Lietuvoje Vincent'as Macaigne'as viešėjo šių metų žiemą. Jis kartu su režisieriumi Antoninu Peretjatko pristatė filmą „Džiunglių įstatymas“. Apie pagrindinį jo personažą įkūnijantį aktorių Vincent'ą A. Peretjatko prasitarė: „Jis – tikrai labai įdomus ir nepaprastas žmogus.“ Ir papasakojo, kaip, prieš išvažiuodamas filmuotis į Pietų Amerikoje esančią Prancūzijos Gvianą, Vincent'as sumokėjo per daug mokesčių ir dar mėgino įtikinti inspektorius, kad sumokėjo per mažai.
Apie kiną – kaip nuotykį
Vien iš Lietuvoje rodytų filmų, kuriuose vaidina V. Macaigne'as, jam galima lipdyti keistuolio, ekscentriko, su realybe mažai ką bendra turinčio personažo etiketę. „Džiunglių įstatyme“ Standartizacijos ministerijos praktikantas Markas Šatenis, išsiųstas į Prancūzijos Gvianą stebėti, ar laikomasi standartų statant Amazonės džiunglėse pirmąją uždarą slidinėjimo areną, įsitikinęs, kad sunkiai įeinamus atogrąžų miškus galima pereiti naudojantis telefone įdiegta navigacijos programa, kad prisiliesti prie moters yra bemaž taip pat baisu kaip prie džiunglėse karaliaujančių gyvačių... Filme „Naujienos iš Marso planetos“ (režisierius – Dominikas Mollas) Vincent‘o vaidinamas psichiškai nestabilus Žeromas visiškai išmuša iš rikiuotės bendradarbio Filipo gyvenimą. Pasak aktoriaus, per visą karjerą jis gavo tiek etikečių, kad nebekreipia į tai dėmesio.
„Man nerūpi mano įvaizdis. Aš nesirenku filmo dėl vaidmens. Renkuosi tokį, kuris man patinka, ir pagal tai, kas jį sukūrė. Kai kuriuos prisiminti labai jautru, asmeniška, nes arba vaidinau su savo draugais, arba jų režisieriai yra mano draugai, tarkim, Guillaume'as Bracas, Antoninas Peretjatko“, – sako prancūzas.
Svarbiausia, ko mane išmokė šeima, – tai būti laisvą, per daug nesižavėti autoritetais ir institucijomis.
Aktorius yra pasakojęs, kad jo ir brito Stepheno Frearso keliai išsiskyrė todėl, kad režisierius ir kūrybinė trupė nesivargino kalbėti lėčiau, todėl iš britišku akcentu beriamų žodžių jis supratęs kas 60-ą. Prancūzas vertina ir tuos aktorius, kurie renkasi filmą pagal jo meninę vertę, leidžiasi į jį kaip į nuotykį. Toks Vincent‘ui yra kraštietis Gerard'as Depardieu. Naujuoju Depardieu dažnai vadinamas ir tokių palyginimų nemėgstantis V. Macaigne'as nuo savo žymiojo kolegos skiriasi bent tuo, kad niekada nesiejo savo gyvenimo su kinu. Baigęs Prancūzijos nacionalinę dramos meno akademiją (Conservatoire national supérieur d'art dramatique), Vincent'as vaidino keliuose spektakliuose, rašė pjeses ir statė spektaklius. „Buvau susijęs su teatru, bet turėjau daug draugų iš kino pasaulio, jie ragino pamėginti. Pirmasis vaidmenį pasiūlė režisierius Guillaume'as Bracas. Sutikau“, – sako 18-oje filmų vaidinantis aktorius.
Filmuodamasis „Džiunglių įstatyme“ V. Macaigne'as patyrė nemažai išbandymų – susidūrė akis į akį su gyvatėmis, visokio plauko vorais, krokodilu... Aktorius tvirtina gyvių nebijojęs, kur kas sudėtingiau jam buvo klampoti po Amazonės pelkes. Šį vaidmenį Vincent'as laiko vienu fiziškai sudėtingiausių, nes buvo priverstas sliuogti į aukštą medį ir kaboti ant jo šakų, sėdėti ant virš didžiulio skardžio įrengto tilto krašto ir spausdini mašinėle... O dublerių neturėjo. Itin sudėtingu aktorius laiko ir vieną paskutinių vaidmenų – šuns.
„Buvo labai sunku ir kartu įdomu“, – tvirtina pašnekovas. Paprašytas prisiminti ekstremalesnių savo darbo epizodų, aktorius vardija: norėdamas įkūnyti gimdymus priimantį gydytoją, jis praktikavosi iš netoliese esančio mėsininko įsigijęs kiaulę, kartą geltonai turėjo nusidažyti plaukus ir barzdą, ne kartą numesti svorio...
