Po 26-erių metų Eimuntas Nekrošius sugrįžta su spektakliu, pasakojančiu apie tai, kas įvyko prieš tuos tris dešimtmečius. Apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien. Išvaikščiojęs pasaulinės literatūros viršukalnes, Nekrošius susitelkia į eilinių žmonių likimus. Ir žvelgia į praeitį iš dabarties perspektyvos.
1986-aisiais įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija, tapusi didžiausia XX antros pusės žmonijos katastrofa. 1989-ųjų pradžioje Sovietų pralaimėjimu baigėsi dešimtmetį trukęs karas Afganistane, nusinešęs dešimtis tūkstančių karių ir šimtus tūkstančių civilių gyvybių. Žlunganti valstybė iš paskutiniųjų slėpė ne tik abiejų tragedijų statistiką, bet ir savo agoniją.
Epochos pabaigą pranašavo cinko karstai, kuriuose iš Afganistano į tėvynę buvo gabenami žuvę kareiviai. Cheminis elementas cinkas, būtinas žmogaus gyvybei palaikyti, per karą tapo gyvybės pabaigos simboliu. Pradžia ir pabaiga tilpo trumpoje cheminėje formulėje – Zn.
Sakoma, kad žmonija juokdamasi atsisveikina su savo praeitimi. Bet ar įmanoma atsisveikinti? Galima juoktis iš beprasmių totalitarinės valstybės ritualų, kurie mūsų dienomis įgauna absurdiškas formas. Tačiau nejuokinga, kai naujos beprasmės aukos grįžta cinko karstuose iš šiandienos karų frontų. O maištingų kūrėjų galvos kišamos į kilpas už valstybinių idealų įžeidimą. Praeitis kartojasi, kaip košmariškas sapnas...
2015 metais, atsiimdama Nobelio premiją, Svetlana Aleksijevič sakė stovinti ne viena, nes aplink ją – „skirtingi balsai, primenantys skaudžius gimtinės ir visos nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos žmonių išgyvenimus. O Nobelio premija yra dovana tiems, kurie kentėjo ir kurių pasakojimai pagaliau buvo išgirsti“. Tąkart kalbėdama rašytoja papasakojo kelias istorijas iš savo knygų. Jų siaubas ir skausmas telpa į porą pastraipų... Kiekviena maža istorija – tarsi smėlio smiltis, slenkanti pro pirštus taip, kaip tūkstančių žmonių gyvenimai, kurie išslydo iš rankų visai ne dėl juos gyvenusiųjų kaltės. Atimtos gyvybės, suluošinti kūnai ir jausmai, artimiausių žmonių netektys. Ir visa tai – Sovietų Sąjungos „utopijos“ padariniai.
Gimusi 1948 metais Ukrainoje, baltarusio tėvo ir ukrainietės motinos šeimoje, Svetlana Aleksijevič rašė jau mokykloje, svariai prisidėjo formuojant vietinio mokyklos laikraščio turinį. Baigusi žurnalistikos studijas, ji rašė straipsnius, kritikuojančius Sovietų Sąjungos politiką.
Kelerius metus keliavusi po neaprėpiamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, autorė rinko paprastų žmonių pasakojimus ir liudijimus apie skaudžiausius įvykius, nutikusius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Iš žmonių pasakojimų gimė ir garsusis autorės ciklas „Utopijos balsai“, kurį sudaro penkios knygos: „Paskutinieji liudytojai“ (1985), „Karo veidas nemoteriškas“ (1991), „Cinko berniukai“ (1993), „Černobylio malda“ (1999) ir „Laikas iš antrų rankų“ (2014).
Nekrošiaus spektaklio centre – pati Svetlana Aleksijevič. Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas. Paradoksali kelionė – rašytojos svajonė išsipildė dėl jos aprašytų suluošintų gyvenimų…
Spektaklį „Cinkas“ Jaunimo teatras pristato kartu su teatru „Meno fortas“. Vaidmenis kuria aktoriai Aldona Bendoriūtė, Simonas Dovidauskas, Sergejus Ivanovas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius. Kompozitorius - Algirdas Martinaitis, scenografijos dailininkas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.
Spektaklio „Cinkas“ premjera - lapkričio 29 ir 30 dienomis.
