IV advento sekmadienis

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“

Evangelijoje pagal Luką pasakojama apie Elzbietos džiaugsmą. Aš manau, kad džiaugsmas labai svarbi, turbūt viena iš svarbiausių temų. Sukantis metų ratui dažnai kalbame apie askezę, sunkumus, kryžių, išbandymus, kančią, apie visokias neigiamas patirtis. Advento laikotarpiu nuolat prisimename, kokia sunki buvo Marijos kelionė. Bet štai Marija, kaip girdėjome evangelijoje, ateina pas Elzbietą, ir vos šiai išgirdus Marijos balsą, įsčiose iš džiaugsmo sujuda vaisius. Galime tik įsivaizduoti, kokia galėjo būti vidinė tos moters ramybė, kokia ji buvo pilna Dievo malonės, kad jos žodžiai šitaip paveikė.

Elzbieta sako Marijai, kad ji laiminga įtikėjusi Viešpaties žodžiais, todėl yra ir palaiminta. Ji perėjo visus sunkius savo gyvenimo etapus ir jos širdis nesudiržo. Matyt, atsakymas toks ir yra – turime tikėti esantys Dievo rankose. Juk ji nežinojo, kuo viskas baigsis, ir tik pasitikėjimas Dievu buvo jos vidinės harmonijos pamatas.

Marijos paveikslas, įvaizdis mus žavi. Jos pasitikėjimas Dievu tampa pamatu ir mums, nes ir mes esame Dievo vaikai, sukurti pagal Dievo paveikslą. Kiekvienas esame Jo atvaizdas, tik galbūt nešiojame jį taip giliai, kad nė nebejaučiam, net nebetikim tuo. Kiekvienas iš mūsų yra sukurtas pagal Jo paveikslą, kad ir kaip nugrimzdęs nuodėmėj, kad ir kaip širdis įdiržusi. Juk net ir patys kiečiausi nusikaltėliai, sėdėdami kalėjime už sunkius nusikaltimus, gilindamiesi į save, skaitydami Šventą Raštą, besimelsdami, prisimena, atranda savyje tą paveikslą ir visiškai pasikeičia. Juos išprovokuoja susiklosčiusios gyvenimiškos aplinkybės. Žmogus suvokia priėjęs liepto galą. Perdurta širdis priverčia susimąstyti ir pasverti gyvenimą iš naujo, atsiveria antras kvėpavimas, prasideda kitas etapas. Toks yra galingas žmogus, jei įsileidžia Dievą į širdį, ir radikalūs pokyčiai netgi gali padėti jam tapti didžiausia jėga, kaip tapo Paulius. Bažnyčios persekiotojas, didžiausias priešas, atsivertęs tapo galingiausiu jos svertu.

Marija buvo lanksti, bet ne konformistė. O mes? Mes labai norėtume, kad viskas vyktų, kaip suplanuota. Bet gyvenime kažkodėl taip nevyksta, kaip tik viskas klojasi nepatogiai. Tarkime, atvažiuojam atostogų, kaip Marija atjoja į Betliejų, ir išaiškėja, kad apartamentai – tikras tvartelis. Sugadintos atostogos, blogai – ir visur vien juodos spalvos. Marija matė patekusi į tvartelį, suprato, kad Dievo tauta nepaliko jai vietos užeigoje, bet gyveno toliau, išliko pilna malonės, išlaikė kasdienybės gaivumą, nepaskendo liūdesy. Ji – gyvenimo pilnoji. Ir mes esame sklidini gyvenimo, tik kartais užspaudžiam tą srovelę, užtvenkiame ir vanduo užsistovi.

Viskas yra šalia: malonė ir nuodėmė, džiaugsmas ir liūdesys, kaita ir ramybė. Žinoma, labai sunku priimti iššūkį, patikėti, norėtume iš karto peršokti į tas dimensijas, kur yra gera, linksma ir džiugu. Ir į bažnyčią ateiname pirmiausia ieškodami ramybės ir pasitenkinimo. Ir tai yra gerai. Tačiau toliau toje pačioje Evangelijoje pagal Luką Jėzus klausia: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.“ Ir atrodytų, kaip gali būti, kad Kristus ateina mūsų skaldyti? Bet iš tikrųjų ramybė dažnai yra apgaulinga, fasadas be turinio. Kristus atėjo sudaužyti mūsų ramybės, patogaus egzistavimo fasado, kad mus sukrėstų, kad giliai įkvėptume ir pradėtume gyventi. Toks Dievo tikslas. Žmogų reikia supurtyti, kad jis imtų keistis.

Kalėdų laukiame ne vien dėl to, kad galėtume pasidžiaugti gražiais ir viltingais įvykiais, nutikusiais prieš du tūkstančius metų, arba šaunia Dievo gimdytoja Marija. Ji mums duota, kad įsileidę Dievą į širdį patys taptume gimdytojais, kad taptume kupini džiaugsmo, malonės ir gerumo, kad būtume palaiminti, kad mums prasižiojus šoktelėtų besilaukiančių motinų kūdikiai. Įsivaizduojate, kokia tai galinga vidinė jėga. Ir mes turime tokį potencialą, tik neišnaudojame, nes netikime.

