Margaritos Simonovos šios vasaros planai netikėtai sugriuvo. Nuvilnijus šurmuliui po filmo „Didysis baletas“ premjerų Rusijoje ir Lietuvoje, mergina tikėjosi atsikvėpti pas tėvus Visagine ir kartu su jais leistis į poilsinę kelionę, bet netikėtai kolegė patyrė traumą, ir Margaritai teko ją pakeisti gastrolėse. Ne kartą atidėtas interviu, laimė, vis dėlto įvyksta. Į susitikimą atėjusi mergina ilgai atsiprašinėja dėl to, dėl ko net nėra kalta, atrodo be galo kukli. Atrodo, kad žvaigždžių liga ji, nors už sukurtą vaidmenį yra labai giriama, susirgti nespėjo.
Balerinos Julijos vaidmuo V. Todorovskio filme sužavėjo ne tik paprastus žiūrovus, bet ir baleto profesionalus. Kaip jaučiatės atsidūrusi dėmesio centre?
Vakar buvau susitikusi su savo gimtojo Visagino gyventojais. Jiems mano debiutas filme išties yra įvykis, visi manimi labai didžiuojasi. Padaugėjo sekėjų instagrame, sulaukiu kur kas daugiau dėmesio, bet man labai nelengva apie tai kalbėti. Aš gėdijuosi to dėmesio, jaučiuosi nejaukiai, nemoku tinkamai reaguoti į komplimentus, ypač – sakomus į akis. Visada tokia buvau. Vis prisimenu, kaip mama mokė mane pirmiausia pasakyti: „Ačiū.“ Taip ir stengiuosi elgtis, nes suprantu, kad žmogus giria tave norėdamas nudžiuginti, todėl jam svarbu pamatyti, kaip džiaugiesi, o ne kaip muistaisi, tarsi užklupta nepatogaus klausimo.
Nesu profesionali aktorė, neišmanau triukų, kaip išspausti ašaras. Aš visada verkdavau iš tikrųjų.
Istorija, kaip buvote pakviesta filmuotis, verta atskiro filmo. Ar tiesa, kad pagrindinį vaidmenį režisierius pasiūlė Jums žinute feisbuke?
Na, ne visai taip. Man parašė ne jis, o atrankų agentūros asistentė, bet, kad režisierius mane atrado Varšuvos didžiojo teatro interneto puslapyje, – tiesa. Žinojau, kas yra Todorovskis ir kokie jo filmai, todėl negalėjau patikėti, kad ieško aktorių internete, tačiau atsakiau. Maniau, pažiūrėsiu, kaip jie išsisuks. Paaiškėjo, kad viskas tiesa. Vėliau sužinojau, jog pagrindinio vaidmens kūrėjos Todorovskis ieško jau 1,5 metų. Sunku rasti baleriną, kuri galėtų atlikti draminį vaidmenį. Po dviejų atrankos etapų mane patvirtino. Kartais juokauju, kad pirmą kartą gyvenime neturėjau sunkiai dirbti norėdama gauti vaidmenį. Filmavimas vyko Maskvoje 8 mėnesius. Esu labai dėkinga savo teatro vadovui, kad mane išleido. Tiesą sakant, buvau pasiryžusi net išeiti iš teatro, bet, laimei, neprireikė. Patyriau nuostabių dalykų. Jaučiausi šio filmo bendraautorė, nes prieš kiekvieną sceną su režisieriumi susėsdavome ir aptardavome, ar taip iš tiesų įmanoma. Jis norėjo, kad viskas būtų tikra.
Alisa Freindlich, Valentina Teličkina, Aleksandras Domogarovas… Patekote į tikrą Rusijos kino žvaigždyną. Įdomu, kaip Jūs ir kitos naujokės pagrindinių vaidmenų kūrėjos buvote sutiktos?
