Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Nuo mūsų pokalbio prieš trejus metus Agnės Gilytės gyvenime nutiko nemažai nauja – ji pagimdė antrą sūnų, išėjo iš studijos „Kukla Beauty Box“, parašė antrą knygą, pradėjo mokytis Žmogaus studijų centro Psichologijos akademijoje, tapo „DELFI stiliaus“ kanalo ambasadore, parengė greit pradėsiantį veikti projektą „Atradimai su Agne Gilyte“ ir persikėlė į butą netoli Aušros vartų. „Neįsivaizduojame savo gyvenimo ne Senamiestyje, – sako ji. – Apžiūrėjome daug variantų, iki apsistojome ties šiuo atnaujinu butu sename name.“ Jaukiame, erdviame saulės nutviekstame 4 kambarių bute pasitinka visa Agnės šeima: vyras Kristoforas Akromas, sūnūs Hubertas (4,5 m.) ir Teodoras (1,5 m.), auklė Vilma. Aukštos originaliais gipsiniais lipdiniais puoštos lubos, medinis parketas, baltos dvivėrės medinės durys, knygų pilnos etažerės... Butas nepaliestas euroremonto, čia išsaugotas XX a. pradžios stilius.

Mano priešas – monotonija. Turiu nuolat mokytis ko nors nauja.

Vis dėlto labiausiai netikėta tai, kad išlįsti į viešumą pagaliau sutiko Agnės vyras Kristis. „Juokinga duoti interviu apie tai, kaip vengiu duoti interviu. Agnei teko nemažai pažadėti, kad sutikčiau, – juokauja Kristis, bet neišduoda, ką būtent. – Gal tiesiog per daug branginu tai, ką turime? Mes mėgstame renginius, vakarėlius, nuo fotografų nesislapstome. Pats esu dirbęs naujienų fotografu, todėl žinau, koks nelengvas jų darbas. Tik pats viešumo neieškau. Man atrodo, kad būti žinomam yra labai varginantis dalykas, nes turi dalytis savo gyvenimu ne tik tada, kai tau gerai, bet ir tada, kai blogai.“

06.00. Laikas sau, arba Priešybių trauka

Agnės ir Krisčio rytas prasideda gana anksti. Keltis šeštą valandą, kad galėtų skirti laiko sau ir vienas kitam, jie nutarė visai neseniai, grįžę iš atostogų. „Jau esame tai bandę prieš pusmetį, bet miegas mus pasiglemžė, – juokdamasi sako Agnė. – Dabar bandome vėl. Mėgstu dieną pradėti ramiai. Patinka, kad ryte tiksliai žinai, kiek laiko turi ir ką gali nuveikti. Kada dar, jei ne ryte, galėtume rasti laiko sau ir vienas kitam? Geriame kavą, kalbamės, kartais skaitome knygas, aptariame dienos darbus. Dabar, kai namie šėlsta du maži viesulai, dviese praleidžiame dar mažiau laiko.“ Agnė neslepia, kad, atėjus į šeimą naujam nariui, pora susiduria tam tikru santykių išbandymu. „Manau, vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą, – sako ji. – Pora gali 10 metų gyventi meduje, bet gimsta vaikas, ir meilė dingsta. Nuovargis daug lemia. Tampi jautresnis, nepakantesnis. Vis dėlto nesuprantu tų vyrų, kurie ima konkuruoti su kūdikiu dėl dėmesio ir skųstis, kad žmona jį nustūmė į šalį. Šiuo požiūriu Kristis yra tikras partneris.“

Pasak Agnės, juodu su Krisčiu labai skirtingi. „Jis labiau orientuojasi į detales, yra gana pedantiškas, – pasakoja moteris. – Kristis negali žiūrėti prastų filmų, klausytis nekokybiškos muzikos, geriau neturės jokio stalo, nei turės bet kokį. Galbūt keista, bet mane vis dar žavi, kaip skrupulingai jis viską daro, kaip mąsto. O aš tokia išsitaškiusi, išsiblaškiusi. Manau, Krisčiui patinka mano optimizmas, energija, pozityvumas, bet suprantu, kaip kartais tai vargina, nes jam tenka prisiimti daugiau atsakomybės.“

Išmokau atsiriboti, negraužti savęs dėl to, už ką nesu atsakinga. Aš – perfekcionistė. Jei matau, kad žmogus nusivylęs, ir pati jaučiuosi kaip pragare.

