I. Karališkasis Lazienkų parkas
„2001-aisiais, kai apie pusmetį teko pagyventi Varšuvoje doktorantūros stažuotės metu, gyvenau būtent čia – prie karališkojo Lazienkų parko kampo. Ten buvo ir tebėra toks klaikus, tarsi iš sovietmečio atkeliavęs, bet legendinis doktorantų bendrabutis antikiniu pavadinimu „Hera“. Mano kambario balkonas buvo tiesiai į triukšmingą sankryžą, kuria kasryt prieš septynias, kaukdamas sirenomis, pravažiuodavo prezidento Aleksanderio Kwaśniewskio kortežas į Belvederio (Belweder) rūmus. Tad nė žadintuvo nereikėdavo. O apšarmojusiais rudens ir žiemos rytais eidavau pasivaikščioti po parką – kartu su savo bendrabučio kaimynu ir bičiuliu aukštosios matematikos doktorantu japonu Yusuke Asai.
Mūsų draugystė turbūt gimė iš vienatvės – abu Varšuvoje iš pradžių jautėmės labai svetimi, o simpatija užsimezgė iš pirmo žvilgsnio. Vėliau kartu patyrėme daug nuotykių, kartais, kai būdavo labai sunku ir vieniša, net eidavome vidury nakties kartu parėkti ant kitoje parko pusėje esančio Ujazdovo (Ujazdów) viaduko; scena – tarsi iš Bobo Fosso filmo „Kabaretas“. Mūsų draugystė tokia, kai susišneki iš pusės žodžio. Ji tęsiasi, nepaisant laiko ir didelio atstumo (aš – Londone, jis – Hokaido saloje), ir aš kartais juokauju, kad nuostabu, jog pasaulyje yra bičiulis, su kuriuo gali ir rėkti ant viaduko, ir tylėti.
Galima sakyti, jog „Silva rerum“ idėja gimė Varšuvoje. Čia daugiausia dirbau archyvuose ir turėjau galimybę išsamiai prisiliesti prie autentiškų dokumentų. Daugiausia laiko praleidau pagrindiniame aktų archyve AGAD (Archiwum Główne Akt Dawnych – Pagrindinis senųjų aktų archyvas). Ten saugomas visas Radvilų archyvas (istorijos, susirašinėjimai, laiškai ir t. t.) iš Nesvyžiaus. Romano idėja ilgai fermentavosi, bet visos užuomazgos ir pats romanas gimė ten – tarp autentiškų pageltusių dokumentų. Neatsitiktinai ketvirtosios dalies veiksmas vyksta ir Varšuvoje, būtent čia, Lazienkų rūmuose saloje (Łazienki Pałac na Wyspie).
Galutinis Lazienkų parko pavidalas suteiktas karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, jo herbas su Ereliais, Vyčiais ir jo giminės herbu Veršeliu per vidurį ženklina vieną parko prieigą. Jis buvo paskutinis Lenkijos ir Lietuvos karalius iš lietuviškos LDK bajorų Poniatovskių giminės. Vienas klasicizmo stiliaus pirmeivių Europoje, puikiai išprusęs ir apkeliavęs visą Europą, Lazienkų maudynių paviljoną jis pavertė kultūros ir intelekto centru. Čia vykdavę jo garsieji Ketvirtadienio pietūs tapo vienais romano „Silva rerum IV“ epizodų.
Juose niekada nedalyvaudavo moterys (nors karalius jas mylėjo ir gerbė), tie pietūs būdavo savotiškas brainstorm – dalijimasis kultūros, mokslo, politikos idėjomis. Etiketas čia buvo laisvesnis, ir menininkas, literatas ar mokslininkas galėdavo pristatyti savo vizijas, įžvalgas, reformų siūlymus. Ši salė matė Joachimą Chreptavičių, Andrių ir Joną Sniadeckius, tapytojus Pranciškų Smuglevičių, Marcello Baciarellį, poetus Ignacą Krasickį, Adomą Naruševičių, Pranciškų Bohomolecą.
