Kalbėti apie lyderystę be asmeninės istorijos sunkiai įmanoma. Kaip
nutiko, kad atsidūrėte skaičių pasaulyje?
Tikslieji mokslai visada neblogai sekėsi, matematika buvo stiprioji mano pusė. Užaugau netipiškoje aplinkoje. Ji tarsi buvo itin moteriška – mama, trys seserys, tačiau abu tėvai dirbo vadovaujamus darbus ir nuolat mums kartojo: viskas įmanoma, gali pasiekti, ką tik nori, nereikia riboti norų ir svajonių – tau tikrai pavyks. Seniai, dar visai vaikystėje, svajojau tapti gydytoja, man atrodė nuostabu padėti žmonėms. Aukštesnėse klasėse įtraukė magiškas skaičių pasaulis – tikslieji mokslai ėjosi lengvai ir greitai.
Finansų sritis visiškai pakerėjo, kai išvykau mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Bankininkystė pasirodė esanti toji sritis, kurioje galėjau realizuoti save. Ypač traukė finansų rinkos, o pirmasis darbas nedideliame JAV banke tik patvirtino mano mintis. Po dešimties mėnesių darbo atsirado galimybė į finansų rinkas įsigilinti labiau. Daug ko tada nesupratau – investavimas, akcijos, obligacijos. Užaugau sistemoje, kur tai neegzistavo. Tad atsirado naujų žinių, naujų patyrimų galimybė. Supratau, kad mano vieta – skaičių rojuje, kur viskas nuolat kinta, juda į priekį.
Baigusi mokyklą įstojote į Taline esantį tarptautinį Konkordijos universitetą. Anuomet lietuviams tai buvo galimybė paragauti kitokių žinių. Ar manote, kad būtent tarptautiniai mokslai Jus nuvedė tuo keliu, kuriuo dabar einate?
Tai tėtis paragino važiuoti į Taliną. Laikraštyje perskaitė straipsnį apie Konkordijos universitetą, jam pasirodė, kad turiu išbandyti naujas galimybes. Buvo 1995 metai, daugelyje Lietuvos aukštųjų mokyklų vis dar egzistavo sovietinės tradicijos, nebuvo dėstytojų, kurie būtų galėję studentams išdėstyti naują požiūrį į besikeičiančias verslo sąlygas. Į Konkordijos universitetą suvažiavo dėstytojai iš Jungtinių Valstijų, studijos vyko anglų kalba. Buvo sunku – atrodė, kalbą moku, tačiau ką dėstytojai pasakojo per pirmąsias paskaitas, suprasti buvo sunku.
Mūsų kurso studentai buvo paskutiniai, kurie turėjo galimybę tęsti magistro studijas JAV Konkordijos universitete Viskonsine. Paraginta šeimos, nusprendžiau toliau studijuoti. Pamačiau kitokį pasaulį, atsidūriau kitoje kultūroje. Ir man tai labai patiko.
Amerika – galimybių šalis, juk taip?
Gyvenau joje aštuonerius metus, dviejose srityse apgyniau magistro laipsnį, susilaukiau dviejų vaikų ir padariau karjerą – nuo darbo prie langelio mažame banke iki padalinio vadovės pareigų.
Ar šiandien galite atsakyti į klausimą, kodėl vienos moterys padaro karjerą, o kitos taip ir prasėdi visą gyvenimą prie langelio mažame banke?
Neabejoju, skirtingus kelius nulemia vidinė motyvacija ir asmeninės vertybės. Visada norėjau eiti toliau. Negaliu sakyti, kad buvo lengva: emigrantė, užsienietė – privalėjau užsidirbti palankumą. Dariau viską, ką tik galėjau, – mokiausi, laikiau egzaminus licencijoms gauti. Kad būčiau įvertinta, turėjau būti kur kas geresnė nei visi aplinkui. Nors ir kokia Amerika yra laisva šalis, sąlygos daryti karjerą ten skirtingos. Vieni į atvykėlius žiūri pozityviai, kiti – negatyviai. Kai kurie stebėjosi: kaip nuostabu, tu moki kalbų, pažįsti pasaulį. Tačiau buvo situacijų, kai turėjai verstis per galvą, kad būtum pastebėtas.
