Moterų teisė balsuoti – tik pirmasis iš daugelio klausimų, kai Clementine buvo kitokios nuomonės nei konservatyvesnis Winstonas. Jis pažadėjo jai niekada „neužgniaužti“ jos įsitikinimų ir net nerimaudavo, kaip ji reaguos, kai „rūsčiai smerkdavo sufražistes“.
Winstonas žinojo, kad jo žmona yra karšta moterų teisės balsuoti šalininkė; prieš jų santuoką ji dažnai vilkėdavo sufražisčių uniformą su apykakle ir kaklaraiščiu. Kad ir kaip būtų, 1910 ir 1912 m. Churchillis pasisakė prieš įstatymo projektus, numatančius suteikti moterims teisę dalyvauti rinkimuose (jie abu buvo atmesti), teigdamas, kad moterys nepasirengusios balsuoti ir kad „daugelis jų to nenori“.
Nors Winstonas ir pritarė lygiateisiškumo principui, jis, išreikšdamas daugelio vyrų nuomonę, sakė nesirengiąs leistis „valdomas žmonos sprendžiant tokį rimtą klausimą“. „Ir taip jau turime užtektinai neišmanėlių rinkėjų, – sakė Winstonas vienam golfo partneriui, – daugiau mums jų tikrai nereikia.“ Moterų rinkimų teisės klausimas temdė sutuoktinių santykius iki 1914 m. Prasidėjus karui šios problemos sprendimas buvo atidėtas geresniems laikams.
Winstonas buvo įsitikinęs, kad šeimoje vyras turi būti viršesnis. Kartą per kviestinius pietus jis labai pasipiktino, kai Amy, jo pusbrolio Freddie Guesto žmona, keršydama savo vyrui už tai, kad šis flirtavo su kita moterimi, liepė kamerdineriui išnešti Freddie drabužius iš miegamojo, užrakino duris ir jo neįsileido.
„Clemmie, niekada nesielk kaip Amy, – įspėjo Winstonas savo žmoną, – kitaip aš tučtuojau tave paliksiu.“ O Freddie jis pasakė, kad šeimos garbė bus suteršta, jei jam nepavyks išsireikalauti santuokinių teisių. Amy (kaip manyta, paveikta amerikiečių moterų nepriklausomybės idėjų) neatlyžo, bet krizė buvo įveikta, nes pavyko atrakinti kitas duris, ir Freddie pateko į miegamąjį taikiomis priemonėmis.
Winstonas buvo įsitikinęs, kad vyrai pranašesni už moteris, nors savo veiksmais to ir neparodydavo. Moteris jis laikė menkesnėmis būtybėmis, nepagrįstai „pasitikinčiomis savimi“. Jis ypač nemėgo „jaunų netekėjusių panelių mokytojų“, kokia būtų galėjusi tapti Clementine, jeigu jos motina būtų leidusi jai stoti į universitetą. Winstonas nepaisė moterų požiūrio, išskyrus Clementine (ir turbūt Violet), nes manė, kad jos turi jam paklusti.
Tačiau kai Clementine išmoko jį valdyti ir priartėjo prie jo intelektualiniu požiūriu, jis šiek tiek atlyžo. Kai 1918 m. Parlamente vyko balsavimas dėl „Liaudies atstovavimo įstatymo“, jis balsavo už tai, kad moterims, turinčioms nuosavybės ir vyresnėms nei trisdešimt metų, būtų suteikta rinkimų teisė (tiesa, jis tikėjosi, kad jos papildys jo rinkėjų gretas). Tačiau 1928 m. balsuojant už įstatymą, kuris suteikė moterims tokias pat rinkimų teises kaip ir vyrams, jis susilaikė, taip pelnydamas dar vieną Clementine priekaištą, kad elgiasi kaip „neklaužada“.
Clementine išmoko įpiršti Winstonui savo požiūrį subtiliomis, bet veiksmingomis priemonėmis. Nors jai nepavyko įtikinti jo pritarti reikalavimui suteikti moterims teisę balsuoti, ji džiaugėsi, kad, bendradarbiaudamas su kancleriu Lloydu George’u, jis siekė steigti darbo biržas, užtikrinti darbininkams pensijas, pagerinti jų darbo sąlygas ir įvesti įstatymais numatytą pietų pertrauką.
