Portreto štrichai
Gimė 1971 lapkričio 13 Vilniuje. Zodiako ženklas – Skorpionas. „Esu labai nesukalbamo charakterio.“
Studijavo germanistiką Vilniaus universitete.
Šeima. Žmona Goda ir dvi dukros – Kotryna ir Austėja.
Hobis. „Fotografija. Man patinka fotografuoti, fotografuodamas dar ir pamedituoju.“
Geriausias kadras. „Tas, kuris dar nepadarytas – kitas, būsimas.“
Fotografas, kuris įkvepia. „Skirtingais laikotarpiais įkvepia skirtingi žmonės. Šiuo metu labai žavi Ramūno Danisevičiaus kūryba.“
Įdomiausia žmogaus savybė. „Smalsumas. Jis veda mus pirmyn. Juk smalsu sužinoti vis naujus dalykus.“
Patarimas. „Būk savimi. Tai geriausia, ką gali padaryti.“
Istorijos etapas. „Norėčiau atsidurti tolimoje ateityje, kai dirbtinis intelektas ims užkariauti žmoniją.“
Geriausios atostogos. „Trumpa keturių dienų išvyka į kosmopolitinį Stambulą.“
Metų laikas. „Ruduo.“
Knyga ant spintelės prie lovos. „Kuri nors iš Johno Irvingo knygų.“
Įspūdį padaręs filmas. „Man patinka siaubo filmai. Labiausiai įstrigęs – „Projektas: Bleiro ragana“.
Muzika, kuri priverčia širdį virpėti. „Sunkusis metalas.“
Spalva. „Mėlyna. Ji man primena, kad kartais reikia pakelti akis nuo žemės.“
Tai, ką darote, galima pavadinti socialiniu tyrimu. Vilniaus gatvės tam – puiki medžiaga. Kaip ir atsiliepimai apie nuotraukas feisbuke. Tikras pakantumo ir tolerancijos testas.
Aš tose diskusijose nedalyvauju, apskritai mažai reiškiuosi interneto erdvėje. Diskusijai man būtinas kitas žmogaus, jo balsas ir akys, tik taip galėčiau apginti savo poziciją ir nuomonę. Štai kodėl visi rašymai internete atrodo beprasmiai, lengvai paklystantys tarp kitų komentarų. Taigi tegu kalba kiti, tegu diskutuoja apie mano nuotraukas. Man smagiau stebėti. Puikiai suvokiu: jei noriu daryti tai, kas patinka, turiu pasirengti kritikai.
Kuo Jus dažniausiai kaltina?
Patyčiomis, rasizmu, homofobija, nebuvo kol kas tik neapykantos žydams. Daugybė žmonių slysta paviršiumi, o tai tik dar kartą įrodo, kokią didžiulę įtaką gali daryti žmonėms tik nuotraukų komentarais formuodamas nuomonę apie save. Įdedi nuotrauką, kurioje – mama su dviem vaikais ir atokiau stovintis vyras, ir žmonės tau paaiškina, kad tyčiojiesi iš tų, kurie galbūt uždirba mažiau nei vidutiniškai, ir šitaip nuvertini šeimą apskritai. Daugybė žmonių linkę istorijas sugalvoti patys.
Man nesvarbu, tegul fotografuoja. Nemanau, kad kiti pavagia mano sielos dalelę, kai nuspaudžia fotoaparato mygtuką. Netikiu tuo.
Buvote vakarėlių, mados renginių fotografas, šiandien manekenes ilgomis kojomis pakeitė Vilniaus stoties rajono prostitutės juoda juosta uždengtomis akimis.
Vilniuje, prie stoties, baisu. Prie senų garažų radau narkomanų tašką, po kojomis mėtėsi adatos, panaudoti švirkštai. Regis, pats Vilniaus centras, o policininko – nė vieno, nors esu visiškai tikras, kad jie puikiai žino, kur tas taškas yra. Sostinės gatvėse policininkų atsiranda tik tada, kai koks nors baras viršija darbo laiką, dieną jų su žiburiu nerasi.
Kaip užklydote į stoties rajoną. Ko ten ieškojote?