Pietūs trukdavo 3–4 valandas, juose dalyvaudavo 10–12 žmonių, o karaliaus virėjas Paulis Tremo lepindavo svečius moderniu, lengvu prancūzišku meniu, kuriame dažnai būdavo avienos kepsnys (karaliaus mėgstamiausias), lydeka, baršteliai; iš gėrimų atpažįstame ir šiandien žinomą vyną „Chateau Margaux“ bei anglišką porterį (jo didenybė buvo anglofilas), nors pats karalius per pietus gerdavo tik šaltinio vandenį – galbūt taip norėjo parodyti, kad nenori būti siejamas su magnatišku lėbavimu ir girtavimu. Jo mėgstamas desertas buvo šviežios slyvos, ir Tremo garsėjo tuo, kad galėjo jas išlaikyti ar tiekti šviežias kiaurus metus. Jei karaliui reikėdavo netikėtai nutraukti pietus, liokajus, sulaukęs slapto ženklo, atnešdavo jam voką, ant kurio karaliaus ranka būdavo parašyta „Au Roi“ (pranc., „Karaliui“), o viduje – tuščias lapelis. Karalius apsimesdavo jį perskaitęs ir pasišalindavo – valstybė šaukia.
Romane Pranciškus Ksaveras Norvaiša su savo patronu Tyzenhauzu dalyvauja šiuose pietuose, – jis iš tiesų buvo pažįstamas su Stanislovu Augustu, ir jų romane aprašomo susitikimo, Norvaišai grįžus iš Anglijos, dialogas yra autentiškas. Karalius netikėdamas savo akimis mokslininko paklausė: „To jeszcze żyjesz, Narwoyszu?“ – „Tai dar gyvas, Norvaiša?“
Kaip ir šiandien, taip ir anuomet Lietuvoje išskirtiniai talentai sulaukdavo pavyduolių atakų. Apie universitetui lojalų nelaimėje paliktą Norvaišą kolegų karaliui buvo paskleisti piktybiniai gandai, kad anas Anglijoje vedė labai kilmingą moterį, perėjo į anglikonų tikėjimą, maudosi turtuose ir Tėvynėn niekada nebegrįš, o galiausiai – kad mirė. O juk tai nieko bendra neturėjo nei su tiesa, nei su profesoriaus pareigos jausmu... Manau, ir Norvaiša, ir mūsų paskutinis karalius, tikras apšvietos žmogus, tapo tragiškais susiklosčiusių aplinkybių įkaitais. Bet, grįžtant prie rūmų valgomojo, visada rašant praverčia, kai gerai pažįsti aprašomas erdves, tada ir vaizduotėje viskas atgyja.“
II. Karališkasis traktas – lietuviškasis traktas?
„Mano gyvenimas Varšuvoje vyko Karališkojo trakto linijoje – nuo bendrabučio prie Lazienkų link Universiteto Krokuvos priemiesčio (Krakowskie Przedmieście) gatvėje. Keliaudama į seminarus praeidavau pro Belvederio prezidentinę rezidenciją. Beje, šis kažkada medinis buvęs dvarelis, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas (iš čia ir itališkas pavadinimas: belvedere – gražus vaizdas), nuo XVII a. iki XVIII a. vidurio priklausė Pacų šeimai. Būtent čia antrojoje „Silva rerum“ Birontas užklumpa po pobūvio įsilinksminusią Uršulę, tapusią kanclerienės Klaros Izabelės Pacienės dvaro dama, – neatsispyriau pagundai į romaną įtraukti faktą apie lietuvių didikų pėdsakus reikšmingiausiose Varšuvos vietose. Jų – ne vienas.
Štai dabartinės Prezidentūros rūmai Krokuvos priemiesčio gatvėje priklausė Radvilų šeimai, – jie minimi trečiojoje „silvoje“ pasakojant, kaip Petras Antanas Norvaiša bando ieškoti Balbetės pėdsakų redutose, ten vykdavusiuose kaukių baliuose, juose, sumokėję už bilietą, galėdavo lankytis padoriai atrodantys miestiečiai; šiuose rūmuose lankėsi ir Rossignol‘is, kai vyko per Varšuvą į Vilniaus universitetą, – savo dienoraštyje jis paliko įrašą, pasakojantį, kaip Karolis Stanislovas Radvila Panie Kochanku (liet. Pone mielasis) puikavosi jų dydžiu, tačiau prancūzo verdiktas senovinei sarmatiškai prabangai buvo negailestingas: „nežiūrint neblogos rūmų architektūros ir dydžio, juose neišvydau nieko, kas būtų galėję sudominti intelektualų žmogų“.
