyras irgi neprieštaravo.“
Idėją auginti sraiges pamėtėjo viename žurnale išspausdintas straipsnis apie šių moliuskų augintojus Žiežmariuose. Jame, pasak moterų, buvo pasakojama, kokia lengva ir paprasta ši veikla, neva pinigai patys mėtosi ant žemės, tereikia pakelti. Juk sraigės – ne karvės, pačios auga, ganyti nereikia. Draugės pirmiausia nuvažiavo į Šeduvoje esantį ūkį pažiūrėti, kaip tai atrodo. Kartu važiavo ir Natalijos vyras Vytautas. Jį, vos užėjusį į moliuskų fermą, supykino, o moterų kvapai neatbaidė. Išklausiusios 2 dienų kursus, pastatė šiltnamį, paėmė paskolą ir atsivežė įsigytus 500 000 sraigiukų. Vėliau sename tvarte įrengė jų auginimo fermą. „Išnešėme iš to tvarto metalo už 1,5 tūkstančio litų! Ir praturtėjome, ir raumenis užsiauginome“, – juokiasi jokių sunkumų nebijančios draugės.
Sraigės bėga!
Iš pradžių prižiūrėti sraiges nebuvo sunku – vakare sudrėkini šiltnamį, tada jos išlenda iš savo slėptuvių ir pradeda ėsti. „Būdavo, išeini naktį į lauką ir girdi iš šiltnamio sklindantį čepsėjimą, – pasakoja Natalija. – Viena sraigė – kaip degtukų galvutė, bet kai jų darbuojasi beveik pusė milijono, garsas sklinda toli, primena lietų.“ Paaugusius moliuskus reikia išnešti į lauką, į gardus. Tik kaip surinkti?
„Mums patarė įdėti į šiltnamį kartoninę dėžę, pabarstyti maisto, ir sraigiukai esą patys sulips, – prisimena Saulina. – Padėjome, ateiname po kiek laiko – nei dėžės, nei sraigių. Kartonas nuo drėgmės patižo, ir sraigės jį suėdė. Tada įnešėm polistireno lakštų. Jį, pasirodo, sraigės irgi mėgsta. Svarbiausia – nelaukti, nešti moliuskus vos spėjusius sulipti, tad tuo tikslu tinka ir varnalėšų lapai. Išnešti reikia naktį, nes rytą sraigės išsislapsto.“ Pasak Natalijos, tą naktį juodvi su Saulina atrodė kaip vaiduokliai – tamsoje pasišviesdamos prožektoriais vaikščiojo pirmyn atgal su gardais rankose ir vis nešė, nešė... Rytą net padai degė.
Kad sraigės nepabėgtų iš gardų, šių kraštus reikia ištepti tepalu su druska. Tik moterys neįvertino, jog vanduo, kuriuo kasvakar laistomos sraigės, tą druską išplauna, ir kelias tampa laisvas... Atrodytų, sraigės lėtos, bet tik nusisuk – po valandos ar dviejų visos gali būti išsilaksčiusios. Draugės sugalvojo įsigyti elektrinį „piemenį“, juo aptvėrė gardus ir jautėsi pagaliau išsprendusios bėglių problemą. Vieną vakarą Saulina išvyko į Vilnių pas šeimą, o Natalija liko prižiūrėti ūkio.
„Vos spėjau atvykti į Vilnių, jau skambina Natalija, – prisimena Saulina. – Sako: „Grįžk greičiau, sraigės bėga, nežinau, ką daryti!“ Apsisukau ir grįžau.“ Pasirodo, sraigės gleivėmis laidus ištepė, ir elektrinis aptvaras nustojo veikti. Tiesa, ne viskas taip baisu – dauguma grįžta namo, nes įpratusios gauti maisto. Šie moliuskai auginami apie pusę metų – iki rugsėjo ar spalio mėnesio. Maitinami miltų mišiniu, lapais, žalumynais, agurkais, morkomis, kopūstais.
