Rasa, kaip kilo mintis rašyti knygą?
Meilę knygoms man įdiegė mama. Išmokau skaityti labai anksti, daug skaičiau gulėdama, prieblandoje, taip susigadinau akis. Teko nešioti akinius storais stiklais negražiais plastikiniais rėmeliais, dėl to sulaukdavau patyčių mokykloje, jaučiausi negraži, nepatikau berniukams.
Todėl būdama 15 metų ėmiau rašyti dienoraštį. Prirašiau jo keliasdešimt sąsiuvinių, užsirašinėjau viską. Visi visada mane regėjo su sąsiuviniu rankoje. Rašymas tapo mano prieglobsčiu, mano tikraisiais namais, kur aš galėjau būti atvira, galėjau svajoti. Svajojau, kad kai būsiu sena, kokių šešiasdešimties, išsitrauksiu visus savo dienoraščius ir pagal juos parašysiu knygą, kuri bus ištisi išminties klodai. Iki tol niekam nesiruošiau rodyti savo kūrybos.
Na, Jums dar nėra šešiasdešimties, o knyga – jau rankoje. Kaip nutiko, kad svajonė išsipildė anksčiau?
Būdama 32-ejų netekau darbo ir nutariau emigruoti dvejiems metams. Norėjau pagyventi užsienyje ir pralaukti krizę, kuria visi taip gąsdino, pamatyti pasaulio, užsidirbti pinigų. Dirbau įvairius darbus fabrikuose, sandėliuose, valgykloje. Gana gerai išmokau olandų kalbą.
Buvo sunku, labai pasiilgdavau artimųjų, savo aplinkos, todėl dienoraštį pakeitė atviri laiškai iš Olandijos. Žmonės, skaitydavę mano laiškus, kaip susitarę kartojo: juos reikia publikuoti – rašyk knygą, tau puikiai sekasi rašyti! Tačiau nesutikau, tai buvo per daug asmeniška.
Po dvejų metų grįžau namo, sutikau savo būsimą vyrą, gimė dukra. Kaip tik tuo metu mane ėmė persekioti įkyri mintis: o ką, jei imčiau ir parašyčiau? Medžiagos turiu, reikia tik ją apdoroti ir bus knyga. Nusprendžiau, kad vertingiausia informacija, esanti mano laiškuose, – apie olandų kutūrą. Ji skiriasi nuo mūsų ir mes tikrai turime ko iš jų pasimokyti.
Su savo pirmuoju rankraščiu apsilankiau Knygų mugėje. Tai buvo prieš trejus metus. Visi leidėjai, su kuriai kalbėjau, sakė tą patį: tokių knygų niekas neskaito. Dabar informacijos apie šalį galima susirasti internete. Niekam neįdomi Olandija, o kiek ten gyvena lietuvių? Tikrai ne tiek jau ir daug.
Viename seminare išgirdau frazę, kuri man įstrigo: jei nepabandei 33 kartus, negali sakyti, kad tau nepavyko. Mano tėvas, kurio viso gyvenimo svajonė buvo parašyti knygą, patarė man sukurti istoriją, romaną, kurios veiksmas vyktų Olandijoje, integruojant jos kultūrą, kurią taip įdėmiai stebėjau. Taigi, antrasis mano knygos variantas buvo mano pačios istorija. Surašiau ją labai greitai, be jokio gilesnio pamąstymo. Ir, laikydamasi nuostatos, kad reikia pabandyti 33 kartus, išsiunčiau rankraštį 33 leidykloms. Jaučiausi labai išdidi, kalnus nuverusi – juk parašyti knygą yra kažkas tokio!
Tačiau iš 33 leidyklų, gavusių mano rankraštį, man atsakė 7. Iš trijų labai mandagiai atsakė, kad nespausdins, tai – ne jų formatas, iš vienos paskambino ir pagyrė, jog apskritai rašau. Trijų atstovai pažadėjo skaityti, liepė laukti atsakymo.
Po mėnesio sulaukiau skambučio ir man buvo pasakyta: „Surizikuosime išleisti jūsų knygą“. Buvau devintame danguje. Tačiau neilgai. Dar po poros mėnesių sulaukiau elektroninio laiško, pavadinimu „Bloga žinia“. Jame buvo parašyta, kad redaktorė nutarė mano knygos neleisti.