„Jaučiuosi esantis savo vėžėse. Vis dėlto nemanau, kad esu išskirtinis. Žinote, kuo man dar patinka aktorystė? Tuo, kad filmo dialogai kartais yra būdas pasikalbėti su savo draugais, tai tarsi pokalbiai su nesančiaisiais. Tu vaidini su realiu žmogumi, kolega, sakai tekstą ir kartu tam tikra tema diskutuoji su čia neegzistuojančiu, kartais – ir mirusiu, žmogumi, – teigia pašnekovas. – Beje, žiūrėdamas filmus, kuriuose vaidinu, labai aiškiai suvokiu, kad senstu.“
Asmeninėje „Facebook“ paskyroje tapatybės įrašus vis keičiantis Vincentas (šiuo metu prisistato esantis hipotekos makleris) mano, kad jis nėra žvaigždė. O apie tai sprendžia iš savo paryžiečių kaimynų – šie nėra įkyrūs. Aktorius svarsto, kad taip yra galbūt todėl, kad jis neskleidžia ypatingos simpatijos. V. Macaigne'as yra sakęs, kad jo pirmieji spektakliai tapo populiarūs žiūrovų dėka – šie „Facebook“ dalijosi įspūdžiais, nuotraukomis, nors laikraščiuose apie premjeras nebuvo nė vieno sakinio. Taigi populiarinti kūrybą padeda socialiniai tinklai.
Apie žmogaus orkestro amplua
Pastaruoju metu bemaž kas antras aktorius yra ir režisierius. Tokių, kurie kurtų įspūdingus vaidmenis ir tokius pat filmus ar spektaklius, – reta. V. Macaigne'as laikomas vienu perspektyviausių savo kartos prancūzų teatro režisierių, vertinamas ir kino pasaulyje – debiutinis trumpametražis filmas (pranc. „Ce qu'il restera de nous“) apdovanotas tarptautiniame Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalyje (Clermont-Ferrand International Short Film Festival), taip pat nominuotas „Cezariui“. Už vaidmenį filme „Mergaitė. Liepos 14-oji“ („La Fille du 14 juillet“) 2014 m. Vincent'as, kaip perspektyviausias aktorius, nominuotas „Cezario“, taip pat Lumiere’ų apdovanojimams. Pripažintas aktorius, kino ir teatro režisierius, scenaristas, dramaturgas... Tai primena bemaž tobulą indų dievybę su keliomis galvomis ir rankų poromis.
Bet kokios lyties žmonių tarpusavio ryšys yra ir aistringas, ir sudėtingas, nes vieni kitų nesuprantame.
„Šie darbai tik pažiūrėti atrodo skirtingi, iš tikrųjų jie tarpusavyje vienaip ar kitaip susiję, – pasakoja Vincentas. – Problema yra ne įvairovė, o tai, kaip viską suplanuoti. Sudėtinga, bet aš manau, kad žmogus iš prigimtis yra užprogramuotas veikti, o ne ilsėtis, todėl skirtingas veiklas kol kas pavyksta suderinti. Paskutiniu metu turėjau labai daug darbo, todėl tik dirbau, dirbau ir dirbau.“
Dramaturgas ką tik baigė rašyti spektaklio (jis bus rodomas Šveicarijoje ir Olandijoje) pagal S. Kane pjesę „Geismas“ scenarijų, beveik baigė režisuoti trečiąjį savo filmą (antrojo pagrindas – Moliere'o pjesė „Don Žuanas“). „Šią nedidelio formato juostą, galima sakyti, sukūriau vienas. Filme kalbama apie draugus, kurie nesusikalba“, – pasakoja režisierius. S. Kane pjesėje taip pat gvildenama nesusikalbėjimo tema, tik – vyrų ir moterų. Vincento manymu, šiais laikais žmonės apskritai nelabai geba bendrauti. „Bet kokios lyties žmonių tarpusavio ryšys yra ir aistringas, ir sudėtingas, nes vieni kitų nesuprantame. Vis dėlto nemanau, kad dėl to žmonės jaučiasi vieniši, jie kaip tik nori praleisti vieni su kitais daugiau laiko. Dėl to ir telkiasi miestuose – kad galėtų išeiti, bendrauti“, – sako pašnekovas. Save grupės vaiku laiko ir pats V. Macaigne'as. O kodėl šalia tokio populiaraus ir talentingo žmogaus nešmėžuoja kokia nors žavi ir žymi prancūzė? Pašnekovas sako, kad kažin ar kuri nors ištvertų su tokio charakterio žmogumi kaip jis.
