Dabar, mielas skaitytojau (greičiausiai skaitytoja), aš jus prajuokinsiu. Nebemoku padoriai, nors šiek tiek skoningai apsirengti. Praradau ir sugebėjimą, ir pasitikėjimo jausmą. Jei kas mane pamatytų ruošiantis važiuoti į kokį susitikimą – juoktųsi susirietęs ar traukytų pečiais – „jau to tikrai nesitikėjau“. Vaizdelis toks.
Visų pirma neužmirštamas vakaras Kauno filharmonijoje. Tai buvo kažkoks kamerinio orkestro koncertas ir dainavo Sigutė Trimakaitė. O aš buvau pakviesta būti pranešėja, vakaro vedėja su šiokių tokių savo intarpų pakalbėjimais, pašmaikštavimais ir t. t. Apsivilkau, kaip dera filharmonijoje, ilgą suknelę iš spektaklio „Haroldas ir Modė“ – Marijampolės teatro. Atmenu, pati tada pirkau sau drabužius vaidmeniui iš „Pigių rūbų“ parduotuvių. Tą suknelę radau iš karto, ji kainavo tada 5 litus. Graži. Tamsiai mėlyna. Taigi, dar pasipuošusi „perlų“ vėriniu pranešinėju. Muzika. Nuostabus Sigutės balsas, o aš vis atstypčioju scenos parketu ir kažką pakalbu. Pilna salė klausytojų. Rodos, jau koncerto pabaigoje pranešiau, ką gros orkestras, ir... buvau apsiavusi batus „ant špilkų“, kokių seniai nebebuvau avėjusi. Maždaug scenos vidury koja paslydo ir tėškiausi visu ūgiu ant parketo. Turbūt nelabai grakščiai. Pakilau. Ir tariau nuščiuvusiems žiūrovams: „Nežinau kaip jūs, mieli žiūrovai, o aš šį vakarą prisiminsiu visą gyvenimą.“ Plojimai. Juokas.
Išėjau į užkulisius, kažkas su vienu bateliu negerai. Žiūriu – kulnas vos laikosi. O tas kulnas kokių 6 centimetrų ilgumo. Su vienu batu lekiu į administraciją. Muzika groja, Sigutė dainuoja, o man tuoj vėl reikės į sceną. Gavau kažkokių klijų, prispaudžiau tą kulną, rankas išsiterliojau klijais. Pridžiūvo. Nenuvalysi. Bijau minti tą koją. Stypčioju į sceną mažais žingsneliais, kaip gervelė. Laimė, jau buvo koncerto pabaiga. Sigutė juokėsi, visi juokėsi, suteikiau linksmybės atokvėpį. Įsikišau tą batą į rankinę ir pakeliui, prie stotelės, išmečiau į šiukšliadėžę abu batus. Daugiau nuo to laiko tokių „špilkų“ nebesu apsiavusi. Atsisveikinau amžiams.
Kai apžvelgiu visą savo aktorinį kelią, pamenu, kaip pamažu nyko rūpestis, kuo rengsiuosi eidama į spektaklį. Striukė, kedai, kartais koks sijonas, megztinis. O kam galvoti? Juk teatre gražiai kabo tavo vaidmeniui sukabinti kostiumai, bateliai, bižuterija, grimo dėžutė, tavo kambarys, veidrodis, ir pamažu tampi karaliene, Freken Julija, Blanša, Tekle, paprasta mergaite Juozo Grušo spektaklyje „Teisė mylėti“ ar kaimiete Uršule iš „Didžiojo geismo“. Ir taip visą gyvenimą kartais jaučiuosi varganai ir neskoningai apsirengusi troleibuse ar gatvėje, ypač kai kas nors pažįsta ir prakalbina.
Na, o dabar, kai važinėju į provinciją, didžiausią įtampą patiriu prieškambaryje prie vienintelio gražaus didelio veidrodžio, kai sumetu ant grindų kelis sijonus, megztinius, palaidines, su įniršiu velkuosi, derinu ir bandau atrasti variantą, kad būtų patogu važiuoti autobusu į Nemakščius, Krakes, Palėvenėlę, Naujininkus, Šakius, Šilutę, Balbieriškį, Svėdasus. Velkuosi, metu, plaukai susišiaušę, kojos dar su šliurėm, spraudžiu į batus, tokius, anokius ir vargstu iki išprakaitavimo (vėl reikės praustis!)