Įsitraukusi į politiką Clementine išmoko įžvalgiai vertinti politinius veikėjus, numatyti, kokių tikslų galima pasiekti ir kokie pavojai tyko ateityje. Turbūt anksčiau nei Winstonas ji numatė, kad radikalus Lloydo George’o 1909 m. „Liaudies biudžetas“ (jame, siekiant surinkti lėšų, kad būtų pakloti valstybės socialinės gerovės pamatai, buvo numatyta padidinti mokesčius automobiliams, benzinui ir žemei) sukels „įnirtingų“ politinių nesutarimų. Daugelis Winstono šeimos narių atsisakė su juo kalbėtis dėl jo paramos Lloydui George’ui. Mieste Churchillių pažįstami pereidavo į kitą gatvės pusę – nenorėjo sveikintis su tais, kuriuos laikė klasės išdavikais, nes „Liaudies biudžetas“ siekė perskirstyti turtuolių turtą.
Vieną vasaros dieną, kai ledi Crichton pirko porcelianą Pietų Odlio gatvėje, pro šalį važiavusi Clementine, vilkinti „žavia“ juodų ir baltų dryžių suknele, linksmai jai pamojavo, bet Crichton atsuko nugarą, tardama savo devynerių metų dukteriai: „Vargšė Clemmie, dabar bus daug žmonių, kurie su ja nesikalbės.“
Kad ir kaip būtų, Clementine manė, jog užsitraukti panieką stengiantis padėti vargšams yra didvyriška, ir džiūgavo, kad Winstono populiarumas tarp darbininkų smarkiai išaugo. Jie „tave myli ir visiškai tavimi pasitiki, – ulbėjo ji po politinio mitingo Binglyje. – Aš taip tavim didžiuojuosi.“ Winstonui buvo sunkiau, aristokratiškos šeimos, kuria jis didžiavosi, priešiškumas jį žeidė. Bet jei jis imdavo dvejoti, Clementine sustiprindavo jo ryžtą ir pažadindavo jo sąžinę. „Neleisk, kad senų draugų žavesys ar elegancija apakintų tave“, – įspėjo ji.
Toriai „yra neišmanėliai, jie vulgarūs ir turi daug išankstinių nuostatų. Jie negali pakęsti minties, kad žemesnių visuomenės sluoksnių žmonės gali būti nepriklausomi ir laisvi.“ Vėliau Clementine teigė, kad šitie reformistiniai metai jai buvo laimingiausi. Tuo metu politinė Winstono pozicija (nors jis iš dalies siekė sutrukdyti leiboristų partijos kilimui) labiausiai derėjo su Clementine pažiūromis, nors jam atrodė, kad žmonos nuostatos pernelyg griežtos.
Pavyzdžiui, kartą, kai jos vyro pusbrolis Sunny paprašė nenaudoti jo prabangaus rašomojo popieriaus laiškams „tam siaubingam žmogeliui“ Lloydui George’ui rašyti, Clementine užsirūstino ir nudundėjo laiptais žemyn. Winstono tuo metu Blenheime nebuvo ir jis negalėjo užgesinti konflikto; nors Sunny tuoj suskato atsiprašinėti, Clementine ignoravo jo prašymus atleisti. Winstoną neabejotinai liūdino šeimos susvetimėjimas, kurį sukėlė šis incidentas, ir jų laiškai tuo metu įgavo piktą toną, nors taip nutikdavo retai. Po kelių dienų Clementine suprato, kad nebegali ilgiau kęsti jo nepasitenkinimo. Jei Winstonas liautųsi ją mylėti, ji taptų vieniša ir nelaiminga, dygi it dygliakiaulė, o ji nori būti jo mylima minkštakaile katyte. Kaip dažnai nutikdavo jiedviem su „Clemmie“ susipykus, Winstonas pasidavė – atsakė, kad norėtų būti vertas jos.