„Iš kaimiečių surinkdavome visas peraugusius salotas, daržoves ir dar pritrūkdavome, važiuodavome į turgų, – sako Natalija. – Kaimynai mums žalumynų negailėjo, jiems tai buvome tikra egzotika. Juk normalūs žmonės šiltnamiuose agurkus ir pomidorus augina, o mes – sraiges.“ Sraigės, pasak pašnekovių, labai įdomūs gyvūnai, vieni seniausių Žemėje.
„Kai, palaistytos vandeniu, ima kišti savo ragelius, tiesti į viršų galvas ir gaudyti lašelius, atrodo kaip kokie ateiviai, – pasakoja Saulina. – Labai įdomu stebėti, kaip poruojasi. Ilgai glamonėjasi savo ūseliais, apsiuosto. Kai prie jų būni, laiko tėkmė sulėtėja. Kartą sakau: „Kas čia man yra, kad galva svaigsta?“ Natalija atsakė: „Kur nesvaigs – jau penkta valanda ryto. Kaip suėjome penktą vakaro, taip ir nepajutome. Laikas sustojo. Tai – kaip meditacija.“
Užauginusios tris tonas moliuskų, moterys susidūrė su nauja problema – nerado, kur jų priduoti. Pardavusieji sraigiukus žadėjo supirkti, bet nesupirko. Tada jos atidavė sraiges į šaldytuvą – pasaugoti. Netrukus sužinojo, kad šis sugedo, ir moliuskus teko išmesti į sąvartyną.
„Patikėjome, nors tų žuvusių sraigių nematėme, – atsidūsta Natalija. – Paskui, kai nutarėme užsiimti gamyba, sraiges pirkome iš to paties žmogaus. Įtariu, kad savąsias ir nusipirkome.“ Moterys pripažįsta, kad šiame versle, kaip ir bet kuriame kitame, nesąžiningumo netrūksta. Daugumai rūpi tik gauti greitą pelną. Prisuokia, koks lengvas uždarbis, pažada padėti, o paskui paaiškėja, kad produkcijos nėra kur kišti. Tiesa, nuleisti rankų moterys neskubėjo. Gal palaikė Natalijos nuo vaikystės lydinti nuostata, kad niekada negalima nustoti tikėti žmonėmis, o norint gauti pirmiausia reikia duoti? Jos nutarė užsiimti gamyba ir taip išspręsti ne tik savo, bet ir kitiems sraigių augintojams kylančias realizavimo problemas.
Gurmaniški atradimai
Paėmusios iš banko antrą paskolą, Saulina ir Natalija nusipirko įrangą, atidarė cechą, pradėjo supirkinėti sraiges ir jas perdirbti. Įkūrė darbo vietas keturiems neįgaliesiems ir negali jais atsidžiaugti. Štai vienos merginos darbingumas vos 25 proc., jos vyro viena kūno pusė paralyžiuota, bet dirba išties puikiai, viską išmano ir padaro ne mažiau nei sveiki žmonės. Darbuotojai sraiges pirmiausia apverda, išmasažuoja, kad pasišalintų gleivės, tokia mėsa sušaldoma. Per pamainą ceche paruošiama apie 90 kg mėsos. Vėliau iš jos gaminami patiekalai.
Nutarusios imtis gamybos, jos paslapčių mokytis Saulina ir Natalija važiavo pas vietos gamintojus. Pažiūrėjo, kritiškai įvertino ir nutarė, kad tai, ką mato, tinka vartoti tik vietoje. Jei galvoji apie eksportą, reikia aukštesnio lygio. Moterys kiautus perka jau paruoštus, ispaniškus, o savuosius atiduoda paukščius auginantiems ūkininkams, suvenyrų gamintojams, nes tinkamai sterilizuoti juos reikia specialios įrangos ir laiko. Apgalvoti būtina viską – nuo žaliavos iki estetiškos pakuotės.
Natalija ištiesia dovanų jau paruoštų vartoti burgundiškų sraigių. Susodintos dailioje folijos dėžutėje, specialiose duobutėse, įdarytos žaliu sviestu ir uždengtos permatoma plėvele, jos išties traukia akį. O svarbiausia – patogu naudoti: tereikia tą plėvelę nuimti, įkišti su visu indeliu į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir po 10 minučių jau galima mėgautis gurmanišku jų skoniu.