Puikiai žinojau Alisą Freindlich nuo mažens, ir man tikrai buvo baisu susitikti su tokio masto garsenybe, bet ji labai greitai nubraukė visas ribas – bendravo su manimi kaip su lygiaverte aktore. Jokių patarimų nedalijo. Puikiai santykiai klostėsi ir su Aleksandru Domogarovu. Bijojau, kad rusų kino žvaigždės bus pasipūtusios ir neprieinamos, bet nieko panašaus nepatyriau. Jie nustebino gerąja prasme. Kolektyvas buvo kaip reta draugiškas. Apskritai rusų režisieriai ir aktoriai labai vertina kolegas iš Lietuvos. Manau, pagyrų nusipelno ne tik šios žvaigždės, bet ir kitos debiutantės.
Ypač sužavėjo mane mažą vaidinusi Jakaterina Samuilina. Katia išoriškai bene mažiausiai panaši į mane, bet savo charakteriu, energija – visai kaip aš. Ji yra gimnastė, Rusijos olimpinės rinktinės narė. Tempė nepaprastai didelį krūvį – treniravosi, dalyvavo varžybose, filmavosi ir dar mokėsi baleto. Niekada nesusidurdavome su ja aikštelėje, bet kai pamačiau filmą, apstulbau – kaip puikiai Katia susitvarkė su savo vaidmeniu.
Kas buvo sunkiausia filmuojantis?
Nepatikėsit, bet bene sunkiausios buvo baleto scenos. Reikia ilgai laukti, kol sustatomas kadras ir pradedi vaidinti, o, šokant baletą, kūnas turi būti sušilęs, tad svarbu nuolat judėti. Kartais filmavimas trukdavo 15 valandų, ir visą tą laiką turėdavau būti pasirengusi, tinkamos formos. Tai labai išsekindavo, reikėdavo visos dienos atsigauti. Dar sunkiau būdavo verkti. Nesu profesionali aktorė, neišmanau triukų, kaip išspausti ašaras. Visada verkdavau iš tikrųjų. Per tą filmavimą turbūt mintyse palaidojau visus artimuosius, patyriau visus baisiausius, žiauriausius dalykus, kokie tik gali nutikti. Su siaubu laukdavau tų scenų. Be to, kol nufilmuojama viena, prireikia ne vieno dublio. Kartą reikėjo net 12. Apmaudžiausia, kad perfilmuoti tekdavo ne dėl manęs, o todėl, kad daiktai ne taip sudėti ar šviesa nevykusiai krenta. Išverkiau viską, ką turėjau. Tai buvo viena žiauriausių dienų, turbūt niekada jos nepamiršiu.
Kai neseniai per gastroles teko šokti Vilniuje, išgyvenau tokį katarsį, kad verkiau stovėdama užkulisiuose ir uosdama tą pažįstamą scenos kvapą.
Kalbėdama apie šį filmą, esate pasakiusi: „Atrodė, kad kažkas stebėjo mane visą gyvenimą ir paskui parašė scenarijų.“ Jūsų gyvenimo istorija tikrai panaši į Julijos?
Kaip ir filmo herojė esu kilusi iš mažo miestelio Visagino. Tik, skirtingai nei Juliją, mane tėvai visada labai palaikė ir mylėjo. Augau darnioje šeimoje su 10 metų už mane vyresniu broliu Denisu. Jis ir dabar gyvena Visagine, yra atsakingas už atominės elektrinės uždarymą. Mano tėtis – atominės energetikos inžinierius, mama – vaistininkė. Iš Rusijos jie atvažiavo 1986 m., nes susižavėjo tuo nauju miestu – ten gyveno vien jų bendraamžiai su mažais vaikais. Liko Visagine ir žlugus Sovietų Sąjungai, ir net uždarius elektrinę, – dabar tėtis neturi darbo. Tai buvo sunkus laikas visaginiečiams, jų gyvenimas sustojo, pagausėjo savižudybių. Džiaugiuosi, kad miestas atsigauna, jame daug jaunų žmonių, menininkų. Tos vietos labai gražios, puiki gamta, daug ežerų. Važiuoju ten kiekvieną vasarą, bet gyventi Visaginas man atrodo jau per mažas.