Greta – viena garsiausių Varšuvos bažnyčių, Karmelitų, – Radvilų šeimai dėl perversmų ir negandų persikėlus gyventi į Lenkiją, čia tuokėsi ištisos kartos, tad virš fasado – Radvilų herbinis Erelis su „Triūbomis“.
Ši Varšuvos dalis garsėja Saksų baroko architektūra, kurios nedaug teturime Vilniuje, pavyzdžiui, greta Radvilų – Potockių rūmai, dabartinė Kultūros ministerija, juose gimė iš Radvilų ir Potockių kilusi grafienė Izabela d'Ornano, kompanijos „Sisley“ įkūrėja ir viena pripažintų elegantiškiausių paryžiečių, lenkiškąjį istorinį stilių atnešusi prie Senos.“
III. Sveikatos apsaugos ministerija – dar vieni Radvilų rūmai
![Nei eiliniai varšuviečiai, nei turistai neturi galimybės pamatyti šių Radvilų rūmų, kuriuose įsikūrusi Sveikatos ministerija]()
Nei eiliniai varšuviečiai, nei turistai neturi galimybės pamatyti šių Radvilų rūmų, kuriuose įsikūrusi Sveikatos ministerijaMOTERIS / Anna Stanevičienė
„Kiek tolėliau – Medaus (Miodowa) gatvėje – dar vieni Radvilų rūmai. Jie kažkada priklausė Mikalojui Dominykui Radvilai, tam, kuris pirmojoje „Silva rerum“ dalyje turi medžioklės namelį Žvėryne.
Šiandien čia – Lenkijos sveikatos apsaugos ministerija. Nuostabu, kad kartu su žurnalo komanda turime išskirtinę galimybę šią ne tik turistams, bet ir eiliniams varšuviečiams paprastai neprieinamą vietą parodyti skaitytojams.
Tai – nuostabus architektūros paminklas, kuriame pinasi klasicistinis paradinis fasadas ir arka, ir XVII a. rūmų likučiai, Mikalojaus Dominyko Radvilos užsakymu patikėti suprojektuoti garsiajam architektui Tylmanui van Gamerenui 1681–1687 m. Radvilų šeimai šie rūmai priklausė iki 1823 metų, iki juos nusipirko kitas lietuvis – Liudvikas Mykolas Pacas. Jis ir užsakė Henrykui Marconi perstatyti rūmus suteikiant interjerams neogotikinių ir egzotiškų maurų architektūros bruožų.
Šie nuostabūs interjerai mena ir pirmąjį viešą aštuonmečio Fryderyko Chopino pasirodymą. Tačiau Lietuvos patriotas generolas Liudvikas Pacas džiaugėsi jais trumpiau nei dešimt metų – už dalyvavimą 1831 m. sukilime turtą caras konfiskavo, o rūmus pavertė kareivinėmis. Nepaisant to, statiniui visiems laikams prilipo pavadinimas „Paco-Radvilų rūmai“.
Įdomu tai, kad ir šiandien čia šeimininkauja vienas iš kunigaikščių Radvilų giminės – Lenkijos sveikatos apsaugos ministras Konstanty Radziwiłłas.“
IV. Vizičių bažnyčia ir vienuolynas
![Vizičių bažnyčia]()
Vizičių bažnyčiaMOTERIS / Anna Stanevičienė
„Ši Krokuvos priemiesčio gatvėje esanti bažnyčia ir vienuolynas man itin brangūs ir kelia šiltus prisiminimus. Čia praleisdavau valandų valandas tyrinėdama tapytojo Danieliaus Schultzo (1615–1683 m.) altorinį paveikslą „Šv. Aloyzas Gonzaga“.
Čia prasidėjo ir mano pažintis su vienuoliškuoju gyvenimo būdu: karalienės Marijos Liudvikos įkurdintos vienuolės vizitės fundatorei buvo itin artimos, todėl dar ir šiandien jos tebeturi asmeninių karalienės daiktų bei relikvijų, joms priklauso ir priklausė keli portretai, kuriuos norėjau patyrinėti.