Šio patiekalo kokybė priklauso ne tik nuo paruošimo, bet ir nuo to, kaip šie moliuskai auginti. „Sraigių, kaip ir bet kurio gyvūno, mėsos kokybė priklauso nuo to, kaip jos šertos, – sako Saulina. – Štai lenkai šių moliuskų augina daug, bet prancūzai pirkti iš jų kažkodėl nenori. Kiautai didžiuliai, o mėsos nėra. Kartą ir mes atsivežėme iš Lenkijos. Ištrauki iš kiauto ir subliūkšta, tik vanduo išteka. Visos cecho sienos buvo aptaškytos.“
Moterys žaliavą perka iš pastovių partnerių. Tiesa, laukinių vynuoginių sraigių nepriima. Sako, kad jos turi visai kitokį kvapą ir specifinį skonį. Pašnekovės netvirtina, kad šie moliuskai prastesni, – štai prancūzai labiau vertina būtent juos. Vynuoginė sraigė bręsta trejus metus, auginama ūkyje – pusę metų, tad nenuostabu, kad pirmųjų mėsa kietesnė, labiau jaučiamas pelėsio, žemės skonis. Naminių sraigių mėsa švelnesnė, minkštesnė. Rinktis šias verta ne tik dėl skonio, bet ir dėl ekologijos, mat vynuoginės sraigės labai greitai nyksta, išrenkamos ne tik subrendusios, bet ir mažos.
Nelengva buvo ir kita užduotis – pripratinti lietuvius prie šio egzotiško patiekalo skonio. Paklausta, ar tautiečiai linkę ragauti sraigieną, Saulina juokiasi: „Buvo nelinkę, o dabar pradėjo linkti.“ Prie to Natalija ir Saulina prisidėjo išties nemažai – vyko į visas parodas, muges, siūlė ragauti nemokamai. Dabar sraigienos patiekalų mėgėjų daugėja – kiekvieną savaitę žmonės grupėmis (po 20–30 žmonių) važiuoja į degustacijas, burgundiškąsias perka žinomi Lietuvos restoranai, dalis keliauja į Ispaniją, sulaukta susidomėjimo iš Rusijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinių Arabų Emyratų.
„Sraigės – labai sveikas ir lengvai įsisavinamas natūralus baltymas, nes minta tik žalumynais. Jos turi mažai riebalų, bet yra labai sočios. Mes su Saulina vienu prisėdimu suvalgome vos po 6–8 burgundiškąsias, – sako Natalija. – O štai vienas prancūzas pas mus suvalgė net 6 indelius – 72 sraiges! Ir dar „Napoleono“ tortu su sraigiena užkando.“
Moterys ant laurų nesnaudžia – be burgundiškųjų sraigių, siūlo vis daugiau naujų patiekalų: kibinų, suktinukų, įdarytų paprikomis, humuso su sraigiena ir kt. Artimiausiu metu ruošiasi asortimentą papildyti sraigių ikrais. Sako, kad šie labai brangūs, vertinami Europoje, gali būti ne tik valgomi, bet ir naudojami kremams gaminti. Draugės džiaugiasi, kad jų verslas įsibėgėja, pradeda duoti pajamų, pamažu grąžinamos paskolos bankui, o galvoje jau sukasi idėjos plėstis. „Pagal planus turėtume gyventi mažiausiai iki šimto metų, – kvatojasi abi, – nes perduoti šio verslo kol kas neturime kam.“
Natalija ir Saulina ne tik dirba, bet ir gyvena kartu viename name. Paklaustos, ar toks nuolatinis buvimas drauge nepakenkė jų draugystei, abi purto galvas. „Mano vyras yra juokavęs, kad dvi moterys negali vienoje erdvėje išsitekti, jos – kaip dvi katės šiukšlių konteineryje, bet aš neįsivaizduoju gyvenimo be Saulinos“, – atvirai sako Natalija. Jos tokios artimos, kad nežino, kas yra nejaukios pauzės. Gali ištisas valandas dirbti tylėdamos, tad viena kitos neerzina. Įmonės direktorė yra Natalija, dokumentus tvarko Saulina, o dėl visų svarbių sprendimų tariasi abi.Dėl buities galvos nekvaršina – Natalija dažniau gamina, Saulina plauna indus, kepa duoną. Namus tvarkosi, kai turi laiko. Neseniai viena draugė jų paklausė, ar nesunku dėl to, kad dušas kitame pastate. Moterys nesuprato klausimo, – kai atvyko čia gyventi, tualetas buvo lauke, o dušo apskritai nebuvo, tad prausdavosi ežere, kaimynų pirtelėje arba važiuodavo į Zarasuose esantį SPA. Bendravimo su sutuoktiniais sako irgi nelabai pasigendančios. Saulina, kai labai pasiilgsta savojo, važiuoja į Vilnių, o Natalijos vyras dažniau pats atvažiuoja į kaimą. Čia turi 5 avilius bičių, tad ilsisi jas prižiūrėdamas.
