Jie buvo bene labiausiai smalsumą žadinanti savo laikotarpio garsenybių pora. Neseniai jie vakarieniavo su J. F. Jennedy ir Jackie Kennedy Baltuosiuose Rūmuose.
Užsienio žurnalistai žinojo, kad tarp jų – romanas. Juos atidžiai stebėjo, bet jiems pavyko pasislėpti nuo paparacų ir slapta susituokti Korsikos kaimelyje. Ceremonijoje dalyvavo tik penki žmonės, tarp kurių – du Prancūzijos žvalgybos pareigūnai ir kaimelio meras.
Meras nežinojo, kas tokie jaunikis ir nuotaka, jie nebuvo lankęsi Korsikoje. O toji pora buvo amerikiečių aktorė Jean Seberg (24 m.), kuri įkūnijo tiek modernų feminizmą, tiek prancūzišką prabangą, ir Lietuvoje gimęs prancūzų ir žydų kilmės rašytojas, apdovanotas ne vienu prizu, diplomatas Romainas Gary (49 m.).
1963 m. spalio 16 d. įvykusios jų tuoktuvės iki šiol buvo paslaptis. Neseniai Prancūzijoje išleistoje knygoje rašoma, kaip J. Seberg ir R. Gary susituokė nedideliame Korsikos kaimelyje Sarrola. 53-ejus metus sutuoktuvių aplinkybės slėpė Korsikos įstatymas dėl slaptumo ir Prancūzijos karinis slaptumas.
Pernai viena iš labiausiai gerbiamų laikraščio „Le Monde“ korespondenčių Ariane Chemin surado paskutinį gyvą tuoktuvių liudininką. Jinai įtikino jį, kad po penkiasdešimties metų jis gali sulaužyti Korsikoje duodamą pažadą dėl tylėjimo („pilnos burnos vandens“).
Kodėl du Prancūzijos žvalgybos agentai, vienas iš jų – generolas, dalyvavo slaptose amerikiečių aktorės ir lietuvių bei žydų kilmės rašytojo sutuoktuvėse nuošaliame Korsikos kaime? Kodėl jiedu norėjo susituokti slapta?
Žinia apie sutuoktuves pasklido po penkių dienų – paparacų, žiniasklaidos nusivylimui ir R. Gary įtūžiui. Buvo sugalvotas racionalus paaiškinimas, kodėl pora pasirinko mažytį Korsikos kaimelį. Kalbėta, kad kaimelio meras Natale Sarrola (pagal giminės pavardę ir buvo pavadintas kaimas) yra R. Gary bendražygis iš karo laikų ir dabartinio Prancūzijos prezidento Charles'o de Gaulle'io šalininkas.
Rašytoja A. Chemin savo knygoje rašo, kad N. Sarrola buvo kairiosios pakraipos vietos politikas, per visą gyvenimą nekėlęs kojos iš Korsikos. Jo kaimą Prancūzijos karinė žvalgyba parinko atsitiktinai likus keturioms dienoms iki tuoktuvių.
A. Chemin vestuvių slaptumą aiškina to laikotarpio istorinėmis aplinkybėmis – de Gaulle'io eros socialiniu konservatizmu, po kurio 1968 m. gegužę įvyko Prancūzijos kultūrinė revoliucija, taip pat – socialiniu ir seksualiniu JAV ir Holivudo skrupulingumu septinto dešimtmečio pradžioje.
Abu būsimieji sutuoktiniai buvo išsiskyrę, o prieš metus jie susilaukė sūnaus Alexandre'o Diego.
Viešos vestuvės (net privačios vestuvės, kurias paviešina televizija ir spaudos fotografai) R. Gary, karo didvyriui, gaullistui, didžiausio Prancūzijos literatūros prizo laimėtojui, atrodė beskonybė.
A. Chemin mano, kad miestelio merui santuokos slaptumas menkai rūpėjo. Dar gyvas liudininkas – 94 m. pulkininkas Domy Colonna-Cesaris davė knygos autorei neviešintų sutuoktuvių nuotrauką, darytą prie Sarrolos rotušės 1963 m. spalio 16 d.
Nuotraukoje J. Seberg atrodo susikausčiusi ir vyresnė, praktiškai nepanaši į smulkią trumpaplaukę aktorę, kuri prieš dvejus metus sulaukė didelio kritikų dėmesio po vaidmens Jeano Luco Godardo filme „A Bout de Souffle“ („Atimantis žadą“), viename ryškiausių Prancūzijos Naujosios bangos pakraipos filmų.
„Ji stovi su naujuoju vyru ir keturiais vidutinio amžiaus žmonėmis, kurių nepažįsta. Nė vieno draugo, nė vieno jos amžiaus žmogaus“, – pasakojo A. Chemin leidiniui „The Independent“. – Dar gyvas liudininkas pulkininkas D. Colonna-Cesaris pasakojo, kad jie gana vėsiai apsikabino. Manau, didžiulė aistra jau buvo išblėsusi. Ji būtų norėjusi ištekėti prieš dvejus metus.“
1957 m. 17-metę J. Seberg iš nedidelio Ajovos valstijos miestelio Ottas Premingeris atrinko iš 18 000 pretendenčių vaidinti Žanos D‘Arc. Jos vaidybą stipriai išpeikė. Vėliau ji sakė, kad ją nudegino du kartus – vieną kartą kine, antrą – kritikai.