Priekaištaudamas savo mokiniams už netikėjimą prisikėlęs Kristus sako, kad įtikėję ims plikomis rankomis gyvates, mirtini nuodai jiems nepakenks, o ligoniai pasveiks, jiems uždėjus rankas. Jei tikėsime, būsime atsparūs klastai ir mirtiniems nuodams – apkalboms. O dalydamiesi gerumu suteiksime nuliūdusiems vilties, pavargusiems ramybės. Būsime su žmogumi, kuris užkalbino čia ir dabar, su bėdą turinčiu ir su nepatogiu, su sumuštu žmogumi. Gal tas nepatogus, tas sumuštas žmogus ir yra ligonis, turintis pasveikti mums ištiesus ranką.

Nebetikime gailestingumu, nes jis slysta paviršiumi. Padedam suklupusiam ištiesę vieną ranką, o kita imame atlygį. Tai ne gailestingumas, tai iškrypimas. Gailestingumas skatina pokytį. Gailestingasis tėvas apkabina sūnų palaidūną ne tam, kad jis ir toliau švaistytų palikimą. Jis nepateisina jo, tiesiog sudaro galimybę jam gimti kitokiam gyvenimui. Kaip ta galimybė bus panaudota – nieks nežino, bet jis pasinaudoja proga, žengia žingsnį ir ištiesia ranką.

Skaistykla – ne kerštas, tai apsivalymo kančia, vidinė ugnis, kuri Dievo akivaizdoje degins mus už tai, kad gyvendami praleidome progą, neištarėm gero žodžio, nepalaikėm, nesuteikėme galimybės. Nuvylėm žmogų, kuris turėjo idėją, nes nepalaikėm, numojom ranka – jam nepavyks, neišeis – ir taip padarėm pačios idėjos abortą. Esame Dievo paveikslas, bet dažnai to nerodom, taupom geresniems laikams. O reikia parodyti čia ir dabar, reikia žengti tą tikėjimo žingsnį, kuris dažnai yra visiškai neaiškus ir nesuprantamas. Pasitikėjimo žingsnį žengi pirmas avansu. Tikėjimas yra avansas: žengi ir tik paskui įsitikini, kad nuėjai. Nežinai, ar gerai, bet žengi, ir tada veiksmas tampa kūnu.

Taip buvo išleista ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokinių įdainuota nuostabių kalėdinių giesmių kompaktinė plokštelė. Buvau toks neatsargus pasiūlyti mokytojams šį sumanymą. Iki Kalėdų buvo likę pora mėnesių – nerealus laikas, nes reikėjo atrinkti giesmes, įrašyti, išvalyti... Darbų daug, o laiko labai mažai. Tačiau netrukus skambina man pavaduotojas ir sako: „Kunige, mes jau pasiruošę!“ Betgi aš tai dar nebuvau pasiruošęs, visiškai nebuvau tikras, kad pavyks, kad spėsim. Maniau, gal ne šiais metais, gal kitais. Net kilo minčių nutraukti, atidėti sumanymą. Tačiau supratau, kad negalima tų vaikų nuvilti. Pabandėm. Ir bendromis jėgomis pavyko! Buvo ir keblumų, bet suspėjom iki Kalėdų nutiesti joms kelią. Kiekvienas turime šimtus tokių pavyzdžių, čia nėra nieko ypatinga, tiesiog visas gyvenimas yra sudarytas iš galimybių. Ir kai žengi pasitikėjimo žingsnį, kelias driekiasi bekeliaujant. Toks yra ir kalėdinis kelias. Tai gerumas, kurį gimdome kitų širdyse.

Apsirinkam galvodami, kad gyvenimas dangaus karalystėje prasidės po mirties. Ne, jis prasideda čia. Kaip gyvename čia, taip gyvensime ir paskui. Kokias vertybes puoselėjame, ką susirenkame, kaip žiūrime, ką skiriame, kas yra mūsų draugai, kokie mūsų darbai dabar, tokie bus amžinai. Meniu renkamės dabar. Amžinąjį gyvenimą renkamės dabar. Nekaltas Marijos prasidėjimas stebina. Tačiau labiau turėtų stebinti nekaltas Marijos užbaigimas. Jos širdis išliko tyra, nekalta, perėjus visus išbandymus. Toks yra jos palikimas mums, tai kalėdinė dovana, pati didžiausia – gyventi Dievo vaikų gyvenimą jau čia, žemėje. Neapsigaukime, investuokime į tai, ką iš tikrųjų verta rinktis, – dažniausiai tai visai šalia mūsų. Nepraeikime pro mūsų kasdienybės prakartėlę, priimkime žmones, kuriuos siunčia Dievas, ar situacijas, iššūkius, kurie ateina į mūsų gyvenimą kaip galimybės. Pakvieskime Jį į savo širdis. Tegu daigina jose gerumą. Prašykime sustiprinti mūsų tikėjimą, kad sugebėtume atpažinti Ateinantį ir deramai pasitikti Kalėdas.