Kartu su manimi pirmame darbe buvo amerikietė administratorė. Ji turėjo identiškas sąlygas, kaip ir aš. Žiūrėdavau į ją ir galvodavau: na, kaip taip nieko nenorėti?! Regis, ji ne dirbo, o egzistavo prie darbo stalo tuo metu, kai aš dienomis dirbau, vakarais lėkiau pas vaikus, naktimis mokiausi. Niekaip negalėjau atsakyti į klausimą, kodėl ji nė piršto nepajudina, o aš atiduodu visas jėgas?
Nežinau, kaip tai merginai sekasi šiandien, bet tuomet supratau, kad žmonės ir jų norai – skirtingi.
Jūsų sūnui Danieliui – penkiolika, dukrai Dianai – keturiolika. Ką jiems kalbate, kai klausia apie sėkmę?
Stengiuosi ugdyti jų atsakomybę. Dabartinių vaikų atsakomybės jausmas gerokai susilpnėjęs, ir man tai ne visai patinka. Padaryti tai, ką turi padaryti, – nepaprastai svarbu, užtat namie vaikams esu paskirsčiusi darbus. Tačiau ugdyti kūrybiškumą lygiai taip pat svarbu, kaip ir atsakomybę. Mokyklų sistema Lietuvoje kol kas nėra orientuota stiprinti šią savybę, ypač svarbią ateities žmonėms. Mokykloje vaikai gauna daug žinių, o kūrybiškumo, gebėjimo naudotis šiuolaikinėmis sistemomis galėtų būti mokomi daugiau.
Kaip tik galėdama vaikų kūrybiškumą stengiuosi kurstyti namuose. Sūnus domisi programavimu, lanko papildomus kursus. To, ką duoda mokykla, šiandien dažnai nėra pakankama, nebūtina kalti dalykų iš mokyklos programos, kad žinotum ir mokėtum daugiau. Kalimo modulį aš keisčiau kūrybiškumo paieškomis. Taip pat daugiau dėmesio mokykloje skirčiau bendravimui, socialiniams įgūdžiams. Daug kalbuosi su savo vaikais, negaliu tvirtinti, kad mums viskas puikiai sekasi, einame eksperimentų keliu, tačiau labai stengiuosi ugdyti nepriklausomus, atsakingus žmones. Pasirinkimų jų gyvenime bus galybė, juk mūsų visų ateitis keičiasi nepaprastai greitai. Labai gali būti, kad ir jie, ir kiti jauni žmonės profesiją keis keletą kartų. Nereikia to bijoti.
Ar tiesa, kad į Lietuvą grįžote dėl vaikų?
Svarstyti, kad verta grįžti, pradėjau tuomet, kai reikėjo juos leisti į mokyklą. Stebėjau panašaus amžiaus vaikus Amerikoje ir mačiau, kad jie ugdomi kitaip: jokios atsakomybės, perdėtas galimybių ir pasiekimų vertinimas, nuolatinis gyrimas už minimalius pasiekimus. Tikrai norėjau, kad mano vaikai augtų lietuviškoje aplinkoje, nepamirštų savo šaknų, kad įvertintų savo tautos stiprybę, – jos nematome būdami čia, bet ji atrodo labai didinga toli nuo Lietuvos. Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku. Ir dukra, ir sūnus turi dvigubą pilietybę, dažnai sako, kad Amerika – taip pat jų gimtinė, kad norėtų ten mokytis. Palaikau jų svajones, tegu važiuoja, pasisemia žinių, patirties, o paskui grįžta. Neabejoju, jog Lietuvos trauką jie vis tiek jaus, kad ir kurioje šalyje gyventų.
Kaip šiandien apibūdintumėte savąjį lyderio kelią. Koks jis buvo?
Daugybė darbo. Aš labai daug dirbau, niekuomet neleidau sau atsipūsti. Kai mokslai artėdavo prie pabaigos, iškart galvodavau, kad kurioje nors srityje privalau didinti krūvį. Reikia dviejų mėnesių, kad gaučiau licenciją, laiko nėra, vaikai maži, reikalauja dėmesio, o dar magistro darbas ant stalo. Nugvelbi keletą valandų iš nakties, pasimokai, nes supranti, kad vėliau prie to, ką dabar praleisi, bus dar sunkiau grįžti. Niekada nieko neatidėliojau, maksimaliai išnaudojau visas galimybes, atidaviau visą energiją, netaupiau savęs. Ne rytoj, ne po dešimties metų, o šiandien. Tokio požiūrio laikausi iki šiol – čia ir dabar maksimaliai. Visada dirbau ten, kur patinka, ir dariau tai, kas patinka, – rezultatą anksčiau ar vėliau pamatai, jei esi užsispyręs, nevengi atsakomybės. Niekada nesvajojau apie poziciją, kurią turiu dabar, bet visada žinojau: jei ką darysiu, būsiu pati geriausia. Neabejoju, kad būtent šis gyvenimo planas padėjo nemažai pasiekti karjeros kelyje.