Buvau ekstremaliai energingas vaikas, nuo 4-erių metų jau lankiau sportinę akrobatiką, bet, kai buvau 10-ies, tėvai mane iš sporto mokyklos atsiėmė dėl sveikatos problemų – prasidėjo bėdos dėl stuburo, nuo nuolatinio šokinėjimo nusileido vidaus organai. Sporte nepaisoma žmogaus fiziologijos, baletas yra labiau tausojantis, nors traumų irgi užtenka. Mano stuburas be galo trapus, bet išmokau šokti taip, kad jį apsaugočiau. Kai lankiau akrobatiką, treniruodavausi po 6 valandas kasdien, ir man tai buvo normalu. Kai iš sporto išėjau, kad išliečiau energiją, keldavausi 5-ą valandą ryto ir bėgiodavau po mišką. Tada tėvai nukreipė į baleto būrelį. Pedagogė Tatjana Ježova po pusės metų pasiūlė jiems leisti mane į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, nors pagal amžių jau buvau pavėlavusi visus metus. Beje, mano herojė į atranką irgi atėjo pavėlavusi.
Ar sunku buvo iš mažo miestelio atvykusiai mergaitei įsilieti į sostinės gyvenimą?
Stojau iškart į antrą klasę, taigi praleidau labai svarbius metus, kai būsimieji šokėjai mokosi pačių svarbiausių dalykų. Tai buvo labai sunkūs metai. Pirmąsyk ilgam išsiskyriau su tėvais, turėjau pasivyti klasės draugus, visiškai nemokėjau kalbėti lietuviškai, o jie nesuprato rusiškai. Kai prabildavau, šaipydavosi iš mano klaidų. Vaikai būna žiaurūs. Kartais man atrodo, kad jie gyvena savo džiunglių gyvenimą, kai svarbiau ne intelektas ar visuomenės normos, o instinktai, jėga. Susikuria hierarchinius santykius pagal tik patiems žinomus principus ir jų laikosi. Užtat reikia iš karto parodyti savo charakterį. Prisimenu, per pirmą pamoką viena mergaitė nei iš šio, nei iš to trenkė man kilimėliu per galvą. Trenkiau jai atgal. Tik daug stipriau. To užteko, kad liautųsi priekabiavę ir pradėtų mane gerbti.
Labiausiai mane žavi tai, kad lenkai nebijo priešintis, jei jiems nepatinka politikų sprendimai. Dešimt tūkstančių žmonių susivienija, išeina į gatves ir protestuoja, kovoja už savo teises.
Pirmais metais kone kiekvieną dieną skambindavau mamai, verkdama sakydavau, kad nebenoriu čia būti nė dienos. Ji, puikiai žinodama mano charakterį, pasirinko geriausią taktiką – sakydavo: „Viskas gerai, jei nori, atvažiuosim tavęs pasiimti. Galėsi grįžti į savo klasę Visagine, toliau lankyti baleto būrelį.“ Tada sukildavo mano ambicijos – negi pasiduosiu ir žengsiu žingsnį atgal? Na, jau ne! Maždaug po pusmečio pradėjau suprasti ir kalbėti lietuviškai, po metų pasijutau pritapusi.
Tenka girdėti, kad M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje balerinos ugdomos kaip kareiviai – muštru ir disciplina. Griežtumu pasižymi ir Alisos Freindlich vaidinama baleto pedagogė. Šių dienų vaikai kai kurias jos replikas pavadintų psichologiniu smurtu ir rašytų skundus.
Alisa Freindlich šį personažą suvaidino tobulai! Dauguma baleto pedagogų ir yra būtent tokie – griežti, kartais negailestingi, bet kartu mylintys, pasiaukojantys. Jei atpažįsta talentą, gali viską dėl jo padaryti. Neįsivaizduoju baleto be disciplinos. Mokytojai ir parėkdavo, ir pliaukštelėdavo, ir pasišaipydavo, bet mes nepykome, nes supratome, kad jie tai daro dėl mūsų pačių. Kai, baigusi mokyklą, pradėjau dirbti, gyvenimas tapo toks lengvas! Regis, nieko nereikia daryti, tik šokti.