Klausti, ar kaime nenuobodžiauja, draugių tikrai nevertėtų – veiklos jos turi tiek, kad tik spėk suktis. Buvusios profesionalios sportininkės prieš pusantrų metų sugalvojo vesti Zarasuose nemokamas gimnastikos treniruotes. 40 kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal jos važiuoja tris kartus per savaitę. Tik neseniai savivaldybė pažadėjo kompensuoti kuro išlaidas. Kodėl jos tai daro?
„Tai, kad graudu žiūrėti, kaip tie mūsų žmonės atrodo, – karščiuojasi Natalija. – O dabar viskas mokama, pinigų ne visi turi. Kodėl jiems nepadėti? Juk mes išsilavinimą gavome taip pat nemokamai.“ Į treniruotes susirenka 20–30 moterų iš įvairių rajono kampelių. Natalijai didžiausias atlygis – akivaizdžiai matomi rezultatai. „Jei metus lankote sporto klubą, bet niekas nesikeičia, vadinasi, pinigus metate į balą, – griežtai sako ji. – Turi keistis formos, laikysena, eisena, savijauta, tapti lengviau pritūpti, pasilenkti, pabėgėti. Mūsų treniruotes lankančios moterys akyse gražėja.
Sako, anksčiau bulvių nepasodindavo, grybauti negalėdavo nueiti, o dabar viską pajėgia. Nėra jokių amžiaus ribų, kada verta pradėti mankštintis. Vienai mūsų lankytojai – jau 70 metų, ateina ir visai jaunučių. Figūrėlės gražios, o padaryti nieko nepajėgia.“ Saulina sako, kad naudos iš šių pratybų gauna ir pačios: „Negaliu atsidžiaugti, kad Natalija mane į tai įtraukė. Per nėštumą buvau priaugusi tikrai nemažai svorio, vyras net juokaudavo, kad kai einu, grindys liula. Numečiau apie 15 kg, pasijutau sutvirtėjusi, darbus kur kas lengviau padarau nei prieš 5-erius metus. Iš pradžių sportuoti reikėjo prisiversti, o dabar kūnas pats reikalauja krūvio, praleidi nors vieną treniruotę ir jau jautiesi blogai. O ir šiaip smagu prasiblaškyti, pasižmonėti, pasisemiame daug teigiamos energijos.“
Draugės sako sostinės visai nepasiilgstančios. Atvažiavusios į Vilnių nuo kamščių, žmonių ir užteršto oro labiau pavargsta nei kasdien nuo saulėtekio triūsdamos ūkyje, o kultūrinės veiklos, pasak pašnekovių, Zarasuose ne mažiau – ir simfoninės muzikos koncertų, ir spektaklių, ir parodų čia vyksta daug, tik spėk viską lankyti. Pailsėti moterys važiuoja į Zarasų SPA. Pasak Natalijos, apsilankyti vieną kartą čia kainuoja vos 4 eurus, žmonių mažai, kur kas švariau nei Vilniaus baseinuose. „Visi draugai dabar važiuoja pas mus“, – sako pašnekovės ir taip nuoširdžiai kviečia atvykti į svečius, kad negaliu neprižadėti.