Supratau, kad mano vieta – skaičių rojuje, kur viskas nuolat kinta, juda į priekį.
Ar tame gyvenimo plane lieka laiko atostogoms, pabūti su savimi?
Kai darai, kas patinka, nebereikia labai daug laisvo laiko, į priekį veda mėgstama veikla. Išduoti gali tik fizinės galimybės, kiekvienas mes jų turime limituotai – vieni daugiau, kiti – mažiau. Esu stiprios energijos žmogus, tačiau kartais pajuntu, kad kūnas pavargsta, jam būtinas poilsis. Jau kelerius metus laikausi taisyklės: vos pajutusi nuovargį planuoju atostogas, nelaukiu, kada riba bus peržengta. Net ir tuomet, kai atitrūksti trumpam, kūnas ir protas pailsi. Svarbiausia mano veikla tuomet – vaikai. Mūsų ryšys stiprus, būdama su jais nusimetu darbo rūpesčius, pasineriu į jų gyvenimą. Man patinka skaityti, bet nemeluosiu – dažną vakarą atsiversti knygos neleidžia nuovargis.
Mėgstu planuoti. Darbus, atostogas, išvykas. Esu tikra, kad planavimas palengvina gyvenimą.
Jūsų gyvenime būta poelgių, kurių pati iš savęs nesitikėjote?
Aš nuolat darau tokius žingsnius! Ir man tikrai nerūksta drąsos. Vis dėlto drąsiausias žingsnis buvo ateiti į dabartinę poziciją, tapti didelio banko valdybos pirmininke. Man teko peršokti keletą laiptelių – nebuvusi valdybos nare, tapau valdybos pirmininke. Tam tikrai reikėjo drąsos, laimė, aplink buvo daug puikių žmonių, kurie įkvėpė, palaikė ir ragino. Kai tave pastebi žmonės, kurie tau svarbūs, drąsos atsiranda dar daugiau.
O drąsos man reikėjo nuolat. Ir tada, kai išvykau į Estiją studijuoti, ir kai pasiryžau skristi už Atlanto. Kišenėje turėjau dešimt tūkstančių dolerių, sumokėjau už mokslus, nusipirkau automobilį ir nieko neliko. Teko ieškotis darbo: prižiūrėjau vaikus, vedžiojau šunis, važinėjau pas vieną mamą, kuri augino keturis mažus vaikus. Jie buvo tokie aktyvūs, kad mama palikdavo juos man, o pati užsidarydavo antrame namo aukšte, kad galėtų ramiai pabūti. Įgijusi tokios patirties greitai supratau: sieksiu karjeros pagal išsilavinimą. Kai tik sulaukiau leidimo dirbti, nuėjau į banką. Tai buvo ypatinga vieta, padedanti žmonėms įgyvendinti svajones, – kurti verslą ar naujus namus.
Kiek karjeros laiptelių teko užlipti, kol atsidūrėte ten, kur esate dabar?
Banke pradėjau nuo žemiausios pozicijos klientų aptarnavimo srityje, metus atlikdavau paprasčiausius pavedimus, vėliau dirbau asistente vertybinių popierių skyriuje, banko operacijų specialiste, paskui – padalinio vadove. Grįžusi į Lietuvą, veiklą pradėjau vienoje Estijos įmonėje, keletą metų vadovavau departamentui „Finastoje“. Pradžia Lietuvoje nebuvo lengva – nors Amerikoje įgyta patirtis ir žinios apie finansų rinkas buvo vertingos, jaučiau nepatiklius žvilgsnius ir neįprastą santūrumą. Kartais atrodydavo, tarsi kai kurie aplinkiniai norėtų man pasakyti: pradėk nuo žemai, pernelyg aukštai šoki, tavo pozicija per aukšta, pirmiausia įrodyk savo vertę Lietuvoje. Tai buvo laikas, kai finansų investavimo veikla nebuvo plačiai paplitusi, rinkose buvo nemažai pelno, daug kas vaikščiojo su aukštomis kepurėmis, manė viską suprantantys, esantys labai protingi ir jokios papildomos kompetencijos jiems nereikia. Niekaip negalėjau su tokiu požiūriu susitaikyti.