Vyras žmonai pritaria. „Manau, šeima panaši į laivą, – sako kelerius metus buriuojantis Kristis. – Laive visi atlieka skirtingus vaidmenis, ir tam reikalingos skirtingos savybės. Šeimoje – taip pat. Du vienodi žmonės tiesiog stumdytųsi pečiais ir kovotų dėl tų pačių dalykų.“ Ir priduria, kad priešingybės traukia, nors žibalo ir kibirkščių tokie santykiai taip pat pažeria daugiau. „Bent vienas lėkščių komplektas per mėnesį sudūžta, – juokiasi Kristis. – Man patinka, kad Agnė labai užsispyrusi. Labai daug reikalauja iš savęs ir šeimos. Net kai man nusvyra rankos, ji geba suvaldyti sudėtingiausias situacijas. Šios Agnės savybės ypač išryškėja keliaujant, kai negali išvengti force majeure.“ Netikėtų situacijų Akromų šeimai tikrai neturėtų trūkti, nes abu elgiasi gana spontaniškai. Štai neseniai susiruošė visa šeima atostogauti į Latviją. Susidėjo daiktus, pasuko mašinos link, pažiūrėjo į lietaus debesimis aptrauktą dangų ir… nuvažiavo į Slovakiją.

MOTERIS / Agnė Gintalaitė

07.00 Bėgte marš!

Pabudus vaikams, prasideda bėgimas. Pusryčius paprastai ruošia Agnė. „Mėgstu gaminti ir valgyti pusryčius. Tada dieną mažiau užkandžiauji, turi daugiau energijos. Nesu kulinarė iš pašaukimo. Tiesą sakant, labiau mėgstu valgyti, nei gaminti, – prisipažįsta kepdama blynelius. – Kristis gamina rečiau, bet itin kruopščiai, tiksliai pagal receptą. Susidaro pirkinių sąrašą ir viską superka papunkčiui, nesvarbu, kad kai kurių produktų namie jau yra. Jis gamina rimtus, sudėtingus, naujus patiekalus, ypač mėgsta eksperimentuoti lauko virtuvėje. Pavyzdžiui, sodyboje gamina nuostabų plovą ant laužo.“

Kristis, bandydamas sugaudyti ir prie stalo susodinti vaikus, guodžiasi: „Visada galvojau, kad 1+1 yra 1,5. Pasirodo, kalbant apie vaikus, 1+1 yra 2,5, o gal net daugiau. Tiesą sakant, iki tapau tėvu, vaikai man buvo vienas baisiausių dalykų pasaulyje. Rimtai. Sužinojęs, kad kokiame nors gimtadienyje bus šeimų su atžalomis, į juos neidavau, nes vaikai, kaip tyčia, mane labai mėgsta. Sėdėdavau tarsi apsuptas mažų kobriukų ir bijodavau pajudėti. Viskas apsivertė, kai mūsų namuose atsirado šiedu piliečiai. Staiga supratau, kad tai – vienas nuostabiausių man nutikusių dalykų. Trūksta žodžių nupasakoti, kaip smagu kartu su jais leisti laiką.“

Agnė pripažįsta, kad, auginant du vyrukus, akis reikia turėti ir šonuose, ir pakaušyje. Nepakenktų ir papildoma pora rankų. „Jei vienas nori ant puoduko, kitam prireikia valyti dantis, jei vienas bėga į kairę, kitas – į dešinę, – atsidūsta ji šypsodamasi. – Stengiamės nelikti su vaikais tarp keturių sienų – einam į parką, svečius. Arba ką nors pasikviečiame.“ Vis dėlto savo patrakėlių į ramias mergytes nė už ką nesutiktų keisti. Agnė sako visada svajojusi turėti du mažai amžiumi besiskiriančius sūnus. Ne mažiau ją žavi ir tai, kad vaikai visiškai skirtingi. „Teodoras – itin aktyvus, tikras energijos kamuolys. Visai kaip aš. Labai daug ir garsiai kalba, apie viską turi savo nuomonę, verčia namus ir parduotuves aukštyn kojomis ir erzina brolį, – pasakoja pašnekovė. – Vyresnėlis Hubertas brolį saugo, jei pakeliu balsą, primena: „Mama, jis juk mažas.“ Noriu, kad mano vaikai būtų tikri draugeliai. Jau laukdamasi pasakodavau Hubertui pačios sukurtas pasakas apie du brolius išdaigininkus – kaip jie žaidė, vienas kitą gynė, vogė obuolius ir sūrio lazdeles iš šaldytuvo.“

