„Augau probleminėje šeimoje. Kol tėvai gyveno kartu, girdėdavome jų barnius, nes tėvas mėgo išgerti. Jo niekada nebūdavo namie. Kai tėvai išsiskyrė, pasidarė dar sunkiau. Tėvas nemokėjo alimentų. Mama sunkiai sirgo, auginti tris vaikus vienai, neturint sveikatos, buvo nelengva. Vyriausioji sesuo Ramunė M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi baleto, gyveno bendrabutyje. Mudu su jaunesniu broliu Donatu laikėmės kaip kumštis.
Kodėl su broliu įkūrėme vaikų futbolo mokyklą „Ataka“? Vaikystė yra pats svarbiausias etapas, tai baltas lapas, į kurį įrašoma žmogaus ateitis. Aš save analizuoju, stebiu draugus ir matau, kad puikią savivertę arba nepasitikėjimą savimi, žmogaus drąsą, nerimą, nesugebėjimą ar sugebėjimą save išreikšti lemia vaikystės patirtys. Brolis turi du sūnus, jis sako, kad didžiausią įtaką tėvai vaikui turi iki septynerių metų, – iki to laiko formuojasi asmenybė. Vėlesnės patirtys ugdo pilietiškumą, bet paaugliui vis sunkiau daryti įtaką, o suaugusiojo išvis nepakeisi. Juokaujama: „Seno šuns naujų triukų neišmokysi.“ Taigi ką vaikui įdėsi, tą ir turėsi. Gerumu išauginsi gerumą, pykčiu – pyktį, agresiją. Daug tėvų išvyksta į užsienį, palieka vaikus seneliams, giminaičiams arba labai daug dirba, atžaloms neskiria pakankamai dėmesio. Tokių vaikų sieloje kaupiasi pyktis, nereikalingumo, apleistumo jausmas. Vaiko agresyvumas – jo vidinio pasaulio išraiška.
Prisimindamas savo sudėtingą vaikystę, noriu padėti vaikams. Noriu įteigti politikams – jeigu rūpinsimės vaikais, visuomenė bus laiminga.
Mes stengiamės vaikus užimti, per žaidimą įtraukti į pozityvią veiklą. Žaisdami vaikai patiria teigiamų emocijų, vystomi tam tikri įgūdžiai ir kompetencijos. Yra painiojamos laisvalaikio su užimtumo sąvokos. Laisvalaikis – tai, ką vaikas veikia vienas ar su draugais. Užimtumas yra tai, ką jis veikia su suaugusiais, kur vyresnieji jį nukreipia, ką formuoja. Vilniaus miesto savivaldybė yra įkūrusi daug krepšinio aikštelių, tai labai gerai, bet treniruočių jose nevyksta. Ateina vaikai pamėtyti kamuolio ar pažaisti, bet jie nėra ugdomi.“
Nesuprantams suaugusiųjų pasaulis
„Prisimindamas savo sudėtingą vaikystę, noriu padėti vaikams. Kai esi mažas, negali savimi pasirūpinti taip, kaip turėtų pasirūpinti tėvai, nesupranti daugelio dalykų. Nueini į būrelį, treneris ant tavęs rėkia... Atrodo, kad taip ir turi būti, kad suaugėliai tokie ir yra. Nesupranti, jog šaukti yra nenormalu, bet tyra vaiko siela priešinasi tam, nesijauti esąs negeras, kad ant tavęs turėtų rėkti. Tada meti būrelius ir triniesi gatvėje. Mano laikas ištisai slinkdavo gatvėje. Tėvai pykosi, namie atmosfera buvo slogi, tad ieškodavau atramos kieme, žaisdavau futbolą.
Prisimenu laiką, kai tėvų santykiai šeimoje dar buvo normalūs. Tėvas veždavo mus pas močiutę į kaimą Panevėžio rajone. Ten leisdavome vasaras. Kai man buvo šešeri, broliui – treji, tėvai išsiskyrė. Kol išsikraustė, praėjo dar metai. Namie tėvai audringai aiškindavosi santykius, negalėdavau užmigti, į mokyklą eidavau bluosto nesudėjęs. Močiutė, tėčio mama, labai pyko ant sūnaus, kad paliko šeimą. Ji rūpinosi mumis.