Mokykloje mus nuolat laužė, kasdien vertė peržengti tam tikras ribas, mokytis naujų dalykų. Turi paruošti savo kūną idealiai, kad jis gebėtų padaryti viską. Kaip ir mano herojė, neturėjau idealių fizinių duomenų, todėl turėjau dirbti daugiau nei kiti. Keltį dar galima išlavinti, bet figūros iš esmės nepakeisi, kojų nepailginsi. Man, kaip ir Julijai, padėjo artistiškumas. Beje, jei turėčiau dukrą, tikrai leisčiau ją į šią gimnaziją. Nuostabu tai, kad čia mokėmės kartu su dailininkais ir muzikantais. Tai suteikia visapusišką išsilavinimą. Disciplina stiprina charakterį, o dėl didelio krūvio nelieka laiko kvailoms mintims ir žalingiems įpročiams.
O kaip dėl svorio? Vienas smuikininkas, baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, sakė, kad balerinos nuolat vaikščiodavo alkanos ir išsekusios...
Nesąmonė. Mes valgėme daugiau už tuos smuikininkus ir dailininkus kartu sudėjus. Jei turėdamos tokį didelį fizinį krūvį nevalgytume, greitai nusibaigtume. Balerinos valgo daug, bet kokybiško, baltymingo maisto, daržovių, salotų. Niekas ant svarstyklių mūsų nestatė. Vaikai gali būti natūraliai putlūs, vėliau tai keičiasi. Kur kas svarbiau suformuoti tinkamus mitybos įpročius, atsakomybę.
Kūnas yra tavo darbo instrumentas. Negali gerai dirbti, jei jis netvarkingas. Balerinai būtina gera figūra, antraip ji nesižiūrės scenoje. Gimnazijoje bijodavome, kad tik mokytoja nepamatytų su bandele rankoje. Kitą dieną atėjusi sakydavo: „Jau matau tą tavo bandelę ant šlaunų“, bet mes nepykome. Visai kitaip sureagavau į teatro vadovo repliką Varšuvoje. Kai gavau pagrindinį vaidmenį, jis mestelėjo, kad tai galbūt paskatins mane sulieknėti. Iki tol nemaniau, kad turiu problemų dėl figūros, todėl patyriau šoką. Apėmė panika, pradėjau jaudintis ir… storėti. Nežinau, ar dėl streso, ar dėl to, kad dieną gėdydavausi valgyti net obuolį, o vakare prisikirsdavau, buvau priaugusi net 10 kilogramų. Jie ištirpo, kai pradėjau filmuotis.
Ar tokių savo dukras žūtbūt į sceną stumiančių mamyčių, kokią filme turėjo Jūsų priešininkė Karina, pasitaikydavo?
Kartais tėvai per daug globoja savo vaikus ir per daug dėl jų bijo. Yra ir tokių, kurie stumia atžalas į sceną, kad patenkintų savo ambicijas. Įdomu tai, kad Kariną suvaidinusi Ana Isajeva pati tai patyrė. Ji baletą lankė dėl mamos ir paliko, vos baigė mokyklą. Iš visos mūsų klasės gimnaziją baigė ne daugiau kaip pusė. Tos mergaitės, kurios svajoja apie pūstas sukneles, dažniausiai netampa balerinomis, nes pamato, kokia ta profesija yra iš tikrųjų. Tik mes žinome, kiek alinamo darbo, prakaito ir skausmo slepia tas grožis ir lengvumas. Ir kuo lengviau scenoje viskas atrodo, tuo daugiau už tai buvo sumokėta.
Baigusi gimnaziją, šokote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Kokie keliai Jus nuvedė į Varšuvą? Ar skiriasi Lenkijos ir Lietuvos baleto pasaulis?