Iš pradžių vyresnėlis, aišku, nusivylė – laukė bendrininko, o sulaukė kažkokio lopšy gulinčio bejėgio lepšio. Meti jam kamuolį, o jis nė negaudo, tik mamos dėmesį pasiglemžia. „Tuo metu su Krisčiu priėmėme labai gerą sprendimą – parsivežusi iš ligoninės Teodorą, likau su juo tvarkytis, o Kristis su Hubertu dviese išvažiavo savaitei prie jūros, – prisimena Agnė. – Puikiai praleido ten laiką, vaikas turėjo visą tėčio dėmesį, daug įvairios veiklos. Tada jie tapo artimais draugais.“ Pasak Agnės, Hubertas panašus į tėtį – toks pat filosofiškas, skrupulingas, gilus. Jam kyla esminių klausimų, kas slypi už kosmoso, kiek kaulų turi dinozaurai. „Kartais mane visai priremia prie sienos. Sako: „Mama, ar tu žinai, kad aš dar augu, o tu jau sensti ir tuoj mirsi? Tu norėtum būti palaidota ar kremuota?“ Nupiešia obuolį, o tu turi įžvelgti jame gyvenančius kirminus geltonomis akimis. Buvo metai, kai neišlipdavo iš kostiumų: tai jis – driežas, tai – drakonas. Leisdavau su tais kostiumais ir į darželį eiti, ir į gatvę“, – pasakoja Agnė. Ir netikėtai prisipažįsta, kad, net būdama tokia išūžta galva, nesipurto minties susilaukti trečios atžalos: „Ką gali žinoti, gal, sulaukę 40-ies, užsimanysim pagranduko? Dabar tokia tendencija, ir laiko dar yra. Jei gerai sutari su vyru, tai su pagranduku prasideda antra jaunystė. Juolab kad antrą vaiką gimdžiau kur kas lengviau nei pirmąjį – Teodoras per 3 valandas pokšt ir yra!“ Agnė mirkteli, Kristis šypsosi. „Su manim šitais planais niekas nesidalijo. Gal jau turim kokių naujienų? – linksmai paklausia. – Na, nieko, iš spaudos sužinosiu.“

Mėgstu gaminti ir valgyti pusryčius. Tada dieną mažiau užkandžiauji, turi daugiau energijos
Mėgstu gaminti ir valgyti pusryčius. Tada dieną mažiau užkandžiauji, turi daugiau energijos
MOTERIS / Agnė Gintalaitė

08.00 Sportas, klientės

Po pusryčių šeimos keliai išsiskiria. Į darbą besiruošiantis interaktyvios reklamos agentūros „Ad Fingers“ verslo plėtros vadovu dirbantis Kristis pakeliui į darželį nuveža Hubertą. Teodoras lieka su aukle Vilma. Jie, pasak Agnės, puikiai sutaria. Ir išties – mūsų pokalbio išvargintas mažylis vis ieško akimis auklės, tiesia į ją rankutes šaukdamas: „Aka, aka!“ Paklausta, ar nesunku prižiūrėti tokį uraganą, Vilma šypsodamasi atsako: „Jis tikrai energingas, bet man ramūs vaikai neįdomūs.“

Agnė skuba į sporto klubą. Pavasarį ji džiaugėsi badmintono treniruotėmis, o dabar atrado naują kompleksinių treniruočių, kai jungiami taiči, jėgos pratimų ir jogos elementai, programą. „Regis, nieko sudėtinga, bet išeini šlapia nugara, – pasakoja pašnekovė. – Mano priešas – monotonija.