Mano mama gimė karo metais, trūko maisto, augdama badavo. Olandai yra ištyrę, kad gimusieji karo metais yra silpnesnės sveikatos, net jų vaikų sveikata yra silpnesnė. Stresas ir maisto medžiagų trūkumas pakerta sveikatą ir lemia prastesnę palikuonių sveikatą.
Ilgai svarsčiau apie savo tėvus. Negaliu nieko kaltinti. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, jie vienas kito nesugebėjo palaikyti, suprasti.
Berniukai ypač jautriai reaguoja, kai tėtis išeina. Jo mums visą laiką trūko. Tėtis bėgo nuo sunkumų, o mes vis bandėme jį pasivyti. Ieškodavome, skambindavome, o jis nenorėdavo bendrauti. Kartais ateidavo išgėręs. Džiaugdavomės, nors ir neblaiviu. Maži ieškojome ryšio, o jis nuo mūsų spruko. Susvetimėjome. O dabar jis nori su mumis bendrauti. Nutrauktų saitų nebesuriši. Tėvas mums nėra artimas. Jam nejauti tokių sentimentų kaip mamai. Ja rūpinamės, paskambiname, aplankome, o su tėvu net nėra apie ką kalbėtis. Ne mano kaltė, kad jis mus paliko ir ryšio nepalaikė. Kai jiedu pykdavosi, galvodavau, kad užaugęs niekada negersiu alkoholio. Bet... užaugęs gėriau. Sveikata šlijo, nesupratau, kas vyksta, atrodė, kad išgėrus pasidaro geriau, o iš tikrųjų problemos tik kaupėsi. Ieškai išeičių, negauni gerų patarimų, turi pats spręsti savo rūpesčius ir prieini liepto galą. Nusprendžiau visiškai atsisakyti alkoholio, kad iki galo neprarasčiau sveikatos. Pradėjau sportuoti, laikytis režimo, laiku eiti miegoti, prižiūrėti save.“
Gyvenimas skurstant
„Mama ir sirgdama periodais dirbdavo. Kiek galėdama stengėsi, kad išsilaikytume, jautė atsakomybę už šeimą. Kai nežinai, kas laukia rytoj, kai nori, kad vaikai būtų aprengti, pamaitinti ir tau atrodo, kad kažką negerai darai, stresas kaupiasi, prasideda sveikatos bėdos. O kai sergi, jautiesi visiškas bejėgis. Būdavo, išeina iš darbo, atsigauna, vėl pradeda dirbti, vėl pakerta ligos. Nuolatiniai bandymai grįžti į darbo rinką... Mums visą laiką trūko pinigų. Kartais gelbėdavo tik kruopos. Būdavo itin sudėtingų periodų: išaugdavome drabužius, batus, ateina žiema, nėra už ką nupirkti naujų. Vis dėlto vaikystė yra laimingas etapas. Žvelgdamas atgal supranti, kaip buvo sunku, o tuo metu nekreipei į tai dėmesio. Esi vaikas, išsimiegi ir vėl linksmas pradedi dieną.
Vienuolikos metų man buvo atlikta operacija, gulėdamas ligoninėje pasigavau auksinį stafilokoką. Kai taip sudėtingai augom, gali būti, kad imunitetas buvo nusilpęs, tai turėjo įtakos, kad bakterija pasirinko mane. Stafilokokas apsireiškė po pusmečio – pradėjo nežmoniškai skaudėti dešinės kojos klubo sąnarį. Keturias paras klykiau, man leido suaugusiojo morfino dozes, kad bent kiek pamiegočiau. Paskui nuvežė į Santariškes, į vaikų ligoninę, padarė operaciją, išvalė sąnarį. Pusę metų praleidau sanatorijoje. Po metų osteomielitas pasikartojo.
Buvau labai aktyvus. Sanatorijoje suorganizavau futbolo vartus, visi vaikai susimetėme ir nusipirkome kamuolį. Žaisdavome numetę ramentus. Futbolas buvo mano aistra, mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas. Išeini žaisti ir pamiršti visus rūpesčius.