Taip susipažinau ne vien su vienuolyno istorija, bet akies krašteliu, kiek leido klauzūra, ir su pačiomis vienuolėmis bei jų gyvenimu. Įdomu tai, kad vizitės visada užsiėmė kilmingų mergaičių ir garbių miestiečių dukrų lavinimu, ir tas lavinimas buvo įvairiapusis – merginos būdavo mokomos kalbų, sąskaitybos, geografijos, istorijos, groti muzikos instrumentais ir net šokti.
Žinoma, šitaip lavintos ne novicės (apie jas teko girdėti ir skaityti daugybę atskirų istorijų, ypač apie išlepintas magnatų dukras, kurios, įstojusios į noviciatą, baisiausiai piktindavosi ir puldavo į isteriją sužinojusios, kad čia negalima bus nei dažytis, nei puoštis šilkais, kad teks vilkėti paprastą abitą), bet pensiono auklėtinės, suvažiavusios iš visos šalies, taip pat – ir iš Vilniaus. Čia mokėsi našlaite tapusi garsiojo Vilniaus fortifikatoriaus Frydricho Getkanto duktė, čia romane „Silva rerum“ įkurdinau mokytis Antoniną Sentimani, nes tuo metu Varšuvoje tai buvo institucija, kur moterys galėjo gauti išsilavinimą.“
V. Jano Białostockio biblioteka. Turgaus aikštė Varšuvos senamiestyje
![Į vieną ypatingiausių Varšuvos vietų Jano Białostockio biblioteką patenkama irgi neįprastai – per brangų restoraną „U Fukiera“]()
Į vieną ypatingiausių Varšuvos vietų Jano Białostockio biblioteką patenkama irgi neįprastai – per brangų restoraną „U Fukiera“MOTERIS / Anna Stanevičienė
„Nuo Vizičių bažnyčios – vos keli žingsniai iki Karalių rūmų, Karališkojo trakto pabaigos ir Turgaus aikštės. Ten dažnai žingsniuodavau iš Universiteto į vieną ypatingiausių bibliotekų.
Bent jau menotyrininkui. Jei šiandien norėtumėte ten apsidairyti, Turgaus aikštėje sukite tiesiai į garsųjį ir brangųjį restoraną „U Fukiera“. Ten jus pasitiks nertos servetėlės, pasidabruotos žvakidės, ekstravagantiškos gėlių kompozicijos ir nuostabūs kvapai, nuo kurių darosi silpna, ypač jei gyveni studentiškai pusbadžiu, bet pro žemiškojo gyvenimo pagundas gurgiančiu pilvu prabėgdavau greitai – tiesiai į antrąjį aukštą, kur kažkada karaliaus vyno tiekėjui Fukierui priklausiusiame name pasaulinio garso lenkų menotyrininkas Janas Białostockis turėjo butą, o dabar ten – jo bibliotekos pagrindu suformuotas keliasdešimties tūkstančių menotyros knygų rinkinys.
Eiliniam interesantui patekti sudėtinga – reikia turėti rekomendacinį raštą, priklausyti kuriai nors menotyros mokslo institucijai. Tai suprantama. Iš viso pasaulio atkeliavę vertingiausi tomai čia – ranka pasiekiami. Tiesiog sėdi Białostockio bute prie stalo po senovine žalio stiklo lempa ar fotelyje ir – skaitai. Skaitai ir pamiršti ką tik skrandį viliojusius kvapus apačioje, nes čia prasideda puota smegenims ir dvasiai.
„Tai – ypatinga biblioteka. Pas mus ateina ne studentai, pas mus ateina žmonės, kurie rašo disertacijas“, – su pasididžiavimu sako ilgametė bibliotekos direktorė Alicja Zaraś. Jos padedama skaitytojų registracijos knygoje randu įrašus iš 2001-ųjų. Keista matyti savo pačios pavardę – anuomet, jei ir būčiau žinojusi, kad disertaciją apsiginsiu, tai tikrai nebūčiau įsivaizdavusi, kad po šešiolikos metų mano gyvenimas susiklostys taip, kaip susiklostė...
