Užsiimate įvairiausia veikla, nuo pramogų pasaulio iki siuvimo. Kuriai veiklai šiandien skiriate pirmenybę?
Dabar daugiausia laiko užima ir pirmoje vietoje yra „Nunu“, bet ir televizija, ir koncertai taip pat atima nemenkai mano laiko ir yra man labai svarbūs ir mieli širdžiai.
Kas būtent paskatino jus kurti?
Susidomėjau siuvimu pati. Žinojau, kad jei dabar nepabandysiu, tai niekada daugiau tokios progos ir neturėsiu. Jonui esu labai dėkinga, nes jis pastūmėjo mane siekti svajonės. Nors ir nežinojau, kaip seksis, „Nunu“ visgi atsirado ir įsivažiavo labai greitai.
Kokie buvo pirmieji žingsniai siuvimo link?
Labai nedrąsūs buvo pirmieji žingsniai, net ir dabar ne visi mano poelgiai būna labai drąsūs. Esu savikritiškas žmogus ir man visada atrodo, kad yra kur tobulėti ir kad viską galima padaryti geriau.
Kur dažniausiai semiatės įkvėpimo?
Kartais įkvėpimo gali ir visiškai nebūti, tiesiog žinau, kad dabar – naujas sezonas ir būtinai turiu kažką padaryti. Aš nesu tas žmogus, kuriam reikalinga tam tikra atmosfera norint kažką sukurti. Esu realistė – apie naujas kolekcijas mąstau visada, o kurdama naujus drabužių derinius, pirmiausia galvoju apie save, ko aš norėčiau, taip ir gimsta naujos idėjos.
Šiandien esate viena mylimiausių drabužių jaunimui kūrėjų. Kaip manote, tai – sėkmė ar didelis darbas?
Savo veiklų iki šiol nevadinu darbu. Tikiu, kad ką duodi žmonėms, tas ir sugrįžta. Todėl visada su visais stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Reikia nemažo lašelio sėkmės, bet visų pirmiausia – milžiniško darbo ir atsidavimo tam, ką darai.
Ar patyrėte daug iššūkių iki atsidūrėte ten, kur esate šiandien?
Taip. Reikia išlaikyti balansą, kad darbuotojai padarytų tai, ką noriu, ir nesupyktų, kai bandau pataisyti. Tai yra didelis meistriškumas, vis dar to mokausi. Man svarbiausia ryšys tarp žmonių.
Dažnai kūrėjai ne tik giriami, bet ir kritikuojami. Kaip pavyksta atlaikyti kritiką?
Širdyje ne visada pavyksta ją atlaikyti. Visada norisi viską padaryti kaip įmanoma geriau, tačiau mėgstu sakyti, kad mes tik žmonės, turintys teisę klysti, suklupti ir pasimokyti iš savo klaidų. Kai reikia, moku susivaldyti, susiimti ir kiekvieną blogą patirtį priimti kaip dar vieną neįkainojamą pamoką.
Ką galėtumėte patarti jauniems, kūribingiems žmonėms kurie vis nesiryžta išlaisvinti savęs ir parodyti savo darbus visiems?
Svarbiausia – rasti tokią sritį, kuri iš tikrųjų teiktų pasitenkinimą. Mes net neįsivaizduojame, kiek galime visko padaryti, kol nepabandome. Tad pirmiausia reikėtų nebijoti priimti asmeninių iššūkių. Tereikia turėti svajonę, apie ją galvoti, ir ji tikrai išsipildys.