Mano atsiminimai apie Lietuvos trupę labai šilti. Vos grįžusi skubu su tais žmonėmis susitikti, ir jie su džiaugsmu mane priima. Kai neseniai per gastroles teko šokti Vilniuje, išgyvenau tokį katarsį, kad verkiau stovėdama užkulisiuose ir uosdama tą pažįstamą scenos kvapą. Ir publika Lietuvos nuostabi, gyvai reaguojanti. Varšuvos publiką gana sunku išjudinti, nustebinti. Gal todėl, kad Lenkija yra labiau operos šalis. O gal – kad teatras labai didelis, telpa net 1,5 tūkstančio žiūrovų, tad sunku užmegzti artimą ryšį. Be to, lenkams labiau patinka klasikinis repertuaras, o dabar vis daugiau statoma šiuolaikinių spektaklių.
Prisimenu, per pirmą pamoką viena mergaitė nei iš šio, nei iš to trenkė man kilimėliu per galvą. Trenkiau jai atgal. Tik daug stipriau. To užteko, kad visi pradėtų mane gerbti.
Išvykti padirbėti į užsienį užsimaniau dar mokydamasi mokykloje, po pirmų konkursų pamačiusi, koks įvairus gali būti baletas. Varšuvos didžiojo teatro trupė dvigubai didesnė nei Lietuvoje. Jie kviečia daug pasaulyje garsių šokėjų, choreografų. Tai mane ir patraukė. Europoje ne taip saugomos tradicijos, kaip, tarkim, Rusijoje. Vis dažniau atsisakoma klasikos, kuriami modernūs spektakliai. Vis dėlto teatro lygis dažniausiai vertinamas pagal tai, kiek jo repertuare yra klasikinių spektaklių. Jei gebi šokti juose, mokėsi viską. Dabar mane labiau domina eksperimentinis baletas. Ir dėl sveikatos, ir dėl naujos saviraiškos erdvės. Baleto pasaulyje taip jau yra – daugiau nei tai, ką padarei iki 28-erių metų, iš savęs neišspausi.
Varšuvos didžiajame teatre atliekate ne vieną pagrindinį vaidmenį. Kaip įveikėte konkurenciją?
Mane pastebėjo po pusmečio kordebalete. Pirmą kartą pagrindinį vaidmenį kūriau choreografo Vaclovo Nižinskio spektaklyje „Šventasis pavasaris“. Labiausiai patiko dirbti su choreografu Robertu Bondara. Beje, jis Lietuvoje yra pastatęs spektaklį „Čiurlionis“. Labai talentingas ir racionalus, nuotaikų kaitai nepasiduodantis žmogus, o tai tarp choreografų reta. Robertas ir stato spektaklius, ir šoka. Kuriu vaidmenis dviejuose jo pastatymuose.
„Personoje“ vaidinu asmenybes susidvejinimą išgyvenančią moterį. Sunku ir psichologiškai, ir choreografijos požiūriu, nes kūrinys labai šiuolaikiškas, o aš tokių šokti nepratusi. Spektaklyje „1914-ieji“ šokau su kojos neturinčiu vaikinu. Jis – buvęs gatvės šokių čempionas, o kojos neteko patekęs po traukiniu. Šiame spektaklyje jis kuria iš karo grįžusio vyro vaidmenį, o aš – jo merginos.
Neslėpsiu, iš pradžių konkurencijos keliamą šaltuką jutau. Man atrodė, kad lenkai labiau tiki asmeniniais ryšiais nei talentu ir darbu, – jei kas nors gauna pagrindinį vaidmenį, kolegos iškart įtaria intrigas. Vėliau viskas susitvarkė. Man buvo suteiktas šansas įrodyti, ką galiu, ir aš juo sėkmingai pasinaudojau.
Pakeliui sugedo mašina – reikėjo keisti variklį, tad Vilius Varšuvoje užstrigo mėnesiui. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad mašina sugedo, nes per tą laiką tapome pora.