Su bibliotekos direktore juokaujame, kad čia ateinantieji apačioje, kur vilioja restorano kvapai, tarsi Heraklis kryžkelėje turi pasirinkti tarp žemiškųjų ir dvasiškųjų gėrybių. Suprantu, kad nė akimirkos niekada nesigailėjau pasirinkusi proto, o ne skrandžio puotą.“
VI. Knygų antikvariatas „Atticus“
![Kaskart apsilankiusi knygų antikvariate „Atticus“ Kristina Sabaliauskaitė randa kokią nors išskirtinę knygą.]()
Kaskart apsilankiusi knygų antikvariate „Atticus“ Kristina Sabaliauskaitė randa kokią nors išskirtinę knygą.MOTERIS / Anna Stanevičienė
„Koks gi apsilankymas mieste be šopingo? Man vizitai į Varšuvą visuomet baigiasi liūdnai – bagažo viršsvoriu dėl įsigytų knygų. Daugelyje knygynų jau tiesiog sumoku ir susitariu, kad knygas atsiųstų tiesiai į Londoną. Karališkajame trakte – ne vienas nuostabus knygynas: Valstybinės mokslo leidyklos (PWN), Bolesławo Pruso, Universiteto „Liber“, „Czytelnik“, – buvo gera prieš pora metų einant gatve jų visų vitrinose matyti savąją „Silva rerum“ lenkiškai.
Tik viename ne, bet tai suprantama – vienas mėgstamiausių mano knygynų „Antykwariat Atticus“ prie Varšuvos universiteto prekiauja tik senais leidiniais, žemėlapiais, grafikos kūriniais. Jame nuo pat studijų visuomet randu ne tik, ko reikia, bet ir ko net neieškojau. Retos, seniai išparduotos ar prieš pusę amžiaus išleistos istorinių tyrimų knygos, monografijos, – jokios paieškos internete neatstoja vieno apsilankymo šiame knygyne, kai fiziškai atsistoji prieš knygų lentynas.
Štai ir šiandien iš antikvariato išeinu su vintažu – 1934 m. Malmėje prancūzų kalba išleista knyga „L'Art Lithuanien“ apie lietuvių meną. Jos priešlapyje – Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio dedikacija Irenai Tyszkiewicz 1938 m. vizitui Kaune atminti, puikus Irenos Tyszkiewicz ekslibrisas. Reta knyga ir dar fragmentas jos buvusios savininkės istorijos. Kas gali būti nuostabiau?“
VII. „Pod Gigantami“ ir senos inteligentiškos Varšuvos kultūra
![Vienas išskirtiniausių Varšuvos restoranų „Pod Gigantami“]()
Vienas išskirtiniausių Varšuvos restoranų „Pod Gigantami“MOTERIS / Anna Stanevičienė
„Šiandien turbūt nė vieno miesto pristatymas neapsieina be restoranų apžvalgos. Tačiau kai prieš 16 metų studijavau Varšuvoje, ne restoranai buvo galvoje – maistui per dieną tegalėdavau skirti 10 zlotų, tad jei prie universiteto nusipirkdavau kebabą už penkis, tądien jau būdavo šventė. Šiandien žmonės klausia – ko reikia, kad parašytum bestselerį? Atsakau: reikia daugiau nei dešimt metų gyventi pusbadžiu, archyvuose, su knygomis, sunkiai dirbant ir tikint tuo, ką darai, o bestseleris ir sėkmė būna vėliau. Taip ir Varšuva man yra pasidalijusi į du etapus – juodo darbo bei studijų iki išnaktų ir grįžimo į šį miestą su „Silva rerum“, ji Lenkijoje sulaukė didžiulio pripažinimo.
Šiandien esu išragavusi daugelį geriausių Varšuvos restoranų, tačiau man prašmatni vakarienė – tai pirmiausia gera ir intelektuali kompanija, o ne brangus maistas. Tikrai rinkčiausi sumuštinį parke ant suoliuko su įdomiu pašnekovu, o ne „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą vakarienę su kokiu nuobodyla. Todėl ir iš studijų Varšuvos labiausiai atsimenu tuos vakarus, kai kas nors iš profesorių pasikviesdavo į svečius, – ten, senų Varšuvos intelektualų namuose, tarp knygų, antikvarinių baldų ir šeimos porceliano nublukusiais aukso krašteliais, tęsdavosi ilgi pokalbiai, jie ir kurdavo tikrą dvasinių namų atmosferą.