Jei jautiesi savo kailyje ir žinai, kad eini savo keliu, nekreipk dėmesio į kitus. Nes kitas tu niekuomet nebūsi.
Atvykusi į Lietuvą aiškiai žinojau, ko noriu: kurti naują veiklą, dirbti tarptautinėje įmonėje, bendrauti anglų kalba ir gauti atlyginimą eurais. Radau vietą, kuri visa tai atitiko, o patirtis, įgyta pradžioje, daug išmokė. Supratau: netgi tada, kai tau sako, kad ką nors darai blogai, nepasiduok, svarbiausia – tikėti savo jėgomis, eiti pasirinktu keliu. Reikia tik kantrybės ir anksčiau ar vėliau viskas stosis į savo vietas.
Mano patirtis rodo: jei nori būti lydimas sėkmės, pirmiausia palaikyk pats save, kitų palaikymas tau nebūtinas. Jei jautiesi savo kailyje ir žinai, kad eini savo keliu, nekreipk dėmesio į kitus. Nes kitas tu niekuomet nebūsi. Strategija „Norėčiau būti kaip jis“ nėra gera. Gera strategija, kai gali tvirtai sau pasakyti, ko nori, – naujų iššūkių, naujų potyrių, naujų galimybių.
Pareigos įpareigoja. Kaip jas gavus neprarasti realybės jausmo, nesusireikšminti?
Ne itin daug žmonių mane pažįsta, nesu labai viešas žmogus. Tereikia apsimauti džinsus ir galiu pranykti minioje. Tai – didžiulis komfortas. Pareigos – laikina. Vieną dieną esi vadovas, kitą gali neturėti jokių pareigų, būtų naivu tai sureikšminti. Amerikoje paprastumo daugiau – esu mačiusi labai turtingų, bet labai paprastai atrodančių žmonių. Neabejoju, tai man padėjo formuoti savąjį įvaizdį. Ir susireikšminti man jau vargu ar pavyks.
Lyderystė turi prasmę, nes...
...nes lyderiai formuoja visuomenę, ateitį. Nuo lyderių priklauso mūsų visų ateitis.
Jūs esate iš tų vadovų, kurie daug bendrauja su darbuotojais. Ar komunikacija lyderiui svarbi?
Grįžtamasis ryšys iš aplinkinių – nepaprastai vertingas. Darbas JAV man padėjo tai suvokti. Atostogaudama per gimtadienį gavau vaizdo sveikinimą iš savo komandos. Galiu persakyti, ką man sakė, kaip mane apibūdino: energinga, drąsi, ambicinga, turinti polėkio ir sugebanti į jį įtraukti kitus, visada palaikanti ir mėginanti suprasti. Jų žodžiai atitinka realybę – santykiai tarp žmonių yra viskas, labai svarbu juos išlaikyti gerus ir neprarasti humoro jausmo net sunkiausiose situacijose. Amerikoje teko dirbti didžiojo rinkų lūžio laikais, bendraudavau su klientais, kurie prarado pinigus. Tačiau net ir toje negatyvioje aplinkoje stengdavomės pajuokauti, pažvelgti į situaciją iš kito kampo. Darbe besiklostantys santykiai yra labai svarbūs. Bus geri santykiai darbe – bus geri ir rezultatai. Stengiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, tai suvoktų.
Kas yra gera komanda?
Dabartinė mano komanda, kurioje – daugybė profesionalų, kūrybiškų žmonių, turinčių savo nuomonę ir sugebančių ją apginti. Veržlių, drąsių, degančių noru įgyvendinti pokyčius. Džiaugiuosi, kad visi turime tą patį tikslą ir mus vienija šiltas darbo klimatas.
Kokios dar patirties parsivežėte iš JAV? Ar ten kada teko pajusti, kad vyrai moterų sugebėjimus vertina mažiau?