Problema ta, kad per repeticijas niekada neparodau tokio aukšto lygio kaip vaidindama spektaklyje, dėl to manęs nepažįstantys choreografai rizikuoja. Dabar jau žino, ko gali iš manęs tikėtis, todėl lengviau. Konkurencijos nebijau. Man be jos būtų sunku dirbti. Jei tave tenkina pasiektas lygis, aptingsti, nustoji tobulėti. Aišku, visi žino savo galimybes ir savo vietą. Nėra taip, kad kiekvienas šokėjas svajoja vien apie solo vaidmenis, nemažai yra ir tokių, kurie visą gyvenimą šoka kordebalete ir tuo džiaugiasi. Aš irgi niekada nenorėčiau būti primabalerina.
Tikrai? Bet juk šokate nemažai solinių vaidmenų...
Tai nereiškia, kad esu primabalerina. Negalėčiau ja būti dėl savo fizinių duomenų, bet ir nesiekiu to. Labai vertinu asmeninį gyvenimą, o baletas tegul lieka mano mylima profesija. Aš pernelyg įsijaučiu į vaidmenį. Kai jam ruošiuosi, geriau prie manęs neiti, nes jau dieną prieš imu gyventi personažo gyvenimą. Pagrindiniai solistai taip gyvena visada, jiems tai teikia malonumą. Dėl baleto jie neretai aukoja viską – šeimą, tėvystę, draugus, sveikatą. Aš po spektaklio jaučiu palengvėjimą. Atsidūstu, apsidairau – štai mano draugai, tėvai, vaikinas, namai. Tai yra tikrasis mano gyvenimas. Aš noriu vasarą ilsėtis, o ne koncertuoti.
Aišku, dėl profesijos ir man tenka nemažai aukoti. Iš esmės turiu tik vieną laisvą dieną per savaitę ir tiek susikaupusių darbų, kad net norėdama negaliu skirti jos poilsiui ir pramogoms. Penktadienį, kai visi linksminasi iki paryčių, turiu išsimiegoti, nes šeštadienį laukia spektaklis. Kai draugavau su savo pirmu vaikinu lenku, dėl to dažnai kildavo nesusipratimų. Mano mama visada sakydavo: „Vyrų yra daug, o profesija – viena.“ Negalėčiau gyventi su žmogumi, kuris reikalautų aukotis, bet nesakau, kad nenoriu turėti šeimos. Džiaugiuosi, kad dabartinis mano gyvenimo draugas Vilius mane supranta.
Kaip susipažinote?
Kartais juokauju: „Reikėjo išvažiuoti iš Lietuvos, kad sutikčiau savo lietuvį.“ Susipažinom prieš pusę metų per instagramą. Jis pakomentavo mano nuotrauką, užsimezgė dialogas. Paaiškėjo, kad ne kartą esame dalyvavę bendruose vakarėliuose, bet kažkaip vienas į kitą neatkreipėme dėmesio.
Važiuodamas švęsti Naujųjų metų į Berlyną, pakeliui paėmė ir mane. Kai važiavome atgal, užsiminė, kad niekada nėra buvęs Varšuvoje, pažadėjau jam miestą parodyti. Deja, pakeliui sugedo mašina – reikėjo keisti variklį, tad Vilius Varšuvoje užstrigo mėnesiui. Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad ta mašina sugedo, nes per tą laiką tapome pora. Vilius yra programuotojas, dirba vienoje Londono įmonėje nuotoliniu būdu, tad net į gastroles gali vykti kartu. Šiuo metu gyvena su manimi Varšuvoje.
Ar lenkų vaikinų galantiškumas nesužavėjo? O kaip pati Varšuva? Lengvai ten pritapote?