Apie vieną prašmatniausių ir išskirtiniausių Varšuvos restoranų „Pod Gigantami“ sužinojau ne dėl maisto – tyrinėdama Danieliaus Schultzo kūrybą ir XVII a. portretų klajones po rinkinius mačiau, kad daugelis jų XX a. pr. buvo atsidūrę „Pod Gigantami“. Pasirodo, garsus kolekcininkas Antonis Janas Strzałeckis ten juos buvo supirkęs iš privačių kolekcijų, vienuolynų ir kurį laiką, prieš patriotiškai padovanodamas valstybei ir Nacionaliniam muziejui, eksponavo savo bute, Władysławo Marconi suprojektuotame garsiajame mūrnamyje „Pod Gigantami“. Ten net perkėlė XVIII a. parketą iš Tarnowskių rūmų, jį čia veikiančiame restorane galima pamatyti ir šiandien.
Taigi apie tą vietą pirmiausia sužinojau per meno istorijos prizmę, anuomet nė nesitikėjau čia vakarieniauti su savo dešimčia zlotų kišenėje, bet pavakarieniauti grįžau, ir labai simboliškai – būtent čia (ir su nuostabia kompanija) vyko vakarienė po lenkiškojo „Silva rerum“ leidimo pristatymo.“
VIII. Kavinė „Blikle“
Jei norėsite karališkos kavos Karališkajame trakte – užsukite į „Blikle“ Naujojo pasaulio (Nowy Świat) gatvėje. Dabartinė gastronominė Varšuvos kultūra puiki, tačiau nuo 1869 m. toje pačioje vietoje veikianti kavinė „Blikle“ ypatinga – su gabalu torto gausite ir gabalą istorijos bei dekadanso. Kur kitur suvalgysite „Girtą bezė“ su datulėmis ar pončką su rožių džemu? Taip – autentišką pončką, o ne sovietinių valgyklų spurgą, kurią sugalvojo tikrų senųjų Varšuvos ir Vilniaus kavinių bei Užgavėnių pončkų burnoje neturėję lietuvių kalbininkai. „Blikle“ tiekia tik pončkas, o ne ką nors kita. Ir desertus – tokius gerus, kad juokaujama, jog generolo de Gaulle‘io figūra iš netoliese esančio paminklo žengia žingsnį, nes skuba greičiau prisėsti šioje kavinėje, – prancūzų prezidentas prieš karą buvo šios kavinės lankytojas. Be jo, dar galima paminėti rašytojus Stefaną Żeromskį ir Tadeuszą Boy-Żelenskį, vėliau – režisierių Romaną Polanskį ir daugelį kitų.
Šiaip ar taip, ši institucija lyginama su Romos „Café Greco“ ir Vienos „Sacher“. Per karą „Blikle“ buvo subombarduota, atstatyta 1948 m., joje vėl pradėjo šeimininkauti Blikle‘ių šeimos atstovai, komunistai ėmė mokyti juos daryti verslą – tuometį savininką apkaltino spekuliacija dėl 15 kiaušinių paklaidos, tampė po teismus, nacionalizavo. Vis dėlto šeima atsilaikė ir šiandien tebevadovauja legendinei kavinei bei to paties pavadinimo tinklui. Man labiausiai imponuoja „Blikle“ stebėti pagyvenusias elegantiškas varšuvietes ir jų ritualus.
Jau nuo pat pirmo karto, kai būdama dvidešimties atvažiavau į Varšuvą ir Naujojo pasaulio gatvę, didžiulį įspūdį man daro garbaus amžiaus ponios: nepakartojamas jų stilius su lietpalčiais, skrybėlėmis, skarelėmis ant kaklo, mokėjimas netgi labai kukliomis priemonėmis atrodyti nepaprastai elegantiškai. Ir visos jos eina į „Blikle“ valgyti desertų tarsi liudydamos, kad kai kurie Varšuvos atmosferos dalykai, laimei, išlaiko visus išbandymus.“