Vis tik jos karjera nežlugo. 1961 m. palankiai įvertino jos įsikūnijimą į Patriciją – jauną laikraščius pardavinėjančią amerikietę, kuri įsimyli prancūzų gangsterį (Jeaną Paulį Belmondo) filme („Atimantis žadą“).
1957 m. ji ištekėjo už prancūzų advokato ir būsimo kino režisieriaus Francois'o Moreuilio. Po kelerių metų juos su vyru pakvietė į vakarėlį Prancūzijos konsulas Los Andžele – Romainas Gary. Kitais metais prasidėjo jų romanas.
R. Gary tikrasis vardas – Romanas Kacewas. Jis gimė 1914 m. Vilniuje. Kai jis buvo paauglys, jie su motina išvyko gyventi į Prancūziją. Jis pasivadino Romainu Gary, kai skrido Laisvosios Prancūzijos karinių oro pajėgų bombonešiu iš Anglijos Antrojo pasaulinio karo metais.
Jis gavo daug apdovanojimų už drąsą – Garbės legiono ordiną ir kt. 1944 m. jis vedė 10 metų vyresnę rašytoją (garsi knyga „The Wilder Shores of Love“; „Laukiniai meilės krantai“), žurnalo „Vogue“ redaktorę Lesley Blanch.
Po karo jis pradėjo rašyti, 1956 m. laimėjo Goncourt premiją už knygą „Dangaus šaknys“. 1975 m. tapo pirmu rašytoju, antrą kartą laimėjusiu Goncourt premiją. Teoriškai šį apdovanojimą buvo galima pelnyti tik kartą. R. Gary laimėjo prizą už knygą „Gyvenimas dar prieš akis“, kurią parašė Emile Ajar pseudonimu. Apdovanojimo neatėmė.
Jo ir J. Seberg romaną – aistringą, turintį tėvo ir dukters santykių atspalvį, dažnai aprašinėjo. O jų sutuoktuvės iki šiol nebuvo aprašytos.
Kaip rašo a. Chemin, žinomi tokie faktai: J. Seberg labai norėjo ištekėti ypač po jų sūnaus gimimo 1962 m. R. Gary noras tuoktis nebuvo toks stiprus. Jis paprašė karo laikų bendražygio generolo Charles'o Feuvriero, kuris tuo metu vadovavo Prancūzijos karinei žvalgybai, padėti rasti vietą slapta susituokti. De Gaulle'io administracija pritarė, nes norėjo išvengti žiniasklaidos dėmesio oficialiam gaullistui.
1963 m. spalio 12 d. Ch. Feuvrieras paskambino pavaldžiam pareigūnui, Korsikoje gyvenančiam pulkininkui D. Colonna-Cesariui ir jiedu viską sutarė. Pulkininkas tą pačią dieną ėmė ieškoti mero, kuris sutuoktų garsenybes, o vėliau tylėtų kaip akmuo. Korsikos sostinėje Ajaccio, vienoje pagrindinių gatvių gurkšnodamas su bičiuliu jis susipažino su meru N. Sarrola. Keli skambučiai vėliau, ir viskas buvo sutarta. Generolas Ch. Feuvrieras parūpino suklastotus dokumentus ir gimimo liudijimą, pagal kurį jų sūnus gimė po vestuvių.
Kitą trečiadienį J. Seberg ir R. Gary nuskrido į Korsiką kariniu lėktuvu iš Villacoublay karinės bazės prie Paryžiaus. Kariniai automobiliai juos paėmė iš Ajaccio oro uosto ir nuvežė pas N. Sorrolą, kuris juos sutuokė. Vieninteliai liudininkai buvo meras ir jo sekretorius, generolas Ch. Feuvrieras su žmona Francoise, taip pat pulkininkas D. Colonna-Cesaris.
Kaip rašo A. Chemin, „nuotaka atrodo lyg dalyvautų laidotuvėse, o ne sutuoktuvėse“.
Visi dalyvavusieji prisiekė tylėti. Net kai nutekėjo žinia apie sutuoktuves, jie ir toliau tvirtino nieko nežinantys.
Santuoka truko septynerius metus. J. Seberg ir R. Gary sėkmingai save realizavo, turėjo daug meilužių. Jie liko draugai, o vienu metu netgi gyveno Paryžiuje bute, kurį padalino į dvi dalis. Abu baigė gyvenimą savižudybe 1979 ir 1980 m., jų mirtis skiria metai ir trys mėnesiai.
R. Gary dėl J. Seberg mirties 1979 m. rugpjūtį kaltino FTB, kuri aštunto dešimtmečio pradžioje nedavė aktorei ramybės, nes ji palaikė „Juodųjų panterų“ judėjimą. Prieš nusišaudamas 1980 m. gruodį R. Gary parašė priešmirtinį laišką, kuriame pabrėžė, kad jo mirtis nesusijusi Su J. Seberg: „Sudužusių širdžių gerbėjai turėtų ieškoti kitur.“
A. Chemin – ne pirmas asmuo, manantis, kad priešmirtinis laiškas – neigimu pridengtas prisipažinimas.