Nepasakyčiau, kad lenkai labai skiriasi nuo lietuvių. Štai rusai visai kitokie. Ten, jei tik užsigeisi, gali visą gyvenimą būti vyro išlaikoma gėlė. Europiečiai išlepę, o gal persiėmę lygių teisių idėjų, – jei nori užmegzti kontaktą, pati turi rodyti dėmesį, o vėliau – ir savimi pasirūpinti. Varšuva labai patiko. Tikras multikultūrinis, kosmopolitiškas didmiestis, jame gyvena 4 milijonai žmonių.
Kiekvienas miestas turi savo tempą, ir jam nejučia pasiduodi. Maskvoje nuo greito vaikščiojimo man net skaudėjo raumenis. Varšuvoje tempas irgi greitesnis nei Vilniuje. Turėjau priprasti ir prie to, kad metro tave gali pastumti ir neatsiprašyti, parduotuvėje visi lenda be eilės, ir jei nebūsi įžūli, taip ir liksi nieko nenusipirkusi. Ten labiau jaučiamas slaviškas temperamentas ir skonis, o pas mus – skandinaviškas.
Nors pati esu grynakraujė rusė, Varšuvoje atrodau kaip tikra Šiaurės Europos atstovė. Matyt, aplinka daro didesnę įtaką nei kilmė. Beje, net filme mane įgarsino kita aktorė, nes rusiškai kalbu, pasirodo, su akcentu! Varšuvoje žmonės aktyvesni, menininkai nebijo eksperimentuoti, nuolat vyksta daug didelių, įdomių parodų. Iš pradžių man labai nepatiko lenkų kalba, todėl nenorėjau jos mokytis ir su visais kalbėjau tik angliškai. Buvau tokia amžina turistė.
Ilgainiui teko išmokti, nes visi dokumentai lenkiški, o nežinoti, kas juose parašyta, rizikinga, nes visus mokesčius turi skaičiuoti ir mokėti pats. Kalbos mokiausi klausydamasi, nelankiau jokių kursų. Pamažu ir pati pradėjau kalbėti. Kai išmokau lenkiškai, man atsivėrė tikri lobiai. Dabar suprantu daug kitų kalbų – ukrainiečių, baltarusių, čekų, slovakų. Pasirodo, šios kur kas artimesnės lenkų nei rusų kalbai.
Ar tiesa, kad lenkai itin religingi ir linkę į nacionalizmą?
Į Varšuvos teatrą nevaikštau, nes man jis atrodo pernelyg politizuotas. Vyresnės kartos atstovai tikrai labai religingi, jiems svarbu, ką kaimynai pasakys, labai puoselėja savo kalbą, tautiškumą, nepripažįsta mišrių santuokų. Jauni žmonės kur kas kosmopolitiškesni, liberalesnių pažiūrų. Jie lengviau paleidžia praeitį, nors yra nukentėję nuo įvairių tautų, bet bendraudami konkretaus asmens nevertina kaip tautos atstovo.
Su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje kaip rusė, nei susiduriu Lenkijoje kaip lietuvė. Labiausiai mane žavi tai, kad lenkai nebijo priešintis, jei jiems nepatinka politikų sprendimai. Dešimt tūkstančių žmonių susivienija, išeina į gatves ir protestuoja, kovoja už savo teises. Jie pozityvesni, optimistiškesni, labiau tiki ateitimi ir savo galimybėmis ją keisti. Norintieji dirbti ir uždirbti šioje šalyje tikrai ras galimybių tai padaryti. Ten man nereikia skaičiuoti centų. Nesakau, kad uždirbu kosmines sumas, bet nereikia atėjus į parduotuvę galvoti, ar užteks pinigų.
Po filmo premjeros užsiminėte, kad dėl karjeros kine netgi galėtumėte atsisakyti baleto. Gal jau turite konkrečių pasiūlymų?
