Lietuvoje gyvenantis italas, Kauno technologijos universiteto profesorius, Semiotikos instituto vadovas, knygų autorius ir aktyvus veganizmo bei augalinės mitybos šalininkas Dario Martinelli, čia atsidūrė dėl savo sūnaus, ir sakosi esąs laimingas – jam patinka graži šalies gamta ir greitas internetas, tačiau šiurpina tarybiniai miegamųjų rajonų pastatai. Su juo kalbamės apie gyvenimą toli nuo tėvynės, maistą ir pareigas šeimoje.
Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir kaip čia jaučiatės?
Gavęs daktaro laipsnį pradėjau savo akademinę karjerą Helsinkio universitete. Ten dirbdamas susipažinau su savo kolege muzikologe lietuvaite Lina. 2005-siais mūsų draugystė peraugo į kai ką daugiau ir dar po poros metų susituokėme. Kai 2010-siais gimė sūnus, ėmėme galvoti, jog vaikui trys kultūros bus per daug, tad reikia kraustytis į Italiją arba į Lietuvą. Pradėjome abejose šalyse dairytis karjeros galimybių ir netrukus gavome pasiūlymų iš Lietuvos – man buvo suteikta galimybė atlikti profesūrą Kauno Technologijos universitete, o Lina gavo Doktorantūros skyriaus vadovės vietą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taigi, tapo aišku, kad Lietuva mūsų „nori“ labiau nei Italija.
Kaip čia jaučiuosi? Ačiū, visai neblogai. Savo gyvenime pakankamai blaškiausi, kad suprasčiau, jog nė viena šalis nėra rojus: visur yra gerų ir blogų dalykų, įskaitant ir Lietuvą. Esu labai patenkintas savo profesine aplinka, turime gražius namus, patinka Vilniaus kultūrinis gyvenimas, smagu stebėti, kaip Lietuva vis labiau atsitraukia nuo sovietinio mentaliteto ir tampa vakarietiška šalimi. O negatyvūs, liūdinantys dalykai – išplitusios alkoholizmo problemos, daug asocialių šeimų, apleisti vaikai, daug našlaičių, vis dar pasitaikantis rasizmas ir netolerancija kitiems, taip pat tai, kad Vilniuje – tikrai per daug mašinų. Kaip ir minėjau, nė viena šalis nėra rojus, tačiau bendrai pasvėrus, esu čia pakankamai laimingas.
Kaip šią šalį įsivaizdavote, kas nustebino, buvo ne taip, kaip tikėjotės?
Apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad ji turi labai stiprią krepšinio komandą. Kaip ir dauguma savo kartos (gimusių, kuomet dar egzistavo Tarybų Sąjunga) italų, turėjau stereotipą, kad Lietuva tėra trečdalis Lietuvos-Latvijos-Estijos – nelaikiau jos atskira šalimi. Kai pirmą kartą joje apsilankiau, supratau kaip klydau, ir kokios šios trys šalys skirtingos.
Mane šokiravo miegamieji rajonai – pilki apleisti sovietiniai pastatai atrodė bauginančiai. Viena yra skaityti apie Tarybų Sąjungos baisumus, kita yra savo akimis pamatyti, kur tai vyko, pačiam pajusti, kokia dvasia tuo metu gyveno žmonės.
Tačiau buvo ir malonių staigmenų: itin graži Lietuvos gamta, skaniausias pasaulyje alus ir super-greitas internetas – jo visuomet pasigendu keliaudamas.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Esu darboholikas, todėl dienas dažniausiai leidžiu prie savo darbo stalo Kauno technologijos universitete arba namuose Vilniuje, kasdien po kelias valandas praleidžiu traukinyje Vilnius-Kaunas, o laisvalaikį skiriu šeimai, kartais nueinu į kiną arba pasižiūriu futbolo varžybas per televiziją. Savaitgaliais nueiname į restoraną, smagu, kad juose atsiranda vis daugiau pasirinkimų vegetarams bei veganams.
Neseniai išleidote savo pirmąją grožinės literatūros knygą „Laiškai sūnui vegetarui“. Kas įkvėpė ją parašyti? Kokias tema joje paliečiate?
Su žmona priėmėme sprendimą, kad savo vaiką maitinsime vegetariškai. Tai daugiausiai lėmė etinės priežastys – norime jį išmokyti gerbti ir jausti empatiją gyvūnams, tačiau svarbus ir sveikatos aspektas – tai sveikesnė mityba tiek vaikams, tiek suaugusiesiams. Žinoma, labai jaudinomės, nes toks gyvenimo būdas nėra labai populiarus, bijojome, kad sūnus gali jaustis izoliuotas, pašiepiamas ar kritikuojamas, taigi po sūnaus gimimo praėjus keletui mėnesių pradėjau rašyti jam laiškus, kuriuose dalinausi savo žiniomis ir įsitikinimais, kodėl nusprendėme pasirinkti būtent tokį kelią ir kuo tai svarbu bei kodėl manome, jog pagarba ir empatija gamtai išspręstų galybę pasaulio problemų. Taigi, nors ši knyga atrodo kaip knyga apie vegetarizmą, tai iš tiesų knyga apie buvimą šiame pasaulyje. Žinoma, aš taip pat paliečiau įvairias tėvystės problemas.