Labai mėgau ir skaityti. Kūrybos pasaulis man buvo kupinas įdomybių. Ypač mėgau knygas apie žmones, kurie ką nors pasiekė. Kadangi manęs niekas nemokė, kaip reikia gyventi (daugiausia įtakos turėjo močiutė), pats ieškojau gerų pavyzdžių. Manome, kad treniruojant vaikus labai svarbu geras pavyzdys. Treneris turi būti pozityvus, negali kritikuoti vaiko. Vaiką visada reikia pagirti, elgtis su juo kaip su draugu. Jei treneris nešaukia, nesikeikia, nerūko, negeria, gražiai bendrauja, vaikas nori būti į jį panašus. Aš tokių pavyzdžių artimųjų aplinkoje neturėjau, jų ieškojau ir gyvenime neradau. Tarybiniais laikais gerti buvo normalu, nesutikau žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Knygos buvo mano bendravimas, jų puslapiuose rasdavau gerų pavyzdžių. Mėgau žymių žmonių biografijas, jas skaitydamas suprasdavau, kad ne šventieji puodus lipdo, ir aš galiu kai ką gera padaryti. Knygos mane gelbėjo.“
Operacijų maratonas
„Prieš dvidešimtą savo gimtadienį, 1992-aisiais, nustojau vaikščioti. Po trejų metų skaudamą klubo sąnarį pakeitė dirbtiniu. Vis dėlto stafilokokas toliau darė savo juodą darbą, vargino nuolatiniai uždegimai. Eidamas nukrisdavau, išretėję kaulai vis lūždavo. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų operuota ta koja. Buvau įkištas į gipsą nuo dubens iki pėdų, nes medikai manėi, kad uždegimai su kaulų tuberkulioze susiję. Taip – pusę metų, medikai tikėjosi, kad tai „užrakins“ sąnarį. Niekas iš gydytojų nebuvo drąsus pasakyti: „Nusipjauk tą koją, ir baigsis problemos.“ Aš pats apie tai pagalvodavau.
Praėjus ketveriems metams po klubo sąnario keitimo operacijos, penkis mėnesius neišsivadavau iš stafilokokinio sepsio. Atrodė, kad gyvenu kitame pasaulyje. Temperatūra tai šokdavo per 40ͦ , tai nukrisdavo iki 36ͦ ir vėl šokdavo aukštyn. Vasarą, išsikankinęs nuėjau pas chirurgą ir paprašiau: „Gal jūs galite nupjauti tą koją, kitaip aš mirsiu.“ Jis pasakė: „Skambės ciniškai, bet tai – geriausia išeitis.“ Patarė operuotis rudenį, kai geriau gyja žaizdos. Koją nupjovė rugsėjį. Gydytojai pasakojo, kad pajudintas dirbtinis sąnarys kliuksėjo. Kai jį prapjovė, aptiko pūlių baseiną. Pūliai įsigraužė į virš sąnario esančius dubens kaulus.
Prabudęs reanimacijoje, vis dar tikėjausi, kad koja yra. Pasičiupinėjau – nėra. Net klubo sąnario nėra. Dubens kaulas pragremžtas kiaurai, ten įkištas raumuo, kad valytų sąnario vietą ir stafilokokas nerastų, kur užsikabinti. Vis tiek kurį laiką stafilokokas dar vaikščiojo po organizmą. Kildavo inkstų, kitų organų uždegimai. Nuolat gėriau antibiotikus.
