Lapkričio 25 d. Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje jis ruošiasi pasirodymui „Future Cello“. Šis pavadinimas intriguoja. Ir pasirinktas neatsitiktinai. J. Kulikauskas įsitikinęs, jog violončelės vieta – ne vien orkestre ar kamerinės muzikos ansamblyje.
- Esate trečios kartos violončelininkas. Griežiate nuo vaikystės ir instrumento pasirinkimas nekelia klausimų. O kaip kilo mintis violončelę derinti su elektronika?
Mane visą laiką domino kitokia muzika. Nuo penkiolikos pradėjau improvizuoti, pats kurti. O prieš maždaug septynerius metus užsiėmęs prodiusavimu, supratau, jog jungiant elektroninę muziką su nuostabiu violončelės tembru, atsiranda kur kas daugiau išraiškos būdų: violončelės galimybės išsiskleidžia, o elektronika skamba organiškiau, gyviau. Vienas kitą puikiai papildo.
- Vasarą surengtų Jūsų koncertų klausėsi pilnos salės. Kaip manote, kodėl?
Manau, dabar toks amžius, kai žmonės ieško naujovių, bet tuo pačiu trokšta tikrumo, nuoširdumo. Violončele groju visą savo gyvenimą, todėl ji man kartais yra net geresnė išraiškos priemonė nei žodžiai. Savo muzika stengiuosi suteikti gerų emocijų ir ją išpildyti būtent taip, kaip girdžiu. Labai džiaugiuosi, jei žmonės tai pajunta ir po koncertų išeina pakylėti.
- Ar turite violončelės atlikėjų į kuriuos lygiuojatės, kurie Jums yra autoritetai?
Pirmas mano autoritetas buvo ir yra mano tėvas – violončelininkas Edmundas Kulikauskas. Jis mane išmokė groti, klausyti, ieškoti. Taip pat nepaprastai žaviuosi Aleksandru Kniazevu. Klausiausi jo dar būdamas vaikas ir mane visuomet žavėjo jo techninės galimybės bei energija, kurią šis atlikėjas atiduoda scenoje. Labai džiaugiuosi, jog pavyko gauti iš jo privačių pamokų, nes tai turėjo reikšmingos įtakos mano dabartiniam grojimui.
- Kas įkvepia kurti naujus projektus, idėjas?
Mane įkvepia viskas, kas vyksta tiek aplink mane, tiek mano viduje. Stengiuosi kuo aiškiau tai perteikti savo muzikoje. Kiekvienas išgyvename skirtingas emocijas, būname paliesti skirtingų įvykių gyvenime. Nesvarbu, ar tai vyktų būtent mums, ar visai žmonijai. Manau, svarbiausia visą laiką būti nuoširdžiai atviru – tiek tam, kas tave supa, kas aplink tave vyksta, tiek pačiam sau.
- Kaip manote, kokia yra violončelės muzikos ateitis? Galbūt būtent Jūsų pasirinkta kryptis – derinti su kitu žanru, modernesnis atlikimas – ir yra ateities tendencija?
Labai norėčiau, kad tai, ką darau, prisidėtų prie violončelės populiarinimo. Šis instrumentas turi neišsemiamas galimybes bei panaudojimo būdus, o kiekviena nauja muzikantų karta įneša tam tikrų atlikimo, interpretacijos naujovių. Taigi, violončelės laukia labai šviesi ateitis.
- Jūsų pasirodymai išskiria ekspresyvumu, rašoma, jog mėgstate viską, kas priverčia širdį smarkiau plakti ir tai galima jausti Jūsų koncertuose. Ar grodamas norite išsiskirti ir specialiai renkatės tokį stilių ar taip atsitinka natūraliai, atspindi Jūsų asmenybės bruožus?
Kuriant mane gali įkvėpti bet kas. Tačiau tai, kaip muziką pateiksiu, dažnai priklauso nuo to, koks stilius tuo metu man atrodo tinkamiausias išreikšti dabartinei idėjai arba tai būna daugelio stilių mišinys. Sakyčiau, beveik tas pats, kaip pasirinkti kalbą, kuria nori kalbėti, tik muzikoje. O išėjęs į sceną, dažniausiai pasineriu į vyksmą bei bendrą atmosferą, kurią sukuria tiek žmonės, tiek vieta. Todėl kiekvieną kartą ta pati muzika turi galimybę suskambėti vis kitaip.
- Ar muzika yra pagrindinė veikla Jūsų gyvenime ar tik viena iš vyraujančių? Ką mėgstate veikti be grojimo, kūrybos?
Muzika yra tikrai pagrindinė veikla mano gyvenime. Manau, kad tokia ir liks. Vis tik turiu daug įvairių hobių, iš kurių galiu išskirti Rytų kovos menus bei riedlenčių sportą.
Lapkričio 25 d., šeštadienį, 18 val. Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje (M. K. Čiurlionio g. 21, Vilnius) laukia „TheAmazingCello“ pasirodymas – įspūdinga autorinės kūrybos, populiariosios muzikos, violončelės garsų ir elektronikos sintezė, netelpanti į jokius stilistinius rėmus. Daugiau rasite čia.