Tai gimė kaip asmeninis tėvo-sūnaus projektas – tuo metu, kai rašiau, neketinau jo leisti. Tačiau kai keletą šių laiškų daviau paskaityti vienai bičiulei, ji iškart pasakė, kad tai privalo pasiekti daugiau žmonių. Ji netgi apsiėmė surasti leidyklą, kuri šiuos laiškus išspausdintų. Taigi, tęsiau projektą, ir 2014 m. šią knygą išleidau Italijoje, o šiemet – ir Lietuvoje.
23 metus buvote vegetaru, o prieš porą metų nutarėte tapti veganu. Gal galėtumėte paaiškinti, ką tai reiškia, kokių taisyklių laikotės ir kas paskatino žengti šį žingsnį?
Prisipažinsiu, tapti veganu iš vegetaro buvo gerokai sunkiau nei vegetaru iš mėsėdžio. Tiesiog, mėsa maiste yra labiau matoma, o pieno produktai ir kiaušiniai yra „gudrūs“ – tupi pasislėpę tavo šokolade, pyragėlyje, sriuboje... Privalai daug atidžiau sekti, ką valgai.
Veganizmo filosofija sako, kad jei iš tiesų rūpiniesi gamta ir gyvūnais, privalai vengti bet kokio jų išnaudojimo, ir, visų pirma, jų naudojimo maistui.
Pasaulyje daug problemų, ir daug kam atrodo, kad yra juk gerokai svarbesnių, nei šios, tačiau aš tvirtinu, kad ir patiems žmonėms pasaulis netaps švaresne, geresne, malonesne vieta gyventi tol, kol klestės nepagarba gyvybei. Žinoma, galime pakeisti mašinas į varomas elektra, rūšiuoti šiukšles, tačiau niekas nepadarys tokios teigiamos įtakos aplinkai, kaip gyvūninės kilmės produktų atsisakymas. Gyvūnų žudymas, resursų švaistymas, miškų naikinimas, vandens ir oro tarša, klimato atšilimas – kokią gamtosauginę problemą bepaimtume, pamatysime, kad prie jo stipriai prisidėjusi gyvulininkystė.
Mano mityba yra paprasta, mėgstu skaniai pavalgyti, ir ne visuomet taip sveikai, kaip norėtųsi. Turiu prisipažinti, kad nesu 100% veganas, nes daug keliauju ir kartais gauti veganiško maisto nėra galimybių. Pavyzdžiui, neseniai buvau Prancūzijoje – o dieve, ši šalis, niekuomet netaps veganiška! Konferencijos organizatoriai buvo labai „geranoriški“ ir dalyviams parūpino dviejų rūšių maisto – mėsos ir žuvies. Kalias dienas valgiau tik garnyrą, tačiau deja, ir jis nebuvo be pieno produktų ir kiaušinių. Taip pat retkarčiais neatsilaikau ir suvalgau pieniško šokolado ar tiramisu – jų trauka – nenugalima, tačiau dirbu ta linkme!
Su kokiais sunkumais susiduria tėvai, auginantys vaikus vegetariškai ar veganiškai? Kaip šiuos sunkumus įveikti?
Daugiausia iššūkių ateina iš visuomenės. Italijoje juokaujame, kad šalyje visi – futbolo treneriai, mat kai tik kokios varžybos, iškart visi turi patarimų kaip suformuoti komandą ar kokią žaidimo taktiką rinktis. O kai kalba pasisuka apie vegetarizmą ar veganizmą, staiga visi tampa mitybos specialistais! Staiga visi susirūpina, iš kur gauti baltymų, geležies ar B12, ir kas vaikui benutiktų, visuomet bus apkaltintas vegetarizmas/veganizmas. Vaikas peršalo? Žinoma, juk vegetariška dieta nualino jo imuninę sistemą! Nugriuvo žaisdamas su draugais? Žinoma, juk vegetarams sutrinka koordinacija! Iš tiesų kartais tampa juokinga... Taigi, didžiausia problema, kuri man kyla, – rasti kaip mandagiai pasakyti žmonėms, kad rūpintųsi savo reikalais.