Šiaip taip kažką „suderinu“, dažniausiai nepatenkinta sėdžiu autobuse ir galvoju: durne, reikėjo tas ilgas kelnes apsimauti ir juodą megztinį vilktis, o dabar, su ta palaidine, kaip aš atrodysiu?! Ir taip vargstu ir vargstu; o dar paskui sukabinti ant pakabų, o dar kas nors išslysta ir vėl nukrinta ant žemės, o dar reikia pasidažyti, kažkaip pamakaluoti veidą. O! O laiko jau nėra, o dar nepamiršti rakto, skrybėlių vaidybai, skarelių, gumelių „kasytėms“, juk niekada tiksliai nežinau, kokią sceną vaidinsiu, ką kalbėsiu. Drebančiom rankom stveriu raktą, o paskui autobuse kamuojuosi: užrakinau duris ar ne? Nusispjaunu ir galvoju: koks skirtumas? Kad tik piniginės nepamesčiau, o visa kita nesvarbu. Ir vėl galvoju, ar išjungiau dujas, ar ta košė pridegs, sudegs ir siaubas... Skambinu Marijai, kaimynei, pas kurią laikau atsarginį raktą, ir prašau pažiūrėti. Dažniausiai ji praneša: „Viskas gerai.“ Tik kartą buvau palikusi raktus duryse. Vogti nėra ko. Bet naujus raktus pasigaminti – jau vargas. Tai tokios mano „artistiškos“ kelionės. Kažkoks siaubas su tais skarmalais. Na, o kai stoviu prieš žiūrovus, viską užmirštu – kaip atrodau, kuo apsirengusi. Žvelgiu į jų pavargusias akis ir iš visos širdies trokštu suteikti jiems džiaugsmo akimirkų.
**************************************************************
Šį vakarą einu į Juozo Grušo 115-ųjų gimimo metinių minėjimą. Amžinai prisiminsiu jo frazę: „Jokia politika neverta nė vieno kraujo lašo.“
Mokiniai padeklamavo iš „Barboros Radvilaitės“, tęvais balseliais prabilo Bona ir Barbora. Ak, tas lietuvių mergaičių balsų švelnumas! Bet... atsirasdavo tokių galingų „rėksnių“ kaip Kazimiera Kymantaitė, lakštingalos balsu kalbanti Regina Paliukaitytė, liaudiškos stiprybės simbolis Ona Juodytė, Monika Mironaitė – gulbė su sakalo akimis ir balsu. Neperrėkiama Regina Varnaitė, Antanina Vainiūnaitė, varpelių muziką primenanti Gražina Balandytė. Tikiu, kad atsiras iš tų mergaičių ir berniukų Kurauskai, Juknos, Rudzinskai, Rosenai, Adomaičiai, Tomkai, Šurnos.... Ir vis tiek gražu, kaip jie tyliai, be temperamento skaito „Barborą Radvilaitę“.
Parvežė teatro direktorius Egidijus Stancikas. Važiavo į Šv. Antano šarvojimo namus – mirė Kęstučio Genio žmona Lolita Genienė. Man rodos, tragiškos, sunkiai pakeliamos gyvenimo kelionės moteris. Egidijus visada toks: ar šermenys, ar jubiliejus, ar „Astridos“ spektaklis – vienodai aktyvus, žvalus, netgi linksmas. Kažin, galvoju, ar jis kartais liūdi, abejoja, praranda gyvenimo džiaugsmą? Laimingasis!
Truputį šąla. Sniego nedaug. Apšepęs tas sniegas, kaip nusišėręs šuo.
Dangus vėl niaukiasi.
Dar trys susitikimai: Dotnuva, Krakės, Pernarava...
Negaliu rašyti. Negaliu... nėra apie ką. Skaitau „Slaptą Oscaro Wilde’o gyvenimą“. Baisu. Nežinau, ar užbaigsiu. Ta aistra ir seksas – pragaras! Bet... Jis parašė „Laimingąjį princą“, mano vaikystės mylimiausią pasaką. Viskas paslaptis.
Gruodžio 1-oji. Kalėdinė karštligė: perka perka perka maistą, kurį visi myli! Vaisius, daržoves, dovanas, televizorius, virdulius, indus – viską perka perka... Pilnos aikštelės mašinų prie „Maximų“, „Akropolyje“ pilni su kaupu vežimėliai prekių. Liuciferis turėtų būti laimingas, pasakęs savo velniams: eikit į žemę ir gundykit žmogelius pirkti, veikti, rūpintis, trokšti daiktų, gundykit, kad tik žmonės neturėtų laiko prisiminti Dievo, kad tik nežvelgtų į dangų, kad tik mestų lauk senus šunis ir kates; taigi dirbkit, netingėkit – žmonės tegul eina iš proto dėl daiktų, dovanų, vaišių ir tos suknistos eglės.
Taip ir vyksta. Artėja išprotėjimas, triukšmas, tylos – nė ženklo.