Nusiminimas buvo begalinis. Juk pabandžiau 33 kartus ir nieko nepavyko…
Kaip tik tuo metu ėmiau lauktis antrojo vaiko, tačiau ta knyga nepaliko manęs ramybėje. Nusprendžiau ją perrašyti. Tačiau istorija turėjo būti nebe mano, o kitos moters, kuri būtų patekusi į tą pačią situaciją. Ji reaguotų visai kitaip nei aš. Ir kur tai nuvestų? Pasidarė įdomu pačiai sau. Aš tarsi atsitraukiau ir pažvelgiau į viską iš šono.
Naująjį knygos variantą rašiau ilgai, apie du metus, o kai padėjau paskutinį tašką, pajutau, kad tai yra TAI. Tai yra knyga, kurią aš tikrai noriu išleisti. Ir kas bebūtų, aš ją vis tiek išleisiu. Ėmiau domėtis leidybos subtilybėmis, susiradau redaktorę, spaustuvę, maketuotoją ir planavau viską padaryti pati ir nebenorėjau dar vieno atmetimo. Tačiau pasitikrinimui nusiunčiau rankraštį į vieną vienintelę leidyklą. Iš jos man paskambino ir pranešė, kad knygą išleis 2000 egzempliorių tiražu. Taigi knygos, kokia ji yra dabar, parašymas truko keturis metus.
Ką slepia knygos pavadinimas?
Pirminis buvo visai kitoks, tačiau nebuvau juo visiškai patenkinta. Praėjusiais metais su šeima buvome nuskridę atostogų į Ameriką ir grįžtant reikėjo labai ilgai laukti Londono oro uoste. Nuėjau apžiūrėti knygų. Skaičiau jų viršelius ir mano akį patraukė vienas pavadinimas: „Laimingi žmonės...“ kažką daro. O juk aš rašiau apie laimingus žmones! Grįžusi paklausiau vyro: ką daro laimingi žmonės? Keliauja, atsakė. Taip gimė „Laimingi žmonės keliauja“, tačiau kadangi rašiau apie olandus, o jie labai daug važinėja dviračiais, pridėjau „ir važinėja dviračiais“. O leidykloje man pasiūlė sutrumpinti pavadinimą ir palikti tik „keliauja dviračiais“, kas suskambėjo kaip metafora.
Ar pagrindinė veikėja panaši į Jus? Įvykiai knygoje tikri?
Kai rašiau paskutinį knygos variantą, įsivaizdavau labai realiai merginą. Tai nebuvau aš, tačiau ji turėjo keletą mano savybių. Kai kurie įvykiai buvo atsitikę man, kai kurie – kitems žmonėms, kai kurie išgalvoti, kad geriau atspindėtų pagrindinę mintį.
Kam skirta ši knyga?
Visų pirma, moterims. Tačiau subalansuota ir vyrams, kaip sakoma. Tai knyga apie moters išgyvenimus, jos jausmus ir santykius su kitais žmonėmis, taip pat ir vyrais. O įdomi ji turėtų būti ieškančioms, bandančioms, drąsioms moterims, kurios nebijo keisti savo gyvenimo ir bando surasti laimę ten, kur jos, atrodo, negali būti.
Ar tiesa, kad Olandijoje žmonės laimingesni?
Olandai tikrai yra unikali tauta. Regis, kad su motinos pienu jie atsineša ir optimizmą. Olandijoje populiarus posakis: pabaigoje viskas bus gerai. O jei dar negerai, vadinasi, tai dar ne pabaiga. Tuo jie šventai tiki ir jiems tikrai viskas būna gerai! Gal dėl išvystytos pagarbos, tolerancijos, o gal dėl to, kad jų gyvenimo filosofijoje nėra nieko slėptino ar nutylėto. Jei tai vyksta, vadinasi, galima apie tai kalbėti. Jie kalba apie viską! Pas juos nėra gėdingų dalykų. Ir tikrai jie visur važiuoja dviračiais, dviratininkai Olandijoje yra svarbesni eismo dalyviai net už pėsčiuosius.
Knygoje daug dėmesio skirta emigracijai.
Emigracija yra viena išėjimo iš komforto zonos forma. Emigravęs žmogus tampa kūdikiu: jam vėl iš naujo visko reikia išmokti, todėl jis turi suformuoti save iš naujo – tai labai naudinga asmenybės treniruotė. Nebūtina emigruoti visam laikui, labai naudinga emigruoti laikinai, turint planą.