O didžiausias patarimas, kurį galiu duoti tėvams, nutarusiems savo vaikus auginti vegetarais ar veganais, būtų: atsipalaiduokite – viskas bus gerai. Rūpinkitės savo vaiku, užtikrinkite, kad jo mityboje būtų pakankamai reikalingų medžiagų, tačiau tikrai nesijaudinkite, kad jis negauna mėsos – grikiuose, lęšiuose, pupelėse, avinžirniuose, brokoliuose yra keliasdešimt kartų daugiau būtinų medžiagų. Tai kalbu ne aš, o svarbiausia pasaulyje medicinos įstaiga – Pasaulio sveikatos organizacija. Ji tvirtina, kad augalinė mityba yra sveikesnė už mėsišką ir tinkama įvairaus amžiaus žmonėms: kūdikiams, vaikams, paaugliams, suaugusiesiems, nėščiosioms, senyvo amžiaus žmonėms, sportuojantiems. Jei kokie nors konservatyvūs gydytojai sako, kad jūs neteisūs, priminkite jiems, kad Pasaulio sveikatos organizacija jums – didesnis autoritetas. Paskaitą „Veganizmas: idėja ir idealas“ skaitysiu „Vegfest LT“ kalėdinėje mugėje.
Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų išbandyti augalinę mitybą, tačiau dėl kokių nors priežasčių susilaiko?
Svarbu, kad jie suprastų kas juos sulaiko, ko jie bijo. Tai, kad augalinė dieta nebus pakankamai sveika? Bet tai patvirtina visos pagrindinės pasaulio sveikatos institucijos. Kreipkite dėmesį ne į tai, ką kažkur nugirdote, o į faktus. Na po velniais, tiesiog laikykitės ramiai ir priimkite evoliuciją.
Bijote, kad maistas nebus pakankamai skanus ar kad nebus ką valgyti? Nuėję į restoraną užsisakykite vegetariško ar veganiško maisto, jei turite taip besimaitinančių draugų, užsukite pas juos į svečius – jie tikrai apsidžiaugs, jei paprašysite jų ką nors jums pagaminti. Yra krūvos receptų knygų ir interneto šaltinių – susiraskite bent vieną ir paeksperimentuokite. Patyrinėkite ką siūlo perkybos centrai, sveiko maisto krautuvėles ir turgūs: būsite nustebę kiek daug tinkamų produktų galima rasti.
Ar mėgstate sukiotis virtuvėje? Kokiais patiekalais palepinate šeimą ir svečius? Kokių taisyklių laikotės virtuvėje?
Mėgstu gaminti. Nesu labai rafinuotas kulinaras ir itin įmantrių patiekalų negaminu, bet svečiai tikrai neliks nusivylę. Esu kilęs ir darbininkų šeimos, todėl aukštos klasės virtuvė manęs nejaudina. Man patinka paprasti populiarūs patiekalai. Esu makaronų patiekalų specialistas! Mano svečiai mėgaujasi risotto su grybais, Apulijos ausytėmis su brokoliais, juostelėmis su raudonuoju vynu, morkomis ir cukinijomis, spagečiais su česnaku, aliejumi ir čili, lakšteliais su avinžirniais – visi šie patiekalai yra skirtingi, prašau nevadinti jų visų makaronais!
Kalbant apie mėsos patiekalų veganizavimą, niekas negamina geresnių Bolonezijos makaronų su sojos mėsa, nei aš! Kiek kartų apgavau savo svečius, įtikinęs juos, kad valgo tikrą mėsą!
O taisyklė, kai gaminu, yra viena – nesimaišykite po kojomis, kai gaminu! Nekenčiu, kai žmonės malasi aplinkui bandydami atspėti ką gaminu, ar bandydami patarti. Lauk iš virtuvės ir sugrįžkite tik kai maistas bus ant slato!
Kaip su žmona dalijatės namų ruošos darbus? Ar laikote save tradicine šeima?
Mano žmona čia sakytų, kad ji namuose daro daugiau, nei aš (o aš nesutikčiau, tačiau tik trumpam), tačiau galvoju, kad darbų pasiskirstymas vyksta pagal tai, kas ką geriausiai išmano. Pvz., maisto gaminimas ir apsipirkimas yra mano specializacija. Tačiau kalbant apie sūnų abu darome tiek pat ir nėra nė vieno dalyko, kurio kuris nors iš mūsų negalėtų.
Taigi, nesame labai jau tradicinė šeima, ypač, jei žodis „tradicinė“ reškia, kad žmona daro viską, o vyras – nieko.
Ko labiausiai ilgitės iš Italijos?
Ilgiuosi keletos žmonių, ypač poros gerų draugų. Labai ilgiuosi ir šviežių vaisių bei daržovių (Lietuvoje jų galima gauti tik vasarą, o Viduržemio jūros regione – ištisus metus). Labai ilgiuosi ir itališkų filmų (Lietuvos kino teatrai jų beveik nerodo) ir šiek tiek – futbolo (žinoma, gelbsti internetas). Kartais ilgiuosi gimtosios kalbos, ypač juokauti gimtąja kalba. Kai mano knyga buvo verčiama, būtent juokelius išversti buvo sunkiausia.
Būti pasaulio piliečiu turi savo kainą, tačiau tai, ką gauni, – verta, ir dėl savo pasirinkimo niekuomet nesigailėjau.
Kalbino Miglė Šalavičiūtė