Aš nuolat vaikštau centre ir aplink jį. Pagaliau supratau, kad noriu perteikti tai, kas vyksta gatvėse. Ten, kur nėra glamūro. Kiekvienas miestas turi savo žaizdų, o kiekvienas žmogus vertas istorijos. Kartais istoriją pasakoja jo stilius, apranga, kartais – veikla. Pamenate Vilniaus gatvėmis bėgiojusį pusnuogį sveikuolį? Visi jį lyg ir matydavo, tačiau niekas nežinojo, nei kas jis, nei kodėl bėgioja pusnuogis. Kai nufotografavau, paaiškėjo, kad tas vyras – neįtikėtinai įdomi asmenybė.
Argi ne keista, kad žmones skirstome į paprastus ir nepaprastus?
Skirstome, nes norime, kad apie nepaprastus kalbėtų, dirbtinai kuriame visuomenės pažibas, stengiamės, kad visi išgirstų jų istorijas, tačiau įdomių istorijų turime kiekvienas.
Jūsų juk irgi nepaprasta: baigėte germanistiką universitete, fotografija – tik hobis?
Kai žmonės manęs paklausia, kaip pradėjau fotografuoti, visada juokauju: „Sugalvojau tokį būdą judėti, kad pernelyg ilgai neužsisėdėčiau prie stalo.“ Kai kurie važiuoja žvejoti į Norvegiją, o aš imu fotoaparatą ir einu į gatves. Žvejoti man būtų pernelyg nuobodu.
Vaikystėje svajojau tapti girininku, tačiau į miškininkystę neįstojau. Vokiečių kalbos mokiausi dar mokykloje, mano mama – vokiečių kalbos mokytoja, taigi ilgai nedvejojęs pradėjau studijuoti germanistiką. 1995-aisiais įkūriau vertimų įmonę, savo malonumui iš vokiečių kalbos versdavau įstatymus. Tuo metu Lietuvoje buvo tikros teisės aktų džiunglės, pamaniau, kad investuotojams Lietuvos teisės aktai tikrai praverstų. Taip ir buvo.
Daugiau nei prieš septynerius metus su bendradarbiu nuėjome į fotografijos kursus, kuriuos rengė fotomenininkas Remigijus Zolubas. Susidomėjau, nuo tada su savimi nešiojuosi fotoaparatą.
Ar gali būti, kad pirmuosius žingsnius į pramogų pasaulį Jums padėjo žengti jaunesnysis brolis Vilius – grupės „Skamp“ dainininkas?
Brolis su mama išvyko į Vokietiją, ten baigė mokyklą, susipažino su „Skamp“ nariais. Kai pradėjo groti, eidavau į jų koncertus, būdavo, kad ir pasirašinėdavau už brolį. Ar Viliaus populiarumas man padėjo? Gal labiau – bendri draugai. Iš jų gaudavau informacijos, kokie vakarėliai vyksta mieste.
Tarp mūsų – septynerių metų skirtumas, bet vis dar esame labai panašūs. Vaikystėje, pamenu, sėdėjau ant kelio stulpelio Buktos kaime, priėjo paštininkė, įteikė man atviruką ir pasakė: „Nu, va, Vincukai, atnešė tau gandras broliuką.“ Mane visada kankino klausimas, iš kur ji žinojo apie brolį, jei atviruką gavau aš. Vilius visada bus mano jaunesnysis brolis, jaučiu pareigą juo rūpintis.
Ar kada esate skaičiavęs, kiek nuotraukų padarėte?
Gal kokius 15 ar 20 tūkstančių. Per dieną padarau po 80–200 kadrų, iš jų išsirenku 20, kurie galėtų būti paskelbti. Atsisėdu vakare, pasileidžiu garsiai muziką ir peržiūrinėju nuotraukas. Tiesą sakant, jei būčiau žinojęs, koks darbas manęs laukia, gal nebūčiau pradėjęs.
Norėdamas tapti profesionalu, privalai išsiskirti iš kitų. Man patinka fotografuoti žmones, nes jie reaguoja į fotografą. Tas judrumas ir dinamika „veža“. O dar įtraukia drąsos faktorius, kai išdrįsti pakelti tarpininką tarp savęs ir žmogaus. Tą akimirką tampi labai pažeidžiamas, adrenalinas smogia į galvą. Gatvės fotografija tuo ir žavi, kad negali nuspėti, kas įvyks po to, kai nuspausi fotoaparato mygtuką.