Jeigu būtų laiku nupjovę koją, galbūt dabar galėčiau vaikščioti – su protezu. Bet negaliu: per tą laiką, kol kovojau dėl dešinės kojos, pastovūs uždegimai pažeidė nugaros smegenis, suparalyžiavo kairę koją. Ją jaučiu iš dalies. Pėdos nejaučiu – kai einu, ji manęs neklauso. Nelaikau pusiausvyros, negaliu ant jos stovėti. Einu beveik vien rankomis remdamasis į ramentus.“
Aštuoniolika bemiegių metų
„Neurologė patarė sėstis į vežimėlį. Aš paralyžiuotą koją išvaikščiojau. Jeigu būčiau atsisėdęs į vežimėlį, jos nebevaldyčiau. Dabar stipriau jaučiuosi, nes 8-eri metai sportuoju, treniruojuosi. Kai neurologė uždraudė sportuoti, kurį laiką klausiau, bet padėtis tik blogėjo. Nusprendžiau neklausyti, pradėjau vaikščioti vis didesnius atstumus. Buvo atvejų, kad per penkias valandas nueidavau dešimt kilometrų. Aišku, tai fizinio išsekimo riba, bet organizmas kartais reikalauja iššūkių, noriu pats sau įrodyti, kad galiu, nesu sugriuvęs, bejėgis.
Kova už būvį alino, bet turėjau daug vidinės energijos. Nesvarsčiau, kodėl man, tik galvodavau, ką daryti per kitą ligos antplūdžio etapą.
Koją chirurgai man nupjovė gerai, nervus sutvarkė taip, kad nekamuotų fantominiai skausmai. Būna, žmonės nusižudo dėl to, kad jiems nepakeliamai gelia pėdą, kurios nėra. Man kartais tik pamaudžia nesamus kelią ar pėdą. Daugiau problemų kelia paralyžiuotoji koja. 18 metų negalėjau normaliai miegoti, vargino sistemingi, skausmingi po keliu esančio raumens spazmai. Atsiguli miegoti ir prasideda... Kas dešimt sekundžių – skausmo grybšniai. 2007-aisiais pradėjau gerti vaistus nuo skausmo. Dešimt metų kiekvieną vakarą – po dvi ar net keturias, penkias tabletes. Maniau, anksčiau ar vėliau atsisakys kepenys, inkstai. Šiemet įvyko stebuklas – jau pusantro mėnesio nebegeriu vaistų. Balandžio gale pradėjau medituoti ir... pradėjau miegoti be vaistų. Mano organizmas griuvo ilgai, ir atstatinėti reikėjo ilgai.
Kova už būvį alino, bet turėjau daug vidinės energijos. Nesvarsčiau, kad esu nelaimingas, kodėl man, tik galvodavau, ką daryti per kitą ligos antplūdžio etapą. Kai nesvarstai, kad esi nelaimingas, tai ir nesi nelaimingas. Tiesa, sunkiai išgyvenau, kai nustojau vaikščioti. Maniau, gyvenimas baigėsi. Man – 20 metų, nevaikštau, merginos rūpi, gyvenimas tik prasideda, o man jis tarsi baigėsi. Tokios nuotaikos truko penkis mėnesius. Tada mes su broliu (jis dar buvo moksleivis) namie pradėjome kepti picas. Visą parą motinos orkaitėje spragėdavo picos, jas pristatydavome pagal užsakymą į namus, biurus. Taip užsidirbome pragyvenimui.
Baigęs mokyklą norėjau tapti teisininku, ši profesija buvo populiari. Nuėjau stoti turėdamas temperatūros, neįstojau. Džiaugiuosi, kad taip nutiko. Bekepant picas atėjo didžiulis noras mokytis. Iš naujo išmokau viską, ką buvau pamiršęs, į Vilniaus universitetą įstojau būdamas 24-erių. Mokiausi kaip pašėlęs. Penkerių metų ekonomikos bakalauro studijas baigiau per dvejus metus, o bankininkystės magistrantūros dvejų metų kursą – per metus. Per mokymosi laiką turėjau tris kojos lūžius ir kitų rimtų sveikatos problemų. Niekada negalvodavau, kad man yra blogai, tik žinodavau, ką turiu padaryti.