Apie norą suteikti teatrui gyvybės
V. Macaigne'as pripažįsta, kad pastaruoju metu labiau linksta į kino sritį. „Su amžiumi kiną pradedu mėgti labiau nei teatrą. Spektaklis yra momentinis vyksmas, čia ir dabar kuriama istorija. Kinas turi išliekamąją vertę, šis menas tarsi peržengia mirtingumo ribą“, – sako menininkas. Ir ypač prancūzų. Šioje šalyje pradėjo kurti vieni pirmųjų režisierių pasaulyje, čia gimė ir kino istorijai itin svarbūs kino judėjimai, pavyzdžiui, Naujoji banga. Tik prancūzai moka taip po siūlelį išnarstyti žmogų, atverti, dažnai – ironiškai, jo matomas ir pačiam nesuvokiamas puses. Šių tradicijų tąsa taip pat yra prancūzų kino stiprybė.
„Nemėgstu kalbėti apie įtaką, nes turiu savo kelią. Stebėdamas kitų režisierių, dirbančių visiškai kitaip nei aš, filmus, kaskart įsitikinu, kad jiems pavyksta padaryti tai, ko siekia. Tai man – lyg paskatinimas, padrąsinimas. Dabar Prancūzijoje labai daug talentingų ir kino, ir teatro režisierių. Problema yra juos pastebėti. Tarkim, Paryžiuje vyko Jūsų režisieriaus Šarūno Barto filmų retrospektyva. Kol kino visuomenė tai sužinojo, daugelis ir nespėjo pamatyti šio įdomaus kūrėjo darbų. Reikia reaguoti labai greitai, nes autorinis kinas garsinamas nepakankamai. Spektaklių sklaida didesnė. Jie rodomi didesnėse scenose, gerai išplėtota festivalių infrastruktūra“, – teigia pašnekovas. Vincent'as pripažįsta, kad šios meno šakos jį domina dėl skirtingos prigimties. „Teatre viskas atrodo kur kas tikroviškiau, organiškiau. Teatre susitinka dvi žmonių grupės – aktoriai ir žiūrovai. Kartais būtent jų dialogas lemia, ar čia ir dabar gimsta šedevras. Kinas leidžia pateikti švelnesnį galutinį variantą. Juk tai, kas nufilmuota, galima pakoreguoti, daug ką pakeisti montuojant“, – teigia kūrėjas.
V. Macaigne'o spektakliai ir aktoriams, ir žiūrovams – iššūkis ir fizine, ir dvasine prasmėmis. Jie trunka po 5 ar 6 valandas, čia čiurkšlėmis trykšta „kraujas“, žvanga ginklai, virpinamas kiekvienas salėje sėdinčiojo nervas, nes atveriamos nepatogios temos. Režisierius sako norintis tradicijų sukaustytam prancūzų teatrui įpūsti deguonies ir per pasaulio triukšmą žiūrovus nuvesti į visatą. Teatro scenoje jis leidžia sau daryti tai, ką nori. O jeigu sulaukia kritikos, aštrių diskusijų, nori tik viena – kad kuo greičiau baigtųsi triukšmas, ir jis toliau galėtų daryti tai, ką nori.
„Keista, bet mano spektakliai kažkuo panašūs į Antonino Peretjatko filmus. Kalbu apie visuomenės normas, apie baimę nepaklusti, buką normų laikymąsi. Statydamas F. Dostojevskio „Idiotą“ ir W. Shakespeare'o „Hamletą“ norėjau perteikti ir herojiškumo temą. Pyktis ir meilė visada eina lygia greta. Hamletas buvo suvalgytas dėl savo poreikio sakyti tiesą. „Idioto“ Myškinas buvo sunaikintas dėl savo troškimo viską daryti geranoriškai, tyrai. O štai Moliere'o Don Žuanas pats save sudegino, – veidmainystė, pyktis, nepaisymas įstatymų atsisuko prieš jį patį. Savo spektakliuose, filmuose ir pjesėse dažnai gvildenu, kiek galima žmogui būti savimi, atsiskleisti. Tiesa, stengiuosi, kad visa tai, kas vyksta scenoje, nors kartais žiūrovams ir sunku ištverti, kažkuo būtų panašu į magiją“, – teigia režisierius.
Beje, pastatęs Dostojevskio „Idiotą“, būdamas vos trisdešimties metų, V. Macaigne'as patyrė du insultus. Režisierius yra pripažinęs, kad dėl to jo sveikata labai nenukentėjo, bet būtent tai pastūmėjo kurti filmus. Kad liktų jo kūrybos pėdsakai, jeigu nutiktų kas nors nenumatyta.