Kai žmonės manęs paklausia, kaip pradėjau fotografuoti, visada juokauju: „Sugalvojau tokį būdą judėti, kad pernelyg ilgai neužsisėdėčiau prie stalo.“
Tai kas įvyksta?
Dar geresnė nuotrauka! Fotografuoji dar, dar ir dar, nes geriausia nuotrauka nepadaryta. Būna dienų, kai nepavyksta rasti herojų, būna, kad žmonės pasako „ne“, būna, prieina patys. Su tuo reikia susitaikyti. Kaip ir su tuo, kad praeiviai gatvėje man cituoja privatumo pažeidimo įstatymus. Tegu patys tuos įstatymus ir skaito. Esu viešoje vietoje – gatvėje, jokių įstatymų nepažeidžiu. Pamenu, kartą nufotografavau ant suoliuko sėdinčius ir rūkančius į telefonus įnikusius žmones.
Vienas mane susirado ir sako: „Ar bent įsivaizduoji, kiek problemų man pridarei? Turėjau aiškintis, nes niekas nežinojo, kad rūkau.“ Bet aš irgi nežinojau! Nesusipratimų būna visokių, tačiau konfliktų ir kumščių išvengiu. Kiekvieną kartą pasiėmęs fotoaparatą į gatves stengiuosi eiti be baimės.
Vakar netyčia įlindau į landynę, kurioje mėtėsi švirkštai, į krūvą buvo suversti skarmalai, gal toje krūvoje kas nors ir miegojo. Užėjau ten vedamas smalsumo, norėdamas pamatyti, ko nematau kasdien. Klausiausi, ar už nugaros kas nešnara. Tai buvo tarsi gerų kadrų medžioklė.
Staiga sužinai, kad tavo mieste verda gyvenimas, apie kurį net nenutuoki, ir jau tikrai nenorėtum ten atsidurti. Tos mergaitės, kurias fotografavau prie stoties, žiūrėjo tiesiai į kamerą ir nieko man nesakė. Nieko nauja turbūt ir nepasakytų: esu viena, turiu vaiką, reikia kažkaip laikytis... Arba – neturiu dokumentų, todėl negaliu dirbti. Tradicinės istorijos. Ir visa tai vyksta šalia mūsų, mieste, vidury dienos. Pagalvoji – jei policija dirbtų deramai, nevaikštinėtų tos merginos gatvėmis ir niekas nepardavinėtų kontrabandinių cigarečių prie pat Halės turgaus.
Kiekvienu paros metu Vilnius turi daug skirtingų veidų. Tie veidai – žmonės.
Kokie dalykai Jums jautriausi, kas labiausiai jaudina?
Tai, kas jaudina visus: tautų kraustymasis, socialinės problemos, žmonės, atrodantys ne taip kaip visi, kainos, pajamos, terorizmas. Liberalių pažiūrų atstovai stengiasi nejautrinti visų šitų dalykų, tačiau jei bent kiek kritiškai į visa tai reaguoji, tylėti negali. Tyla tik skatina piktavalius vykdyti savo misijas. Visuomenės sluoksniai interneto erdvėje matyti labiau nei gatvėje. Dienai baigiantis, mieste nedaug sutiksi vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių – vakarai sostinėje daugeliui vyresniųjų tiesiog neįperkami. Tuo mes skiriamės nuo užsienio.
Kiekvienu paros metu Vilnius turi daug skirtingų veidų. Tie veidai – tai žmonės. Jie kitokie kiekviename rajone. Kai užsienio televizijos rengia reportažus apie Lietuvą, žurnalistai būtinai apsilanko turguje. Būtent jis atspindi tikrąjį miesto veidą. Turgus pas mus – senatvė, skurdas, kontrabandinės cigaretės ir bulvės. Apsiperku čia kiekvieną savaitę ne tik todėl, kad parneščiau namo produktų, bet ir kad pajusčiau miesto pulsą. Vilniaus Šnipiškės, Naujininkai, stoties rajonas – lobis fotografams.
O kur renkasi gražūs žmonės?