Klausiate, kas man padeda. Žmonės padeda vieni kitiems. Mano poreikiai yra maži, man prabangos nereikia, man gyventi paprasta. Patinka budistų požiūris: „Man nereikia iš ryto galvoti, ką apsirengti, nes aš turiu tik vieną drabužį; man nereikia galvoti, ką valgysiu – ką žmonės paaukoja, tą ir valgau; man nereikia galvoti apie pinigus, nes man jų nereikia.“ Tiesa, pinigų kažkiek reikia.“
Kad vaikai neatsidurtų gatvėje
„Kaip atradau meditaciją? Devynerius metus turiu draugę. Kristina dirba Londone, investiciniame banke. Ji yra ypatinga, stiprus šviesulys mano gyvenime. Labai geras, pozityvus, džiaugsmingas žmogus. Tokių sutikti reta. Dirbau verslo konsultantu, ieškojau darbuotojo, ji atsiuntė įdomų savo gyvenimo aprašymą, susipažinome. Kai išvažiavo mokytis į Angliją, pradėjome draugauti. Dažnai nuskrendu jos aplankyti į Londoną. Derinuosi prie jos atostogų. Šiemet dvi savaites buvome Tailande, lankėmės vienuolyne. Vienuoliai mus pakvietė praleisti meditacijų dieną. Mėgstu skaityti senovės graikus – Epiktetą, Platoną, todėl pasiūlymas daugiau sužinoti apie budizmą užkabino. Vienuoliai išmokė medituoti. Po poros dienų, kai pradėjau medituoti, raumenų spazmai baigėsi. Man tai – absoliutus stebuklas.
Mano gyvenimas – kaip ligos istorija. Norėčiau gyventi kartu su Kristina. Ji – vertinama specialistė, turi daug galimybių, tad kol kas nesiruošia grįžti į Lietuvą. Planavau persikelti į Londoną, ten ieškotis darbo, bet pradėjome su broliu šį projektą. Jaučiu didžiulę atsakomybę už tai, kad jį įgyvendintume, kad pasiektume ausis tų, kurie gali daug nuveikti vaikų labui. Noriu įteigti politikams – jeigu rūpinsimės vaikais, visuomenė bus laiminga. Drauge su Marijonu Mikutavičiumi ir su Algirdu Kaušpėdu skatiname visuomeninę iniciatyvą – atnaujinti stadionus Vilniaus vaikams. Norėtume, kad jie neatsidurtų gatvėje, siekiame mažuosius ir paauglius, kurie trinasi gatvėse, suburti treniruotėms. Tik kur juos treniruoti? Profesionalios, komercinės sporto mokyklos reikalauja iš vaikų rezultatų, kita, vaiką vežioti yra brangu. Futbolo treniruotės kainuoja 60 eurų, dar apranga, varžybos, tėvams iš kišenių traukiami pinigai. Turėtų būti taip: vaikams, kurių tėvai negali susimokėti, treniruotės vyksta nemokamai, aprangos nuperkamos, o kas kiek gali, tiek moka, kad ir simbolinius du eurus.
Vaikai, kurie nebuvo užsiėmę, nelankė būrelių, kurių tėvai neturėjo jiems laiko, užaugę nuėjo negerais keliais. Užimtumu galima išspręsti daug problemų.
Mes su broliu, pernai įkūrę „Ataką“, spręsdami, kaip sumokėti už neišgalinčiųjų sumokėti treniruotes, įsteigėme fondą. Brolis, ieškodamas sporto salių, kur galėtų treniruotis mažiukai, aplankė 40 Vilniaus mokyklų. Gavome leidimą treniruoti penkiose. Vis dėlto vaikams reikėtų daugiau užimtumo. Jeigu būtų atnaujinti stadionai, juose galėtų vykti dvi ar trys treniruotės iš karto. Tada galima įtraukti iki 200 vieno rajono mažųjų gyventojų. Regionuose stadionų yra, bet nebėra vaikų. Pavyzdžiui, Simne gyvena du tūkstančiai žmonių, ten sutvarkyti du stadionai. Utenoje yra 27 tūkst. gyventojų, prie mokyklų sutvarkyti 4 stadionai, dar vienas – profesionalaus futbolo klubo. Vilniuje, Karoliniškėse, yra per 30 tūkst. gyventojų, bet nėra nė vieno sutvarkyto stadiono; Lazdynuose – per 30 tūkst. gyventojų, ir nė vieno stadiono; Pilaitėje – per 20 tūkst. gyventojų, ir nė vieno stadiono. Vilnius, kur gyvena daugiausia vaikų, stadionus visiškai apleido. Čia yra gražių dangoraižių, bet nėra dvasios, nėra ką duoti vaikams.“
Įkvepia islandų modelis
„Be dėmesio augantys mažieji kenčia nuo įvairių psichologinių sutrikimų, įtampos, streso. 90 proc. vaikų nėra motyvuoti, nežino, kuo norėtų būti, negali savimi pasirūpinti, todėl lengvai pasiduoda kitų vaikų įtakai, nemato įkvepiamo teigiamo pavyzdžio, pradeda vartoti alkoholį arba užsisklendžia, pasislepia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Gali būti, kad ateityje jie patirs vienatvę, depresiją arba pradės lieti savo pyktį, agresiją.