Man pasisekė, nes patekau į aplinką, kurioje apie tai buvo daug kalbama. Ilgamečio mano vadovo sesuo dirbo JAV kongrese, ypač domėjosi moterų lygybės tema. Būtent jis padovanojo man pirmąsias knygas apie lyderystę, karjerą, skatino eiti toliau, nurodė kryptis, ko galėčiau siekti. Amerikoje apie lyčių lygybę ir jos teikiamą naudą buvo daug kalbama, jutau, kad toji tema aktuali. Tačiau pačiai labai pajusti nelygybės neteko – nei darbe, nei gyvenime. Kas kita buvo Lietuvoje, kai grįžau 2007-aisiais. Būdavo, ateini į susirinkimą, vyrai su tavimi tik būtiniausiais žodžiais persimeta. Sužinoję, kokias pareigas užimu, jaučiasi nepatogiai. Negaliu sakyti, kad daug tokių situacijų būta, bet vis dėlto – būta, vadinasi, problema egzistuoja. Gal tik jauni žmonės mąsto kitaip, lyčių lygybė jiems tarsi įgimta. Savaime suprantamas dalykas, apie kurį net nereikia diskutuoti. Moterys ir vyrai – lygūs. Taškas.
Nors ir kokia Amerika yra laisva šalis, sąlygos daryti karjerą ten skirtingos. Vieni į atvykėlius žiūri pozityviai, kiti – negatyviai.
Šiandien lyčių lygybės klausimas kyla, kai dalyvauju susitikimuose su bankų asociacijos nariais, politikais. Paprastai būnu viena iš nedaugelio moterų salėje. Tai nėra normali situacija žinant, kad moterų Lietuvoje daugiau nei vyrų. „Swedbanke“ mums pavyko pasiekti lyčių balansą. Nesame kelio pabaigoje, tačiau rezultatai džiugina: 40–60 procentų balansas visose vadovaujamose pozicijose.
Moksliniai tyrimai, statistika rodo, kad įmonėse, kuriose yra lyčių įvairovė, klesti kūrybiškumas, platesnis požiūris, lengviau priimami sprendimai. Visa tai – tiesus kelias į geresnį finansinį rezultatą. Man net keista, kad vis dar atsiranda žmonių, mėginančių priešintis tam, ką įrodė mokslas. Esu tikra, kad laimės tie, kurie greičiausiai apsispręs eiti šiuo keliu. Kas vėluos, tas ir liks vėluojantis.
Lietuvoje situacija nėra pati blogiausia – turime moterį Prezidentę, moterų ministrių, taip pat verslo įmonių vadovių. Statistika teigia, kad moterų atlyginimai nuo vyrų skiriasi apie 15 procentų, o tai geresnis rodiklis nei daugumoje Europos šalių. Vadinasi, einame teisingu keliu.
Ir vis dėlto, kodėl moterims taip sunku prasiskinti kelią į vyrų pasaulį?
Esama daug priežasčių. Galima jų ieškoti lopšeliuose, darželiuose, pirmose mokyklos klasėse, kai atskiriamas moteriškumas nuo vyriškumo. Esi mergaitė? Vadinasi, būk klusni, tvarkinga, būk švelni, renkis pastelinių spalvų drabužiais. O dėl berniukų agresyvumo neprieštaraujama. Jis netgi kitaip priimamas – tarsi stiprybės, tvirtybės įrodymas. Stereotipai vis dar egzistuoja, ir jie priklauso nuo asmeninio požiūrio. Pirmiausia kiekvienas juos turime pakeisti patys, nes neteisinga užleisti kelią stipriam matematikui, o ne matematikei. Vėliau kuriamos šeimos, atsiranda vaikai, einama motinystės, tėvystės atostogų, bet dažniausiai jos vis tiek virsta motinystės atostogomis. Dvejos ar trejos motinystės atostogos iš eilės trumpina darbo patirtį, o ir karjerą padaro sudėtingesnę. Ne į gera išeina ir kai namuose nelygiai pasidalijama buities darbais. Džiugu, kad apie tai vis daugiau kalbame, kad atsiranda gerų pavyzdžių: šeimose darbo krūvis balansuojamas, moterys ieško galimybių greičiau grįžti į darbo rinką, nes dvejų metų atotrūkis – ilgas periodas. Lygybei vis dar reikia kurti geresnes sąlygas, bet matau, kaip problemų mažėja ir jos sprendžiamos.
Lietuvoje sistema motinystei gana palanki. Vaikus galime auginti metus ar dvejus. JAV mamos tokių ilgų motinystės atostogų neturi. Kaip vaikus auginote Jūs?