Kalbų apie tai buvo, bet nesinorėtų dėl trumpalaikių kino projektų atsisakyti baleto. Nebent turėčiau garantijas, kad filmuosiuosi nuolat. Tam reikia mokytis, skirti laiko, pastangų. Dviejų kėdžių vienu metu neužsėsi, o teatro direktorius antrąsyk manęs neišleis. Išeiti iš baleto visam laikui yra didelė tragedija kiekvienam. Žinau, kad negalėčiau dirbti pedagoge, man reikia scenos, jaučiu jai begalinę trauką, sergu scenos liga. Tai – mano adrenalinas. Scenoje patiriu panašų malonumą, kokį patiria žmonės, užsiimantys ekstremaliu sportu.
Niekada nenorėčiau būti primabalerina. Labai vertinu asmeninį gyvenimą, o baletas tegul lieka mano mylima profesija.
Galbūt norėčiau dar kur nors pabandyti pagyventi, yra trupių, kuriose dar norėtųsi šokti, bet tokio amžiaus jau ne taip lengva ten patekti. Be to, atvykus į naują trupę, tenka viską pradėti iš naujo, o aš jau nebeturiu tiek jaunatviškų ambicijų, kad numočiau ranka į visą įdirbį. Dabar labiausiai norėčiau šeimos. Esu patenkinta savo profesiniais pasiekimais, galiu sau leisti padaryti nedidelę pauzę. Noriu turėti vaikų. Ir ne vieną. Nemanau, kad tai nesuderinama su šokėjos karjera. Pažįstu nemažai balerinų, kurios pagimdžiusios pradėjo netgi geriau šokti. Tarkim, Olga Konošenko po gimdymo tapo dar nuostabesnė. Aš irgi tikiuosi šokti dar ilgai.
Margaritos atradimai Lenkijoje
Miestai, kuriuos patarčiau aplankyti. Visų pirma – Zakopanė. Tai yra lenkų Šveicarija. Ten gražu ir gera visus metus. Senoji karališkoji sostinė Krokuva žavi jaukiomis, daug istorijų menančiomis gatvelėmis. Gdanskas išsiskiria vakarietiška architektūra. Tai – be galo gražus ir turtingas miestas. Ten nuvykusi jaučiuosi lyg patekusi į kitą šalį.
Gamtos objektai, kuriuos verta pamatyti. Vienintelis gamtos objektas, kurį aš dievinu Lenkijoje, yra Morske Oko ežeras prie Čekijos sienos. Kadangi prie jo neįmanoma privažiuoti, tenka pėsčiomis įveikti 10 kilometrų atstumą nuostabiu mišku, kol pasieki šį gamtos stebuklą.
Geriausios vietos gurmanams Varšuvoje. Prabangiame „Senses“ restorane verta išbandyti molekulinės virtuvės patiekalus su tobulai parinktais vynais. Sušių restoraną „Sakana“ giria net mano kolegos iš Japonijos. Būtinai paragaukite tiesiog klientų akyse jų gaminamų sašimių. Istoriko iš Venecijos įkurtame italų restorane „Culinaria“ trumpam pamiršti, kad esi Lenkijoje. Desertinėje „Lukullus“ būtinai paprašykite sluoksniuoto pyragėlio „Ptyś z pasją“. Tai bene geriausia, ką esu ragavusi savo gyvenime.
Naktinis gyvenimas. Pašokti paprastai einu į klubą „Teatr Studio“, ten renkasi daugiausiai menininkai, bet, jei norisi pasiausti labiau, važiuojame į Berlyną.
Geriausia vieta apsipirkti. Mano mėgstamiausias lenkų prekių ženklas yra „Nenukko“. Jo ir kitų įdomesnių dizainerių parduotuvių galima rasti „Mysia 3“ prekybos centre. Tai vienintelė vieta, kur aš apsiperku Varšuvoje.
Nacionalinis patiekalas, kurio verta paragauti. Nelabai mėgstu lenkų virtuvę – riebu ir labai didelės porcijos. Labiausiai mane šokiravo žarnokų sriuba („Flaki“) su kiaulių žarnų ir skrandžio gabaliukais. Vienintelis patiekalas, kurį dievinu, – lenkiški koldūnai („Pierogi“).