Turiu nuolat mokytis ko nors nauja. Metu sportą, kai jau žinau, kas po ko bus. Sportuoju du tris kartus per savaitę rytais, nes vakare tai pernelyg įaudrina, negaliu užmigti.“ Prieš eidama sportuoti Agnė padeda į šalį mobilųjį telefoną, nors tai jai labai sunku – pernelyg įprato visada būti pasiekiama. Radusi kelis praleistus skambučius, išsyk atskambina. Keičiantis sezonui, stilistės paslaugų prireikia ne vienai. Tvarkyti žmonių spintas ir padėti apsipirkti Agnei vis dar yra viena įdomiausių veiklų. „Neseniai viename seminare, kuriame buvau, mokė įgyvendinti svajones. Ten sužinojau, kad esu idėjų žmogus – galiu visko prigalvoti, įkvėpti žmones, bet baigti ilgalaikius projektus man gana sunku, – pasakoja stilistė. – Šiuo požiūriu darbas su klientais idealus, nes gali jį pradėti ir baigti per vieną dieną, iškart matyti rezultatą. Kita vertus, reikalauja maksimalus susitelkimo. Turi atsiminti, ką moteris turi, ko jai reikia, ką matėme kitose parduotuvėse, įvertinti, kas jai tiktų ir patiktų. Mano mąstymas tuo metu turi būti kone chirurginio aštrumo, gal todėl laisvalaikiu esu tokia išsiblaškiusi.“

Agnė neslepia, kad neretai moterys į ją kreipiasi ne tik dėl drabužių, bet ir tikėdamosi išspręsti kitas problemas. Vykstant pokyčiams darbe ar šeimoje, jos nori įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, atrodyti jaunesnės, patrauklesnės arba solidesnės. Tikisi, kad kai susitvarkys spintą, atsiras daugiau tvarkos ir gyvenime, tačiau atsikratyti senų drabužių neskuba. „Vis dėlto reikia tam pasiryžti. Kad ir koks mielas būtų 30 metų spintoje kabantis lambados stiliaus sijonėlis ir bambos nesiekiantis megztukas, kol jų neišmesi, nebus vietos naujiems dalykams“, – teigia moteris. Kad geriau suprastų savo klientes, Agnė netgi pradėjo mokytis psichologijos. Prisipažįsta, kad kol kas šios studijos labiau padeda suprasti save, bet tai irgi gerai. „Išmokau atsiriboti, negraužti savęs dėl to, už ką nesu atsakinga. Aš – perfekcionistė. Jei matau, kad žmogus nusivylęs, ir pati jaučiuosi kaip pragare“, – atvirauja stilistė. Apie 30 proc. Agnės klientų yra pastovūs, su jais dirbti lengviau, nes geriau pažįsta ir juos, ir jų spintas. Dažnai tokia paslauga dovanojama. Būna, žmonės apsiperka patys ir kviečia Agnę, kad sudėliotų derinius, pasiūlytų naujų idėjų. „Pastebėjau, kad moterys dabar nori turėti mažiau, bet geresnių, ilgalaikių daiktų. Ir man tai patinka“, – sako Agnė. Pati ji yra klasikinio stiliaus mėgėja, ir dauguma klientų panašūs, bet smagu išbandyti ir ką nors nauja, tai, kas konceptualu. „Iš tokių klienčių ir pati daug išmokstu“, – sako ji.

12.00 Pietūs

Šįkart pietums Agnė renkasi japoniško maisto restoranėlį Gedimino prospekte. Užsisako sušių ir daržovių suktinukų su tunu. „Stengiuosi, kad pagrindiniai patiekalų ingredientai būtų tie patys. Jei užkandis su žuvimi, tai antrasis patiekalas nebus iš vištienos, – paaiškina ji. – Su pietumis turiu bėdų – valgau labai nereguliariai. Jei susitinku su kliente 11 valandą, laiku papietauti nespėju. Gelbsti užkandžiai – lazdelėmis supjaustytos morkos, agurkas, riešutai, sūris. Tokių pasiruošti nesunku. Be to, sveika.“ Agnei įdomu eksperimentuoti.