Tokį Clementine dygumą lėmė ne tik principingumas; bendrauti su ja buvo nelengva, ir ji retai dalydavosi savo mintimis net su artimais draugais. Jos duktė Mary patvirtino, kad „ji visą gyvenimą buvo slapukė ir vengė užmegzti artimus ryšius su kitais“. Ji turėjo dvi sąjungininkes iš ikisantuokinio gyvenimo laikų – pusseserę Sylvią ir Horatią Seymour (liberalus remiančią, netekėjusią Gladstone’o asmeninio sekretoriaus dukterį), ir jos abi patiko Winstonui. Bet jo gyvenimas, poreikiai ir socialinė aplinka pakeitė Clementine gyvenimą, ir ji buvo priversta beveik visą laiką leisti su žmonėmis, kuriais nepasitikėjo.
Ji nepasitikėjo ir suktu Lloydu George’u, nors žavėjosi jo pasiekimais, ir F. E. Smithu. Ji ne tik nepalankiai vertino Smitho konservatyvių pažiūrų įtaką Winstonui, bet ir bijojo, kad jos vyras nepradėtų gerti ir lošti kaip Smithas. Tačiau šis buvo geriausias Winstono draugas, su juo jis mėgo leisti laiką husarų stovyklose ir naktį kartu maudytis ežere; „Katės nepriimamos. Tavo Mopsas dobiluose, W.“, – kartą pareiškė Winstonas.
Kai kuriuos kitus savo vyro aplinkos žmones ji tiesiog niekino, tarp jų ir jo giminaičius – ypač Ivorą, Freddie Guesto brolį, kuris kartą žaidžiant bridžą prarado savitvardą ir metė savo kortas Clementine į galvą. Nors kitą dieną jis atgailavo ir atsiprašinėjo, ji, kaip ir per incidentą Blenheime, išdidžiai išvyko iš jo namų, tik šį kartą jai iš paskos nenoriai bidzeno sutrikęs Winstonas.
Winstonas uoliai stengėsi atstatyti tiltus, kuriuos ji sudegindavo. Kai Ivoro Guesto motina, Winstono teta Cornelia, vėl pakvietė juos pasisvečiuoti, jis ragino Clementine priimti kvietimą. „Mes ir taip turime mažai draugų, – sakė jis, – tačiau jei nenori važiuoti, aš važiuosiu vienas. O jeigu važiuosi, tai, neklaužada, nešiaušk iš anksto kailio.“ Ji atsakė: „Aš būsiu labai gera, pažadu.“ Dėl Winstono ji net sutiko sėdėti šalia Asquitho, garsėjusio pomėgiu „žvilgčioti Pensilvanijos bulvaro pakalnėn“ (anuomet taip buvo vadinama moterų dekoltė).
Clementine, dabar bebaigianti trečią dešimtį, traukė daug geidulingų akių. Praleidęs dieną pajūryje su Churchilliu ir jo žmona, vienas iš jo draugų, menininkas Neville’is Lyttonas, rašė, kad „Clemmie atėjo kaip Veneros įsikūnijimas [...]. Aš nemaniau, kad jos kūnas toks nuostabus.“ (Lyttonas buvo atsivertėlis: anksčiau jis – kaip ir daugelis žmonių – kritikavo ją už puritoniškumą.) Scawenas Bluntas ne tik žavėjosi jos išvaizda, bet ir ilgainiui ėmė laikyti ją „viena iš gražiausių“ aukštuomenės moterų.
Clementine pradėjo suprasti, kad jos patrauklumas yra ne tik priežastis didžiuotis savimi, bet ir galimybė padėti Winstonui. Tačiau ji anaiptol nesirengė pasinaudoti Alice Keppel, vienos iš Eduardo VII meilužių, patarimu, kad jei ji iš tikrųjų nori padėti savo vyrui iškilti, turi susirasti turtingą ir įtakingą meilužį. Clementine atsisakė jos siūlymo surasti tinkamą kandidatą; ponia Keppel tokį jos požiūrį vertino kaip „labai egoistišką“. Buvo aišku, kad Clementine netaps įžymybių medžiotoja kaip Jennie.