Apie laisvę būti savimi
V. Macaigne'as yra prisipažinęs, kad dar vaikystėje svajojo apie kažką didvyriška. „Manau, žmogus iš esmės yra geras. Tai sistema monstriška. Įrodyta, kad 70 proc. karių daro tai, ko nenori daryti, kas iš prigimties jiems svetima. Jie nenori kariauti, nenori būti priešais, jie tik vykdo įsakymus. Jei mūsų prigimtis būtų monstriška, žmonijos nebūtų, vyrautų chaosas. Problema yra normos, tarkim, įstatymai, religija. – svarsto pašnekovas. – Kita vertus, žiaurumą sukuriame patys. Dar svarbu, kaip tas žiaurumas pateikiamas visuomenei. Jei kovotume su tuo, kas neteisinga, jo būtų mažiau.“
Šia prasme itin aktualus yra Dostojevskis. Režisierius yra pastebėjęs, kad Prancūzijoje atsiranda kur kas daugiau kartėlio, neapykantos laisvei apraiškų. Rusų rašytojas tvirtino, kad darosi neramu, kai kartėlis tampa stipresnis už viltį, kai intelektualai nuleidžia rankas. Pasak režisieriaus, ir prancūzams reikia rasti jėgų atgaivinti entuziazmą, troškimus. Paklaustas, ar pats jaučiasi laisvas kurti, V. Macaigne'as atsako, kad kai kurie dalykai riboja laisvę, bet jie nei gyventi, nei kurti netrukdo.
„Yra dalykų, kuriuos mums malonu daryti, bet yra tokių, kurie nelabai patinka, bet privalome juos atlikti, – svarsto pašnekovas. – Tokia yra visuomenė, tai normalu. O menas – gyvas reiškinys. Galbūt nori būti laisvas, bet kuri su žmonėmis. Be to, menas reikalauja dialogo su žiūrovais. Aš galiu parašyti romaną, bet kam tai daryti, jei niekas jo neskaitys. Kai kurie gal ir nelabai man patinkantys dalykai vyksta iš inercijos. Man pakaktų, kad spektaklis būtų rodomas kelis kartus, tarkim, tris. Kad ir filmas „Džiunglių įstatymas“, – jis sukurtas prieš dvejus metus ir iki dabar sukasi apyvartoje. Tai nuo kūrėjų nepriklauso, bet tai, manau, normalu.“
V. Macaigne'as sako, kad būti laisvą jį mokė ir šeima. Paryžiuje, dailininkės airės ir teisininko šeimoje, gimęs ir augęs Vincent'as yra pasakojęs, kad buvo ramus vaikas, linko ir į dailę, ir į teatrą, tad mokykloje pasirinko abiejų dalykų pamokas. Vis dėlto nugalėjo teatras, ir licėjuje jis pasirinko teatro klasę. „Šeima yra ta terpė, kurioje ateiname į pasaulį, atsirandame. Netiesiogine prasme – dirva, kurioje auginame save ir išeiname, – sako pašnekovas. – Labai sunku tiksliais žodžiais nusakyti, kokias vertybes man suteikė šeima. Svarbiausia, ko išmokė, – tai per daug nesižavėti autoritetais ir institucijomis.“
Debiutiniame V. Macaigne'o filme pasakojama apie du tėvo netekusius brolius. Teisininką brolį turintis aktorius tvirtina, kad ši istorija neatspindi jųdviejų santykių. „Šeimą pasirinkau, nes ji yra tarsi mažytė visuomenė. Pasakojant šeimos istoriją, galima papasakoti ir šalies istoriją. Filme norėjau parodyti, kad Prancūzijoje kartais trūksta rūpesčio žmonėmis, žmoniškumo.“
Režisierius labai realistiškai vertina savo šalies padėtį. V. Macaigne'as yra sakęs, kad kartais jam atrodo, jog Prancūzijoje grumiamasi su mirtimi. Brazilijoje, kur jam teko vaidinti, žmonės iš tikrųjų yra gyvi, Pietų Amerikos gyventojai, kai švenčia, iš tikrųjų švenčia, o prancūzai tik mano, kad linksminasi. Negana to, tose šalyse žmonės tiki, kad jų vaikai gyvens laimingiau negu jie patys.
Vis dėlto menininkas mato ir nemažai pranašumų, kad gimė būtent Prancūzijoje. „Augdamas Paryžiuje, turėjau galimybę pamatyti nemažai įvairios kultūros išraiškų, garsių režisierių kūrinių. Tai paskatino mane pasitikėti savimi, būti tikram, kad galiu kurti“, – sako pašnekovas.