„Darau tai ne tik dėl grožio ar sveikatos, bet ir iš smalsumo, – sako ji. – Kai laukiausi, nevartojau karvės pieno, cukraus, miltų. Savijauta buvo geresnė, atrodžiau lieknesnė, nekamavo virškinimo sutrikimai. Dabar nebesu sau tokia griežta, bet privengiu pieno, cukraus, kvietinių miltų, riebalų. Stebiu save. Jei jaučiu, kad apie bambą minkštėja, savaitę susilaikau nuo desertų, pusryčiams vietoj košės renkuosi sveikuolišką kokteilį, ir viskas susitvarko. Man sunku suprasti, kaip moterys „nepastebimai“ priauga 5 kilogramus. Juk per dieną tai neįvyksta.“

Labai vertinu laiką sau, nes tik mėgaudamasis – šeima, darbu, santykiais, maistu ir kitais žemiškais malonumais – žmogus jaučiasi laimingas.

13.30 Dėmesio – eteris!

Po pietų Agnė skuba ruoštis tiesioginei „Delfi TV“ laidai. Šiandien jos pašnekovė – įmonės „Apranga Group“ pirkimo direktorė Ilona Šimkūnienė. Kaip ir visos Agnės vedamos konferencijos, ši primena smagų dviejų draugių pašnekesį apie drabužius, madą ir stilių, o jaudulį išduoda tik švelniai raustelėję laidos vedėjos skruostai.

MOTERIS / Agnė Gintalaitė

„Aš mintu tuo, man toks malonumas filmuotis, fotografuotis, šnekėti, stovėti prieš kameras, prieš auditoriją. Gaunu energijos ilgam. Gal tai ir yra tikrasis mano pašaukimas? – svarsto Agnė. – Pastaruoju metu dažnai tenka vesti seminarus įvairioms įmonėms apie dalykinį stilių ar kitus aprangos dalykus. Štai kitą savaitgalį važiuosiu į Palangą, teks dirbti su didelės tarptautinės įmonės darbuotojais, viskas – anglų kalba, tad jaudinuosi kaip prieš egzaminą, pilvą suks jau iš vakaro, bet man vis tiek patinka. Būna blogų dienų, kai jaučiuosi lyg nesava, bet išeinu prieš auditoriją, ir tarsi įsijungia varikliukas, tampu visai kitu žmogumi. To adrenalino man labai reikia!“ Agnė neslepia, kad kuriozų tiesioginio eterio metu taip pat būna. Kartą, įsiplepėjusi su operatoriaus dukra, pakėlė akis ir pamatė siaubo iškreiptą jo veidą. Pasirodo, ji jau 3 minutės eteryje. Kitąsyk į laidą apie batų tendencijas nutarė atsinešti krūvą avalynės ir visą išsimatuoti.

„Mano keltis aukšta, tad ne visus batus galiu apsiauti, – prisimena stilistė. – Kišu koją į vieną batą ir jaučiu, kad įstrigo. Nei pirmyn, nei atgal. Aunuosi, kalbu kone stenėdama, o per nugarą srūva prakaitas. Laimė, operatorius susiprato ir nukreipė kamerą į pašnekovą. Turėjau ir labai pikantišką nutikimą. Tąsyk vedžiau laidą vilkėdama lengvą vasarinę suknelę, tad mikrofono stotelę pavyko prisegti tik prie kelnaičių, o jos – plonytės, lazeriu pjautos. Stojuosi ir su siaubu jaučiu, kaip jos kartu su visa įranga smunka žemyn. Laimė, spėjau pasitaisyti, iki buvo įjungta kamera.“

15.15 Dovanų dėžutės atradimai

Toliau keliaujame į šokolado cechą „Chocolate Naive“. Pakeliui Agnė papasakoja apie naujausią savo projektą „Atradimai su Agne Gilyte“. Jo idėja gimė, kai laukėsi Teodoro.