Tikiu islandų modeliu. 1997 metais islandai savaitgalių vakarais bijodavo išeiti į miestą, nes galėdavo gauti į nosį nuo girtų nuotykių ieškančių paauglių. 1998 metais šalis pradėjo įgyvendinti nacionalinio užimtumo programą pagal amerikiečių profesoriaus Harvey'aus Milkman'o metodiką. Pasak mokslininko, užimtų vaikų blogosios priklausomybės virsta pozityviomis. Mėgstamas užsiėmimas suteikia tokį patį pasitenkinimą kaip ir priklausomybės. Anksčiau Islandijoje 42 proc. paauglių vartojo alkoholį, 23 proc. rūkė, 17 proc. traukė žolę, o dabar alkoholį vartoja 5 proc., žolę ir cigaretes rūko po 3 proc. Yra mokyklų, kuriose nėra nė vieno rūkančio ar alkoholį geriančio vaiko. Islandai yra vieni iš laimingiausių pasaulyje žmonių.
Kodėl futbolas? Nes galima įtraukti daugiausia vaikų. Islandijoje futbolą mėgsta ir berniukai, ir mergaitės. Šioje šalyje per metus gimsta 4 tūkstančiai mažylių. 2 tūkstančiai vaikų kasmet pradeda lankyti futbolo treniruotes, kiti vaikai pasiskirsto po kitus būrelius. Nuostabu. Islandijoje verda muzikos, kultūros gyvenimas, nes jaunimas negeria alkoholio. Užimtumu galima išspręsti daug problemų. „Ataką“ lanko 150 vaikų, 30 – iš globos namų, jiems nupirkome kamuolių, aprangas. Dėmesys vaikams – maksimalus. Su viena grupe dirba du treneriai.“
Suteikti daugiau gėrio
„Svarsčiau, kas mano gyvenime buvo gero, šviesaus, kas – blogo. Mudu su broliu dažnai pasikalbame apie tai, kodėl nemažai mūsų draugų mirė, prasigėrė. Maži jie buvo nuostabūs vaikai, gerų tėvų atžalos. Vienas mano draugas dalyvavo nužudant kitą. Alkoholis. Kitas – iš nuostabios šeimos, tėvas lakūnas, motina gydytoja. Užaugęs tapo narkomanu. Jam trūko dėmesio, nelankė būrelių. Vaikai, kurie nebuvo užsiėmę, nelankė būrelių, kurių tėvai neturėjo jiems laiko, užaugę nuėjo negerais keliais. Nusprendėme vaikams suteikti gražaus bendravimo galimybę, duoti gerą pavyzdį, parodyti kelią į ateitį. Mano brolis Donatas – šviesus, pozityvus, jautrios širdies žmogus, jis nuoširdžiai rūpinasi ne tik savo, bet ir kitais vaikais.
Kai matau liūdną vaiką, atrodo, kad krūtinėje atsiveria žaizda. Tai tarsi mano vaikystės aidas. Kodėl savąją pamiršta politikai ar turtingieji, kurie gali padaryti, kad vaikai neatsidurtų gatvėje. Gyvenime gali būti tragiškų situacijų, bet stipri asmenybė sunkumus atlaikys. Palūžta tie, kurie vaikystėje nematė nieko gera. Mes gėrio suteikiame tik nedidelei jų daliai. Ir kai matau juos besidžiaugiančius, jaučiuosi toks laimingas, kad, atrodo, nieko daugiau nereikia.“