Grožis įstringa neilgam. Sąmoningai duodu žmonėms grožio, dedu stilingų žmonių nuotraukas. Jei kasdien rodytum vien tamsiąją miesto pusę, akis priprastų, ir niekas nebereaguotų. Grožis tarsi paryškina blogį, liūdesį, vargą. Girta basa mergina Gedimino prospekte... Esu sutikęs ją ne kartą ir ne du, žinau, kad toks pasivaikščiojimas – jau jos gyvenimo būdas. Įdedi nuotrauką, kurioje minia atsukusi jai nugarą, ir iškart – pasipiktinimo banga: gal jai reikia pagalbos, ar paklausei jos? Paklausiau, jau seniai paklausiau... Tie komentarai, pasipiktinimo šūksniai mane verčia tęsti, ką darau. Rodyti žmonėms dalykus, kuriuos jie ne visada norėtų matyti.
Kaip gatvėje renkatės savo modelius?
Gatvėje matai viena, nuotraukoje – visai ką kita. Štai todėl kartais tarp grožybių renkiesi keistybes. Geriausia nuotraukas palikti iki ryto, atsikėlęs pagalvoji, kad ne taip jau čia įdomu, kaip atrodė vakar. Man patinka Vilniaus Užupis, Šv. Stepono, Raugyklos gatvės. Jos gyvos, jose gali sutikti išskirtinių žmonių. Esama tokių, kuriuos sutinki tik vakarais, išsipusčiusius. Aš žinau daug žmonių, pažįstu mažai. Sudėtinga valdyti tas pažintis, nes vienas greitai nustelbia kitos. Ir ankstesnės staiga tampa tik gatvėje matytais veidais.
Man patinka stebėti gyvenimą. Fotografuoti vyrus, moteris, vaikus, už rankų susikibusius senukus, nors tai ir labai retas vaizdas. Žaviuosi žmonių tarpusavio ryšiu. Štai, Turkijoje žmonės nebijo rodyti savo meilės ir šiltų jausmų vieni kitiems. Tėvai – vaikams, mylimieji – mylimiesiems. Nuostabūs tie jų prisilietimai, kūno kalba. Pas mus atstumą kartais gali jausti net tarp pačių artimiausių. Tarsi švelnumas būtų gėda.
Prierašai prie nuotraukų retai atskleidžia tikrąsias mano pažiūras, bet tai, ką parašau, duoda daug peno diskusijoms ir aršioms kovoms viešojoje erdvėje.
Sąmoningai dedu stilingų žmonių nuotraukas. Jei kasdien rodytum vien tamsiąją miesto pusę, akis priprastų, ir niekas nebereaguotų.
Ar, pradėjęs fotografuoti gatvėje, sužinojote ką nors nauja apie lietuvius?
Kad mes vis dar labai bijome išsišokti, išsiskirti. Turėti kitą nuomonę arba ją reikšti aštriau. Kalbėti kitaip, nei kalba visi, nepaklusti standartams.
Sužinojau, kad lengvai klijuojame etiketes, kad dažniausiai pasikliaujame pirmu įspūdžiu. Visa tai be galo įdomu stebėti, o baisiausia, kad netgi neturėdamas įrankių galiu manipuliuoti, kurti istorijas. Taip lengva! Galima tik įsivaizduoti, kaip dirba profesionalai, kaip jie keičia žmonių mąstymo kryptį. Ypač prieš tokius svarbius įvykius kaip rinkimai reikia žmones šviesti, aiškinti jiems, kad negalima pasiduoti manipuliacijoms.
Tiek daug fotografuojate, pažįstate tiek daug žmonių, netgi žinote savo herojų kelius ir klystkelius... Ar kartais nesijaučiate gyvenantis kitų gyvenimus?
Kartais būna, bet vakare, palikęs fotoaparatą ir kompiuterį, atsiriboju. Žinoma, kai kurias istorijas prisimenu. Štai Bernardinų parke pirmą dieną po rekonstrukcijos prie manęs priėjo vyras. „Žinai, turėjau ateiti čia su savo žmona, bet ji šios dienos nesulaukė. Palaidojau prieš porą dienų“, – pasakė jis man, o aš pagalvojau, kad kiekvieno mūsų gyvenimas unikalus, todėl turiu reaguoti atsargiai.
Ar Jums pačiam patinka fotografuotis?
Man nesvarbu, tegul fotografuoja. Nemanau, kad kiti pavagia mano sielos dalelę, kai nuspaudžia fotoaparato mygtuką. Netikiu tuo.