„Visos mano veiklos iki šiol buvo susijusios su paslaugomis, o man norėjosi sukurti ką nors apčiuopiamesnio. Tai, kas suteiktų kitiems žmonėms laimės ir neapsiribotų vien grožiu bei spinta. Mintis suformuoti dovanų dėžę kilo stebint, kaip mano vyras kankinasi galvodamas, ką man padovanoti, – sako ji. – Kiekvienai moteriai smagu gauti daug gerų dalykų, tad sumąsčiau suformuoti dėžę, kurioje būtų visko – pradedant vienetiniais drabužiais, kokybiška kosmetika, baigiant išskirtiniais saldumynais. Noriu, kad atsidariusi ją moteris patirtų atradimo džiaugsmą, todėl joje turi būti tik kokybiški, tikri daiktai, o ne mėginiai ar bandomieji produktai. Net ir pati dėžė turi būti tokia, kad nesinorėtų jos išmesti. Man labai svarbu, kad viskas būtų išbaigta. Taip pat svarbu, kad tai tiktų ir patiktų kiekvienai moteriai.“

Kad santykių nepasiglemžtų rutina, mudu stengiamės vieną dieną per savaitę ištrūkti į pasimatymą.

Kol kas Agnė laiko paslaptyje, ką konkrečiai rasime dėžėje. Šįsyk važiuojame testuoti saldžiausio akcento – šokolado. „Aš be saldumynų negaliu gyventi. Turiu nuo stalo pakilti saldžia burna“, – sako Agnė atverdama šokolado cecho duris. Čia mus pasitinka „Chocolate Naive“ savininkas Domantas Užpalis. Lydi į nedidelę patalpą, kurioje darbuojasi dvi, pasak vyro, geriausios Lietuvoje technologės Sabinutė ir Alinutė. Šnerves kutena dieviškas aromatas, o ant stalo viena po kitos gula šviežio šokolado plytelės. Paklaustas, kuo ypatingas bus Agnės Gilytės šokoladas, Domantas atsako, kad bus gaminamas iš nedidelio Kolumbijoje esančio ūkio atkeliavusių kakavos pupelių.

„Tas ūkis per metus paruošia vos 30 kilogramų šios rūšies kakavos pupelių, ir visą derlių nuperkame mes. Taigi galima sakyti, kad tokio šokolado niekur kitur nerasite“, – sako Domantas. Šviežios kakavos pupelės skrudinamos, tada rankomis išlukštenamos ir keliauja į malūną, ten 3 ar 4 dienas trinamos su kitais ingredientais. Be tradicinių – cukraus, pieno, kefyro, dedama ir labai retų, tarkim, baravykų. „Agnės šokoladas bus grynas – tik kakavos pupelės ir cukrus, – išduoda Domantas. – Visiška klasika – kaip ir jos stilius.“

17.00 Pasilepinimas

Prisiragavusios šokolado nutupiame jaukioje senamiesčio kavinukėje išgerti kavos. „Kiekvieną dieną stengiuosi rasti laiko pasilepinti, – prisipažįsta Agnė. – Tai gali būti kavos valandėlė su drauge, pedikiūras, masažas, kinas. Labai vertinu laiką sau, nes tik mėgaudamasis – šeima, darbu, santykiais, maistu ir kitais žemiškais malonumais – žmogus jaučiasi laimingas. Pagimdžiusi Teodorą, anksti pradėjau kviestis į pagalbą auklę, kad išleistų prasiblaškyti. Augindama sodyboje pirmagimį Hubertą, jaučiausi lyg uždaryta, todėl dabar viską dėlioju kiek kitaip.“

MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Šiemet Agnė pirmąsyk žengė dar drąsesnį žingsnį – išvyko atostogų viena 10-iai dienų. „Jaučiausi kiek išsibarsčiusi, pametusi save. Labai džiaugiuosi, kad tam ryžausi, nors buvo sunku. Ir pačiai kiek nejauku vienai keliauti, ir nežinai, kaip vyrui pasakyti. Juk jam pirmiausia ateis į galvą, kad nori pailsėti nuo jo, – sako pašnekovė. – Manau, tai būtina padaryti kiekvienai moteriai bent kartą per metus. Bent jau kokį savaitgalį SPA sau leisti. Buvo nuostabu. Iki šiol, kai prisimenu, šiurpuliukai per odą nubėga, Sicilijoje gyvenau visai viena, Florencijoje lankiau studijų laikų draugę. Pasiilgau atsikelti, kada noriu, valgyti, ką noriu. Kai atostogauji su šeima ir visi eina prie jūros, tu net nepaklausi savęs, ar to nori, o prieš tai dar surenki visų daiktus ir pritepi sumuštinių. Šįsyk vaikštinėjau po miestelį, gaminausi valgyti, žiūrėjau filmus, deginausi prie baseino, kažką rašiau, dariau asmenukes, daug miegojau, daug galvojau. Įkvėpė ir grįžimas į savo studijų laikų miestą Florenciją. Tos kelios dienos taip viską sudėliojo galvoje, kad namo grįžau kaip ant sparnų – visų išsiilgusi, iš naujo įsimylėjusi savo vyrą ir kupina idėjų.“

Vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą. Pora gali 10 metų gyventi meduje, bet gimsta vaikas – ir meilė dingsta.