Amerikoje kūdikiai nuo šešių savaičių keliauja į darželį, ten du vaikučius prižiūri viena auklė. Amerikiečių tai nė kiek nestebina, nes daugelis taip daro, nėra kam smerkti – mamos puikiai žino, kad po keleto mėnesių jų pareigos gali pasikeisti. Gimdyti išeini būdama direktorė, o grįžti – specialistė, štai kodėl daugelis vėl skuba į darbą. Nesakau, kad tokia sistema labai gera, daugelis tėvų jaučia įtampą, bet ji yra tokia ir niekas nesiginčija. Amerikoje man su sūnumi pavyko pabūti namie iki trijų mėnesių, su dukra – šiek tiek trumpiau. Mums labai padėjo močiutės – atvažiuodavo pagyventi mūsų namuose. Sūnus į darželį iškeliavo neturėdamas metų, šiandien galiu pasakyti, kad ten gerai jautėsi, išsiugdė drąsą ir gebėjimą komunikuoti. Jis kalba ir komentuoja daugiau, nei paprastai sau leidžia vaikai Lietuvoje, kartais aplinkinius tai glumina. Darželyje sūnus įgijo begalinį pasitikėjimą savimi, tapo atviras. Šitos savybės būtinos, jei nori ko nors siekti.
Žinau, Lietuvoje ne visos mamos gali samdyti aukles, bet kai aš atidaviau pirmą savo vaiką į darželį, mokestis už jį taip pat buvo lygus mano uždarbiui. Viską suskaičiavus, nelabai kas ir likdavo, tačiau supratau, kad karjera nelaukia, negaliu atitrūkti. Lietuvoje tokį poelgį gal ne visi supras ir įvertins, bet mano sąžinė rami, padariau viską, ką galėjau, net ir šiandien elgčiausi lygiai taip pat. Esu tikra, kad ryšys su vaikais priklauso ne nuo drauge praleidžiamo laiko kiekybės, o nuo kokybės.
Nesu iš tų, kurios gali save visiškai realizuoti namuose, gamindamos valgį ir prižiūrėdamos vaikus. Mėgstu visa tai daryti, tik laiminga nesijausčiau. Betgi yra moterų, kurios jaučiasi! Neabejoju, jos būtų puikios vaikų darželio vadovės, galėtų kurti sistemą, padedančią mamoms, kurios nori siekti savų tikslų. Svarbiausia – gyvenimo pilnatvė.
Jau kelerius metus laikausi taisyklės: vos pajutusi nuovargį planuoju atostogas, nelaukiu, kada riba bus peržengta.
Bankų verslo laukia didelės permainos. Kokie vadovai išliks, kokios asmeninės jų savybės padės išgyventi pokyčius?
Visų verslo šakų laukia pokyčiai. Jie susiję su staigiu technologijų vystymusi – automatizacija, robotų industrija, platesniu dirbtinio intelekto naudojimu. Taigi bet kuriam vadovui, banko – taip pat, reikės nuolatos plėsti mąstymą ir įsitraukti į naujoves. Smalsumas, atvirumas, kūrybiškumas, nuolatinis tobulėjimas, lankstumas bus raktinės savybės, suteiksiančios lyderiams pranašumų.
Jei turėtumėte daugiau laiko, kam jį skirtumėte?
Šeimai. Į ją reikia nuolat investuoti. Sporto aukštumų jau nepasieksiu, išmokau gyventi taip, kad daugelis asmeninių reikalų darosi nesvarbūs: galiu – padarau, negaliu – nepadarau ir dėl to visai nesigailiu. Dar vienas svarbus dalykas – santykiai su žmonėms. Gera aplinka lemia gerus rezultatus ir gerą nuotaiką.
Rodos, į visus savo klausimus esate radusi atsakymus. Gal ant stalo turite knygą, kurioje jų ieškote?
Nuolat grįžtu prie Gabrielio García Márquezo „Šimto metų vienatvės“. Tačiau atsakymų visada ieškau savyje. Mokausi įsiklausyti į kitus žmones, pirma juos išgirsti, paskui kalbėti pati. Gyvenimas pilnas nuostabiausių žmonių ir minčių. Jei tik pavyksta visa tai surinkti, gali turėti įspūdingą kolekciją.
Ištrauka iš knygos „Lyderiai“, kuri pasirodys šių metų lapkričio mėnesį.
