Šiemet garbingą 80-mečio jubiliejų švenčiantis legendinis lietuvių aktorius Regimantas Adomaitis kino festivalyje „Scanorama“ darsyk pasižiūrėjo prieš 50 metų kurtą juostą „Suaugusių žmonių žaidimai“. Už joje sukurto moterų numylėto lovelaso rolę aktorius pelnė geriausio vyro vaidmens apdovanojimą Rygoje vykusiame Baltijos šalių, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje.
Kartu su juo atvyko vienas iš šio filmo scenarijaus kūrėjų Pranas Morkus. Jis atvirai papasakojo, kokių kuriozų nutiko kuriant šį filmą ir, įvertinęs jį iš dabarties perspektyvų, įžvelgė net netradicinės seksualinės orientacijos propagandą. Pokalbį moderavo Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Gražina Arlickaitė: „Esate atėję iš to laiko, kai aktorius ir režisierius buvo labai svarbi figūra kine, o profesionalumas buvo būtinas, norint kurti filmą. Kaip vertinate dabartinę situaciją? Ar nepasiilgstate kino, teatro?“
Regimantas Adomaitis: „Ne, nė kiek. Dabar mano gyvenimas labai geras, nebeinu niekur – nei į kiną, nei į teatrą. Kartais televizorių pasižiūriu, bet daugiausiai užsiiminėju kulinarija. Todėl, kad sūnų reikia maitinti, nors jam jau daugiau kaip 30 metų (juokiasi).
Bandau dabartinę kino ir teatro situaciją vertinti objektyviai. Kinas ir teatras mūsų laikais (ne todėl, kad buvome jaunesni), buvo kitoks. Aktorius buvo labai svarbi figūra. Kalbėdami apie filmus, pirmiausiai atsimindavome juose vaidinusius aktorius. Šiandien aktorius beveik nebereikalingas. Nei teatre, nei kine. Jis pakeičiamas visokiais triukais, techninėmis priemonėmis. Kinas visada buvo režisieriaus menas, bet tokią tendenciją jaučiu ir teatre. Gal todėl nebeinu į teatrą. Įdomu buvo pažiūrėti šį filmą dabar, po 50 metų. Nežinau, gal pasenau, bet tos dabartinės kino produkcijos fone, kai palygini su dabar nufilmuotomis kino juostomis, serialais, kurie neatlaiko jokio profesionalaus vertinimo, gal ir nieko tas filmas? Ta masinė produkcija plūsta ir plūsta… Būna gerų filmų, bet retai, labai retai.“
Pranas Morkus: „Dabar filmų kūrimas lengvesnis, nes nebėra tiek filtrų. Esu parašęs scenarijų filmui „Zodiako ženklas“, kuris buvo vežiojamas iš Lietuvos į Rytus ir karpytas net 7 kartus. Dabar viskas lengva ir netgi per lengva. Nenoriu keikti dabartinės kartos, nes tai yra senatvės požymis. Lietuviai ir šiaip nėra dramaturgų tauta, mūsų pasaulėjauta veikiau evangeliška nei biblijinė, epinio laiko pojūtis silpnokas.“
G. A.: „Su kokiu režisieriumi, Regimantai, buvo geriausia dirbti?“
Regimantas Adomaitis: „Tai, kad režisierius geriausias, dar nereiškia, kad su juo geriausia dirbti. Prisimenu Vytautą Žalakevičių. Kai nustojo mane filmuoti, sutikau jį poliklinikoje. Jis man pasakė: „Žinai, kur mano bėda? Aš dirbau su netalentingais aktoriais.“ Turėjau suprasti, kad ir aš esu iš tų netalentingųjų... Aš ir pats tai žinojau, bet kai kitas tai pasako, nesinori tuo tikėti. Vis dėlto manau, kad jo filmas „Niekas nenorėjo mirti“ yra geriausias lietuviškas filmas, nors, aišku, sutinku, kad istorinė tikrovė ten buvo iškraipyta. Kitaip tas filmas nebūtų išvydęs dienos šviesos.