O Alepo miestas Sirijoje visai sugriautas. Rusams padedant. Tūkstančiai paprastų žmonių, vaikų miršta, kenčia badą. Velnio triumfas su bičiuliu Putinu ir Assadu. Ką daryti Europai? Trypčioti. Popiežius kaip vandens į burną gurkštelėjęs – tyli. Trumpą rinko – tyli; tyli ir tyli. Tik iškilmingai užvėrė šv. Petro bažnyčios didingas Gailestingumo duris. Gailestingumo metai baigsis su šimtais tūkstančių žuvusių ir mirusių iš bado.
Manau, Jėzus Kristus ištaškytų ugnies kalaviju (ko jis nemėgo daryti!) visus tuos Vatikanus, vyskupus, skaniai valgančius, ramiai gyvenančius ir drungnai besimeldžiančius. Ateis laikas, taip ir bus. Nors... Nereikės nė Jėzaus bausmės – pati žmonija ištaškys save ir visą žemę. Dabar naikina gyvūnus, ateis laikas – susinaikins ir pati. Bet ir vėl sakau: gerieji, gailestingieji, romieji, vargstantys – nebijokite!!! Juk jūs einate pro „ankštus vartus ir siauru dygliuotu keliu“. Nebijokit!
*************************************************************
Dangus be jokio švytėjimo. Žvaigždės nebesirodo – nenori žiūrėti į kalėdinę karštinę. O šventės „varguolis“ – mažas berniukas ruošiasi ateiti į šį pasaulį.
Na, o man beliko šiandien, gruodžio 2 dieną, važiuoti į Dotnuvą, poryt į Pernaravą, dar pirmadienį į Šilalę, o jau 6 dieną „kraustysiuos iš proto“ primėčiusi visą prieškambarį drabužių (matyt, per daug man jų pridovanojo), derinsiu, telksiu proto likučius, kuo rengtis, ką vežtis, ko neužmiršti į tą... Paryžių! Išskrendame 7 dieną į garsiausią pasaulio miestą su (bent jau tada, kai buvau taip atrodė) aprūdijusiu Eiffeliu. Žinoma, jis dabar švytės visais įmanomais švytuliais apkarstytas. O mano mylimo Rodino muziejaus sodas – be rožių. Viskas nuvyto.
***************************************************************
Tokia yra senatvė – taigi, apribojimas. Ir vis dėlto yra tiek daug dalykų, kurie mane pripildo: augalai, žvėrys, debesys, diena bei naktis ir tai, kas amžinai žmoguje. Kuo netikresnis tapau dėl savęs, tuo labiau stiprėjo giminystės su visais daiktais jausmas. Man atrodo, tarsi tas svetimumas, kuris taip ilgai skyrė mane nuo pasaulio, būtų persikėlęs į mano vidaus pasaulį, ir man netikėtai, atskleidęs, kad nepažįstu pats savęs.
Carl Gustav Jung, „Psichoanalizė ir filosofija“
**************************************************************
Poryt skrendu į Paryžių su spektakliu „Didvyrių aikštė“. O! Kaip skamba – Paryžius! O mano siela prislėgta baimės. Nerimo. Jokie antidepresantai nepadeda. Tomas, mano sūnus, niekam nereikalingas. Atstumtas. Visi teatrai tyli. Jei jis būtų prancūzas ar vokietis – tuoj pat stvertų ir statytų jo pjesę. Tyla! Savo šaly pranašu nebūsi! – sena tiesa. Ir dar... nemoka, negali žemintis ir siūlyti savo „prekę“. Kalba apie savižudybę. Nebemato prasmės gyventi. O reikia tiek nedaug – kad paskambintų kas nors iš kokio teatro ir suteiktų viltį. Mažą vilties spindulį! Tyla. Tas Viktoro Šinkariuko draugelis Palangoje, jaunystėje teniso bičiulis – tyli. Išleido savo knygą, verčia užsieniečių pjeses, važinėja po užsienius, o dūstantis, žūstantis Tomas, 25-erius metus paskyręs tik rašymui, turintis dar 5 pjeses neišspausdintas, yra niekas. Tuščia vieta. Laimingi tie, kam pavyko įsitrinti į „meno“ rinką. Toks dabar gyvenimas. Išvažiuoju su skausmu ir baime širdyje. Mano maldos nepadeda. Gal taip reikia? Bet kodėl? Kartais galvoju – reikia Tomui pasirašinėti slapyvardžiu, pavyzdžiui, Tomas Sikoras ar Šink... ar Riuko, kad ta atstumtojo pavardė išnyktų.
Bet žinau tik viena – ir tai mane palaiko – turiu būti, turiu jam padėti, turiu ištverti, turiu sau skirtą gyvenimą atlikti! Kada nors suprasiu, dėl ko visa tai.
Išvažiuoju šią šaltą ir giedrą gruodžio 4 dieną į Pernaravą. Susirinks žmonės. Mano mažieji varguoliai, ne kokie verslininkai. Kelsiu nuotaiką, teiksiu džiaugsmą ir viltį. Tokia mano užduotis.