Emigracija yra puikus būdas ieškoti laimės. Jei nepavyksta, grįžus namo viskas atrodo kitaip, daug geriau. O namai vis tiek traukia. Pakeitus aplinką labai dažnai išryškėja tokios žmogaus savybės, kurių nepastebėjo nei jis pats, nei aplinkiniai. Emigruoti yra labai gerai tam, kad išryškintum savo slepiamą asmenybės pusę, savo talentus. Kaip Nijolė Oželytė sakė apie emigrantus Norvegijoje: jei juos palygintume su pianinu, ten jie groja abiem rankomis, kai namuose grojo tik dviem klavišais.
Pagrindinė herojė Goda yra išties atkakli – kiek teko sutikti tokių žmonių? Juk mes linkę dažniau palūžti, ne visada išnaudojame visas galimybes.
Iš tiesų, atkaklūs žmonės yra tie, kurie užsispyrę siekia savo tikslo ir būtinai jį pasiekia. Visi, kurie yra kažko pasiekę gyvenime, turi šią savybę. Todėl šią knygą galima pavadinti knyga apie drąsą. Drąsą siekti savo tikslų ir neišduoti jų dėl mažų pasitaikiusių nesklandumų. Kunigas Toliatas yra sakęs, kad kai žengi vieną žingsnį į priekį, priimi sprendimą, kuris yra niekuo nepagrįstas, bet širdimi jauti, kad jis yra teisingas, nors ir neturėtum to daryti, nes neturi tam resursų, tada kelias pats ima tiestis tau po kojomis.
Taip ir Godai. Nežinodama kodėl, ji įsikibusi laikėsi savo plano. Siekiant bet kokio tikslo yra labai svarbu nenuleisti rankų. Siekiant laimės – taip pat. Tam reikalinga drąsa, nes kiekvienas išėjimas iš komforto, saugumo zonos yra išėjimas į skausmą, nepatogumus, diskomfortą, bet jei už to matai tikslą, prasmę, tada visi tikslai yra pasiekiami. Juk sako, kad svajonės išsipildo, tiesa? Aš dar pridėčiau, svajonės išsipildo, jei nepamiršti svajoti.
Tai ir yra pagrindinė knygos žinutė?
Pagrindinė žinutė yra užrašyta ant knygos viršelio: gyvenk gyvenimą drąsiai. Juk ne veltui Lietuva pavadinta drąsia šalimi, čia gyvena labai drąsūs žmonės. Tačiau, deja, ne visi. Kai knyga buvo spausdinama, klausiau interviu su kunigu Doveika. Jo pakausė, ko daugiausia gailisi žmonės, gulintys mirties patale. Atsakė: drąsos. Drąsos mylėti, drąsos pasakyti, drąsos kažką pakeisti savo gyvenime.
Kodėl Goda grižo į Lietuvą? Ar tai reiškia, kad emigracijoje jai nepasisekė?
Svetur nuolat lydintis jausmas, kad esi svečiuose, kad turi elgtis taip, tarsi viskas čia priklauso ne tau, nėra lengvas. Taip pat – vienišumas, kultūriniai skirtumai. „Viskas bus gerai“ – nuostabi nuostata, tačiau emigrantui tai dažnai reiškia nuolatinį apsimetinėjimą. Goda bėgo nuo savęs, ir surado save, tik kitokią, namuose. Gal ir galima tai vadinti nesėkme, o gal tai yra pamoka, kurios metu ji pradėjo mokytis mylėti.
Kokie ateities planai? Ar tai – tik pirmoji Jūsų knyga?
Ir tikrai nebus paskutinė. Aš tik pradėjau rašyti. Rašau antrą.
Kaip tai pavyksta auginant du mažamečius?
Tai mano gyvenimo paradoksas. Kai gimė vaikai, atsirado labai daug laiko. Kai maitini, migdai, sūpuoji, gamini maistą, yra puiki terpė „persukinėti filmus“ galvoje. O kai jie ima formuotis ir prašosi būti užrašomi, lieka tik ištaikyti progą, kai vaikai miega, žaidžia ar žiūri filmukus. O šiaip vaikai yra labai protingi ir jautrūs, jie jaučia, kad mamai tai yra svarbu ir palieka ramybėje... Dar niekada neturėjau tiek daug laiko, kaip gimus vaikams.
Sėkmės Jums!