Prisimenu, kūrėm filmą „Kentaurai“, filmavom Vengrijoje. Jame buvo paties Žalakevičiaus sukurtas personažas – Komunistų partijos sekretorius Karvalanas, sugalvotas pagal aliuziją į Čilės įvykius. Epizodas buvo nedidelis. Jam specialiai iškviestas aktorius iš Užkaukazės. Atvažiavo toks laimingas, patenkintas, kad jį pakvietė. Bet pradėjo filmuoti… Aktorius tik pasako pirmus žodžius, Žalakevičius sako: „Ne,ne, ne. Dar kartą!“ Nieko nepaaiškina, nepasako, ką reikia pataisyti. Aktorius vėl pradeda, režisierius vėl stabdo, bet nesako, kas blogai. Aš, pavyzdžiui, nesupratau, ką aktorius blogai daro. Tai kartojosi ilgai, o galiausiai aktorius buvo išsiųstas atgal į Užkaukazę, epizodas nebuvo nufilmuotas. Manau, Vytautas pats buvo nepatenkintas tuo, ką parašė. Gaila buvo aktoriaus.“
Pranas Morkus: „Aš manau, kad Vytautas Žalakevičius tą epizodą „Kentaurams“ parašė jau žinodamas, kad filme jo neliks. Tik dėl to, kad scenarijus praeitų pro cenzūrą ir būtų patvirtintas. Aktoriaus gaila, bet žinok, ką imi vaidinti.“
Filmo kūrimą persekiojo nelaimės
Pranas Morkus nestokodamas puikios ironijos papasakojo, kaip buvo kuriamas filmas „Suaugusių žmonių žaidimai“. „Tais laikais scenaristų labai trūko, iš dalies tai lėmė cenzūra, iš dalies neturėjome įgūdžių lengvai rašyti. Neretai scenarijai būdavo suklijuoti iš ko tik nori, nes jeigu vienais metais filmas nepasirodytų, kitais būtų apkarpytas biudžetas. 1967 metais vėl susidarė panašios aplinkybės ir buvo nutarta suklijuoti dvi noveles, vieną parašė Ilja Rud-Gercovskis, o kitą teko kurti man. Ką tik buvau baigęs scenaristų kursus, bet dar nieko nebuvau nuveikęs.
Šį filmą lydėjo nelaimės. Nufilmavus 3/4 juostos mirė režisierius Ilja Rud-Gercovskis. Jis sunkiai sirgo ir filmavo sirgdamas. Baigdamas antrą novelę režisierius Algimantas Kundelis patyrė labai sunkų širdies smūgį. Tokį rimtą, kad paskui vokiečių farmacijos firmos visą gyvenimą siuntė jam bandyti įvairius vaistus, traktuodamos jį kaip žmogų, kuriam nėra ką prarasti. Nepaisant to, jis gyveno gana ilgai. Filmą išgelbėjo Marijonas Giedrys. Nuo tada jis tapo etatiniu žūstančių filmų gelbėtoju. Po šio išgelbėjo „Herkų Mantą“, kuris buvo visai pragertas. Giedriui pasisekė ne tik kažką nuveikti, bet ir gauti įvairių premijų ir užkopti aukštyn“.
Kompotas šampano butelyje ir kiti kuriozai
Pranas Morkus teigia, kad alkoholio reklamos draudimas egzistavo ir prieš 50 metų, nepaisant to, kad visa Sovietų Sąjunga gėrė ir netgi buvo skatinama tai daryti, bet kartu buvo nuolat kovojama su girtavimu.
„Gavome nurodymus išmesti iš naujausių filmų visas scenas, kur kas nors kilsteli taurelę. Kaip tik toje pirmoje novelėje Marius Giedrys suvaidino genialią prasigėrusio inteligento rolę, jos naikinti tikrai nebuvo galima. Sceną, kurioje jis pakelia vyno taurę, išgeria iki dugno ir pastato atgal, teko pakoreguoti, kad ji būtų palikta. Pastatęs taurę, Giedrys ištaria: „Mineralinis“. (Panašiai nutinka ir kitame epizode, kur vienas iš aktorių iššauna butelį šampano, išpilsto jį į taures ir ištaria: „Kompotas“, - aut. past.)
Filmas neturėjo didelio spaudos palaikymo. Jis buvo apibūdintas kaip miesčioniškas ir neatitinkantis moralinių tarybinio žmogaus reikalavimų. Tiesa, po poros metų Kundelis pranešė, kad jis turėjo didelį pasisekimą Centrinėje Azijoje.
Dabar man jau aišku, kas ten ne taip, nes jau esame pakankamai sugedę. Pirmoji novelė yra apie specifinę seksualinę orientaciją (žmonos paliktas vyras vargonininkas ir meilužis kunigas susivienija, ir moteris abu juos palieka, kai randa girtus miegančius vienoje lovoje, – aut. past.).
Antroji rodo vyriškio ištvermės ribas, nes Regimanto Adomaičio įkūnijamas herojus blaškosi tarp kelių moterų, kol galiausiai susiduria su erekcijos problemomis. Tiesa, ir kitomis. Vieną iš jo paliktųjų suvaidino Gerlinda Kovaitė. Scenoje, kur Adomaitis siūlo jai obuolį ir klausia, ar viskas gerai, ji į Regimantą žiūri taip piktai!.. Beje, ji tą piktą žvilgsnį išsaugojo iki šiol, ją dažnai autobuse Palangoje matau.“