Agnė prisipažįsta, kad poreikis palepinti save atsirado išėjus iš studijos „Kukla Beauty Box“. „Kai manęs kas nors paklausia, ar nenorėčiau plėsti veiklos, suburti komandos ir jai vadovauti, atsakau, kad tai – tikrai ne man. Negalėčiau raustis popieriuose ir žiūrėti, kaip kažkas dirba mano svajonių darbą. Niekada nemėgau darbo biure, o pabuvusi studijos „Kukla Beauty Box“ direktore, apskritai tapau tam alergiška“, – atvirai sako stilistė. Ar tai ir buvo svarbiausia jos išsiskyrimo su Kęstu Rimdžiumi priežastis? „Ko gero, jų buvo ne viena, – svarsto pašnekovė. – Mes su Kęstu visada buvome labai geri draugai. Visur kartu – ir darbe, ir laisvalaikiu. Visi sakė, kad baigsis draugystė, kai prasidės verslas. Galvojau: „Tik ne mums!“ Buvome tarsi šeima, bet pamažu santykiai išsisėmė. Aš esu drabužių stilistė, jis – plaukų. Kęstas labiau norėjo plėtoti tą sritį, o man buvo įdomūs kiti dalykai. Paskui išėjau motinystės atostogų. Grįžusi jutau, kad viskas kitaip. Tuo metu pasirodė mano pirmoji knyga „Spintologija“. Pamaniau, kad tai gražus būdas atversti naują gyvenimo puslapį. „Kukla Beauty Box“ buvo bendras mūsų su Kęstu kūdikis, bet visi kūdikiai užauga. Dabar mūsų santykiai neutralūs. Aš pas jį kerpuosi, dažausi plaukus jau 16 metų. Pasikalbame apie atostogas, vaikus, darbą. Bendraujame kaip išsiskyrę sutuoktiniai. Pykčio nejaučiu, tikiuosi, jis – irgi. Dabar mums gerai sekasi, manau, iš to ryšio abu pasiėmėme, ką reikėjo.“

19.00 Pasimatymas vietoj šeimos vakarienės

„Vakarienę valgome namie, bet kokį kartą per savaitę būtinai išlendame į miestą. Tiesa, susitvarkyti su tokiais dviem uraganais restorane kartais būna sunkoka, tenka valgyti pakaitomis. Jei liekame namie, mūsų vakarienė dažniausiai būna salotos su vištiena, lašiša arba sūriu. Greita ir sveika. Sudėtingiems patiekalams skiriame laiko savaitgaliais“, – apie šeimos vakarus pasakoja Agnė.

MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Šį vakarą poros laukia kiek kitoks scenarijus. Iš darželio parėjęs Hubertas keliauja auklei į rankas, o Agnė su Krisčiu traukia į pasimatymą. „Kad santykių nepasiglemžtų rutina, mudu stengiamės vieną dieną per savaitę ištrūkti į pasimatymą, – atvirai sako Agnė. – Kartais tuos pasimatymus organizuoja Kristis, kartais – aš. Einame į kiną, koncertą, parodą, pavakarieniauti ar tiesiog pasivaikščioti. Stengiamės nekalbėti apie vaikus ir buitį. Tai visai kitokie pokalbiai nei sukiojantis virtuvėje, kai tavo širdies išsiliejimą vis pertraukia šūkaujantys vaikai ar barškantys puodai. Gal netrukus netgi pabėgsime dviese ilgam savaitgaliui?“

Nuotraukos – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Stilistės asistentė – Ema Milušauskytė. Šukuosena ir makiažas – Alinos Silivanovos

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis